Pirkiniai išsimokėtinai
– Minutėlę, – tarė panelė Tretvi, atsistojo ir žengė pro salono gale įrengtas duris, dengtas atlaso užuolaidomis.
– Kaip čia išeina, kad jie neturi nė vienos kabyklos su kailiniais? – nusistebėjau.
– Netrukus vasara, gal jie visi jau parduoti, – atsakė tėvas.
– Tik pirk pačius brangiausius kailinius, gerai? – paprašė Džeris. – O jeigu ji vėl pabandys su mumis kalbėtis iš aukšto, parblokšiu ją ir dingsime iš parduotuvės niekam nespėjus nė susivokti, kas atsitiko.
Tėvas švelniai kepštelėjo Džerio plaukus virš ausies.
– Negalima stumdyti moterų. Tokius triukus pasilaikyk ledo ritulio rungtynėms.
Panelė Tretvi grįžo su manekene, vilkinčia baltais kailiniais.
– Ne, balti netinka, – pareiškė tėvas, atsainiai numodamas ranka. – Juos valyti tikra katorga.
Panelės Tretvi veide pasirodė nuovargis.
– O kokios spalvos kailinių norėtumėte pasižiūrėti?
– Iš kailio.
– Suprantu, kad ne iš popieriaus, bet kokios spalvos tas kailis turi būti?
– Reikia apsižiūrėti.
Tėvas privertė manekenę Moną praeiti pro mus gerą pustuzinį kartų vilkint skirtingais kailiniais, kol pagaliau pamatė tokius, kokie jam patiko. Jis paliepė manekenei sustoti ir žengė į moteriškų apatinių drabužių skyrių. Tėvo žvilgsnį patraukė kokių trisdešimties metų blondinė, apžiūrinėjanti puošnias liemenėles.
– Ei, poniute, ateik čia.
Moteris nedelsdama iš rankų paleido šilkinę liemenėlę, kurią čiupinėjo, ir žengė tėvo link. Toks paklusnumas mane apstulbino. Veikiausiai paklusti ją privertė ryžtingas balso tonas. Be to, ji juk puikiai žinojo, kad „Eaton“ salone jai negali nutikti nieko bloga.
– Jeigu tavo vyras nupirktų tau tokius kailinius, tu apsidžiaugtum?
– Koks dar vyras, aš netekėjusi.
– Jis klausia, ar jums patinka šie kailiniai, – paaiškino Džeris suprantamesne kalba.
– Ką čia klausti – aišku, patinka. Jis nori man juos nupirkti?
Sulig šiais žodžiais visos moterys sukikeno, o tėvas plačiai išsišiepė, parodydamas parudavusius nuo tabako priekinius dantis ir auksinius šoninius.
– Ne jums, o mano mamai, – nuožmiai atšovė Džeris.
– Ir sekasi gi tavo mamai, – atsiduso blondinė. – Kad mane kas nors taip lepintų.
– Ką gi, supakuok juos, – tarė tėvas.
Panelė Tretvi paskambino tėvo banko vadybininkui, norėdama įsitikinti, ar jo išrašytą čekį bus galima išgryninti. Jau buvau bepradedąs baimintis, ar tik tuoj nepasirodys policininkai ir nenutemps mūsų už sukčiavimą į daboklę, bet panelė padėjo telefono ragelį ir paprašė Monos supakuoti kailinius.
– Dabar, berniukai, paklausykite, – pasakė ji. – Jūsų tėvas mamai nupirko nuostabią dovaną, ir jums derėtų padėti ją jai prižiūrėti. Ji kalba angliškai?
Džeris tuoj pasišiaušė.
– Ir angliškai, ir vokiškai, ir prancūziškai, ir itališkai, ir lotyniškai, ir graikiškai, ir…
– Tiek daug kalbų tikrai neprireiks, svarbiausia, kad ji supranta angliškai. Bet jeigu jai vis dėlto bus nelengva suprasti, kas parašyta kailinių priežiūros instrukcijoje, norėčiau, kad judu, berniukai, pasakytumėte, kad kailinius vasarą būtina visada laikyti šaltoje vietoje.
