Pirkiniai išsimokėtinai
Mintyse matavau, ar ji didelė moteris, ir nutariau, kad prireikus galėčiau ją ištempti laukan. Bet tuomet jau būtų per vėlu išgelbėti poną Teilorą. Atsigavusi jo žmona apkabintų mane ir prapliuptų verkti.
Besiartinantis Teilorų šeimos sunaikinimas neatrodė toks baisus.
– Turiu eiti pas gydytoją paskiepyti Tomą, – pasakė motina, kai mudu su Džeriu sugrįžome iš mokyklos. – Džeri, eime kartu. Turiu šį tą nupirkti, padėsi man nešti pirkinius.
– Kodėl ne Deivas?
– Tu stipresnis.
Džeris linktelėjo nutaisęs supratingą veido išraišką ir priminė, kad nuskusčiau bulvių, o paskui jas išvirčiau.
Nekenčiau bulvių. Rudenį tėvas nupirko jų šimtą svarų maišais, o vasarį daigai ėmė skverbtis pro maišų audinį. Kai sandėliuke rinkau bulves, atsidarė durys ir įžengė tėvas. Jo batai buvo snieguoti. Rūsyje dar nebuvo įrengtų atskirų patalpų. Stovėjau kaip stovėjęs vienintelėje vietoje, kur iš tiesų galėjau pasislėpti, ir jį stebėjau.
– Mesk tas bulves ir eik su manimi, Deivai. Paskubėk.
Mane gąsdino tėvo gebėjimas nujausti. Bijojau, kad jis neįžvelgtų mano maištingų minčių.
Duris atidarė ponia Teilor. Pypkė tėvo kišenėje vis dar rūko. Retkarčiais dūmų debesėliai ištrūkdavo ir plaikstydavosi aplink kišenės atvartą, tarytum viduje būtų buvęs veikiantis motoriukas. Nusiėmęs skrybėlę jis nusišypsojo, rodydamas savo pageltusius dantis. Ponia Teilor nuėjo pakviesti vyro.
– Uosk, – sušnabždėjo tėvas. – Ką užuodi?
– Kepenėles ir svogūnus.
– Teisingai, – pasakė jis ir, ponui Teilorui priėjus prie durų, nusišypsojo.
– Bėda su namu, – pareiškė tėvas, rodydamas į plyšį. – Pamačiau ir pagalvojau, – gal pasakyti?
– Taip, matau, plyšys. Pasakysiu rangovui ir, kai oras atšils, jis užlopys. Labai ačiū.
– Lopymas nepadės.
– Kaip suprasti?
– Trys šiltesnės dienos ir blokai jau pajudės. Blogi pamatai. O kai prasidės tikras pavasaris, plyšys dar labiau išsiplės. Pajudės pamatai, pajudės ir sienos. Pajudės sienos, pradės lūžti durys ir langai, ims krypti stogas. Labai blogai. Brangu taisyti. Liepk rangovui viską atkasti. Aš jį prižiūrėsiu, pasirūpinsiu, kad darbą atliktų gerai.
– O mes rudenį pievelę įsirengėme, – sušuko ponia Teilor, stovėdama už durų. – Šį pavasarį norėjau užveisti sodą.
Paskui juos palikome ir sugrįžome į savo rūsį.
– Išvirk bulvių, o aš išvirsiu sriubos.
Tėvas be garso švilpavo. Negalėjau suprasti, kuo taip džiaugiasi.
– Kaimynais pasirūpinta, – paskelbė jis, kai tik susėdome valgyti, ir įniko srėbti sriubą nedidelio samčio dydžio šaukštu, kurį buvo atsivežęs iš Europos.
Džeris sustingo.
– Tu tai padarei be manęs?
– Žinoma. Tai – ne vaikų darbas.
Džeris trenkė ant stalo šaukštą. Tėvas papasakojo, kas nutiko.
– Išprašyti jį laukan buvo, lyg traukti ožį už ragų. Jis pradėjo pasakoti, kad rangovas ateis ir viską sutvarkys, bet aš pažįstu žmogų, kuris dirbo pas tą rangovą ir bankrutavo. Ponui Teilorui teks pakloti – net nežinau – ko gero apie šešis šimtus dolerių už tokį darbą, o pinigų jis neturi.
