Kokainas: knyga apie tuos, kurie jį gamina

Paskutiniajame dešimtmetyje FARC pagaliau atkeršijo: sukurstė žiaurią ataką prieš Los Masetos stovyklą El Azul, žuvo 77 sukarintos grupuotės nariai. Taip partizanai susigrąžino įtaką regione ir gimė dar viena baisi tradicija, kurią ilgainiui sėkmingai įsisavino smurto Kolumbijoje varomosios jėgos, – FARC strateginiai žaidimai su civiliais, dažniausiai kokos augintojais. Nuo to laiko partizanai, paprastai naudodami ginklus, itin pamėgo versti fermerius dalyvauti įvairiose demonstracijose prieš centrinę valdžią. Jie dengėsi socialinio teisingumo siekiu, tačiau iš tiesų gynė teisę auginti koką. Medeljino kartelis neteko Putumajo kontrolės, o FARC buvo naudinga, kad ten būtų auginama kuo daugiau kokos, visų pirma todėl, kad mokesčiai, kuriuos buvo priversti mokėti ūkininkai, padėjo stiprinti finansinę ir karinę organizacijos jėgą; taip pat didėjantys kokos auginimo mastai rodė, kad vyriausybė praranda valdžią – partizanams tai labai svarbu siekiant kurti savo teisėtumo įspūdį.

Tiek partizanai, tiek sukarintos Kolumbijos grupuotės sukūrė savo identitetą padedami populistinės retorikos apie „aukas“. Nors tiek vieni, tiek kiti dažnai taiko vienodus metodus, o jų kariai kilę iš tų pačių socialinių sluoksnių, šių grupių interesai ir pasaulėžiūra labai skiriasi. FARC teigia atstovaujantys išstumtiems, nušalintiems valstiečiams, iš kurių kapitalizmas atėmė ekonomines ir pilietines teises, jie tiki saugantys engiamųjų teisę auginti koką, kai nėra kitų būdų išgyventi. Sukarintos grupuotės taip pat suteikia apsaugą, tačiau jie remiasi visai kitokia logika: jie „aukomis“ laiko ambicingus verslininkus, kurių sėkmingai veikiančios įmones žlugdo partizanų grobimai, prievartavimai, žudymai ir „mokesčiai“. Šias dvi grupes sieja bendra nuomonė, jog vyriausybė yra nepajėgi apsaugoti savo piliečių ir nuosavybės; jų požiūriu, tai legitimizuoja ginkluotas grupuotes, o naudojami žiaurūs metodai yra ne tik pateisinami, bet ir būtini.