Sniegė ir jos devynetas

1

Skaitytoja iš pradžių sumišo, o paskui apstulbo, kai Raskolnikovu vadinamas nusikaltėlis buvo netikėtai nužudytas vidury gatvės tiesiog jai prieš akis. Sonia, geraširdė kekšė, šovė Raskolnikovui į širdį. Taip nutiko įpusėjus Dostojevskio klasiką nagrinėjančią esė.

Skaitytoja buvo vardu Ela Amanda Milana. Dvidešimt šešerių metų, be kitų kūno dalių, turinti dailiai lenktas lūpas ir defektines kiaušides.

Jos lūpos buvo įvertintos tą patį ketvirtadienį, likus penkioms minutėms iki pietų pertraukos pabaigos, ir tai padarė biologijos mokytojas. Apie defektines kiaušides jai pranešė gydytoja prieš keturiolika mėnesių. Ji paliko konsultacijų kabinetą kaip moteris, kurios įsčiose glūdi kažin kas šalta ir ydinga. Nors lauke tebebuvo šilta ir saulėta.

Praėjus trims mėnesiams nuo diagnozės, kai dar po poros dienų buvo nutrauktos Elos Milanos sužadėtuvės, reikalai pakrypo geresne linkme.

Ji atliko minčių inventorizaciją.

Visų pirma ji turi puikias lūpas. Pasak kitų, jos pirštai – grakštūs ir dailūs. Veidas nėra toks įprastai gražus, kaip retsykiais kas nors pastebėdavo, tačiau jis malonus ir juslus, netgi žavus. Tai ir pati matė veidrodyje.

Ir vienas meilužis kartą aptiko, kad jos krūtų speneliai yra tapybiškos spalvos, – vyras nedelsdamas susirankiojo aliejinius dažus iš savo būsto užkampių ir be atvangos maišė juos trejetą valandų, kol rado tinkamą spalvą.

Ela Amanda Milana stebeilijo į languotą popieriaus lapą.

Priešais ją sėdėjo trisdešimt septyni gimnazistai, kurių esė teks taisyti, o ji galvojo apie savo spenelių spalvą. Netikėta literatūrinė žmogžudystė neleido susikaupti. Ji nebepajėgė atsiriboti ir skaityti toliau – tik ne šiandien, ne šioje klasėje.

Pakėlė akis nuo esė, tartum būtų išvydusi per ją rėpliojantį vabzdį, paskui nužvelgė klasę, bet klasė nežiūrėjo į ją. Moksleiviai rašė, dirsčiojo į savo popierius, rašikliai krebždėjo it užsislėpę triūslūs graužikai.

Esė parašė vaikinas, sėdintis trečiame suole palei langą.

Ela kiek sutriko, tačiau nepajėgė supykti ant vaikino. Dvejojo, ar būdama pakaitinė mokytoja turėtų rimtai žiūrėti į tokius mėginimus klastoti.

Pyktį kurį laiką ji jautė, ir netgi dabar, bet ne mokiniui, o savo kiaušidėms. Vaikino esė buvo laikinas, nereikšmingas dalykas. Betgi kiaušidės nuolat buvo nuo jos neatsiejamos, o ji – nuo jų. Verčiau jau jos nebūtų sudėtinė dalis personos, vadinamos Ela Amanda Milana, kuri čia sėdi priešais klasę ir laiko rankose suklastotą esė.

Pateikusi klasikinės literatūros sąrašą moksleiviams, ji patikino, kad „Nusikaltimą ir bausmę“ pirmą kartą perskaitė antroje gimnazijos klasėje, o antrą – universitete.

Dabar suvokė galvojusi apie kitą knygą.

Ji niekada neperskaitė Dostojevskio žymaus kūrinio viso. Mokydamasi gimnazijoje buvo skaičiusi pirmus dvidešimt puslapių, o universitete prisikasė iki penkiasdešimt antro, bet taip ir nebaigė. Kažkas pasiskolino knygą ir paskui nunešė į antikvariatą.