– Mes gyvename rūsyje, – leptelėjau aš, – ir ten niekada nebūna per šilta, netgi vasarą.
– Jūs gyvenate rūsyje? – klausimas nuskambėjo mandagiai, bet Džeris tuoj pajuto pakitusį balso tembrą.
– Jo, – atsainiai numojo jis. – Šiuo metų laiku rūsyje gyventi vėsiau. Tik bėda ta, kad viena siena apipelijusi. Kaip manote, tai nepakenks kailiniams?
– Pelėsiai?
– Mudu padėsime mamai nukrapštyti juos nuo sienos, jeigu jie žalingi, – pasakė Džeris.
Panelė Tretvi vis žvilgčiojo į tėvą, tikėdamasi kokio nors dalykiško paaiškinimo, bet veltui – jo ausiai žodžiai biro pernelyg greitai ir jis nesuprato, apie ką kalbama. Tėvas tik šypsojosi nepaleisdamas iš dantų pypkės ir kartkartėmis ją pačiulpdamas – ji buvo tuščia ir kandiklyje kaskart šleikščiai sugurgėdavo nikotinas.
Dėžė su kailiniais buvo didelė ir sunki, bet Džeris pasišovė ją nešti. Panelė Tretvi mums įteikė ją įdėtą į „Eaton“ parduotuvės firminį maišelį. Grįždami ėjome pro saldumynų parduotuvę, kurios vitrinoje vis dar gulėjo kalnai raudonų cinamono širdelių, likusių nuo Valentino dienos.
– Nė nesvajokite apie tai, – nukirto tėvas.
Kai važiavome autobusu namo, Džeris sėdėjo pasidėjęs dėžę ant kelių ir nieku gyvu nenorėjo leisti man ją palaikyti nors akimirką. Kai privažiavome mėsos pakavimo fabriką, jis ketino tėvo kažko paklausti, bet kvapas buvo toks šlykštus, kad kol įveikėme smarvės zoną, jis kvėpavo per burną.
– Klausyk, tėti… – pradėjo jis.
– Ką?
– Ar tu esi ką nors nužudęs?
Tėvas valandėlę susimąstė.
– Nesu tikras. Per karą turėjau šautuvą, keletą kartų teko iššauti.
Džeris man mirktelėjo ir galvos linktelėjimu parodė į dėžę su kailiniais.
Tą vakarą tėvas vakarienei patiekė ir konservuotų žirnelių, taigi gavome progą iš jautienos riebalų lėkštėje susižvejoti ne tik bulvių ir mėsos. Džeris stengėsi neišduoti paslapties, todėl valgė nutaisęs kaip visada rūgščią miną. Tomas ėmė šliaužioti grindimis, todėl visi buvome priversti sėdėti kaip prikalti prie kėdžių, kad kartais jo neužgautume, jeigu prišliaužtų artyn. Tėvas porino, su kokiais kvailiais jam tenka dirbti, o mama, kaip įprasta, savo lėkštėje maigė maistą, kol šis pavirto gličia koše. Tik kai pavakarieniavome, tėvas atsilošė kėdėje, prisidegė pypkę ir galvos linktelėjimu davė ženklą Džeriui atnešti dėžę. Aš šiek tiek prastumdžiau į šalis lėkštes, o Džeris atnešė maišelį ir pastatė ant stalo. „Eaton“ firminis maišelis buvo toks gražus, kad dėžės net neišėmė.
– Kas čia?
Tėvas tik paptelėjo pypkę.
– Čia dovana tau, mamyte, – paskelbė Džeris.
– Kokia dar dovana?
– Atidaryk ir pasižiūrėk.
Ji ilgai spoksojo į paketą, paskui ištraukė dėžę iš „Eaton“ maišelio ir rūpestingai jį sulankstė, skaitydama, kas ant jo parašyta.
