Книга Dėmesio, grupė! Praktiniai darbo su grupe būdai ir technikos - читать онлайн бесплатно, автор Mindaugas Grajauskas. Cтраница 2
bannerbanner
Вы не авторизовались
Войти
Зарегистрироваться
Dėmesio, grupė! Praktiniai darbo su grupe būdai ir technikos
Dėmesio, grupė! Praktiniai darbo su grupe būdai ir technikos
Добавить В библиотекуАвторизуйтесь, чтобы добавить
Оценить:

Рейтинг: 0

Добавить отзывДобавить цитату

Dėmesio, grupė! Praktiniai darbo su grupe būdai ir technikos

1. Kaip aš galiu tai pritaikyti savo veikloje?

2. Kiek esu pasiryžęs tai padaryti?

Jei programos metu ar jai pasibaigus dalyviai supranta, kad mokymosi medžiaga jiems yra aktuali ir ją tikrai gali pritaikyti savo veikloje – tuomet svarbus tampa antrasis klausimas, kuris dažnai yra susijęs su pasitraukimu iš komforto zonos. Gali nutikti taip, kad jūsų grupės dalyviai matys pokyčių naudą, tačiau kartu supras, jog tam, kad juos įgyvendintų, jiems prireiks keistis patiems – keisti savo nuostatas ir įsitikinimus.

Skatindami padėti savo grupei rasti atsakymą į pirmąjį klausimą, pakvieskite juos apgalvoti šiuos dalykus:

× Ką konkrečiai turėčiau daryti, kad galėčiau pritaikyti tai, ką sužinojau programos metu?

× Kokių turiu galimybių imtis naujų pokyčių?

× Kas man trukdo ir kokių turiu priemonių?

× Kiek pasitikiu savimi galvodamas apie šių dalykų taikymą?

× Kokios kitų žmonių pagalbos man reikia?

Bandydami atsakyti į antrąjį klausimą atkreipkite grupės dėmesį į šiuos aspektus:

× Kokios svarios priežastys galėtų paskatinti mane keistis?

× Kokią naudą gausiu, jei keisiu tai, kas siūloma?

× Ką prarasiu, jei darysiu ką nors kitaip?

× Kas pastebės mano pokyčius ir kaip juos įvertins?



Kaip tai pritaikyti:

× Perteikdami žinias ir padėdami ugdyti įgūdžius nuolat pasitelkite pavyzdžius, kurie atskleistų, kaip praktikoje panaudoti tai, ko jūs mokote.

× Grupės dalyviai turi tiesiogiai patirti ir išbandyti dėstomus dalykus, kad galėtų pajusti ir patikėti, kad tai jiems gali būti naudinga.

× Organizuokite ir skatinkite įvairias dalyvių diskusijas, kurios leistų aptarti galimus elgesio ar nuostatų pokyčių scenarijus.

× Teiraukitės grupės ir paaiškinkite dalyviams, kur galima gauti pagalbos.

× Grupės dalyviams sukelkite įvairių emocijų – tiek teigiamų, tiek neigiamų. Aptarkite, analizuokite jas kartu su grupe. Susiekite jas su galimais būsimais pokyčiais. Taip jos taps motyvacijos mokytis (keistis) šaltiniu. Skatinkite dalyvius apmąstyti, kaip jie jaustųsi įvykus pokyčiams.

× Užsiėmimų metu sudarykite sąlygas atsirasti sėkmės atvejams. Rekomenduojame dalyviams pateikti tokias užduotis, kurių rezultatas būtų teigiamas – dalyviai turi jausti, kad jie gali tai atlikti. Pirma nesėkmė gali demotyvuoti eiti toliau. Patirta sėkmė gali paskatinti pakartoti ją savo aplinkoje.

× Leiskite dalyviams suplanuoti, kokioje savo veikloje ir kaip jie galėtų pritaikyti naujai įgytas žinias ir įgūdžius arba kaip jiems gali praversti naujas požiūris.

× Suteikite galimybę patiems dalyviams suformuluoti įsipareigojimus sau, ką ir kaip jie norėtų ir ketina daryti kitaip.

× Galite panaudoti atvirus klausimus, kurie paskatintų dalyvius apsvarstyti naujų įgūdžių pritaikymo galimybes. Pavyzdžiui, kaip suprasite, kad sėkmingai pritaikėte šiuos naujus įgūdžius; ko jums reikia, kad tai pritaikytumėte, ir pan.