Ir vis dėlto Ela buvo pagrįstai įsitikinusi, kad Sonia, geraširdė kekšė, romano pabaigoje nešovė Raskolnikovui į širdį. Buvo pasirengusi net susilažinti, kad Raskolnikovas, priešingai, nei buvo teigiama esė, neužsmaugė senės palūkininkės viela. Ela universitete lankė paskaitas apie Dostojevskį, be to, matė filmą ir televizijos serialą, tad šį bei tą išmanė apie kūrinį, nors jos pačios knyga prieš ketverius metus pateko į antikvariatą.

Ela baigė pamoką ir pasivadino vaikinuką iš moksleivių srauto. Padarė jam sarkastišką pastabą dėl jo abejotino literatūrinio raštingumo ir dorovės.

Vaikinas, išsitraukęs knygą iš krepšio, padavė Elai.

– Tamsta pakaitinė mokytoja galėtų pasidomėti pati, – pasakė jis. – Siužeto linija yra būtent tokia.

Ela leido mokiniui eiti, jis aiškiai nerodė noro svarstyti su ja šio klausimo. Ji nusprendė tai atidėti.

Kurį laiką paskaitinėjusi romaną, Ela visa nukaito. Priešpaskutiniame knygos puslapyje Sonia paleidžia du šūvius Raskolnikovui į širdį. O knygos pradžioje Raskolnikovas iš tikrųjų pasmaugia senę palūkininkę plienine viela.

Susiieškojusi rankinėje mobilųjį Ela paskambino literatūros dėstytojui.

Savo baigiamajame darbe ji nagrinėjo Lauros Sniegės knygų vaikams mitologinius aspektus. Profesorius Elijas Korpimekis – jos mokslinis vadovas – nė nemėgino slėpti džiugesio: „Puikus pasirinkimas. Jeigu ketini ir toliau tęsti šią temą, susisiek su manimi ir aš pasistengsiu tau padėti. Sniegės kūryba tebereikalauja ilgo tyrimo, netgi aš nepajėgiau apžvelgti jos visos.“

– Alio, – atsiliepė profesorius, – Korpimekis klauso.

Ela prisistatė ir bemat paklausė, godžiai kvėpdama orą:

– Ar Sonia pabaigoje nušovė Raskolnikovą?

Profesorius nusijuokė.

Ela suvokė, koks keistas buvo jos klausimas.

– Ar tu dabar literatūros paskaitoje? Juk skambini iš Joensū?

– Tie kursai vyko tik keturis mėnesius, – pabrėžtinai nerūpestingai atsakė Ela. Ji stengėsi kalbėti truputį racionaliau nei prieš akimirką. – Šiuo metu esu Triušiogaloje. Gimnazijoje. Ir turėjau kuo greičiau sužinoti tą dalyką, nes mokiniai jau kokie yra, tokie, ir aš ne… suprantat, dabar neturiu po ranka tos knygos ir, tiesą sakant, niekaip negaliu prisiminti, tačiau privalau išsiaiškinti tą detalę.

– Suprantu, – tarė profesorius. – Na, į Raskolnikovą niekas nešaudė, juolab Sonia.

Ela valandėlę žiūrėjo į knygą rankoje ir pagaliau įsidrąsino:

– O kas, jeigu primygtinai tvirtinčiau kažkur mačiusi tokią „Nusikaltimo ir bausmės“ versiją, kur Raskolnikovas buvo nušautas? Tai Sonios darbas, nes ji tikėjo, kad pasaulis bus geresnis be Raskolnikovo.

Profesorius nieko neatsakė.

Ela vėl pajuto kalbanti neracionaliai. Kartais šnekėdama su tam tikrais žmonėmis, tarp kurių buvo ir Korpimekis, ji netekdavo įprasto gebėjimo valdyti padėtį. Universitete Ela Milana su viena drauge sukūrė dviejų dalių teoriją, aiškinančią šį reiškinį.

Remiantis pirmąja teorijos dalimi, ją trikdo bendravimas su žmonėmis, kai pajunta jų rimtą domėjimąsi ja ir jos mintimis.

Vis dėlto sutrinka retai, nors diena iš dienos turi reikalų su daugybe žmonių, kai kurie jų, tiesą sakant, stengėsi užmegzti su ja ryšius. Tai aiškino antroji teorijos dalis: pasak jos, visi žmonės turi prigimtinę reikmę apskelbti pasauliui savo mintis, tačiau iš esmės niekam nerūpi, kas dedasi kieno nors kito galvoje.

