Angelų klubas

Bet kuris troškimas – troškimas mirti.

1 Susitikimas

Lucidijus1 nėra vienas iš 117 Velnio vardų, ir aš jo neužkeikiau kokia nors pragarme, kad mus nubaustų. Kai pirmąkart apie jį papasakojau grupei, kažkas pasakė: „Tu prasimanai!“ Bet aš nekaltas, kiek autorius gali būti nekaltas. Jūs galite įtarti, kad esu daugiau nei dvasinis aprašytųjų nusikaltimų autorius. Mano pirštai neapsiribojo graudžiu šokiu ant klaviatūros, pylė į valgį nuodus ir į siužetą įsikišau labiau, nei autoriams leidžiama. Šiaip įtarimai remiasi logika arba detektyvams būdinga logika. Jei galiausiai išgyvena tik vienas, tai jis – nusikaltėlis. Jei išgyvena du, vienas prasimano, o kitas yra nusikaltėlis. Aš ir Lucidijus esame vieninteliai šios istorijos išgyvenusieji, jei aš jo neprasimaniau; mažai tikimybių, kad jis prasimanė mane, aiškus kaltasis yra jis, juk buvo virėjas ir visi, vienaip ar kitaip, mirė nuo to, ką suvalgė. Jei aš jį prasimaniau, visa kaltė tenka man. Net negaliu pagrįsti, kad jei Lucidijų išgalvojau, tai ir visą istoriją išgalvojau, ir todėl nėra nei nusikaltimų, nei kaltųjų. Prasimanymas nėra lengvinanti aplinkybė. Vaizduotė – ne išteisinimas. Mintyse žudome visi, bet tik autorius, šis monstras, savo nusikaltimus dėsto popieriuje ir paskelbia. Jei nežudžiau devynių savo tokių pat apsėstų bičiulių ir brolių, esu kaltas dėl prasimanymo. Turiu jus įtikinti: neišgalvojau Lucidijaus, kad įrodyčiau, jog esu nekaltas dėl šių siaubingų nusikaltimų. Turiu ir jį įtikinti: istorija tikra, kad įrodyčiau, jog esu nekaltas dėl prasimanymo. Išgalvotas nusikaltimas blogesnis už tikrą. Jei tikras nusikaltimas gali būti atsitiktinis arba akimirksnio aistros vaisius, nėra duomenų apie pramanytą nusikaltimą, kuris nebūtų iš anksto apgalvotas.

Galiu pateikti mūsų pirmo susitikimo laiką, dieną, mėnesį ir vietą. Jei reikia liudytojų, klauskite vyno importuotojo darbuotojų. Jie mane pažįsta, kiekvieną mėnesį jų parduotuvėje išleidžiu nedidelį lobį. Klauskite daktaro Danielio, kuriam patinka sent estef2 vynai. Nesu daktaras, esu turtingas, todėl mane ir vadina daktaru. Jie turėjo įžvelgti kontrastą tarp Lucidijaus ir manęs, kai vasarį bordo skyriuje jis prie manęs priėjo. Lygiai prieš devynis mėnesius. Liesas, žemas, neproporcingai didele galva ir labai elegantiškas. Visada su eilute ir kaklaraiščiu. Aš aukštas ir apkūnus, vilkiu laisvus marškinius virš kelnių ir Paryžiaus „Ducasse“3 jau sėdėjau su sandalais. Darbuotojai turėjo pastebėti ir pakomentuoti tą kontrastą. Jie sakys, kad parduotuvė buvo tuščia, kad ėmėme kalbėtis prieš bordo ir kartu vaikščiojome tarp lentynų, o Čilės vynų skyriuje atrodėme it seni draugai. Galbūt jie prisimintų, kad jo patartas nusipirkau kahoro, kurio šiaip nepirkčiau. Kartu išėjome. Mus matė. Lucidijus egzistuoja. Prisiekiu. Pasiteiraukite parduotuvėje.