Daryti patiems

Suaugusieji mokosi darydami, t. y. veikdami. Todėl jiems neužtenka tik teorinių žinių ar modelių. Jiems svarbu suprasti, kaip tos žinios ar modeliai gali būti praktiškai panaudojami, jie turi praktiškai tai išbandyti. Ne veltui rašydami šį tekstą kiekvienos pastraipos pabaigoje pateikėme patarimų, kaip šiuos aspektus galite pritaikyti praktiškai. O galbūt jūs net praleidote šią įvadinę dalį laikydami ją nereikalinga teorija ir nukeliavote tiesiai prie darbo su grupe technikų. Nes norite daryti.

Kaip savo knygoje „Training the Active Training Way“ teigia Melas Silbermanas, neužtenka konsultantui tik, pasakyti ar parodyti. Būtina suteikti kiek galima daugiau galimybių dalyviams patiems pabandyti, savo jėgomis daryti viską nuo pradžių iki pabaigos – be instrukcijų, nurodymų ar išorinės pagalbos. Toks veiksmas turi būti įsisąmonintas ir atliekamas laisva valia. Suaugusieji nemėgsta būti mokomi (verčiami daryti). Jie labiau linkę mokytis(daryti) patys.



Kaip tai pritaikyti:

× Naudokite specialius pratimus, užduotis ir simuliuokite situacijas, kuriose dalyviai patys turi nuspręsti, kaip elgtis ir ką daryti.

× Suteikite galimybę savarankiškai patiems atlikti įvairias veiklas. Tuomet suteikite konstruktyvų grįžtamąjį ryšį ir leiskite dar kartą pabandyti.

× Viena iš efektyvių technikų, kuri gali būti naudojama užbaigiant programą, tai paprašyti grupės dalyvių parengti trumpą (5 min.) pranešimą apie vieną iš dalykų, kurių buvo mokoma ar ties kuriais buvo dirbama. Taip padėsite dalyviams patiems savo jėgomis apibendrinti ir susisteminti savo tobulėjimo rezultatus.



Mokymosi aplinka

Suaugusiųjų mokymuisi labai svarbi yra aplinka. Suaugusieji geriau mokosi neformalioje aplinkoje. Formali aplinka gali trukdyti atsipalaiduoti ir įsitraukti, o dėl to gali nukentėti ir mokymosi rezultatai.

Kitas svarbus dalykas – mokymosi aplinka turi būti saugi. Aplinka, kurioje vyksta mokymasis, turi kelti pasitikėjimą, turite pasitikėti šalia esančiais žmonėmis, jog šie nesiims išankstinių vertinimų, kritikavimo ar ciniško replikavimo. Kiekvienam yra svarbu jausti ir žinoti, kad gali laisvai dalytis mintimis. Visi nori būti išklausyti, o ne sukritikuoti. Labai dažnai girdime užsakovų klausimą: Ar su grupe gali dalyvauti jų vadovas? Mūsų atsakymas priklauso nuo vieno paprasto dalyko – nuo to, kaip šį vadovą grupė priims. Jei grupės dalyviai manys, kad bus vertinami ir kritikuojami, paprastai paprašome vadovų susilaikyti nuo dalyvavimo. Jei vadovas įsitrauks kaip lygiavertis grupės narys ir bus atviras viskam, kas vyksta, tuomet jo dalyvavimas sukurs daugiau vertės ir grupei, ir jam pačiam.



Kaip tai pritaikyti:

× Skatinkite dalyvius palaikyti vieniems kitus ir patys juos palaikykite.

× Stebėkite grupės procesus ir laiku pašalinkite kylančius trikdžius. Iš anksto susitarkite visiems priimtinas taisykles, kaip darbuositės. Pavyzdžiui, kaip spręsite sunkesnes situacijas, kaip įtvirtinsite tai, ko mokotės, kaip diskutuosite, kas dalyvaus ir kita.

× Būkite pasirengę apsaugoti grupę nuo jos pačios. Pavyzdžiui, valdykite nekonstruktyvias kalbas, užkirskite kelią ciniškoms replikoms ir pan.