Šiuo požiūriu teorija aiškino ir Dievą: kadangi žmonėms reikia dėmesingo klausytojo, vos pasibaigus vaikystei jie trokšta kieno nors nedalomo dėmesio, taigi išrado Dievą, kuris nuolatos juos stebi ir jų klauso.

– Gal tai kokia nors nauja postmodernistinė versija? – pagaliau padarė prielaidą profesorius. – Ar tikrai tai paties Dostojevskio parašytas kūrinys? Greičiausiai tu matei kokį nors kitą kūrinį, atkartojantį klasiko personažus ar panašiai. Klausyk, Ela, ar pameni, apie kokią knygą iš tiesų kalbėjai? Panaudočiau ją savo paskaitose apie Dostojevskį, tai skamba gana įdomiai. Ar galėtum parašyti apie tai kokį neilgą samprotavimą? Redaguoju vieną straipsnių rinkinį, ir jam tokia traktuotė labai pritiktų.

Profesoriaus balsas skambėjo entuziastingai. Ela gailėjosi, kad jam paskambino.

Knygos viršelyje Dostojevskio pavardė ir vardas buvo aiškiai nurodyti. Romano pavadinimas atrodė įprastai – „Nusikaltimas ir bausmė“. Knygą išleido „Karisto“ 1986 metais. Ją vertė M. Vuori, o Lea Piuko nuodugniai suredagavo kūrinio kalbą. Ela įbedė akis į viršelį.

– Iš tikrųjų gal ir taip, tokia naujoviška versija, – tarė ji.

Triušiogalos biblioteka – tai raudona trijų aukštų tvirtovė ant kalvos su vaizdu į mokyklą. Pagrindinį bibliotekos įėjimą rėmina dvi baltos marmuro kolonos.

Tai akmenų tašyklos savininko velionio Lindgreno dovana vietos kultūrai. Ela savo motinos iškarpų albume buvo mačiusi 1975 metų laikraščio žinutę apie paaukotas kolonas. Žinutėje įdėta nespalvota nuotrauka.

Antrame nuotraukos plane stovi keliamasis kranas, o priekyje – vietos gyventojai, didoka draugija, pats Akmẽnis Lindgrenas, šalia jo jauna Laura Sniegė. Ėjo gandas, neva Lindgrenas mėgino padaryti įspūdį autorei. Už Lauros Sniegės susispietęs būrys vaikų – Triušiogalos literatų draugija, gabiausių rašančiųjų rinktinė, iš jų, Sniegės vadovaujami, užaugs rašytojai.

Elos senelė, būdama gyva, koneveikė biblioteką, tą „nelemtą mauzoliejų, dergiantį visą miestelio centrą“. Buvo ir kitų, manančių, kad pastatas yra niūrus, šaltas ir pernelyg didelis. Kai kam biblioteka kėlė pasidygėjimą nuo vaikystės. Triušiogalos vaikai kas rytą skubėdavo pro ją sumurę ir uždusę, nes, eidami į mokyklą aukšta stačia atkalne, lenkdavo biblioteką.

Elos manymu, biblioteka į aplinką skleidė didybę. Ją supo ąžuolai, jie teikė vietovei šventiškumo ir savito kolorito, o pro vasarišką šakų žalumą liejosi skalsus paukščių čiulbėjimas, girdimas bibliotekoje, kai langai būdavo atviri.

Kiek atokiau nuo bibliotekos plytėjo giraitė, kurioje slėpėsi kavinė su knygynėliu „Motės dešimkė“. Būdama maža Ela sekmadieniais mindavo dviratį į „Motės dešimkę“ nusipirkti ledų. Ir kaskart pakeliui sustodavo paklebenti užrakintų bibliotekos durų ir dirstelėti pro langą.