– Jis tau taip sakė?
– Ne, bet aš supratau. Pasakyk jai, Deivai.
– Ką pasakyti? – sumikčiojau.
– Kartais stebiuosi, ko jus mokykloje moko? Ką jie valgė?
– Kepenėles su svogūnais.
– Kokias kepenėles?
Kvailai spoksojau į jį.
– Kiaulienos kepenėles1. Tai reiškia, kad jie neturi nė skatiko. Visus pinigus išleido asfaltui ir žolei. Reiks pataupyti, kad galėtų sutvarkyti pamatus. Prireiks metų ar dvejų. Na, žinoma, jeigu statybų inspektorius nepamatys ir neprivers darbų imtis tuojau pat.
Motina uždėjo savo ranką ant tėvo rankos ir ėmė kvatotis.
Tą vakarą čiuožykloje Džeris buvo paniuręs, įsivėlė į dvejas muštynes. Pakeliui į namus tarė:
– Man tai nepatinka. Kaip galime būti tikri, kad viskas klosis taip, kaip numatė tėvas? Jeigu tas inspektorius vėl pas mus ateis, sutvarkysiu šitą reikalą savaip.
Teko laukti dar kelias savaites, kol kovo pabaigoje atėjo atodrėkis. Ir kaip buvo sakęs tėvas, plyšys pono Teiloro sienoje padidėjo.
Balandį jau turėjome lentų, kurias sukrovėme kiemo gale, ir keletą kubinių metrų plytų. Tėvas dažnai švilpaudavo, o mama, kai pasitaikydavo šiltų dienų, ir Tomą išnešdavo saulėje pasišildyti.
Tą pavasarį Vestone tiktai Džeris vaikščiojo paniuręs.
KAILINIAI
Daugybė pavojų tykojo ir apleistuose obelynuose, ir už jų – niekieno žemėje tarp artėjančių priemiesčių ir besitraukiančio kaimo. Susirengę išmušti paskutinį langą kokioje apleistoje troboje, sutrūnijusioms grindims neatlaikius jų svorio, berniūkščiai galėjo nusisukti sprandus. Upelių ir kūdrų paviršius žėrėjo vaivorykštės spalvomis nuo tepalų, besisunkiančių iš purvo prarytų prakiurusių statinių. Žinoma atvejų, kai berniūkščiai, sumanę įsiropšti į nuotekų vamzdžius prie Hamberio upės gaudyti žiurkių, dingdavo kaip į vandenį.
– Tik neprasidėkite su valkatomis, – perspėdavo motina, kai dar buvo sveika ir kalbėjo.
Tačiau mudviem su Džeriu valkatos žadino smalsumą. Neatsispyrę pagundai, bandydavome paspoksoti į juos iš arčiau. Tie slapūs žmonės, spiesdavęsi būreliais, visuomet būdavo kažkur netoli horizonto, ir kai tik mes prieidavome arčiau, jie pradingdavo. Kad jų vis dėlto būta, rodydavo tarsi nepagaunamų gyvūnų pėdsakai: teberusenantys laužai, tuščios skardinės, cigarečių nuorūkos ir ruginės butelis, ištuštintas taip kruopščiai, kad mes nebeišvarvindavome nė lašo. Ruginės net kvapo nebūdavo – giliai kvėpdavome iš trumpo jos kaklelio, bet ničnieko neužuosdavome.
– Tik neprasidėkite su tuo žmogumi, kuris valkiojasi su katinu, – sakydavo motina, kai jos protas dar nebuvo pakrikęs.
Jis kasvakar vaikštinėdavo gatvėmis už pavadžio vesdamasis šunį arba nešdamasis katiną, tupintį ant peties. Ant peties buvo užsisiuvęs odinį lopinį, tad katinas įsikibdavo į jį nagais, susirasdavo atramos tašką ir linguodavo sau nelyginant raitelis ant kupranugario. Žmogus su katinu vaikus traukė tarsi magnetas, o tėvams kėlė siaubą. Juk tame priemiestyje jau vien užsiauginęs barzdą galėjai pelnyti trenkto ir pavojingo tipo reputaciją. Netgi Dvirãtis Bilas kėlė įtarimų – juk, jeigu žmogus neturi pinigų, jam dera važiuoti autobusu, o jeigu turi – naudotis automobiliu.