Parduotuvės darbuotojai nežino, kad paskui mes tame prekybos centre nuėjome išgerti kavos, prisėdome dar šnektelėti ir mūsų interesai jau sutapo. Per pirmą susitikimą apie nieką kitą ir nekalbėjome, tik apie valgymą ir gėrimą. Jis apdairiai juda ir mažai gestikuliuoja. Sėdi tiesia nugara ir beveik nejudina galvos. O aš niekada paprastai neprieinu prie kėdės ar stalo, aš prisišvartuoju. Sunkus tai procesas, kai trūksta buksyrų. Tą dieną, prieš įsitaisydamas kėdėje ir pašaukdamas padavėją, išverčiau cukrinę, vos neapverčiau stalo ir išmečiau vyną. Mano mylimoji, vargšė Livija, nuolat sako, kad aš niekada nežinau, kiek man reikia erdvės, ir kad tai ateina iš išlepinto storulio vaikystės. Atseit maždaug taip – šeimoje buvau vienintelis vaikas, kurio niekada niekas neribojo. Vargšelė Livija, psichologė ir dietologė, nemažai metų stengiasi mane išgelbėti. Esu ne jos meilužis, esu jos reikalas. Jau turėjau tris žmonas, ir visos trys norėjo mano pinigų. Livija mano pinigų nenori. Nori būti moteris, kuri mane atkurs, ir man tai atrodo daug savanaudiškiau ir baisiau. Galbūt todėl priešinuosi ją vesti, kai kitas vesti nesipriešinau, nors ir žinojau: dėl mano pilvo jos manęs nemyli. Gyvename atskirai, bet ji rūpinasi mano namais ir drabužiais, bergždžiai bando pasirūpinti mano mityba. Esu įsitikinęs: jei galėtų, mano maistą apribotų savo krūtinės pienu ir ląsteliena, daug ląstelienos. Taip pat kalbu garsiai ir per daug – kitas neribotos vaikystės padarinys. Livija įtikino, kad visa mano gyvenimo tragedija – pasekmė to, jog neturėjau ko nors, kas vieną dieną pasakytų: „Danieli, užteks!“

Prisimenu, per pirmą susitikimą su Lucidijumi kalbėjau beveik tik aš. Papasakojau apie mūsų klubą. Pasakiau visų narių vardus, sulig kiekvienu Lucidijus ištardavo „ak“ arba „mhm“, kad parodytų susijaudinimą. Galiausiai paminėjau devynias iš žinomiausių valstybės šeimų. Pabaigoje pasakiau savo pavardę, kuri jam irgi padarė įspūdį. Arba bent dar kartą pritariamai suūžė vis su šykščiu pusšypsniu. Įdomu, Lucidijus niekada nerodo dantų.

Ne. Jis pasakė: „Aš žinau!“ Dabar prisimenu. Kai pasakiau savo vardą, Danielis, ir pavardę, jis pakartojo: „Aš žinau!“ Tikriausiai dabar galvojate: tai jau įrodo, kad tas susitikimas nebuvo atsitiktinis. Juk galėjo mane atpažinti iš kokios nors nuotraukos. Prieš kelerius metus, kai mūsų gyvenimus valdė Ramas, daug kas apie mus išėjo į spaudą. Aukštuomenės kronikoje arba specialiuose valgiui ir gėrimams skirtuose žurnaluose. Jis galėjo mus žinoti iš nuotraukų, visus dešimt pažinti iš nuotraukų ir reputacijos. Kartą per mėnesį susitikdavome kartu pavalgyti. Dešimt mėnesių per metus, nuo kovo iki gruodžio. Kaskart kieno nors namuose, to, kuris atsakingas už vakarienę. Tą kovą turėjome pradėti naują sezoną, ir pirmąją metų vakarienę rengiau aš. Bet galėjo atsitikti, kad sezonas neprasidės. Lucidijus paklausė kodėl.

– Grupė baigia iširti. Nebėra ūpo.

– Kiek metų jūs renkatės?

– Dvidešimt vienus. Šiemet dvidešimt antri.

– Vis ta pati grupė?

– Taip. Ne. Vienas numirė ir buvo pakeistas. Bet mūsų dar dešimt.

– Ar jūs daugmaž vienodo amžiaus?

