Plėšikai: kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Valstybinis vizitas truko apie savaitę. Daug laiko buvo praleidžiama apžiūrint paminklus ir lankantis tuose muziejuose, kuriuos norėjo pamatyti Adolfas Hitleris. Jo asistentas, gerokai tuo klausimu pasyvesnis Il Dučė per vieną tokią ekskursiją, netekęs kantrybės, sumurmėjo: „Visi tie paveikslai…“

Amžinajame mieste Adolfas Hitleris matė ateities Berlyną – Welthauptstadt Germania. Tų pačių metų sausį Albertas Špėras pristatė monumentalios Berlyno metamorfozės planus. „New York Times“ juos pavadino pačiais ambicingiausiais modernių laikų miesto planais. Visai kaip Roma, Germania turėjo pakilti virš kitų miestų ir tapti tūkstantmečio reicho galios simboliu.

Hitlerio „didžiojo Italijos turo“ finalas buvo po kelių dienų numatyta vizito tąsa Florencijoje. Vizitas buvo kruopščiai suplanuotas, siekiant patenkinti visas Hitlerio estetines pretenzijas. Nuostabiame renesansiniame Medičių šeimos kieme Boboli lankytojų laukė istoriniai spektakliai, vėliau ekskursija gražiausiomis miesto vietomis. Ufičių meno lobynas Hitlerį taip sužavėjo, kad šis pralaikė kortežą muziejuje keturias valandas. Ne savo valia fiurerio gidu tapęs meno ekspertas Ranučio Biankis Bandinelis (Ranuccio Bianchi Bandinelli) paliudijo nuoširdų vokiečių diktatoriaus susidomėjimą.

Florencijoje Hitleris matė kai ką kita nei Romoje. Jis regėjo savo Lincą. Čia, renesansiniame šiaurės Italijos mieste, Hitlerio mintys susidėliojo į vietas. Florencijoje Europos kultūra iš naujo atrado antikos grožio idealą ir pakilo virš viduramžių tamsos. Lincas turėjo tapti Trečiojo reicho Florencija, vieta, į kurią žmonės vyks šimtus, gal ir tūkstančius metų, kad pasigrožėtų naujuoju germanišku renesansu. Lince suklestės „vokiškoji dvasia“, ji pražys ir išgelbės Vakarų civilizaciją nuo žydiškumo, bolševizmo ir dvasinio degradavusio kapitalizmo nuopuolio.

Lincui nepakako tik susilyginti su Florencija. Adolfo Hitlerio fantazijose pramoninis Austrijos miestas turėjo ją net pralenkti. Šio kultūros miesto centre ketinta pastatyti muziejų geriausioms pasaulio kolekcijoms. Florencijos paminklai ir meno lobynai buvo kaupiami šimtmečiais. Adolfas Hitleris tiek laukti neketino.

Lui Natanieliui de Rotšildui (Louis Nathaniel de Rothschild) pietaujant Vienoje, savo rūmuose Prinz Eugen gatvėje, į vidų įsiveržė šeši gestapininkai. Jie turėjo orderį suimti baroną ir nugabenti į Vienos policijos nuovadą. Lui, regis, liko ramus ir paprašė palaukti, kol baigsiąs valgyti. Gal dėl Lui asmenybės žavesio, o gal priblokšti vieno turtingiausių Europos žmonių rūmų prabangos netašyti tipeliai leido baronui baigti pietus.

Diena anksčiau vermachtas užėmė Austriją ir dabar už lango plačiomis Vienos alėjomis marširavo kareiviai. Lui buvo vienintelis šalies dar nepalikęs austriškosios Rotšildų šeimos šakos atstovas. Gal būdamas šeimos galva jautė pareigą likti ir saugoti bankus bei nuosavybę, o gal kaip daugybė kitų žydų kilmės Austrijos gyventojų nesuprato tikrųjų nacistų kėslų. Antisemitizmas čia egzistavo nuo pat pradžių. Kai Salomonas Majeris Rotšildas (Salomon Mayer Rothschild), bankininkų šeimos verslo įkūrėjo sūnus, XIX a. pradžioje apsistojo Vienoje, dėl žydiškos kilmės negalėjo įsigyti žemės ar nekilnojamojo turto. Kurdamas verslą Austrijos imperijoje kelerius metus pragyveno viešbutyje. Vis dėlto Salomonas Majeris Rotšildas nebuvo iš tų, kurie greitai nuleidžia rankas. Netrukus jis pradėjo nepaprastai sėkmingą austriškąją Rotšildų šeimos atšaką. Jam buvo suteiktas barono titulas, jis pasidarė vienu didžiausių žemvaldžių šalyje ir paklojo pagrindus bene didžiausiai Vidurio Europoje privačiai nuosavybei. Taip pat nutiesė pirmą visoje imperijoje geležinkelį ir tapo viena svarbiausių pramonininkų figūrų.