Elai buvo sunku ilgesnį laiką tverti be popieriaus dulkių persigėrusio bibliotekos oro. Net dabar, kai ji artėjo prie to pastato, nešdamasi rankinėje suklastotą Dostojevskį, ją apėmė ta pati šventa pagarba kaip vaikystėje. Ji ir buvo toji maža mergaitė, tempianti šūsnis knygų, – tokių rasite kiekvienoje bibliotekoje. Kartą, kai su plaučių uždegimu buvo atgulusi dviem savaitėms, bibliotekininkė paskambino į namus ir paklausė, ar viskas gerai. Viso pasaulio tetos ir dėdės sveikindavo ją tarp lentynų: Sveika, Ela, ką gero radai šiandien?..

Mergaitė skaitydavo daugiau, nei leido sveikata, šimtus knygų per metus. Kai kurias prieš grąžindama perskaitydavo du ar daugiau kartų. Kai kurias paimdavo vėl, palikusi trumpam atitirpti. Anuomet buvo įsitikinusi, kad knygas geriausia skaityti antrą ar trečią kartą.

Ela praėjo pro masyvias kolonas. Visuomet gūžtelėdavo lenkdama jas. Tįsantis ant laiptų šuniukas nubudęs pašoko. Dėbtelėjęs į ją, irzliai amtelėjo ir nubėgo.

Ant durų buvo prikabinta žinutė; Ela perskaitė ją nė nestabtelėdama, atvėrė duris ir užėjo.

Biblioteka buvo erdvi, vėsi. Eidama skersai patalpą prie aptarnavimo stalo, ji įtraukė pažįstamo popieriaus dulkių ir senų spaustuvinių dažų kvapo.

– Norėčiau pranešti apie broką, – mergina kreipėsi į porą rudų akių, žvelgiančių į ją pro raginius akinius.

Bibliotekininkė segėjo vardinę kortelę su užrašu Ingrida Katelė.

– Atsiprašau, bet ar jūs ne rašytoja Ingrida Katelė? – draugiškai paklausė Ela.

– Ne, aš esu bibliotekininkė Ingrida Katelė, – taip pat draugiškai atsakė moteris. Bibliotekininkės Katelės drabužiai vos vos dvelkė cigarečių dūmais. – Vadinasi, norite gauti knygą?

– Tikriau – gauti paaiškinimą, – pasakė Ela. – Aš patekau į gana keblią padėtį dėl vieno savo mokinio. Jis parašė esė, kuri man pasirodė, hm… gana abejotina.

Bibliotekininkė šyptelėjo.

– Ar jis kėlė nemalonumų? Taip nutinka jų amžiuje. Tačiau tai praeis. Ir amžius, ir netinkamas elgesys. Viskas gerai, kas gerai baigiasi: viskas praeina.

Ela išsitraukė knygą iš rankinės.

– Turiu šiek tiek patikslinti. Problemų kaip tik sukėlė ne esė, o knyga, apie kurią parašytas straipsnis. Štai čia: Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“, atrodo gana tikroviškai, bet parašyta neteisingai. Ji iškreipta. Ir vaikinas ją gavo čia, štai jūsų antspaudai.

Mergina stumtelėjo knygą ant bibliotekininkės stalo. Ingrida Katelė nerodė didelio susidomėjimo, tik šyptelėjusi pakilo nuo stalo ir nusigręžė nuo Elos prie informacinės lentynos, stovinčios jai už nugaros. Knyga liko ant stalo tarp jųdviejų.

– Būna spaudos broko, – šnekėjo Ingrida Katelė, atgręžusi nugarą Elai. – Kartais knygose trūksta ištisų lapų. O kartais, žiūrėk, atsiranda papildomų puslapių. Juk knygas rengia žmonės, pagalvokite, ir kai žmonės ką nors dirba, visuomet įvelia klaidų. Klysti natūralu, juk visą žmonijos raidą iš esmės sudaro įvairiausios klaidos. Greičiausiai girdėjote apie tuos Advento kalendorius.

– Kokius Advento kalendorius?

Ingrida Katelė krestelėjo galvą. Švystelėję plaukai minutėlę atskleidė liauną grakštų sprandą.

– Vaje! Tai nutiko prieš kurį laiką, išėjo paveiksluotas Advento kalendorius vaikams su mažomis durelėmis, tik paveiksliukai buvo toli gražu ne adventiniai. Gryniausia pornografija – tai faktas. Apie tai ir laikrašty rašė.