Atšilus orams motina su Tomu sėdėdavo kieme priešais namą. Tomas gulėdavo vaikiškame vežimėlyje arba žaisdavo savadarbiame aptvarėlyje, sukaltame iš tašų atliekų, kuris atrodė tarsi koks vaikiškas kalėjimas.
– Namuose per daug dulkių, – sakydavo motina, ir tai buvo tiesa.
Mes gyvenome rūsyje, virš kurio tėvas su savo draugais pamažu rentė būsimo namo išorės sienas bei vidaus pertvaras. Rūsio lubos nuo bet kokios vibracijos virpėdavo, o per plyšius į vidų byrėdavo pjuvenos.
– Dienos dabar gražios, tegu berniukai pabūna lauke.
Namo statybos darbai judėjo lėtai, nes tėvas galėdavo atsidėti jiems tik šeštadieniais ir laisvais vakarais. Sekmadieniais jis nedirbdavo. Kartais į talką ateidavo vienas kuris iš jo draugų arba pusbrolis Stanas, tačiau motina nelabai džiaugdavosi tokiais pagalbininkais. Neretai jie nenuveikdavo nieko doro, bet saulei nusileidus už atlygį vis tiek išmaukdavo kokio svaigiojo gėrimo butelį. Tėvas visada padaugindavo ir kiaurą naktį knarkdavo.
Kai pastato karkasas ir stogas buvo baigti, žmonės ateidavo pasižiūrėti į statinį. Vaikštinėdavo po tašų raizginį ir reikšdavo savo nuomonę apie konstrukciją – gyvenome tarsi kokiame viešajame parke.
Malkomis kūrenamos viryklės dūmtraukis buvo išvestas pro būsimo namo grindis ir, kai motina gamindavo valgį, dūmai kildavo sienomis, kaupdavosi paluby ir tik paskui išsisklaidydavo pro plyšius.
– Reikės išimti tą vamzdį, – tarė tėvas, – antraip nuo stogo visą amžinybę trenks dūmais, prasmirs visas namas.
– Na ir kas, kol užbaigsi jį statyti, praeis amžinybė.
– Stengiuosi kaip įmanydamas.
Motina jam nieko neatsakė. Ji kalbėjo vis mažiau, tik kartkartėmis pertraukdama tylą keistomis šnekomis.
– Kol veikė universitetas, mokiausi jo medicinos mokykloje. Netgi mokyklą uždarius, kiekvieną vakarą teatre būdavo operos. Kartais, kai pradėdavo kaukti oro pavojaus sirenos, muzikantai ir dainininkai nesivargindavo išeiti iš teatro – paprasčiausiai išjungdavo šviesas, o mes sėdėdavome savo vietose ir tamsoje klausydavomės „Libiamo“. Senukas biologijos profesorius, kuris sėdėdavo priešais mus, vis sakydavo, kad kol groja muzika, viltis gyva.
Tamsoje nematydavome sprogimų blyksnių, bet jausdavome juos. Puikiai supratome, kad griauna mūsų namus, žudo tėvus, bet vis tiek sėdėdavome, kur sėdėję ir klausydavomės muzikos. „Padainuokit ką nors iš „Karmen“, – kartą kažkas sušuko, kai baigėsi vaidinimas. Dvasininkai buvo uždraudę operą „Karmen“ kaip amoralią, bet kam gali rūpėti tokie draudimai, kai aplink sproginėja bombos? Visi žinojome, kad beletaže galbūt sėdi vyskupas, kad galbūt jis užsiprašė „Karmen“. Tokioje tamsoje orkestras veikiausiai nebūtų įskaitęs natų, net jeigu jas būtų turėjęs, tačiau grojo ir, kol liovėsi bombardavimas ir vėl užsidegė šviesos, spėjome išgirsti pusę pirmojo „Karmen“ veiksmo.
Tėvas buvo nekoks psichologas. Pratrūkus žodžių pliūpsniams, įsijungė radiją ir niekaip negalėjo suprasti, kodėl, rūsyje pasklidus Petsės Klain unkštimui, nuo kurio iš grindlenčių plyšių srovelėmis pabirusios pjuvenos „pasūdė“ maltos jautienos kotletus ant mūsų žvyruoto stalo, motina staiga ėmė ašaroti.