Jo įpėdiniai dar labiau išplėtė šeimos verslo imperiją, bet pirmiausia surinko bene geriausią pasaulyje privačią meno ir antikvarinių dirbinių kolekcijų, kuri užėmė penkerius erdvius šeimos rūmus Vienoje. Salomono anūkas Natanielis XIX a. pabaigoje perdavė šeimos verslą broliui Albertui, kad pats galėtų atsiduoti meno kolekcijos reikalams. Tris savo rūmų aukštus jis skyrė meno lobynams. Jo XVII–XVIII a. paveikslų kolekcijoje buvo ir Šarlio Andrė van Lo (Charles-André van Loo) darbų, kurie kadaise priklausė Liudviko XV meilužei Madam de Pompadur (Madame de Pompadour). Jis turėjo ir geriausių Europoje prancūziškų gobelenų iš Karaliaus Saulės laikų kolekciją, viduramžių dramblio kaulo ir marmuro statulų, Marijai Antuanetei (Marie Antoinette) priklausiusių baldų. Kolekcijos pasididžiavimas buvo olandų ir italų renesanso paveikslų galerija.

Nors Natanielio brolis Albertas rūpinosi šeimos verslu, jo kolekcija buvo ne ką prastesnė. Ja buvo papuošti garsiausi Vienoje Rotšildų rūmai Prinz Eugen gatvėje netoli Natanielio rūmų.

Rotšildų rūmai buvo Vidurio Europos prabangos simbolis. Jie atrodė kaip elegantiškai išpuošta viduramžių pilis su dideliu Versalio įkvėptu sodu. Išorinei prabangai nenusileido interjeras. Sienas puošė gobelenai, veidrodžiai ir paveikslai, lubas – italų meistrų tapyba, o visus kambarius – paauksuoti lipdiniai ir įmantrūs augalinių motyvų raižiniai. Auksu tviskanti pobūvių salė buvo laikoma viena prašmatniausių visoje Vienoje. Rūmai turėjo net nuosavą observatoriją, nes Albertas labai domėjosi astronomija. Visai kaip jo brolis, Albertas teikė pirmenybę klasikiniams meistrams ir surinko įspūdingą tokių menininkų kaip Fransas Halsas (Frans Hals), Antuanas Vato (Antoine Watteau) ir Hansas Holbeinas jaunesnysis (Hans Holbein) kūrinių kolekciją. Rūmus ir kolekciją paveldėjo Alberto sūnus Lui Natanielis de Rotšildas. Jo broliui Alfonsui atiteko Rotšildų rūmai. Praėjus šimtui metų, būdami vieni turtingiausių to laiko žmonių, austriškosios Rotšildų atšakos atstovai buvo sukaupę ir vieną geriausių pasaulyje meno kolekcijų.

Rotšildų šeima nacių valdymo laikotarpiu ne tik buvo viena turtingiausių ir įtakingiausių pasaulyje žydų šeimų, bet ir turėjo kai ką bendra su nacistais – jie lygiai taip pat žavėjosi klasikine Europos tapyba. Hitleriui atvykus į Vieną gestapas tą pačią dieną ėmėsi abiejų brolių rūmų „apsaugos“ ir šeimos narių paieškos. Atsargesnis už kitus Alfonsas jau buvo palikęs šalį ir mėgino išvežti geriausius savo kolekcijos egzempliorius, iš viso 940 kūrinių. Visa kolekcija buvo supakuota ir paruošta kelionei Vienos „Ostbahnhof“ traukinių stotyje, tačiau išvažiuoti taip ir nespėjo, nes pasirodė vokiečiai.

