Geriausia knyga pasaulyje

PIRMAS SKYRIUS

Trinkt

Į sceną įžengia Vyras

Daugybė moterų sakė, kad balta jam tinka. Moterys, kurios vieną akimirką prižadėdavo amžiną meilę, o kitą užtrenkdavo duris prieš pat nosį. Tad kas gi galėtų jį kaltinti, kad vilki tik juodai?

Pašėlę bosiniai būgnai užkuria publikos emocijas. Prožektoriai blyksi į taktą.

Jis įžengia ne pačiu žavingiausiu būdu žmonijos istorijoje. Titas Jensenas, į scenos vidurį įvežtas bagažo vežimėliu, atsiduria tiesiai priešais mikrofono stovą. Būgnai netyla net išjungus mirksinčias šviesas. Ritmiškai trepsėdami ant žemėtų grindų publikos auliniai ir aptriušę sportbačiai kuria prislopintą gaudesį.

Keletą sekundžių karaliauja tamsa, tada kreidos baltumo šviesos spindulys nusileidžia ant Tito. Jis toks siauras, kad, rodos, galėtų prismeigti jį prie scenos. Aplodismentai ir švilpimas. Visi žino, kas atsitiks.

Jaunas ir gražus meilės poetas Edis X yra vakaro šeimininkas. Vis garsėjant palaikymo šūksniams jis įsklendžia į sceną apsirengęs kūdikiško žydrumo pižama. Edis kilęs iš Lotynų Amerikos, todėl jo kūno kalba gerokai skiriasi nuo šiaurės europiečių. Jam visiškai priimtina šyptelėti trijų colių atstumu nuo kieno nors veido ir nesijaudinti dėl savo paties ar pašnekovo burnos kvapo.

Edis X apglėbia Titą Jenseną savo tamsiu aksominiu žvilgsniu. Iš pradžių pernelyg ilgai glamonėja, o vėliau paduoda knygą. Jis lėtai nubraukia oranžinių plaukų sruogą nuo veido ir paslepia ją tarp kitų spalvotų dryžių ilguose ir pasiutusiai tiesiuose juoduose plaukuose. Tada nuleidžia mikrofoną iki Tito ir pasilenkia.

– Mano draugai! – šnipšteli Edis ramiu šiaurietišku akcentu, burną gašliai priglaudęs prie mikrofono. Balti dantys švyti prožektorių šviesoje. – Mieli festivalio dalyviai, žiūrėkite ir klausykite! Jis – gyva legenda. Bulvariniai laikraščiai rašė apie jo meilės nuotykius dar tada, kai dauguma mūsų nė nebuvo gimę. Jis parašė gal dvylika romanų apie tamsą, klastą ir bjauriai staigią mirtį. Turi asmeninį staliuką Asociacijos bare. Ir net savo vardu pavadintą gėrimą. Dabar jis – mūsų scenoje, plačiai atvėręs savo vyzdžius ir pojūčius! Šilti aplodismentai Titui Jensenui – Didžiajam Autoriui!

Publika iš karto prapliumpa juoktis. Dauguma jau matę šį reginį anksčiau. Įjungiama dar pora papildomų prožektorių ir Titas Jensenas mirkčioja baltoje šviesoje. Jis mato publiką tarsi per miglą ir girdi keletą žemų balsų iš roko scenos kaimyninėje palapinėje. Bando laviruoti tarp taktų. Taip, žinoma. Dabar jau atsimena. Jis – Poezijos kritikos palapinėje roko festivalyje. Kas gi nutiko vakare? Titas prisimena sėdėjęs užkulisiuose ir kalbėjęs su Edžiu X. Jiedu truputį išgėrė, kartu pasilinksmino, pakalbėjo apie meną, literatūrą ir meilę. Tada jis pakilo nuo nežinomo narkotiko, kurį pakišo vienas Edžio grupės draugužių. Viskas dingo. Ne, turbūt tai nėra tinkamiausias žodis. Viskas pradėjo pašėlusiai suktis galvoje ir staiga jis buvo uždengtas juodu žiurkės kailiuku ir bėgiojo fluorescenciniame žiurkėno rate. Bėgo ir bėgo, bet mintys, regis, stovėjo vietoje. Atrodė, kad per praėjusias keletą savaičių jo mintys pasistūmėjo į priekį vos per vieną raidę. Tada visos šviesos išsijungė.