– Jūsų motina kilusi iš geros šeimos, – kartą jis mums buvo sakęs. – Ji nepratusi taip gyventi.
O mudviem su Džeriu „taip“ gyventi buvo įprasta. Kitokio gyvenimo nebuvome patyrę. Tiesa, žinojome, kad ne visi gyvena namo rūsyje, kad yra žmonių, kurie iš karto kuriasi jau pastatytuose namuose, tačiau tokius namus įsigyti išgalėjo tik kitokios padermės žmonės – kanadiečiai, kurie net į darbą vaikščiodavo vilkėdami kostiumais. Prieš įsikurdami rūsyje, mes nuomojomės medinę trobelę vieno ūkio pakrašty, o dar anksčiau gyvenome perkeltųjų asmenų stovykloje Vokietijoje, bet iš tų dienų aš beveik nieko neprisiminiau, išskyrus bombų išraustas duobes, kuriose vaikai kiauras dienas beviltiškai žvejodavo.
Visos šios gyvenamosios vietos beveik niekuo nesiskyrė viena nuo kitos – visur buvo medinės sienos, medinės grindys ir malkomis kūrenama viryklė. Kartais, kai žiemos naktys būdavo labai šaltos, mes pakurdavome ją anglimis, aišku, jeigu galėdavome sau leisti tokią prabangą.
Iš motinos buvome girdėję apie kitą namą – tą, kuriame ji gyveno prieš karą, kai mes dar nebuvome gimę, – baltas, su bokštu. Tačiau neišliko jokių šio laikotarpio fotografijų.
„Papasakok mums apie princesę pilyje“, – prašydavome, ir kartais ji paporindavo kokią Hofmano pasaką, o kartais apie tai, kaip ji su seserimis gyveno baltame name, kur kambarius tvarkydavo ir maistą ant stalo tiekdavo tarnai. Labiausiai mėgdavome klausytis apie bokštą, tą baltą kambarį aukštomis lubomis su langais iš keturių pusių, kuriame vasarą mergaitės žaisdavo. Kambarys buvo nešildomas, todėl žiemą jį rakindavo ir ten visuomet likdavo koks pamirštas žaislas, dažniausiai lėlė, šaldavusi kiaurą žiemą, kol pavasarį mergaitės ją išgelbėdavo ir nuvalydavo pelėsius, kuriais būdavo apaugęs porcelianinis veidas.
Tačiau ilgainiui motinos balsas pradėjo gesti tarytum radijas, lyg kas pamažu būtų pasukęs garso rankenėlę. Jis vis tilo. Netrukus beveik visai liovėsi su mumis kalbėtis.
Tėvas tuo nesistebėjo – girdi, kas čia tokio, juk moterys įnoringi padarai, dažnai keistai elgiasi. Jis pats ėmė rūpintis buitimi – netgi ruošdavo mums pietus. Sumuštinių, kuriuos mudu su Džeriu nešdavomės į mokyklą, įvairovė dabar sumažėjo iki dviejų rūšių: maltos jautienos kotletai su duona, aptepta bekepant išsiskyrusiais riebalais, arba duona su Bolonės dešra. Jiems užgerti gaudavome šaltos saldžios arbatos užsukamuose buteliuose amžinai pratekančiais dangteliais. Vaisius pamiršome – nematydavome jų nei žiemą, nei vasarą, nei pavasarį, nei rudenį, labai pasigesdavome riekių saldaus geltono pyrago, kurį motina kepdavo kas savaitę.
Gyvenome pasibaisėtinoje tyloje, kurią retkarčiais sutrikdydavo tik tėvo, visiškai nenusimaniusio apie gyvenimo Kanadoje taisykles, įsakymai. Kartais jis apkaltindavo mus, kad dykinėjame ir tyčia delsiame grįžti iš mokyklos – tada visą savaitgalį gaudavome pratūnoti rūsyje ir ištrūkdavome tik į bažnyčią sekmadienio rytą. Klausytis radijo serialų buvo uždrausta. Jie visi darą žalingą poveikį, išskyrus „Eimosą ir Endį“ – pietietiškos veikėjų tarties tėvas nesuprato, bet jų balso moduliacija primindavo jam ūkininkų pašnekesius tėvynėje.