Džeris paėmė sulankstytą maišelį. Ji nedrąsiai palinko į priekį, pabandė atidaryti dėžę, bet niekaip neįstengė atrišti juostos mazgo. Džeris pasiūlė perpjauti ją peiliu, bet mama nenorėjo apie tai nė girdėti. Pagaliau, ilgokai pasiplūkusi, atnarpliojo mazgą, atidarė dėžę ir suglumusi įsistebeilijo į kailinius.
– Išimk juos, mama, – paragino Džeris.
Stebėjome jos veidą, laukdami reakcijos. Motinos veide tikėjausi išvysti dievišką palaimą, tokią kaip dangun žengiančios Švenčiausiosios Mergelės Marijos paveiksluose. Tik Marijos plaukai visuomet paslėpti po skara, kokiomis būna apsigaubusios vienuolės, o mamos plaukai laikėsi prisegti prie smilkinių ir iš šonų krito dvi sruogos. Kailinių iš dėžės ji neišėmė, tik ilgai ilgai į juos žiūrėjo; stojusią tylą pertraukdavo tėvo čiulpsėjimas, pasigirsdavęs, kai jis paptelėdavo pypkę ir pūsdavo didžiulį kamuolį dūmų.
– Mama, išimk juos iš dėžės, – nekantravo Džeris ir tiestelėjo rankas jai padėti.
Mamos ranka tarsi skalikas puolė į priekį ir, pačiupusi Džerį už pirštų, neleido prisiliesti prie kailinių.
– Neliesk, – šaižiai riktelėjo ji ir patraukė jo ranką šalin. – Kiek jie kainuoja?
– Nesakysiu, tai – paslaptis.
– Tūkstantį keturiasdešimt du dolerius, – išdidžiai paskelbė Džeris. – Įsivaizduoji?
– Ką, tau visai protelis pasimaišė? – suvaitojo mama.
Iš susijaudinimo ji pašoko ir pradėjo blaškytis po kambarį. Kai Tomas ištiesė rankutes, prašydamasis ant rankų, pagriebė jį ir pasisodinusi ant klubo toliau nervingai žingsniavo iš vieno kampo į kitą.
– Kad nė vienas net neprisiliestumėte prie tų kailinių! Džeri, nusiplauk rankas ir supakuok dėžę kaip buvo. Judinkis, ko čia stypsai išsproginęs akis?! O tu, – pasisuko ji į tėvą, – tu… didžiausia Dievo klaida, veikiausiai jis buvo be galo pavargęs, kai tave tvėrė. Nori, kad mes visi iki gyvenimo pabaigos dirbtume vien tam, kad atsiskaitytume už šiuos kailinius?! Vaikai neturi net padorių vasarinių batų, o tu švaistaisi pinigais, tarsi ką tik būtum prasukęs stambų sandėrį juodojoje rinkoje. Ir sumanyk tu man tokią kvailystę! Tiesiog trūksta žodžių. Ir kur buvo mano protas, kai tekėjau už tokio lunatiko?! Veikiausiai bombų sprogimai, tądien nesiliovę mieste, sukratė man smegenis. Bene aš akla buvau? Tik pažiūrėk, kaip mes gyvename! Apgailėtina gyventi tokiame skurde, bet tai, ką iškrėtei šiandien, tiesiog beprotybė – pasielgei kaip visiškas pamišėlis, kaip paskutinis idiotas; reikėtų iškviesti greitąją pagalbą, kad išvežtų tave į beprotnamį. Jeigu nenori, kad taip ir padaryčiau, tučtuojau čiupk šitą prakeiktą dėžę, tempk ją iš kur partempęs ir atgauk pinigus. Paskui mikliai skuosk į banką ir atšauk namo įkeitimą.
– Iš kur ištraukei, kad aš užstačiau namą?
– O iš kur dar galėjai gauti tiek pinigų?
– Šiaip ar taip, ta panelytė pardavėja vis tiek nepriims jų atgal.