× Organizuokite tokias veiklas, kad grupės dalyviai turėtų galimybę padėti mokytis kitiems. Pavyzdžiui, teikti vieni kitiems grįžtamąjį ryšį, dalytis savo patirtimi, patarimais ir pan.



Grįžtamasis ryšys

Visi norime žinoti, kaip mums sekasi tobulėti. Dažniausiai laukiame ir tikimės, kad kažkas, pažvelgęs iš šono, mus įvertins – pagirs ar patars. Konsultanto uždavinys yra pastebėti bet kokį besimokančiojo progresą, jo pastangas, energiją, skiriamą laiką bei dėmesį ir suteikti jam grįžtamąjį ryšį. Taip konsultantas gali sustiprinti šio žmogaus pasitikėjimą ir pasitenkinimą savimi bei mokymosi rezultatais. O tai savo ruožtu padidina motyvaciją ir nusiteikimą mokytis toliau. Dažnu atveju tai net padidins mokymosi apimtis ir tempą.

Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad grupės dalyviai labai skirtingai suvokia tobulėjimo procesą ir jo rezultatus. Tai, kas vieniems gali atrodyti kaip visai nereikšminga, kitiems gali būti didelis pasiekimas. Kartais aptardami mokymosi rezultatus vieni dalyviai įvardija, kad per užsiėmimus gauna labai daug, kiti pamini vos vieną kitą dalyką. Todėl mokydami atkreipkite dėmesį į bet kokį grupės mokymosi progresą. Jei pastebite net mažiausią poslinkį, įvardykite jį. Atminkite, kad grupės dalyviai labai jautriai reaguoja į tai, kaip jūs vertinate jų darbą. Kartais užsiėmimų pabaigoje dalyviai teiraujasi: Na, kaip mes atrodome, palyginti su kitais? Toks klausimas nuskamba ne šiaip sau. Greičiausiai dalyviai nesijaučia pakankamai įvertinti, kad ir kiek kartų šiandien gyrėte juos už pasiekimus. Darykite tai sąmoningai ir pelnytai.



Kaip tai pritaikyti:

× Sudarykite sąlygas grupei pačiai įvertinti savo mokymosi progresą ir rezultatus. Pavyzdžiui, tam galima naudoti savęs ar savo žinių vertinimo klausimynus, suteikti galimybę mažesnėse grupėse aptarti kiekvieno grupės dalyvio rezultatus.

× Pagirkite, įvertinkite dalyvių pastangas ir rezultatus. Iš anksto pagalvokite, kaip tą padarysite. Būkite konstruktyvūs – negirkite bet ko už bet ką ir bet kaip. Giriamas žmogus turi jausti pagyrimo vertę – žinoti, už ką yra minimas geruoju.

× Skatinkite dalyvius pasidžiaugti tobulėjimo rezultatais ir džiaukitės kartu su jais. Neskubėkite pasibaigus užsiėmimui palikti auditorijos. Galbūt vienas ar kitas žmogus norės šiek tiek pasišnekučiuoti, o tai gera proga kurį nors paskatinti asmeniškai.



Turiniui svarbi forma

Suaugusiųjų mokymuisi yra svarbi mokymo metodų įvairovė. Skirtingiems žmonėms reikalingi skirtingi informacijos perdavimo ir priėmimo būdai, t. y. skirtingi mokymo metodai. Naudokite keletą skirtingų metodų, taip besimokantieji galės atrasti ir pasinaudoti būtent tuo, kuris jiems bus priimtiniausias. Ko gero, niekada nesudarysite tokios programos, kad jūsų naudojami metodai tenkintų visus dalyvaujančius. Nesikrimskite, tai nebūtinai yra jūsų kaltė. Jūs dirbate su gyvais žmonėmis, kurie turi įvairių ir nebūtinai jums žinomų poreikių. Geriausia, ką galite padaryti, tai pasitelkti ne atskirus metodus, bet pagalvoti, kaip sudarysite jų įvairovę ir tarpusavio darną. Pavyzdžiui, šalia įprastų darbo su grupe būdų labai rekomenduojame naudoti garso ir vaizdo priemones, taip pat interaktyvias užduotis, kurios suteiks galimybę dalyviams labiau įsitraukti į mokymosi procesą.



Kaip tai pritaikyti:

× Sudarydami programą jos formai skirkite ne mažiau dėmesio negu turiniui. Žmonės dažniau įsimena, kaip tai vyko, negu kas vyko.