Kai rytą atsikeldavome, motina jau sėdėdavo krūmokšniais apžėlusiame kieme, o Tomas miegodavo vežimėlyje greta jos arba žaisdavo aptvarėlyje. Tokiu metu tėvas paprastai būdavo išėjęs į darbą, bet prieš išeidamas jis visuomet padarydavo sumuštinių motinai ir palikdavo du termosus šilto pieno, taigi jai tereikėdavo įpilti jo į buteliukus ir paduoti Tomui. Kai eidavome į mokyklą, ji nulydėdavo mus žvilgsniu, o kai pasibaigus pamokoms grįždavome, vis dar sėdėdavo toje pačioje vietoje. Grįžę iš mokyklos privalėjome suskaičiuoti tuščius buteliukus ir įsitikinti, kad per dieną Tomui buvo sugirdyti mažiausiai trys buteliukai pieno. Taip tėvas vertindavo vaiko priežiūros kokybę. Girdi, jeigu Tomas dieną buvo maitinamas, jeigu jo vystyklai buvo keičiami, vadinasi, nėra reikalo kviesti gydytoją ir mokėti jam keturis dolerius už vizitą. Kai suskaičiuodavome tuščius pieno buteliukus, parnešdavau Tomą namo, o Džeris už rankos parvesdavo motiną.
– Kai tik įeisite į vidų, – sakydavo tėvas, – tučtuojau įjunkite radiją, bet tik ne kokį serialą. Įjunkite muziką, kokią nors linksmą šokių muziką. Nenoriu parėjęs namo rasti motiną, besiklausančią liūdnos dainos ir raudančią.
Ji su mumis beveik nesikalbėdavo. Paprastai tik stebeilydavosi į tolį lyg jūreivis, paliktas likimo valiai negyvenamoje saloje, tarsi būtų kažkur kitur, ne su mumis. Mes jautėmės panašiai, tik toje negyvenamoje saloje buvome ne visai vieni. Tėvas kiekviename žingsnyje nurodinėjo, kaip ir ką reikia daryti. Bet tvarkyti mūsų gyvenimą jam sekėsi nekaip – ne ką geriau negu kapitonui Blajui vadovauti kosminiam laivui. Jis nieko neišmanė apie tai, kaip veikia pasaulis, kuriame gyvena, tačiau komandavo su pasibaisėtinu neišmanėlio pasitikėjimu.
– Matau, kad gaudai beisbolo kamuoliukus kaire ranka. Kodėl? – kartą tėvas paklausė Džerio.
– Nes neturiu pirštinės.
– Žinau, kad neturi, bet tai ne atsakymas į mano klausimą.
– Jeigu turėčiau pirštinę, užsimaučiau ant kairės rankos.
– Bet tu neturi pirštinės.
– Tėti…
– Jeigu neturi pirštinės, gaudyk kamuoliuką dešine ranka. Tada tau nereikės gaišti laiko perimant kamuoliuką iš kairės rankos į dešinę.
– Tėti, tu niekuomet nesi žaidęs beisbolo. Europoje beisbolo nebuvo.
– Nesiginčyk su manimi. Kad daugiau nematyčiau tavęs, gaudančio kamuoliuką kaire ranka.
Baisiausia buvo tai, kad jis dar ir tikrindavo, kaip vykdome jo nurodymus. Mums žaidžiant beisbolą lygesniuose apleisto ūkio laukuose, staiga pasirodydavo tarp obelų, čiulpdamas pypkę, kad įsitikintų, ar Džeris gaudo beisbolo kamuoliuką kaip lieptas, – dešine ranka. Paskui jis vesdavosi mus namo valgyti pietų – maltos jautienos kotletų ir keptų bulvių. Karšti maltos jautienos kotletai vakarienei, šalti maltos jautienos kotletai priešpiečiams ir Bolonės dešra su kiaušiniais, kuriuos tėvas kepdavo riebaluose, išsiskyrusiuose kepant kotletus, pusryčiams. Valgiaraštis niekada nesikeisdavo.