Šeši gestapininkai išvežė Lui Natanielį de Rotšildą į Vienos policijos nuovadą, kur šis prasėdėjo uždarytas beveik mėnesį, naujam režimui bandant išsiaiškinti Rotšildų verslo, kurio branduolį sudarė bankai, imperijos dydį. Tai nebuvo lengva užduotis. Dinastijos pradininkas Majeris Amšelis Rotšildas (Mayer Amschel Rothschild) savo testamentu 1812 m. įvedė tvarką naikinti bendrus nuosavybės sąrašus. Palikuonys sėkmingai laikėsi šios tradicijos. Tai padėjo apsaugoti šeimos nuosavybę nuo tokių tyrimų. Nacistai užtruko beveik metus, kol sudarė visą sąrašą.

Po aneksijos naciai ėmėsi masinių areštų. Vien tik Vienoje sulaikyta 76 000 asmenų. Lui perkeltas į vieną naujai įrengtų gestapo kamerų viešbutyje „Metropol“. Nebuvo jokių abejonių, kad Lui ne šiaip paprastas kalinys, o režimui itin svarbus įkaitas.

Kol Lui sėdėjo uždarytas, nacistų biurokratai audė tinklą, į kurį pakliuvo Rotšildų ir kitų žydų kilmės austrų nuosavybė. Tai buvo biurokratinės pinklės, kurias nacistai Austrijoje vis tobulino.

1938 m. politinė agresija dar labiau sustiprėjo. Pirmaisiais Adolfo Hitlerio valdymo metais režimas skelbė apie draugiškus naujosios Vokietijos ketinimus. Politinės ambicijos daugiausia tenkindavosi vidaus problemomis, ekonomikos raida, opozicijos malšinimu ir nacistinės revoliucijos skvarba į visuomenę. Garsioje 1933 m. taikos kalboje Hitleris vaizdavo Vokietiją pačia taikiausia iš visų nacijų: „Bet koks jėgos panaudojimas Europoje neturėtų teigiamos įtakos politinei ar ekonominei situacijai.“ Tuo pat metu jis ragino Europos šalis nusiginkluoti. Šio tariamo „taikumo“ kulminacija tapo 1936 m. Berlyno vasaros olimpinės žaidynės. Po dvejų metų situacija pasikeitė. Vokietija buvo pakreipusi ekonomiką kita linkme, nacistinė revoliucija pasiekusi kulminaciją, valstybės priešai galavosi Dachau ir kitose koncentracijos stovyklose, o vokiečių karo mašina vėl beveik visiškai atsigavo. 1935 m. įvesta privalomoji karo tarnyba, tuo tiesiogiai pažeidžiant Versalio taikos sąlygas, leidžiančias Vokietijai turėti ne didesnę nei 100 000 armiją.

1938 m. griuvo nacistų Potiomkino kaimas ir politiniame gyvenime ėmė ryškėti vis atviresnė agresija. Tai pasakytina ir apie vidaus, ir apie užsienio politiką, pirmiausia žydų klausimu.

1938 m. sausį Vokietijos žydams uždrausta užsiimti verslu ir prekyba. Vadinamasis Niurbergo įstatymų „arijų paragrafas“ iš esmės atėmė galimybę žydams apsirūpinti pragyvenimui. Pirmieji antisemitiniai Niurnbergo įstatymai buvo priimti dar 1935 m. Jie, be kita ko, draudė „žydų“ ir „arijų“ santuokas ir santykius. Žydams taip pat buvo draudžiama samdyti jaunesnes nei 45 metų vokiečių moteris ir naudoti nacių vėliavą.

Vis dėlto Niurnbergo įstatymai pirmiausia reiškė naują, rasės pagrindu paremtą pilietybės apibrėžimą, padalijusį Vokietijos gyventojus į ne arijus, vadinamuosius Staatsangehörige (valstybės objektus), ir arijus, Reichsbürger (reicho piliečius). Jau perimdami valdžią nacistai nušalino žydus nuo viešųjų pareigų, tačiau teisiniu požiūriu tai buvo sudėtingas klausimas. Nacistams buvo sunku apibrėžti, kas yra žydas ir kelias giminės kartas reikėtų skaičiuoti. Vyko intensyvūs debatai tarp nacistų, völkisch