Jei Lucidijus ant kavinės stalo būtų užsirašinėjęs, tai nebūtų pjovęsi su jo klausimų tonu. Tada nepastebėjau to kvočiančio tono. Pasakojau viską. Pasakojau Troškinio klubo istoriją. Lucidijus pertraukdavo savo sučiauptą šypsnį, kad ištartų „ak“ ir „mhm“.

Visi buvome daugmaž vienodo amžiaus. Daugiau mažiau turtingi, nors mūsų turtai per dvidešimt metų ištekėdavo ir vėl atitekėdavo. Tai buvo paveldėti turtai, pavaldūs charakterio ir rinkos nepastovumui. Manieji ištvėrė tris nesėkmingas santuokas ir gyvenimą, skirtą keistoms istorijoms, kurias kolekcionuoju, ir beprasmišką dykinėjimą, bet tik todėl, kad turiu tėvą; jis man moka, kad į mano naikinančią orbitą nepatektų šeimos verslai. Visi buvome vienodo amžiaus, išskyrus Ramą, ir to paties sluoksnio. Išskyrus Samuelį ir Ramą, kartu užaugome. Pedras, Paulas, Saulius, Markas, Tjagas, Joanas, Abelis ir aš. Nuo beveik kasdienių susibūrimų Alberio bare paauglystėje ir nuo mėsos troškinio su kiaušinio užkepu ir keptais Alberio bananais, kuris daugelį metų apibūdino mūsų kulinarinį skonį, perėjome prie kassavaitinių vakarienių skirtinguose restoranuose, paskui prie kasmėnesinių susitikimų kiekvieno namuose. Bėgant laikui ir Ramo mokomi ištobulinome savo skonį. Vis dėlto Samuelis atkakliai teigė: niekas gyvenime neprilygo keptiems bananams.

– Ar visada gamina šeimininkas?

– Nebūtinai. Gali gaminti, gali patiekti kito paruoštą valgį. Bet jis atsakingas už vakarienės kokybę. Ir už vynus.

– Kas gi nutiko? Nesuprantu.

– Kaip kas nutiko?

– Ūpas. Sakėte, kad nebėra ūpo.

– A, taigi. Buvo ir nebėra. Manau, dingo su Ramo mirtimi… Mirė būtent Ramas. Jis buvo mūsų organizatorius. Sukūrė įstatus, parūpino herbinį popierių, vizitines. Net klubo herbą nupiešė. Į viską žiūrėjo labai rimtai. Po to, kai jis mirė…

– Nuo AIDS.

– Taigi. Viskas pasikeitė. Paskutinė anų metų vakarienė buvo labai liūdna. Tarsi niekas negalėtų pakęsti vienas kito veido. Viskas vyko Šokoladinio vaikio namuose. Tjago. Valgis buvo puikus, bet vakarienė baigėsi blogai. Susipešė net moterys. Ir tai buvo paskutinė metų vakarienė, kuri visada būdavo ypatinga. Prieš Kalėdas. Manau, per pastaruosius porą metų, po Ramo mirties…

– Jūs ėmėte netekti paskatų.

– Paskatų, pautų, ūpo…

– Visko, išskyrus alkį.

– Visko, išskyrus alkį.

Prekybos centre prasidėjo naktinis judėjimas. Užsisakėme dar dvi kavos. Savąją kaip visada prisotinau cukraus, šiek tiek jo pribarstydamas apie lėkštutę. Pasakojau ne tik apie lėtą mūsų grupės irimą, bet ir mūsų alkio biografiją. Tai, kas nutiko jam ir mums per dvidešimt vienus metus.