Vieną rytą tėvas pažadino mudu su Džeriu ir liepė lipti iš lovos.
– Berniukai, jūsų motina nekaip jaučiasi.
Jis kaip visada buvo užsimaukšlinęs savo vilnonę kepurę su ausimis, kurios visąlaik būdavo nuleistos, netgi liepos vidury. Paprastai iš namų tėvas išeidavo mums dar neatsikėlus pusryčiauti, tačiau rangovas, kuris užsukdavo pavėžėti jį ir kitą darbininką į darbo vietą, pirmiau savo pikapu nuveždavo keletą pjautinės medienos krovinių. Rytas buvo šiltas. Motina su Tomu jau sėdėjo lauke ant skurdžios pievelės priešais namą.
– Tikrai? – paklausė Džeris.
Iš mūsų virtuvės nuo sumuštinių sklido stiprus jautienos riebalų kvapas.
– Berniukai, per priešpiečius aš judu pasiimsiu iš mokyklos ir mes eisime pirkti motinai staigmenos.
– Per priešpiečius esu suplanavęs žaisti kamuoliu – tai svarbus žaidimas, – bandė išsisukti Džeris.
– Teks praleisti.
Džeris susiraukė.
– Tik neik į klasę, gerai? Susitiksime prie mokyklos vartų.
– Turiu pasakyti jūsų mokytojai, kad po pietų negrįšite į mokyklą.
– Aš pats jai pasakysiu.
– O ką ketini pirkti, tėti? – paklausiau. – Šuniuką?
– Ne, ne šuniuką.
– Turėdama šuniuką ji pasijustų geriau. Jis galėtų prižiūrėti Tomą, kai mama išeitų į parduotuvę.
– Juk sakiau, kad pirksime ne šuniuką. Tai bus staigmena.
Pasigirdo kelkraštyje sustojusio rangovo automobilio signalas. Tėvas, nepaleisdamas iš dantų pypkės, nerangiai užkėblino laiptais ir išėjo.
– Kaip manai, ką jis ketina nupirkti? – paklausiau Džerio pakeliui į mokyklą.
– Kokią nors nesąmonę.
– Pavyzdžiui?
– Pavyzdžiui, chalatą. Aš tik meldžiu Dievą, kad tėvas nesitrintų arti mokyklos. Negaliu pakęsti, kai jis kalbasi su direktore.
Džeris nerimavo, kad ši tėvui nepapasakotų, jog anądien eidamas iš mokyklos įsivėlė į peštynes ir sugurino nosį ne tik savo priešininkui, bet ir kitam berniukui, kuris bandė užstoti mušamą draugą.
Eidami pietauti pamatėme tėvą, sėdintį direktorės kabinete. Jis vilkėjo pilkomis apsmukusiomis kelnėmis su lopais, pilku, dulkėmis nusėtu vatinuku, ant kelių buvo pasidėjęs kepurę nuleisomis ausimis, kuri pūpsojo tarsi kokia gremėzdiška katė, o iš burnos stirksojo nepridegta pypkė.
– Ot šūdas, – sudejavo Džeris.
Pirmąsyk išgirdau jį keikiantis mokykloje ir tai mane papiktino. Nors, mano supratimu, mokykla nebuvo tokia pat šventa vieta kaip bažnyčia, bet skyrėsi nedaug. Koridoriuje buvo Jėzaus Švenčiausiosios Širdies paveikslas, o motina Leonė ant sienos turėjo pasikabinusi masyvų Nukryžiuotąjį. Ši mažutėlė vienuolė juodu abitu, paauksuotais akinių rėmeliais sėdėjo palinkusi į priekį, bandydama suprasti, ką savo pasibaisėtinu akcentu kalba tėvas.
– Jam buvo tik treji, suprantate? Kai prasidėjo šaudymas ir bombardavimas, griebėme ant rankų mažąjį, Deivą ir puolėme į griovį. „Džeri“, – šaukėme mes. O jis ką darė? Užsiropštė ant arklio ir šnabždėjo jam kažką į ausį, kad šis nesibaidytų. Kelią plakė iš lėktuvų švilpiančios kulkos, visi pabėgėliai griovyje šaukė ir klykė, o pačiame kelio vidury mažas berniukas ramino arklį. Jis nebijo nieko, išskyrus mane.