„Dabar jos jau akivaizdžiai grįžo atgal“, – pagalvojo Titas mirksėdamas prieš šviesą.

Trumpas būgnų griaustelėjimas praneša, kad jau laikas. Jis jaučia, kaip klausytojų artumas nustumia į šalį paskutiniuosius haliucinacijų likučius ir pripildo energijos. Paėmęs Edžio duotą knygą, garsiai perskaito pavadinimą ir ištaria savo dramatiškai lūžtančiu bosu:

– „Švedų monarchų ligos pagal Volframą Kochą. Nuo Gustavo Vazos iki Gustavo V.“

Daugumą klausytojų tampo juoko traukuliai. Beprasmiškai juokinga pramoga stebėti Titą, skaitantį keistas senas knygas, tarsi šios būtų graikų tragedijos. Jis skaito tokia pragariškai teatrališka maniera, kad galėtų pažadinti ir numirėlį.

Titas varto knygą kaip pakliūva. Tada pamato didingojo Karolio XIII atvaizdą ir pirmą kartą stabteli. Drebančiu balsu perskaito ištrauką:

– „Buvo akivaizdu, kad pabaiga nebetoli, ir greitai sutarta paskelbti ilgai lauktą galą. Rūmai buvo pilni visų klasių žmonių, susirinkusių sužinoti naujienų apie valdovą. Suvestines skelbė Kolonų salėje. Paskutiniaisiais valdovo valdymo vakarais ten laukę žinomi ir nežinomi žmonės gaudavo arbatos ir punšo. Tik lemtingąją naktį aiškiai priderėjo ramybės atmosfera, kai dvaro valdininkai, sargybiniai ir kiti kilmingųjų patarnautojai užmigo ant sofų ir kėdžių.“

Titas paskutiniuosius žodžius ištaria nepaprastai susijaudinęs. Jis stabteli laukdamas reakcijos ir tiria publiką. Dauguma – su ašaromis akyse ir dvilinki iš juoko. Jie dievina Titą, taigi jis tęsia savo deklamaciją:

– „Iš skrodimo protokolo: įdomiausi su smegenimis ir smegenų dangalais susiję duomenys atskleidžia difuzinę senatvinę smegenų atrofiją ir senatvinį minkštojo ir voratinklinio dangalų padidėjimą. Simptomatologija ir skrodimo duomenys rodo minimalų senatvinį suminkštėjimą, sukeltą smegenų pamato branduolių ir tilto kraujagyslių aterosklerotinės ligos, taigi tai – tipiška dezintegracijos būsena. Plaučių tyrimai atskleidė galimą plaučių uždegimą su abscesu. Širdies būklė atrodo puiki, o riebalų sluoksniu aplipusios arterijų sienelės – normalu“.

Auditorijoje pasklinda savotiška ramybė. Retkarčiais girdėti krizenant. Titas supranta turįs rasti dar patrauklesnių skyrių, kad išlaikytų publikos dėmesį. Velnias, tai nelengva su šita beviltiškai sena knyga! Jis karštligiškai varto. Ar kas nors bus? Kojas laiko atskirai, o ranką – už nugaros. Kita ranka išdidžiu pagarbos gestu pakelia knygą. Jis – Hamletas, knyga – kaukolė.