× Norėdami iliustruoti tai, kas svarbiausia, naudokite ne tik kalbą, bet ir įvairius vaizdus. Tai gali būti nuotraukos, grafikai, kitokie piešiniai ar net specialūs daiktai.

× Daug vertės gali sukurti įvairūs simuliaciniai žaidimai, interaktyvūs pranešimai, pasiskirstymas vaidmenimis, gyvos diskusijos, debatai ir kitokie įtraukiantys metodai.



Informacijos priėmimo būdai

Svarbu žinias pateikti taip, kad kiekvienas besimokantysis galėtų jas suprasti jam priimtiniausiu būdu. Informacija priimama trimis būdais:

× vaizdu;

× garsu;

× fiziniu potyriu (pavyzdžiui, prisilietimu, uosle, skoniu).

Nuo to, kaip informacija mums pateikiama, priklauso ir mokymosi efektyvumas. Geriausiai mokomasi tuomet, kai žmogus turi galimybę informaciją gauti ir priimti jam tinkamiausiu būdu. Pagal tai, koks būdas kiekvienam žmogui yra priimtiniausias, visus žmones galima suskirstyti į tris grupes: vizualus, audialus ir kinestetikus.

Vizualai

Vizualai geriausiai priima ir įsimena informaciją, pateikiamą vaizdu.

Žmonės, kurie linkę informaciją priimti ir mokytis regimuoju būdu, mėgsta mokytis rašydami ir skaitydami. Jiems yra svarbu, jog informacijos šaltinis būtų vaizdinis: tekstas, paveikslas, grafikas, diagrama ir pan. Tokie žmonės gali įsiminti, išmokti ir suprasti vaizdinę informaciją, pavyzdžiui, tekstą, vaizdus. Jie prisimena, kas buvo užrašyta ar pavaizduota netgi tada, kai jau nebemato to vaizdo. Jiems patinka užsirašyti pagrindines mintis, pastabas, nurodymus. Vizualai geriau išlaiko dėmesį, jeigu gali matyti svarbiausius dalykus, kurių mokosi.



Kaip tinkamai tai panaudoti?

× Rengdami mokymo medžiagą ir pranešimus naudokite grafikus, diagramas, vaizdinius, tekstą ar kitas panašias priemones.

× Pateikite apibrėžimus tekstu ar vaizdu, leiskite dalyviams patiems piešti ir kurti įvairius planus (veiksmų, procesų, eigos, mokymosi ir pan.).

× Suteikite galimybę dalyviams susipažinti su dalijamąja medžiaga, leiskite jiems ją peržvelgti. Palikite pakankamai laisvos vietos užrašams.

× Siekdami atkreipti dėmesį į norimus dalykus, užrašykite pagrindinius klausimus, programos turinį, eigą ar kitus svarbius dalykus, kad visi galėtų nuolat juos matyti.

× Nuolat akcentuokite ir raginkite grupės narius užsirašyti svarbiausius dalykus.

× Naudokite įvairias spalvas ir formas. Tegu vaizdiniai būna spalvoti, tekstas papildytas paveikslėliais, grafikais, nuotraukomis ir kitais vaizdais.



Audialai

Žmonės, kurie geriausiai priima ir įsimena informaciją pateikiamą garsu, vadinami audialais.

Tokie žmonės informaciją geriausiai priima klausydami, jie linkę kalbėtis su savimi, judina lūpas ir skaito garsiai. Tokiems žmonėms gali būti sunku priimti informaciją, kuri pateikiama raštu ar vaizdu. Geresnių mokymosi rezultatų jie pasiekia, kai informacijos šaltinis yra garsinis. Pavyzdžiui, tokiems žmonėms svarbu sudaryti galimybę aptarti klausimus su kolega. Taip pat ne mažiau svarbu, kaip medžiagą pristato pats konsultantas. Audialams svarbus kalbos tempas, tonas ir struktūra.



Kaip tinkamai tai panaudoti?

× Naują informaciją pradėkite dėstyti nuo trumpo paaiškinimo apie tai, ką ketinate pasakyti ir kaip viskas vyks. Apibendrindami trumpai paaiškinkite, ką, dėstydami programą, darėte ir ką darė grupė. Sau taikykite tokį principą: a) pasakyk, ką jiems ketini pasakyti, b) pasakyk tai c) pakartok, ką jiems ką tik pasakei.