– Šit kaip, – tarė Ela. – Bet, šiaip ar taip, šioje knygoje Sonia nušauna Raskolnikovą. Ir Raskolnikovas pasmaugia senę palūkininkę plienine viela. Taip neturėjo būti. Turbūt pati suprantate. Pamaniau, jog kadaise buvo išleista cenzūruota knygos versija, tačiau iš pažiūros tai paprasčiausias leidinys.

Ingrida Katelė kiek pamąstė, nekantriai krustelėjo ir nusišypsojo.

– Gana keista, – pasakė, – reikšti nepasitenkinimą dėl tokio menkniekio, bet manau, kad vis dėlto reikia išsiaiškinti. Kas gi dėtųsi, jeigu knygos būtų rašomos kaip pakliūva.

Grįžusi prie stalo, pažvelgė Elai į akis.

– Galiu jus užtikrinti, jog brokuota knyga bus išimta iš apyvartos. Kartais taip nutinka. Paprastai apie tai nešnekama, tačiau spaustuvėje dirba vienas kitas pokštininkas. Ačiū jums, kad atkreipėt į tai mūsų dėmesį.

– Nėra už ką. Tiesą sakant, norėčiau ją vėl paimti, – tarstelėjo Ela, siekdama knygos. – Vienas pažįstamas literatūros dėstytojas ketino nukopijuoti suklastotus puslapius.

Ingridos Katelės akys blykstelėjo, ji stvėrė knygą merginai nespėjus jos paimti.

– Iš tikrųjų, būtų puiku, – pasakė Ingrida Katelė, kyštelėjusi knygą po stalviršiu. – Žinoma, atsižvelgiant į autorių teises. Tačiau dabar knyga jau grąžinta. Tad nebegaliu vėl paleisti apyvarton brokuotos. Tai principinis klausimas, ir mes, bibliotekos darbuotojai, turim laikytis tam tikrų taisyklių. Atsiprašau ir darsyk dėkoju už pastabą.

Ingrida Katelė toliau triūsė prie savo stalo. Ela nužvelgė jos profilį, sprandą ir viršugalvį, kiek pagalvojo, linktelėjo ir patraukė į skaityklą.

Skaitykla buvo trečiame aukšte, kartu su poezijos ir pjesių skyriumi. Kopdama laiptais, Ela sykiu pamatė visus aukštus. Bibliotekos centre buvo skliautas, kurį juosė kampuota laiptų spiralė. Skliauto viršūnėje švietė stiklinis stoglangis iš devynių plokščių. Saulėtomis dienomis pro jį ant knygų liejosi šviesa it katedroje, tačiau dabar tik varnos bei kuosos dirsčiojo vidun nuo stogo.

Pirmame aukšte buvo laikoma meninė literatūra vaikams ir suaugusiesiems. Dirstelėjusi žemyn, Ela išvydo grupę skulptūrų, išdėliotų nedideliame vestibiulyje tarp skyrių. Kaip skelbė iškaba ant laukujų durų, čia vyko Triušiogalos skulptorių sąjungos metinė paroda, pavadinta „Nuo undinių ligi vandenių – mitologinių skulptūrų menas pagal rašytojos Lauros Sniegės kūrybą“.

Antrame aukšte buvo dalykinė literatūra. Ela pastebėjo, kad arčiausiai laiptų stovinčią lentyną žymėjo geltona lentelė: LITERATŪRA APIE ŠUNIS. Lentynoje tebuvo viena kita knyga.

Užlipusi į trečią aukštą, Ela paėmė nuo stovo laikraščio „Triušio takai“ egzempliorių ir užėmė vietą, iš kurios galėjo matyti Ingridą Katelę, sėdinčią prie aptarnavimo stalo dviem aukštais žemiau.

Ši vieta buvo vadinama skaitykla – bent jau lentelėje, reikalaujančioje laikytis tylos skaityklos salėje. „Salę“ sudarė šeši nutrinti stalai, sustatyti šalia turėklų.