– „Apie Gustavą V.“, – teatrališkai taria Titas. – Pradedu šia citata: „Teniso praktikavimas niekad nesukelia didelių kūno sužeidimų. Priešingai: jis nuostabiai išlaisvina kūno jėgą ir gyvybingumą. Tą patį sunkiai galėtum pasakyti apie boksą ar imtynes.“ Na, karaliaus nuomonė, kad tenisas – saugus sportas, galbūt šiek tiek perdėta, tam tikromis aplinkybėmis ir pats tai patyrė. Titas tikėjosi apžvelgti šiuos epizodus. – Čia minima keletas nelaimingų atsitikimų. „Rimčiausias jų teniso kortuose nutiko 1927-aisiais, kai karalius paslydo ant kamuoliuko, griūdamas susitrenkė galvą ir išsinarino koją. Jį išnešė be sąmonės – šis dar ilgai buvo tokios būsenos. Vienas žaidėjas spėjo atstatyti sąnarį, kol atvyko K. K. Olinas, tuometinis karališkosios šeimos gydytojas. Karalius, teniso žaidimo metu vadintas Ponu G., griūdamas skaudžiai susitrenkė. Atsipeikėjęs prieš gydytojo valią pareikalavo, kad jį nuvežtų į Drotningholmo rūmus. Vakare paskambino savo bičiuliams žaidėjams, padėkojo už pagalbą ir pridūrė, kad nors labai skaudėjo koją, po bridžo pasijuto geriau. Kaip žinome, karalius Gustavas buvo aistringas bridžo žaidėjas. Vis dėlto išnirimas sukliudė jam žaisti tenisą ne mažiau kaip tris mėnesius!“

Skaitydamas tekstą Titas gestikuliuoja ir plačiai mojuoja rankomis. Palapinėje aidi beribiai jaunimo džiaugsmo šūksniai. Tito balsas pasiekia aukščiausią įmanomą dramos tašką.

– „1932-aisiais per vasaros teniso sezoną Bostade karalius paslydo ant seno nuo lietaus sušlapusio dvaro cemento ir staiga pargriuvo ant užpakalio. Griūdamas jis susirietė, taigi kaklo nesusitrenkė, bet vis tiek patyrė bjaurų smūgį ir nusibrozdino rankas ir kojas. Tuometinis Rūmų gydytojas Hialmaras Kasermanas išsigando, kad jo didenybė galėjo susižeisti šlaunį, bet kai tik panoro apžiūrėti karalių, jam buvo pasakyta, kad kojai nieko blogo neatsitikę. Net ant jo didenybės rankos išaugę pūliniai neatėmė džiaugsmo žaisti tenisą.“

Klausytojai šokinėja aukštyn ir žemyn ant žemėtų grindų. Jie šaukia ir juokiasi. Tai sustiprina Tito įkarštį, o akis sugauna dar beprotiškesnių teksto detalių. Jis vaizdingai dėsto apie Gustavo Vazos viduriavimą ir vėmimą mirties patale, apie Eriko XIV sunkios formos šizofreniją, paūmėjusią po viešnagės kalėjime, itin temperamentingai apsako, kaip Zigmantas prarado kalbos dovaną, ir papasakoja apie išsipūtusią Karolio XI pūslę.

Jis užbaigia absurdiška istorija apie nuolatinius Adolfo Frederiko vizitus SPA, kaip pašėlęs vėmimas vertė jį dar dažniau ten lankytis ir kaip galiausiai ši beprotybė grasino sužlugdyti visos karalystės ekonomiką.

– „Karaliaus galvos purvo procedūros davė gerų rezultatų ir Adolfui Frederikui daugiau nebereikėjo keisti servetėlių ir naktinių kepuraičių du kartus per naktį!“

Plojimai ir švilpimas. Titui atrodo, kad visą pasirodymą lydi didžiulė sėkmė. Jis parodijuoja dvariškį ir žemai nusilenkia modamas ranka.

– RES-PUB-LI-KA! RES-PUB-LI-KA! RES-PUB-LI-KA! – klausytojai pradeda šaukti choru plodami rankomis į taktą.

Titas Jensenas atrodo sutrikęs. Respublika? Ką tai turi bendra su jo meistriškumu? Jis dar kartą nusilenkia ir nulipa nuo scenos vos įžengus Edžiui. Jiems prasilenkiant Edis šnipšteli Titui į ausį norįs susitikti išgerti po pasirodymo.

Pasitikėdamas savimi Edis X artėja scenos krašto link. Jis kresteli savo ilgus plaukus atgal ir sugriebia mikrofoną. Pietietiškas charakteris, sumišęs su šiaurietišku švedų kuklumu, sukuria aplink jį stiprų energinį lauką.