× Sudarykite sąlygas diskusijoms, aptarimui. Naudokite „girdimas“ užduotis. Leiskite dalyviams klausyti, klausti ir kalbėti.

× Klauskite dalyvių, ką jie suprato ar išmoko, kas jiems liko neaišku. Leiskite jiems patiems garsiai pasakyti savo mintis. Taip jie geriau jas supras.

× Nevenkite dialogų, pokalbių, pasikartojančių temų.



Kinestetikai

Žmonės, kurie geriausiai informaciją priima ir įsimena veikdami, vadinami kinestetikais.

Kinestetikai informaciją geriausiai priima per lytėjimą ir judesį. Tokie žmonės yra linkę greitai prarasti dėmesį, jeigu nėra išorinių stimulų ar judėjimo arba jų yra per mažai. Klausydamiesi paskaitos ar seminaro, jie gali norėti rašytis vien tam, kad judėtų ranka. Skaitydami jie iš pradžių peržvelgia turimą medžiagą, o tik tada susikoncentruoja ties detalėmis. Dažniausiai jie naudoja įvairius skirtingų spalvų rašiklius. Jie lengvai prisimena įvykius ir gali puikiai papasakoti konkrečius jausmus, pojūčius. Mokymosi procese jiems svarbus yra veiksmas, judesys ir fizinis kontaktas. Jie gerai įsimena informaciją, jeigu ji susijusi su tikrais fiziniais daiktais, pavyzdžiui, atliekant eksperimentus ar demonstracijas.



Kaip tinkamai tai panaudoti?

× Naudokite užduotis, kurios leis mokymų dalyviams judėti.

× Naudokite įvairius daiktus ir leiskite muziką, jei tai netrukdo kitiems. Muzikos garsai ar kontaktas su fiziniais daiktais (pavyzdžiui, liečiant daiktus, mokomąsias priemones ir t. t.) gali sukelti tam tikrų pojūčių, dėl kurių jie imliau priims informaciją.

× Leiskite dalyviams patiems perteikti informaciją jiems priimtinais būdais, kuriems reikėtų judesio (pavyzdžiui, perrašymas ant didelių lapų, situacijų vaidinimas ir pan.).

× Galite naudoti įvairias kvapnias priemones, skirtingas medžiagas, pavyzdžiui, metalą, medį, plastiką ir pan.



Kodėl tai svarbu?

Dažniausiai vienas kuris informacijos priėmimo būdas yra vyraujantis, toks, kuris kiekvienam žmogui yra tinkamiausias. Kiekvienam konsultantui, dirbančiam su auditorija, svarbu suprasti šiuos skirtingus informacijos priėmimo būdus ir juos tinkamai panaudoti. Neapsigaukite – jeigu jūs pats geriausiai informaciją priimate vaizdu, tai dar nereiškia, kad ir kiti tą pačią informaciją geriausiai priims tokia forma, kuri jums atrodo tinkamiausia.

Tarkime, konsultantui, kuris yra audialas (taigi informaciją geriausiai priima ir įsimena garsu) reikia pristatyti finansinę organizacijos padėtį. Jeigu toks pranešėjas nesupras, kad kitiems žmonėms yra svarbiau pamatyti, o ne tik išgirsti, jis darys klaidą skaitydamas pranešimą – visus skaičius, faktus ir argumentus pateikdamas tik žodžiu (garsu).

Žinoma, tikriausiai prieš užsiėmimus netirsite, koks informacijos priėmimo tipas yra būdingas jūsų grupei. Todėl mes patariame pateikti informaciją visais trimis būdais, kuriuos jau aprašėme: garsu, vaizdu, judesiu ir fiziniu kontaktu. Derinkite juos tarpusavyje ir stebėkite grupės reakcijas. Pavyzdžiui, tą pačią informaciją galite papasakoti surimavę žodžius, parinkę specialų paveikslėlį ar ją pateikę tik tuomet, kai visi dalyviai persėda nuo kėdžių ant žemės. Žongliruokite šiais būdais, keiskite juos vienas kitu.