Ela sklaidė „Triušio takus“, kartkartėmis žvilgčiodama į bibliotekininkę. Pasak laikraščio, derliaus nuėmimas Triušiogaloje vyko sėkmingai. Teikiantis vilčių vietinis bėgikas Virmasalo pelnė sidabrą šalies masto rungtyje. Parengtos sugriežtintos šunų laikymo taisyklės. Šunų psichologas A. Louniala savo nuolatinėje skiltyje „Šuo – geriausias ir seniausias žmogaus draugas“ žarstė patarimus, kaip auginti ir prižiūrėti šunis. Miesto taryba apsvarstė savivaldybės pastato renovaciją. Literatūriniame priede buvo pristatyti keli nauji daug žadantys autoriai.

Ela žinojo, kad jos novelės laikraštis dar neišspausdino. Gal rudeniop, manė priedo redaktorius. Ją nupurtė šiurpulys, tarsi kas nors mindytų jos kapą, ir ji nusprendė paskambinti redaktoriui – paprašyti grąžinti kūrinį. Galų gale nebuvo pasirengusi jo viešinti. Nuo pat pradžių tai buvo nevykusi mintis, staiga susizgribo.

Ketvirtame puslapyje buvo trumpa žinutė apie smulkaus ūkininko P. Lahtineno lauke rastą Baltosios Motės pavidalo bulvę. Savininkas ypatingą bulvę paskyrė rašytojai Laurai Sniegei, jeigu ji norės papildyti savo kolekciją, o jo ponia Kati pažadėjo pavaišinti rašytoją kava su bandelėmis, jeigu toji pati atvyks pasiimti bulvės.

Elos nebedomino laikraštis. Jos žvilgsnį traukė geltona lentelė. LITERATŪRA APIE ŠUNIS, – skelbė juodos spausdintinės raidės kaskart pažiūrėjus į lentelę. Pagaliau ėmė klausti savęs, kodėl čia pasiliko.

Ji baigė visas tos dienos pamokas, bet vakare turės taisyti didelę šūsnį rašinių. Motina laukė jos atnešant maisto ir vaistų – kažin kiek tėvui protas pakrikęs šiandien… Ji svajojo ir apie pogulį.

O vis tebesėdi čia, trečiame bibliotekos aukšte, sklaidydama vietos laikraštį ir sekdama bibliotekininkę.

Tai, ką ji darė, buvo absurdiška – pati suprato. Kita vertus, bibliotekininkė Katelė elgėsi įtartinai. Ji nesiėmė taip lengvai ieškoti brokuotų knygos puslapių, kaip nudavė. Taip pat neatrodė nustebusi, kad metų metais bibliotekoje saugomos knygos gali būti su ženkliais turinio nuokrypiais.

Žinoma, Ela yra susidūrusi su įvairiausiais vertimais ir tiesioginėmis vertimų klaidomis, yra skaičiusi sutrumpintų versijų ir knygų su trūkstamais puslapiais, vieną net be pabaigos. Ir kartais viešai būdavo leidžiamos naujos versijos, kai laikai pasikeisdavo ir nebereikėdavo saugoti skaitytojų nuo nepriimtino turinio ar abejotinų fragmentų.

Tačiau jai niekuomet neteko girdėti apie knygą, kurios fabula per klaidą ar tikslingai būtų buvusi taip perdirbta kaip „Nusikaltimo ir bausmės“. Pokštą galėjo iškrėsti itin savotiškas spaustuvininkas, ir to poelgio motyvas buvo sunkiai įsivaizduojamas. Ir kaip tokia knyga buvo išduodama beveik dvidešimt metų ir niekas nepastebėjo jos keistenybių?

Ela tą vakarą bibliotekoje elgėsi turbūt nepaisydama įpročių ir blaivaus proto, bet iškraipytas Dostojevskis ją išties žeidė, o pasijutusi įžeista ji galėjo pasielgti impulsyviai, remdamasi tik intuicija.

Rašiniai jos rankinėje laukė taisymo, namie motina laukė maisto ir vaistų tėvui; o žmonės čia tai ateidavo, tai išeidavo. Praėjo dvi valandos. Gimtosios kalbos ir literatūros pakaitinė mokytoja Ela Amanda Milana sėdėjo bibliotekoje, stebėdama bibliotekininkę Ingridą Katelę. Mokytoja pasijuto kvailai, bet negalėjo pasiduoti, dar ne.