– Prižiūrėtojas turi keletą porų bokso pirštinių, – tarė motina Leonė. – Gal Džeris galėtų išlieti energijos perteklių po pamokų boksuodamasis su vyresniais berniukais.
Motina Leonė buvo šiuolaikiška vienuolė, mačiusi „Šv. Marijos varpus“ ir „Berniukų miestą“. Iš šių filmų ji sužinojo, kad neklaužadas berniukus gali perauklėti muzika ir sportas, bet dainingu balsu Džeris nepasižymėjo. Iš mokyklos choro jį išmetė už tai, kad per kiekvieną repeticiją, chorui pabaigus giedoti „Viešpatie šventas, Dieve visagali“, pabezdėdavo.
– Geras sumanymas. Mes pagalvosime apie tai. Likite sveika, motinėle.
– Kur mes einame? – paklausiau.
– Į autobusų stotelę. Nukirskime kampą.
Pakeliui autobusų stotelės link buvo dykvietė, tėvas nudrožė per ją ir mums neliko nieko kita kaip klampoti jam įkandin per gilų purvą. Jis pakėlė nuo žemės ploną virbą, liepė Džeriui pasisukti nugara ir įniko tvatinti šiam per užpakalį, tuo pat metu poškindamas jam būdingą monologą:
– Sakai, pešiesi po pamokų? Jeigu nori gauti į kailį, verčiau pasakyk man, o aš jau pasistengsiu tavęs nenuvilti. Ta nukvakusi sena vienuolė nori parūpinti tau porą bokso pirštinių, kad boksuotumeisi su kitais puspročiais ir sulaukęs šešiolikos vaikščiotum suplotu snukiu. O kas gali išeiti iš blynasnukio, jeigu ne nusikaltėlis? Kad man daugiau jokių muštynių, supratai? Džiaukis, kad šįsyk taip lengvai išsisukai, bet jeigu dar kartą išgirsiu, kad pešiesi, užkursiu tikrą pirtį.
Džeris stovėjo visas perbalęs, iš įtūžio grieždamas dantimis. Virbas, kuriuo tėvas jį šventino, buvo plonytis, taigi vargu ar jo sėdimoji labai nukentėjo, bet juk mokykla netoliese ir kiti mokiniai galėjo pamatyti, kaip jis gauna lupti.
Vėl patraukėme autobusų stotelės link. Autobuse tėvas pasakė, kad važiuosime į miesto centrą, ir liepė pakeliui suvalgyti sumuštinius. Stengiausi suvalgyti juos kuo greičiau, neprivažiavus mėsos pakavimo fabriko. Oras buvo šiltas, todėl važiuojant pro fabriką nuo smarvės norėjosi užsikimšti nosį, mažesnius vaikus net supykindavo. Džeris protestuodamas įgrūdo savąjį maišelį su sumuštiniais tarp sėdynių, bet tėvas to nepastebėjo. O jeigu būtų pastebėjęs, veikiausiai pats būtų sušveitęs tuos sumuštinius.
Žinojome, kur įsikūręs „Eaton“ drabužių salonas – per Kalėdas buvome atėję čia paganyti akių į vitrinas. Tėvas privertė mus visus susibrukti į vieną besisukančių durų skyrelį, kad nepasimestume, o paskui nudrožė tiesiai į moteriškų drabužių skyrių.
– Ei, tėti, kur eini? – šūktelėjo Džeris. – Mums ten ne vieta.
Visą kelią jis nepratarė nė žodžio, bet dabar turėjo prabilti, nes nenorėjo atsidurti moteriškų drabužių skyriuje. Žinojome, kuo tai kvepia – moteriškų drabužių parduotuvėse mums teko lankytis su motina ir būdavo velniškai nesmagu, kai turėdavome ten sėdėti ir laukti, kol ji pasimatuos begalę liemenėlių. Manėme, kad tai nepadoru. Bet galėjo būti ir blogiau. Galėjome turėti vyresnę seserį. Mudviem su Džeriu buvo tekę lankytis pas draugus, kurie turėjo vyresnes seseris, ir jų namuose matėme dalykų, kurie mums atrodė pasibaisėtini – pavyzdžiui, ant dušo koto padžiautos nailoninės kojinės. Buvome įsitikinę, kad, džiauti moteriškas kojines tokioje matomoje vietoje nedorovinga, ne ką geriau negu maudytis vonios kambaryje be durų.