Mokymosi stiliai

Peteris Honey ir Alanas Mumfordas išplėtojo D. Kolbo mokymosi ciklą (Honey ir Mumford, 1989). Atsižvelgdami į tai, koks mokymosi stilius būdingas, jie išskyrė keturis žmonių tipus:

a) Aktyvisto,

b) Mąstytojo,

c) Teoretiko,

d) Pragmatiko.

Anot autorių, kiekvienam žmogui būdingi du ar vienas labiau išreikšti mokymosi stiliai. Jie pasiūlė klausimyną, pagal kurį žmogus gali nusistatyti, kuris jo mokymosi stilius vyrauja.

Toliau apibūdiname kiekvieną žmonių tipą pagal jų mokymosi stilių ir pateikiame praktinių įžvalgų apie tai, kokiose situacijose kiekvieno stiliaus atstovai gali mokytis geriausiai ir kada mokytis jiems yra sunkiausia.

Aktyvistai

Aktyvistams patinka dalyvauti ir veikti, t. y. daryti. Jie dažniausiai būna drąsūs, aktyvūs ir noriai įsitraukia į praktinę veiklą. Šie žmonės mėgaujasi pačiu veikimu, tačiau naujos veiklos jiems gana greitai pabosta. Aktyvistai paprastai pirmiau atlieka veiksmą, o tik paskui galvoja, ko iš to galima išmokti. Jei šie žmonės mokytųsi važiuoti dviračiu, jie pirmiau pabandytų važiuoti. Greičiausiai jie neišlaikytų pusiausvyros ir nukristų, tačiau toks yra jų mokymosi būdas.

Aktyvistai geriausiai mokosi tuomet, kai:

× turi galimybę tiesiogiai aktyviai dalyvauti;

× kartu su kitais dalyvauja vaidmenų žaidimuose, simuliacijose, atlieka įvairias užduotis;

× veda diskusijas;

× susiduria su rimtomis problemomis, kurias reikia išspręsti, t. y. kai būna pačiame veiksmo ir įvykių centre.

Aktyvistai mokosi prasčiau, kai:

× klauso teorinių paskaitų ar informacijos pateikimo žodžiu;

× patys rašo, skaito ar apmąsto;

× analizuoja ir vertina duomenis ar informaciją;

× turi vadovautis tiksliomis instrukcijomis;

× turi dirbti individualiai.

Mąstytojai

Reflektyvūs, į mąstymą linkę asmenys viską mėgsta stebėti iš šono, iš kitos perspektyvos. Jie renka ir analizuoja įvairius duomenis, kad prieš darydami išvadas, galėtų šiuos duomenis apsvarstyti. Savo nuomonę jie pateikia tik tada, kai gerai apgalvoja visą turimą informaciją. Norėdami išmokti važiuoti dviračiu, šie žmonės greičiausiai norėtų perskaityti viską, kas susiję su dviračiais. Pirmiausia jie ieškotų dviračio instrukcijos ir, tik ją kruopščiai išstudijavę, imtųsi bandyti minti pedalus.

Mąstytojai geriausiai mokosi tuomet, kai:

× stebi kitus ir aplink vykstančius procesus;

× vertina, analizuoja ir apibendrina tai, kas įvyko ir ko išmoko;

× nėra griežtų darbo atlikimo terminų.

Mąstytojai mokosi prasčiau, kai:

× yra įtraukti į greitą veiklą, patys aktyviai dalyvauja ir būna lyderiais;

× atlieka užduotis, kurioms neskiriamas pasiruošimo laikas;

× yra spaudžiami terminų ir suvaržyti tikslių nurodymų.

Teoretikai

Teoretikai sistemingai jungia informaciją ir jau turimus, žinomus modelius bei sistemas, integruoja naujas žinias į esamas. Informaciją jie linkę analizuoti tam tikrais etapais. Jiems labai svarbi loginė seka, racionalumas ir tarpusavio susietumas. Teoretikai dažnai būna analitiški ir yra linkę įvykius ir informaciją vertinti objektyviai, atsiribodami nuo emocijų ir subjektyvumo. Jei teoretikas norėtų išmokti važiuoti dviračiu, gali būti, kad jis net nesėstų ant dviračio. Toks žmogus galvotų apie važiavimo dviračiu prasmę.