– Tai buvo nepaprasta! Dėkojame Titui Jensenui už šiuos pamokančius mūsų garbingos karalystės faktus. Dabar keičiame temą ir tempą. Šiltai sutikime – Tourettes!

Tourettes yra Edžio garso takelis. Jų programą sudaro Edžio X neįtikėtinai entuziastingai skaitoma meilės poezija ir improvizuota aritmiška Tourettes atliekama muzika fone. Lenis, vienas geriausių Edžio draugų, groja gitara ir yra grupės lyderis. Lenis kenčia nuo sunkios formos tiko. Kartkartėmis jo galva siunčia impulsą, kuris sukelia keistą stiprų mirksėjimą. Impulsai keliauja nuo jo pečių iki pat kelių. Vis dėlto Lenis nusprendė nežiūrėti į save kaip į auką: jis pavertė keistą sindromą pranašumu, kuriuo išties didžiuojasi. Tureto sindromas[1] yra Lenio dalis – patinka jam tai ar ne – kaip nosis ar akių spalva. Išskirtinis muzikalumas ir tokia būklė sukūrė su niekuo nepalyginamą muzikos meno formą. Kartkartėmis Tourettes koncertuose Lenis dainuoja, o tai gana keista turint omenyje jo nenugalimą poreikį keiktis vos susinervinus. Pasirodymas scenoje visada kelia įtampą, todėl vienintelė daina, kurią Lenis gali artikuliuoti, yra keturraidžių pertarų srautas. Visas nuostabus.

Vis dėlto šiandien dėmesio centre – Edis X ir jo tekstai. Edis – mielas žmogus, puikiai gebantis skleisti šilumą visiems, kas jį mato ar skaito. Kai dalyvauja poezijos skaitymuose, jo pasirodymai būna smagus poezijos ir komedijos derinys. Jis peržiūri popierius su vakaro poezija plastikiniame aplankėlyje, kurį visada pasiima į sceną, nors niekada iš jo neskaito. Sako savo tekstus mintinai. Aplankas tik suteikia saugumo ir pusiausvyros.

– Brangūs draugai! – pradeda šiltu balsu šniokštuodamas į mikrofoną. – Ar esu jums pasakojęs, kada nusprendžiau persikraustyti piečiau – į Stokholmą?

Klausytojai pradeda šaukti ir švilpti, tarsi Edis ruoštųsi atlikti seną hitą. Galima sakyti, taip ir yra. Edžio poemos neįtikėtinai populiarios. Daugelis jau anksčiau yra jas girdėję arba skaitę. Su mėšlungišku garso takeliu ar be jo.

Edis uždeda savo dešiniąją ranką ant širdies ir pradeda deklamuoti poemą – o gal istoriją – apie švelnų jauną vaikiną, kuris atvyksta į didmiestį:

„Nesaugumas yra transporto priemonė.

Man aštuoniolika metų.

Mokausi vairuoti visų rūšių transporto priemones.

Sėdžiu už vairo baro kėdėje ir stebiu žmones, sukančius ratus aplink.

Aplink mane.

Matau nesaugumą jų akių kampučiuose ir nuostabą dėl to, kaip tai veikia.

Kaip jie tai daro?

Kaip susidoroja?

Surūdiję, sulinkę, įbrėžti ir uždažyti.

Bet ūžia ir burzgia.

Šoka, juokiasi, geria, bučiuojasi, gyvena.

Jie gyvi!

Nesaugumas yra transporto priemonė, kurią gali vairuoti tik kūnas ir kraujas.

Kūnas ir kraujas, kurie nekenčia ir myli.

Ir gyvena!

Baigsiu tuštinti stiklinę ir linksmai išsvirduliuosiu iš bazės.

Einu į aikštelę.

Einu laikyti vairavimo egzamino.

Taip, nesaugumas yra transporto priemonė, kurią suprantu.

Būsiu fantastiškas vairuotojas.

Aš gyvas!“

Visi klausytojai dūzgia iš meilės Edžiui X, ypač merginos. Jo tekstai dažnai laviruoja ant beviltiškumo prarajos krašto, bet jaunystė ir užsidegimas viską pateisina. Tikrasis poetas turi teisę išreikšti, ką nori, kaip nori, kada tik nori. Kiekvienai bendruomenei reikia poetų, ir būtent dabar Švedijos festivalio publikai labiau nei bet kada reikalingas spalvotasis Edis X.