Pagaliau Ingrida Katelė paliko savo stalą ir tarp akmeninių undinių ir betoninių gnomų nuėjo prie knygų lentynų. Ela žengė į galeriją, kad geriau matytų. Ingrida Katelė stovėjo prie „D“ lentynos ir dėjo knygas į vežimėlį. Ištuštinusi bent metrą lentynos, nustūmė knygų vežimėlį į galinį kambarį.

Į tą kambarėlį bibliotekininkės eidavo užkąsti atsineštinių priešpiečių ir persivilkti. Ten patekdavo tik apėjusios aptarnavimo stalą. Ant kambario durų kabojo nudriskęs angliškas plakatas, reklamuojantis K. S. Luiso knygą „Liūtas, burtininkė ir drabužių spinta“. Plakatas vaizdavo magišką spintą su kviečiamai praviromis durimis.

Ingrida Katelė, sugrįžusi iš galinio kambario, ilgai sėdėjo prie savo stalo. Galų gale nuėjo į antrą aukštą padėti atėjusiam skrybėlėtam vyrui.

Ela, jau spėjusi palikti savo buvusį postą, nulipo į pirmą aukštą ir žengė prie aptarnavimo stalo. Ėmė apžiūrinėti garbės lentyną, skirtą Lauros Sniegės kūriniams ir visiems jų vertimams.

Čia puolė veikti.

Nuėjo už aptarnavimo stalo, neskubėdama ir nerūpestingai. Apsidairė aplinkui, lyžtelėjo priekinius dantis ir įsmuko į galinį kambarį.

Mintyse sukūrė istoriją apsiginti, jeigu Ingrida Katelė ją užtiktų. Pasakytų ieškanti Ingridos galiniame kambaryje, nes turėjusi kai ko skubiai pasiteirauti. Ką gi bibliotekininkė jai padarytų, net ir nutvėrusi tenai? Nužudytų? Primuštų iki sąmonės netekimo?

Greičiausiai ne, tačiau kuo puikiausiai galėtų kreiptis į policiją dėl įvykdyto nusikaltimo.

Kokį erzelį tai sukeltų! „Triušio takai“ įdėtų antraštę: GIMTOSIOS KALBOS IR LITERATŪROS PAKAITINĖ MOKYTOJA BUVO SUČIUPTA VAGIANTI KNYGAS. Ji netektų geros reputacijos, o kartu ir darbo. Būtų įtraukta į teistų asmenų registrą ir niekada nebenusiplautų šios dėmės.

Ela ėmė būgštauti. Tada suvokė, kad turėtų išeiti, kol nevėlu. Ji pagyrė save, kad laiku susiprotėjo, kol neiškrėtė tikros kvailystės.

Ir tada ant stalo pamatė knygas.

Jos buvo sudėtos į tris šūsnis. Šalia stovėjo buteliukas „Jaffos“ gazuoto vandens, mandarinas ir maišelis saldymedžio čiulpinukų – bibliotekininkės Ingridos Katelės priešpiečiai.

Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“ buvo vienos šūsnies apačioje. Elos širdis ėmė tankiai plakti, ir mergina paėmė knygą. Ji taip pat užgriebė penkias kitas knygas, pirmas pakliuvusias po ranka, kurios buvo gana plonos ir tilpo rankinėje.

Jos pirštai sustiro kaip šarkos kojos.

Rankinės dugne gulėjo komiksų žurnalas, kurį Ela konfiskavo per rytinę pamoką. Ji pridengė knygas žurnalu ir užsegė rankinę.

Tada išėjo iš bibliotekos.

2

Pavo Emilis Milana buvo pavadintas dviejų legendinių bėgikų garbei. Būdamas dvidešimties, kone prilygo savo bendravardžiams bėgikams, kaip ir tikėjosi jo velionis tėvas, – jeigu ne laimėjimais, tai bent jau širdimi, lengva ir eiklia it laumžirgis.