Teoretikai geriausiai mokosi tuomet, kai:

× turi panaudoti savo įgūdžius spręsdami kompleksines užduotis;

× yra aiškus užduoties tikslas;

× susiduria su įdomiomis sąvokomis, modeliais ir idėjomis;

× dalykus analizuoja ir vertina sistemiškai, struktūriškai ir ieško sąsajų tarp skirtingų dalykų.

Teoretikai mokosi prasčiau, kai:

× turi įsitraukti į situacijas, kuriose vyrauja emocijos;

× nėra aiškus mokymų ar užduočių tikslas ir struktūra;

× užduotys ir veikla nėra susieta su teorijomis, modeliais ar bendrais principais;

× jie yra tarp labai skirtingų žmonių.

Pragmatikai

Pragmatikai yra linkę išbandyti įvairius dalykus. Jie siekia išmokti naujų dalykų, kuriuos galėtų tiesiogiai pritaikyti savo kasdienėje veikloje. Jiems nepatinka ilgos teorinės diskusijos, analizės ir argumentai. Jiems reikia to, ką jie galėtų praktiškai pritaikyti. Visa kita jiems neaktualu ir neįdomu. Kad išmoktų važiuoti dviračiu, pragmatikai susirastų gerą pavyzdį arba apsilankytų trumpuose kursuose: Dešimt žingsnių, kaip išmokti važiuoti dviračiu.

Pragmatikai geriausiai mokosi tuomet, kai:

× aiškiai supranta sąsajas tarp mokymosi dalykų ir realaus jų panaudojimo savo kasdienėje veikloje;

× gali praktiškai išbandyti naujus dalykus ir gauti grįžtamąjį ryšį;

× labai aiškiai suvokia tiesioginę mokymosi rezultatų naudą;

× mato gerą pavyzdį, kaip reikėtų daryti.

Pragmatikai mokosi prasčiau, kai:

× nėra aiškios mokymosi rezultatų naudos ir praktinio pritaikymo;

× nėra aiškių gairių ar nurodymų, kaip ir ką daryti, ar galimybių pabandyti pritaikyti;

× mokymasis yra tik teorinis ir nėra susietas su tikromis, praktinėmis situacijomis.

Kad galėtumėte prisitaikyti prie kitų žmonių mokymosi stiliaus, turite žinoti, koks yra jūsų pačių mokymosi stilius. Taip atversite sau daugiau galimybių mokytis ir nepadarysite klaidų mokydami kitus žmones. Pavyzdžiui, jei jūs geriau išmokstate veikdami, gali būti, kad į savo programą įtrauksite užduočių, kurioms atlikti reikia daugiau veiksmo. Nenustebkite, jei užsiėmimų pabaigoje kas nors pasakys jums, kad pasigedo užduočių aptarimo, o keli žmonės net jautėsi prastai, nes per prievartą buvo skatinami įsitraukti į jiems neįprastas veiklas.

Jūsų užduotis sudaryti tokią programą, kad ji atitiktų skirtingus mokymosi stilius turinčių žmonių poreikius. Tai galima pasiekti naudojant skirtingus metodus, pavyzdžiui, derinti pateikiamą teorinę medžiagą ir praktines užduotis. Sudarydami programą turite skirti laiko ir individualiam apmąstymui, ir bendram veikimui kartu. Geriausias mokymų dalyvių komplimentas, kurio turėtumėte siekti, būtų toks: teorinė medžiaga ir praktinės užduotys puikiai derėjo; buvo įdomu ir dalyvauti, ir stebėti, kaip dalyvauja kiti; užteko laiko ir diskusijoms, ir praktikai.

Pradėti ten, kur jie yra

Mokymosi procesą galime iliustruoti kaip dėlionės rinkimą. Paprastai rinkdami dėlionę pasirenkame vietą, nuo kurios norime pradėti. Tuomet ieškome tų detalių, kurios yra labiausiai panašios į tas, kurias jau esame radę ir sujungę. Ieškodami reikalingų dėlionės dalelių, kitų visai nepastebime ar ignoruojame. Pavyzdžiui, jeigu ieškome dangaus spalvos detalių, kitos – žolės, miško ar žemės – detalės mums bus nesvarbios. Praleisime jas ir ieškosime toliau to, ką galime pridėti prie jau turimo dangaus gabalėlio. Taigi mūsų paieška priklausys nuo susitelkimo vietos.