Edis toliau deklamuoja dešimt itin atvirų eiliuotų istorijų apie gyvenimą, o fone tamposi ir kratosi Tourettes. Auditorijoje puiki atmosfera. Visiems smagu, visi apsikabina, juokiasi ir šypsosi.

Jie gyvena geriausiame iš pasaulių.

ANTRAS SKYRIUS

Mūšiai ir idėjos

Kol Edis grįžta į užkulisius, Titas jau spėja išgerti pusę butelio raudonojo vyno. Edis mato jį sėdintį vieną ant suoliuko pačiame alaus palapinės gale ir atsargiai skinasi kelią per švenčiančias minias.

Palapinė perpildyta žmonių, bet vietos prie Tito laisvos. Jis pats niekad nesuprato, ar tai perdėta pagarba, ar akivaizdi antipatija. Ta etiketė buvo prilipusi visam gyvenimui. Ar jie myli jį, ar jo nekenčia? Brangina ar niekina? Fui! Kas žino? Kad ir kaip ten būtų, geriau – ir tai ne taip jau svarbu – su buteliu raudonojo vyno savo kraujyje.

Draugiškasis Edis, aišku, sėdi šalia Tito. Edžio pasaulyje yra daugybė vietos meilei ir visiems jos sinonimams.

– Labas, Titai! Labai tau ačiū. Buvai tikrai juokingas. Gali iš nieko sukurti didelį šou. Tu fantastiškas.

– Hm, labai ačiū, – sutrikęs sumurma Titas. – O tau kaip sekėsi?

– Taaaip, – atsako Edis įkvėpdamas ir tuo pat metu tardamas garsą. – Šį vakarą buvom šiltai sutikti. Buvome tokie artimi. Myliu festivalio dalyvius.

– Na, tada puiku.

Tito jausmai apie tai, ką patyrė anksčiau, – įvairialypiai. Žinoma, gerai paimprovizuoti. Žmonės vertina jo skaitymus. Bet būtų dar maloniau, jei tiesiog kartą paprašytų paskaityti kurią nors jo paties knygą.

– Edi, – prataria Titas. – Yra kai kas, ko noriu tavęs paklausti.

– Na?

– Pagal metus tikčiau tau į tėvus. Ir tikrai nesuprantu tavo kartos. Kai skaitau… kaip manai… turiu omeny… visi tiek daug juokiasi… ar jie mane mėgsta? Ar jie tik juokiasi iš manęs? Supranti, kur suku?

– Titai, Titai, Titai. Būsiu visiškai atviras. Galbūt meilė per stiprus žodis, nežinau… bet tu juos užbūrei. Tu gyva legenda. Esu tikras, visiškai tikras, kad jie kaip reikiant nesupranta tavęs, bet jiems patinka, ką duodi. Ir tai, ką jiems duodi, yra puiki patirtis, neabejotinai. Duodantieji yra mėgstami, o imantieji – nemėgstami. Žmonės, kurie tik ima, nusipelno būti niekinami. Tu duodi, Titai. Tu esi vienas iš tų, kurie duoda.

Titas nustebęs pakelia antakius. Taip niekada apie tai negalvojo – na, kad yra dosnus. Edis priverčia jį pasijusti gerą.

– Taip, teisingai. Kaip miela, kad tai pasakei…

– Titai, neabejok dėl to. Ir karališkos ligos buvo geriausias pasirodymas per ilgą laiką. Visiškai kaip ir tavo Volvo 245 vadovo skaitymai Pažemintųjų klube praėjusią žiemą. Ar pameni?

– Na, tik šiek tiek. Manau, prieš tai pernelyg daug išgėriau.

– Aš tau garantuoju. Tu populiarus. Ir labai man patinki. Galiu tau ko nors užsakyti?

– Kas nors stipresnio puikiai nuslystų žemyn, ačiū.

– Ateina maestro, – sako Edis slinkdamas baro link.