Iš pradžių mus vienijo ne tik malonumas valgyti, gerti ir būti kartu. Netrūko ir puikavimosi, o taip. Kai Alberio troškinį iškeitėme į rafinuotesnius dalykus, mūsų vakarienės ėmė virsti galios ritualais, nors tuo metu to ir nežinojome. Galėjome sau leisti valgyti ir gerti gerai, todėl valgėme ir gėrėme tai, kas geriausia, ir pasirūpinome, kad naudodamiesi šia privilegija būtume matomi ir girdimi. Bet ne vien tai. Nebuvome tik šunsnukiai. Buvome skirtingi ir tose triukšmingose bendro skonio šventėse mėgavomės savo draugyste ir ypatingumu. Turėjome geresnį gyvenimo ir jo malonumų supratimą, mus vienijo įsitikinimas, kad mūsų alkis simbolizuoja visus troškimus, kuriuos kada nors duos pasaulis. Iš pradžių buvome tokie valgūs, kad bet kas mažiau už pasaulį prilygo coitus interruptus4. Troškome pasaulio, bet baigėme kaip miesto nevykėliai, kiekvienas savo šūde. Užbėgu sau už akių, užbėgu sau už akių. Sustok, Danieli. Dar sėdime prekybos centro kavinėje, ir aš beriu ant stalo prieš Lucidijų savo gyvenimą, kartu su cukrumi.

Vakarą, kai Ramas nusprendė įteisinti įkurtą Troškinio klubą mūsiškės neišmanėlių gurmanų praeities garbei, aš, Markas ir Saulius buvome neseniai įkūrę agentūrą, kai įtikinau savo tėvą, kad mano dykinėjimo dienos baigėsi ir aš nusipelnau finansavimo arba bent kelerių metų mėnesinio atlyginimo avanso, kad galėčiau turėti savo verslą. Markas su savo menu, aš su savo tekstais ir Saulius su savo talentu bendrauti, pardavinėti ir kūrybiškai išsisukinėti. Paulas buvo išrinktas miesto tarybos nariu. Buvo kairiųjų pažiūrų, nesiderinančių su jo banko sąskaita ir artimu mūsų bendravimu, visus mus vadino šūdinais reakcionieriais, bet buvo šaunus. Žinojome, jo laukia puiki politinė karjera, nors ir epochos suvaržyta, padedant faktui, kad turėjo brolį saugumo policijoje. Tjagas pradėjo įgyti vardą kaip architektas. Pedras galų gale perėmė vadovavimą šeimos verslui, metus praleidęs Europoje su Mara, kurią įsimylėję buvome visi, – išvyko medaus mėnesio, o šis išsitempė į daugybę mėnesių, nors šeima maldavo grįžti. Joanas, mūsų ekspertas Joanas, mokęs mus dalyvauti kapitalo rinkoje ir tiekęs mums cigarus ir anekdotus, ėmė užkalti pinigų, anot Samuelio, jau „nepadoriai“. Abelis, mūsų gerasis ir jausmingasis jėzuitas, kepsnių ant grotelių specialistas, buvo ką tik palikęs tėvo advokato kontorą, kad atidarytų savąją. Kaip ir Pedras, buvo neseniai vedęs. Jo euforija tuo metu buvo kaltės, kurią jautė išsilaisvinęs iš tėvo valdžios, entuziazmo dėl naujos kontoros ir seksualinio santuokos su Norinja šoko mišinys. O ji, jam nežinant, jau buvo permiegojusi su dviem kitais grupės nariais ir net nutverta Samuelio. Kartais Abelis pertraukdavo mūsų savęs aukštinimus, kad ištartų: „Asmeniška, magiška akimirka. Magiška akimirka!“ Žinoma, visada sugadindavo akimirkos magiją. Samuelis tai aiškino nuolatinių epifanijų poreikiu, išlikusiu iš religinės Abelio praeities.

Samuelis. Geriausias ir blogiausias iš mūsų. Daugiausiai valgė ir niekad nesustambėjo. Labiausiai mus mylėjo ir dažniausiai įžeidinėjo, mėgo žodį „paleistuvis“, vartojo visiems apibūdinti, nuo „Ei, tu paleistuvi“ šaukiant padavėją iki „Šventojo Paleistuvio“ popiežiui. Šviesiausias ir labiausiai apsėstas iš visų – ir tas, kuris mirė paskutinis, mirė mano akyse šį mėnesį ir mirė bjauriausiai. Ir pagaliau Ramas. Jis įtikino mus, kad mūsų alkis – ne tik fizinis alkis, kad esame nušvitę, o mūsų valgumas – šventas kartos valgumas arba kad bent nesame visiški šunsnukiai. Mūsų sambūriuose Ramas sakydavo prakalbas, „vyriausiojo paleistuvio pamokslus“, taip sakė Samuelis. Viskas prasidėjo nuo jo. Tai jis mūsų normalias vakarienes pavertė iškilmėmis ir iškilmingai atidarė klubą „iš dešimties, kurie sėdi prie šio stalo, ir niekad daugiau nei šie dešimt“, kol mirtis arba moterys mus išskirs. Paskui vilgė duonos gabalėlius į vyną, kad visi juos kartu sukramtytų ir nurytų, vertindamas tokį gestą kaip šventą ištikimybės įžadą. Ceremonija labai sujaudino Abelį dėl eucharistinės užuominos.