Trisdešimt metų jis kasdien nubėgdavo po dešimtį kilometrų. Bėgiodavo rytais, prieš eidamas į tarnybą, ir vakarais, vos parėjęs iš darbo, bėgiojo net tą vėjuotą naktį, kai gimė jo duktė. Kasmet nuavėdavo šešetą porų sportukų ir per kiekvienas Kalėdas gaudavo nuo šeimos dovanų naują sportinį kostiumą. Šeima jį meiliai praminė skraidančiu triušiogaliečiu, pravardė paplito ir tarp kitų vietos gyventojų.

Dabar, būdamas penkiasdešimt penkerių, Pavo Emilis Milana ištisas dienas sėdėjo sodo krėsle vidury serbentų krūmų, žolynų, ramunių, obelų, dilgėlių, ežių, varlių, peteliškių ir vabzdžių. Sodo sezonas prasidėdavo vos sniegui nutirpus ir baigdavosi sulig pirmąja šalna.

Tokia permaina įsigalėjo prieš šešetą metų.

Veltui jam siūlė skaityti knygas. Veltui įkalbinėjo eiti paplaukyti, pasiirstyti ar kur pasisvečiuoti. Jis turėjo stebėti sodą ir jo gyvastį – taip paaiškino savo žmonai Marjatai, kuri ėmė manyti esanti gyvanašlė ir todėl kartkartėmis kentė baisius sąžinės priekaištus. „Senatvė ne visada paiso amžiaus“, – Marjata Milana buvo pratusi teisinti savo vyrą.

Kiekviena nauja diena atskleisdavo Pavo Emilio Milanos asmenybės dalį, ir dalis po dalies vis mažėjo to Pavo Emilio Milanos, už kurio buvo ištekėjusi Marjata Mekikuisma.

Pavo Emilis Milana žvelgė į dukterį pro šlapius akinius.

– Argi jau negaliu pats spręsti, kur sėdėti? – piktai metė jis. – Jau atvirtom į komunistus, ar kaip? Taip, šito jie čia siekia. Komunizmo ir to, kad laisvas žmogus negalėtų sėdėti kur panorėjęs. Ir tu taip pat? Parodyk, mergaite, savo partinį bilietą, ko gero, turi jį kur užsikišusi.

Ela pažvelgė į padžiūvusią tėvo figūrą. Žili per ilgi plaukai lindo iš po skrybėlės kraštų; šią savaitę motina neapsikentusi atskubės į sodą su žirklėmis. Po languotais marškiniais styrojo susiraitę krūtinės gaurai.

– Kiekvienas gali sėdėti kur panorėjęs, – atsakė Ela. – Tiek apie sėdėjimą. Betgi lauke lyja.

Pavo Emilis Milana nustebęs įbedė akis į dangų.

– Ir mama liepė eiti vidun, – pridūrė ji.

Pavo Emilis Milana nukratė vandenį nuo skrybėlės.

– Jeigu tavo mama liepė eiti vidun, būtinai eik. Tėvų reikia klausyti, nors raudonieji mano kitaip. Kas iš tiesų yra tavo mama?

– Ne, ji liepė eiti tau.

– Taigi. Ar tu esi toji mokytoja, pargrįžusi čionai? Mano duktė?

Ela pritarė, tądien jau trečią kartą.

Tėvas dirstelėjo pro akinių viršų, jo žvilgsnis atrodė sutrikęs. Paskui gudriai šyptelėjo.

– Netrukus ateisiu. Tu eik pirma. Turiu dar pasiklausyti.

– Aš jau du kartus ėjau pirma, – atsakė Ela. – O tu tebesėdi čia. Juk neketini krėsti man pokštų?

– Turiu čia reikalų, – paaiškino jis su nenusakoma mina. – Ateisiu, kai tik galėsiu. Dabar jau eik, širdele.

– Tu sušlapsi.

Tėvas suirzo.

– Sušlapsiu? Pagalvokime apie lietų. Iš dangaus ant mūsų krinta tokie mažuliukai pursliukai, tik pažvelk – jie nekenksmingi. Argi vanduo turi būti tik ežeruose, tvenkiniuose, upėse, vandentiekio vamzdžiuose ir voniose? Kiek vargo patiriame, gamindami vandeniui nelaidžius stogus ir drabužius, ir skėčius, ir visa kita tik tam, kad išvengtume tokio sąlyčio. Mes taip stengiamės atsiriboti nuo vandens.