– Eime, eime, – paragino tėvas. – Man reikės jūsų patarimo.
Nuo sijonų mums darėsi bloga, nuo palaidinukių kvaito galva, o nuo apatinių drabužių pykinte pykino. Tačiau blogiausia laukė. Salės kampe buvo įrengta treliažo imitacija, o grotelės aplink įėjimą į moteriškų kailinių skyrių buvo apipintos medžiaginėmis rožėmis.
– Neisiu ten, – užsispyrė Džeris.
– Eisi kaip didelis.
Tėvas net ir salone nenusiėmė savo kepurės nuleistomis ausimis, nors mudu su Džeriu jau prakaitavome, vilkėdami pavasarinėmis striukėmis. Nuo jo kelnių byrėjo pjuvenos. Sekiau įkandin tėvo, stengdamasis minti ant pjuvenų, vyliausi, kad šios prilips prie padų, bijojau, kad tik jų nepastebėtų moteris, sėdinti prie dirbtinio marmuro stalelio. Ji vilkėjo tamsiai rožinę uniformą, į atlapą buvo įsisegusi auksaspalvių rožių puokštelę. Salone daugiau lankytojų nebuvo, bet ji net akių į mus nepakėlė – sėdėjo kaip sėdėjusi ir rašė kažkokius skaičius į bloknotą.
Tėvas valandėlę pamindžikavo ir, nesulaukęs pardavėjos dėmesio, klestelėjo į baltą kaltinę kėdę.
– Labas, tu neužsiėmusi, ponia?
– Panele.
– Vas?
– Aš vardu panelė Tretvi. Ko pageidautumėte?
Tėvui anglų kalba visada atrodė mįslinga, o didžiausia paslaptis jam buvo „th“ tarimas. Jis sakydavo, kad tai kvailas, bobiškas garsas ir atkakliai jo netardavo.
– Žinai, panele Tretvi, mes norime audinių kailinių.
– Šit kaip…
Kurį laiką ji tiriamai stebeilijosi į mus, pieštuku stuksendama į stalą. Prakeiktos pjuvenos vis biro nuo tėvo kelnių, plevendamos ore. Panelė Tretvi su tylia nuostaba stebėjo šiuos taškelius, tarsi tai būtų buvusios utėlės, besimokančios skraidyti.
– Tokie kailiniai labai brangūs, – pagaliau tarė ji ir jos balse išgirdau geranoriškumo gaideles. Bet kuri kita pardavėja jau seniai būtų iškvietusi apsaugą.
– Kiek jie kainuoja?
– Mažiausiai kelis šimtus dolerių.
– Ne, kalbu ne apie pigius kailinius. Mano žmona nusipelno ko nors geresnio negu triušių kailiukai. Kiek kainuoja geri kailiniai?
– Nelygu kokie. Gali tekti pakloti apie tūkstantį dolerių.
Mudu su Džeriu susižvalgėme. Radijo serialų personažai dėl tokios krūvos pinigų perpjaudavo vienas kitam gerklę.
– Puiku.
Mudu vėl susižvalgėme – bene tėvas tik apsimeta paprastu darbininku, o iš tiesų užsidirba pragyvenimui ne dailidės pjūklu, o plėšiko peiliu?
– Mokėsite grynaisiais? – panelė Tretvi grūmėsi su šypsena, o tokių dalykų Džeris negalėjo pakęsti.
– Mano tėtis nori pasižiūrėti kailinių. Ar neturite ką parodyti?
Panelė Tretvi akimirką susvyravo, ji netgi uždėjo ranką ant balto telefono, stovinčio ant jos stalo. Telefonas mane pribloškė – niekada anksčiau nebuvau tokio matęs. Ji atidžiai pažvelgė į tėvą. Šis sėdėjo įsitaisęs ant kėdės tarsi Velso princas viešbučio „Waldorf-Astoria“ vestibiulyje. Jo drabužiai visiškai nederėjo prie parduotuvės aplinkos, tačiau tėvas pasitikėdamas savimi šypsojosi.