Iš pradžių Ramas buvo vienintelis tikras grupės gurmanas. Jis mus katechizavo, suteikė mūsų alkiui tvarką ir stilių. Įtikino, kad pirmasis Troškinio klubo sprendimas turėtų būti visiems laikams atsižadėti Alberio troškinio kaip gastronominės vertės parametro. Šitam priešinosi. Daugelį metų, visada, kai norėjo paerzinti Ramą, Samuelis gynė keptų bananų vertę. Samuelis galėjo suvalgyti bet ką. Ir, įtarėme, patvarkyti bet kurį. Ramas mus mokė, sakė, praktikuojame unikalų meną, kad gastronomija – kultūrinis malonumas kaip nė vienas kitas, nes nė vienas kitas nekelia tokio filosofinio iššūkio: vertinimui reikia sunaikinti tai, kas vertinama, pagarba ir rijimas susipina, nė vienas kitas aktas neprilygsta valgymui kaip jutiminio meno suvokimo pavyzdys, bet kurio meno, išskyrus, manė jis, Mikelandželo Dovydo užpakalio glostymą. Jis kurį laiką gyveno Paryžiuje ir paskatino mus keliauti į Europą, lankyti žymius restoranus ir vynuogynus, ekskursijas organizavo pats su tipišku, anot Samuelio, „gėjaus kruopštumu“. Ir jis pastebėjo: kai leidžiame klube dalyvauti moterims, viskas eina atbulai. Šie dešimt ir niekad daugiau kaip šie dešimt arba žavesys pradings ir būsime pasmerkti. Taip pat buvo pranašas.

Nežinau, kodėl visa tai pasakojau kam nors, ką prastai pažinojau. Galbūt todėl, kad niekad anksčiau neturėjau tokio atidaus klausytojo. Lucidijus nekrutėjo, rankos sunertos ant stalo lyg gerai supakuotas paketas, kurį jis išardydavo, kad dar kartą gurkšteltų kavos. Jo veide niekada nedingdavo pusšypsnis sučiauptomis lūpomis. Darėsi vėlu. Turėjau grįžti namo ir paskambinti Livijai, kuri nerimavo dėl tų mano vienišų vaikščiojimų į prekybos centrą. Gyvenau netoliese, nueidavau ir pareidavau pėsčias, ji sakė, kad su mano apimtimis ir kerėpliškumu gatvėje nebuvau užpultas, nes užpuolikai įtarė kažkokius kėslus. Tai buvo pernelyg lengva, aš tikriausiai esu kažkokie žabangai. Pakviečiau Lucidijų į savo butą. Norėjau parodyti savo vynus. Dar norėjau toliau pasakoti mūsų istoriją. Ką aš žinau, kodėl. Per Kalėdų vakarienę Samuelis pacitavo lotyniškai iš „Satyrikono“. Galiausiai viskas baigiasi laivo sudužimu. Kažkas panašaus. Lucidijus mane rado pusiau sudužusiame laive, beveik panirusį į vandenį, tik burna virš vandens ir su desperatišku mirštančiųjų šnekumu. Man reikėjo papasakoti savo ir draugų gyvenimo tragediją, pagaliau radau atidų klausytoją. Ir kai ką, kas man nepatars valgyti ląstelieną, daug ląstelienos.

Tik gerokai vėliau suvokiau vieną dalyką. Iš kur Lucidijus žinojo, kad Ramas mirė nuo AIDS? Ar nežinojo, ar tik nujautė? Ar pažinojo Ramą, žinojo jo mirties priežastį ir netyčia prasitarė? Ar davė man pirmąją užuominą, kodėl įžengė į mūsų gyvenimus, kad mus nunuodytų?