Stipri Edžio aura laviruojant minioje gelbsti lyg pastogė nuo karščio. Niekad neturi stumti, spausti ar naudotis alkūnėmis, kad išlaikytum savo vietą. Visai be pastangų jis netrukus sustoja prie baro ir užsako porciją. Iškeičia kelis kuponus į gėrimus ir parslenka atgal pas Titą.

– Tamsaus ar šviesaus? – klausia Edis, laikydamas rudą romo ir sodos gėrimą vienoje rankoje ir mažesnį degtinės kokteilį kitoje.

– Paimsiu rudajį, dėkui, – atsako Titas kažkokiu iškreiptu balsu.

Jis godžiai siekia didelės stiklinės ir pripildo burną tokiu dideliu gurkšniu, jog turi praryti dviem dalimis, kad nepradėtų kosėti. Jo akys niūriai žvelgia žemyn į skysčio likutį. Nepabėk, šaunusis gėrimėli. Pasilik su tėveliu.

Edis gurkšnoja lengvą degtinėlę su kokteiliu. Jis padeda stikliuką ant stalo ir smiliumi atbraila suka ratus. Titas atrodo įsitempęs. „Galbūt tai tikrai ne jo skonio vieta“, – galvoja Edis. Bet Edis nepaprastai geras ir moka priversti žmones pasijusti laisvai, beveik nuolankiai. Jis visada sako, kad nėra didesnio iššūkio nei priversti kitą žmogų pasijusti gerą.

Jis mąsto, kokios pokalbio temos padėtų Titui atsipalaiduoti. Edis puikiai jaučia charakterį ir gerai žino, ką galvoja pašnekovas. Jis elgiasi pagal tris žmonių bendravimo taisykles: nuobodu kalbėti apie tave; gerai kalbėti apie kitus žmones; geriausias variantas kalbėti apie mane.

– Kur iš tikrųjų išmokai skaityti su tokia fantastiška įžvalga? Mokeisi dramos mokykloje, ar ne?

– Oi, ne. Aš tiesiog garsiai skaitau savo tekstus, kad jie būtų kaip įmanoma artimesni šnekamajai kalbai. Tai, rodos, labiau pagyvina. Galbūt tai suteikia šiek tiek patirties. Ir, žinoma, daugybė knygų improvizacijų.

– Teisybė? Nesimokei dramos mokykloje? Tavo balsas skamba taip, lyg būtų treniruotas! Neįtikėtinai patyręs!

– Oi, nežinau. Tuo atveju mano balsą treniravo Philip Morris, – paaiškina Titas ir nusijuokia. Macallan, Absolut ir Aquavit. Taip, Jėzau, šios mokyklėlės, cha cha…

Edis nusišypso matydamas, kad Titas pagaliau atsipalaidavo.

– Taigi kokiu projektu užsiėmęs dabar?

– Na, nuo tada, kai ką nors rašiau, praėjo daug laiko. Ką nors tikrai nuoseklaus. Tačiau turiu daugybę fragmentų.

– Sujaudinai, – sako Edis ir leidžia savo žvilgsniui nuklysti už palapinės.

– Hm, kažkuria prasme. Tai, manau, gana geri tekstai. Galbūt. Net nežinau. Atrodo padrika. Be to, gerai neparduos, nebent patraukliai pateiktum tam tikro stiliaus tekstus. Ar kas pirks Tito Jenseno knygą, pavadintą Fragmentai? Kiek parduodama eksperimentinės knygos kopijų?

– Na, dėl to tu beveik teisus! – šaukia Edis.

Pardavimai – sritis, priverčianti Edį įsijausti, nors paprastai ekonomika ir pinigai nėra tos temos, kurias priskirtum meilės poetams. Vis dėlto niekas neminta eilėraščiais, net ir Edis X.

– Tai išties beprotiška, – tęsia jis. – Tiesiog privalai turėti tinkamą etiketę, jei ruošiesi parduoti. Turiu omenyje, aš sunkiai ką beparduodu. Metai iš metų gaunu mažą honorarą. Gyvenu kone vien iš savo pasirodymų. Na, ir iš marškinėlių su savo aforizmais. Tiesiog beprotiška, kai pagalvoji.