2 Žvynas

Kartais svarstau, kad savo bute padariau tai, ką patiktų padaryti savo smegenyse. Atsisakiau visko, kas užgremėzdina. Jį sudaro du didžiuliai kambariai, tokie tušti, kad atrodo parengti šokių vakarui, kurio niekada nebuvo. Prie baltų sienų kampe – dvi ilgos baltos sofos, plikos parketo grindys, o didžiuliuose languose – smėlio spalvos užuolaidos, mano vienintelė nuolaida spalvai. Arba Livijai. Ir tik. Kai būna – būdavo – grupės vakarienės, didesnio kambario viduryje pastatydavau didįjį stalą. Kitą metų dalį didysis stalas būna išardytas, o kėdės sukrautos skalbykloje, ir aš valgau prie virtuvės stalo. Lucidijus su savo pusšypsniu viską ištyrė ir nieko nepasakė. Vienintelis deramas komentaras mano dideliems tuštiems kambariams.

Užtai darbo kabinete su sienomis, nuo viršaus iki apačios apkaltomis lentelėmis, padariau visa, kas įmanoma, kad pamėgdžiočiau voverių poros namus, atsimintus iš vaikystės knygos iliustracijos, jie visą gyvenimą buvo man šilto jaukumo idealas. Tarsi gyvenčiau medžio kamiene šiaurės miške ir maitinčiausi žiemai surinktais riešutais – ir žinau, visos mano santuokos buvo klaidingos todėl, kad nė viena iš žmonų nesuprato savo vaidmens mano gyvenime – Mamos voverės vaidmens. Net gaubtai iš šakotos medienos kaip pono ir ponios Voverių. Viskas, ką aš mėgstu, yra šiame kambaryje, netvarkoje, kuri priešinasi pakartotiniams civilizuojantiems Livijos įsiveržimams. Ant grindų išmėtyti žurnalai ir laikraščiai. Mano taurės. Mano konjakai ir armanjakai. Mano cigarai. Ir galiausiai mano riešutai. Mano kompiuteris, kuriuo rašau nesąmones, gąsdinančias Liviją, tokias kaip nesibaigianti Siamo dvynių lesbiečių istorija, ir kuriuo rašau dabar, laukdamas antrojo pono Spektoriaus apsilankymo. Bet užbėgu sau už akių, užbėgu sau už akių. Mano medžio kamiene taip pat yra televizorius, videogrotuvas, juostos, garso sistema, kompaktinės plokštelės, viskas, ko man reikia, kad galėčiau atsispirti sniego ir vilkų apgulčiai. Knygų nedaug. Tik kelios apie gastronomiją ir vynus, ir apie reklamą, niekad neskaitytos, iš agentūros, kurią atidariau su Marku ir Sauliumi, o po aštuonių mėnesių uždariau, laikų. Iš mūsų grupės daug skaitė tik Ramas. Tjagas po keliskart skaitė detektyvus, kuriuos pirko su neįveikiamu potraukiu ir kurių buvo pilni jo namai. Paulas, atsižadėjęs marksizmo ir metęs politiką, stojęs dirbti Pedro įmonėje, niekuomet nieko neskaitė. Nežinau, iš kur Samuelis traukė savo kultūrą ar erudiciją, kurią naudojo, kad įžeistų, kaip tada, kai Abelio skausmą po skyrybų su Norinja palygino su Filokteto skausmu, kurio atvira ir pūlinga žaizda taip trikdė jo draugus Odisėjoje, kad šie paliko jį negyvenamoje saloje. „Apsaugok mus nuo savo smarvės, Filoktetai“, – sakė Samuelis besiskundžiančiam Abeliui, kai mes stengėmės jį paguosti. Ilgomis barų ir šaligatvių šlifavimo naktimis Abelis Samueliui išliejo savo sielvartą ir įniršį, kol pagaliau išbraukė Norinją iš savo gyvenimo. „Nieko geresnio kaip klausykla net atsimetusiam katalikui“, – sakė Samuelis. Niekada nemačiau Samuelio su knyga. Kaip ir Ramas, kuris niekada mums neleido nė akies krašteliu pažvelgti į savo homoseksualo gyvenimą, Samuelis turėjo intelektualų gyvenimą, kurį slėpė nuo šutvės.

Vienintelė mano kabineto dekoracija – Marko paveikslai, kuriuos man davė Saulius. Siaubingieji Marko paveikslai visur. Lentynų vietą užėmę du podėliai vynams, kuriems sudarytas specialus klimatas, liepiau juos išpaišyti gyslomis ir dėmėmis, siekdamas pamėgdžioti medieną voverių saugyklose. Į vieną iš podėlių padėjau vyninėje pirktą kahorą ir nepaisydamas Lucidijaus protestų ištraukiau „Ormes de Pez 82“, kad čia pat išgertume. Kuomet atidarinėjau vyną, suskambo telefonas. Livija. Buvau pamiršęs jai paskambinti ir atsiskaityti už dieną.

– Kas atsitiko?

– Nieko neatsitiko.

– Skambinu jau trečią kartą! Kur buvai?

– Nieko tokio. Kalbėjausi prekybos centre. Čia esu su draugu.

– Tik ne Samuelis!

Samuelis buvo Livijos siaubas. Vienintelis, kuris reguliariai lankė kitus tarp vakarienių ir stengėsi išlaikyti grupę vieningą, o mūsų draugystę gyvą, nors liūdna jo figūra vien primindavo, ką laikas mums padarė. Nors vienintelis jo rūpestis per tuos apsilankymus – blogai kalbėti apie kitus. Samuelis neprarado savo jaunystės apetito, bet ilgainiui dar labiau sulyso. Ratilai po akimis ir neprižiūrimi dantys, sunykusi išvaizda, kuria jis primygtinai gyrėsi, tarsi versdamas mus jame įžvelgti mūsų tikrovę. Samuelio kūną sulenkė mūsų nesėkmė, jo veidą vagojo visi mūsų neįvykdyti pažadai. Prieš dvidešimt metų nė vienam iš mūsų taip nesisekė su moterimis, kaip jų nekenčiančiam Samueliui giliomis akimis ir gargždžiu balsu. Net Paului, kuris, pasak Samuelio, savo pimpalą pavadino Balsų trauktuvu ir naudojo bet kur ir bet kada įvairaus amžiaus ir tipo rinkėjoms pritraukti, tas paleistuvis. Vieną sykį turėjome pasitelkti visą savo kolektyvinę įtaką, kad išlaisvintume Samuelį iš kalėjimo, nes moteris, kurią jis prikūlė, padavė skundą policijai ir turėjo įtakingų giminaičių. Pedras įrodinėjo: turime palikti jį belangėje, kad pasimokytų. Galbūt jis žinojo, kad išpildydavusiam kiekvieno iš grupės, išskyrus Ramą, troškimą Samueliui vieninteliam pavyko paimti Pedro žmoną, baltos odos ir glotnių, ištįsusių plaukų Marą. Vetavome tą pavyzdinės bausmės Samueliui siūlymą. Troškinio klubas rūpinosi savaisiais. Svarbu buvo ne tik išgelbėti Samuelį nuo bylos. Svarbu buvo patikrinti savo galią mieste. Samuelis man jau buvo prisipažinęs, kad yra impotentas, kad net primušdamas moterį nesusijaudina. Net gyrėsi savo impotencija kaip pasmerkimu visko, ką pražiopsojome per dvidešimt metų. „Tai nutiko dėl jūsų, paleistuviai. Mano glebnas pimpalas – šios grupės Kristus, numiręs ant kryžiaus. Jis nebesistoja dėl jūsų!“ Livija buvo įsitikinusi, kad Samuelis – piktas kirminas, norintis pačiupti mane už kojos ir įtraukti į savo požemio labirintą, arti pragaro ir toli nuo jos. „Jis net atrodo kaip kirminas“, – sakė ji.

– Ne, Livija, tai ne Samuelis.

– Tai kas, Zi?

Zi – mažybinė Zinjo forma, o šis – mažybinė Danielzinjo forma. Radau savo ponią voverę.

– Tu jo nepažįsti.

Kone pasakiau, kad tas, kuris čia yra, iš tiesų yra Antisamuelis. Naujas labai gerai išauklėtas draugas, simpatiškas ir elegantiškas, kuris, numaniau, turi gerus dantis ir nekelia jokio pavojaus.

Mažai žinojau.

Tą vakarą, praėjusių metų vasarį, Lucidijus man parodė žvyną. Mažą plastmasinės žuvies žvyną, poros centimetrų, su ideograma, nupiešta baltai ant plastmasės, kontrastuojančia su raudonu žvynu. Atsargiai ištraukė jį iš savo piniginės. Nežinau, ar visada vaikščiojo su žvynu piniginėje, ar ruošėsi šiai akimirkai. Lucidijus iškėlė žvyną man prieš akis ir tarė:

– Vakarų pusrutulyje vienintelis turiu vieną.

– Kas tai?

– Fugu žvynas. Priklausau slaptai draugijai, susirenkančiai kartą per metus Kušimote, Japonijoje, valgyti ką tik pagautos fugu. Aš ir vienas kinas draugijoje esame vieninteliai ne japonai. Arba buvome. Kinas mirė per paskutinį susitikimą.

– Kaip?

– Nunuodytas. Fugu – nuodinga žuvis. Jei ruošiama ne specialisto, įgudusio pjaustyti žuvį tam tikru būdu, gali nužudyti per kelias minutes. Kinas mirė per aštuonias. Siaubinga mirtis.

Aš šypsojausi. Manau, kad šypsojausi. Norėdamas patikrinti, ar tai pokštas. Bet Lucidijaus pusšypsnis buvo dingęs. Tai nebuvo pokštas. Jis tęsė:

– Fugu ruošėjo parengimas trunka trejus metus. Kasmet draugija atlieka patikrinimą, savotišką galutinį egzaminą, kad sužinotų, kas gaus fugu meistro vardą. Visada suburia dešimties mokinių klasę. Kiekvienas mokinys išbando šviežią fugu, paruoštą egzaminui, su savanoriu. Jei žuvis blogai paruošta, savanoris miršta tuoj pat. Per kelias minutes.

– O mokinys?

– Metus kartoja kursą.

– Savanoriai sudaro draugiją…

– Būtent. Dešimties draugiją. Kadangi susikerta trisdešimt procentų mokinių ir per kiekvieną egzaminą miršta vidutiniškai trys savanoriai, atsinaujinama nuolatos. Yra laukiančiųjų įstoti į draugiją sąrašas. Man teko laukti septynerius metus.

– Ar savanoris už dalyvavimą egzamine ką nors gauna?

Jis nusišypsojo. Šįkart šypsena beveik kaip reikiant.

– Nesitikėjau tokio klausimo iš jūsų…

– Tuomet kodėl…

– Nėra pasaulyje nieko panašaus į žalios fugu skonį, Danieli. Malonumą valgyti šitą žuvį patrigubina mirties rizika. Perspektyva mirti bet kada, per kelias sekundes sukelia cheminę reakciją, kuri pabrėžia fugu skonį. Japonijoje galite ją valgyti ir normaliai, paruoštą besispecializuojančių meistrų, minimaliai rizikuoti. Bet tik Kušimote kartą per metus fugu valgoma su tikra galimybe neišgyventi po pirmojo kąsnio. Nėra kitos tolygios gastronominės patirties. Todėl draugija slapta. Tai išskirtiniausias pasaulio gurmanų klubas. Ir oficialiai tokio egzamino nėra.

– Kaip apie jį sužinojote?

– Vienam draugui japonui pasakiau, kad jau išragavau viską, ką galima paragauti, kad prieš mirdamas nesitikiu naujos gastronominės patirties. Ir jis tarė: „Nori lažintis?“ Įdomu, kad mudu susipažinome atsitiktinai, vyno parduotuvėje.

– Jis buvo tos draugijos narys?

– Taip. Ironiška, aš įstojau vietoj jo. Jis mirė laimingas. Turėjo du žvynus.