Mama suakmenėjo.
– Kaip nepriims?
– Ji sakė, kad nepriims kailinių, jeigu norėsime grąžinti. Todėl atidžiai rinkausi dydį.
– Mulkis. Juk pirkai juos „Eaton“ salone, tiesa? Puikiai žinau, kad jie priima prekes atgal, gali nepūsti man miglos į akis. Taigi – dėžę į dantis ir pirmyn.
– Niekur aš neisiu. Ta moteris parduotuvėje mane išjuoks.
– Tikras liurbis. Gerai, aš pati grąžinsiu kailinius ir pareikalausiu ne tik atiduoti pinigus, bet dar ir pasiaiškinti, kodėl pardavinėja tokias brangias prekes nevispročiams.
– Manau, tau derėtų pasilikti kailinius, – tarė tėvas.
– Dar žodis, ir tau akis išdraskysiu!
Jau seniai nebuvome girdėję jos taip šaukiant, tačiau tėvui riksmai buvo nė motais. Ramut ramutėlis klausėsi, kaip mama keikia jį paskutiniais žodžiais, paskui atsistojo, užsisegė apykaklę ir patraukė į pašiūrę tvarkyti įrankių. Jam pasišalinus, motina pasisuko į mudu su Džeriu:
– Sutvarkykite stalą. Džeri, suplauk indus, o Deivas juos iššluostys. Ir pastatykite ant viryklės vandens. Šįvakar reiks ištrinkti jums galvas.
Vėliau tą vakarą motina pasiuntė mus nupirkti batono rytdienos priešpiečių sumuštiniams. Žiūrėdamas, kaip bakalėjininkas nuo kvadratinio batono riekia aštuonias riekes, tėvas be garso švilpiniavo. Nesuvokiau, kaip jis gali būti toks ramus. Džerio veidas buvo piktas, bet jis visuomet atrodydavo surūgęs. Aš nuslinkau prie kasos ir, žvelgdamas į priešais esančią saldumynų vitriną, pradėjau varvinti seilę: balta nuga su želė įdaru, dideli apskriti čiulpinukai po du centus, vaškuotos tūbelės su ledinukais, limonadas… Tačiau didžiausia pagunda buvo tris centus kainuojantys dovanų krepšeliai, kuriuos bakalėjininkas pripildydavo pats. Kartais jis įdėdavo ten netgi mažų šokolado plytelių. Džeris perskaitė mano mintis.
– Paprašyk jo. Gal dar liko šis tas iš pinigų, kuriuos gavo užstatęs namą.
Aš palaukiau, kol tėvas išsitrauks piniginę, o kai sumokėjo bakalėjininkui už batoną, paprašiau šešių centų.
– Jokių saldainių, – atkirto tėvas, segdamas piniginę. – Pirkti saldainius – tuščias pinigų švaistymas, o aš niekada tuščiai nešvaistau pinigų.
ŽMOGUS, KURIS SKAITĖ VOLTERĄ
Mudu su Džeriu buvome apvilkti marškiniais ilgomis rankovėmis su pakaklėje prisegtomis „peteliškėmis“ ir palikti likimo valiai betoninėje verandoje. Mama prigrasė neatsiraitoti rankovių – girdi, dar pamesime rankogalių sąsagas, be to, iškrakmolyta medžiaga susiglamžys. Marškinius ji nupirko mums didesnius negu reikia, kad galėtume nešioti dvejus metus, todėl jų apykaklės smuko, atverdamos baltus apatinius marškinėlius su apvaliomis kaklo iškirptėmis. Marškiniai buvo papuošti prisegamomis „peteliškėmis“, bet švarkelių neturėjome. Atrodėme kaip stepo šokėjų komanda per mėgėjų vakarėlį bažnyčios rūsyje.
– Juk jie dar maži, – pasakė tėvas. – Kuriems galams tie švarkai?
– Noriu, kad berniukai gražiai atrodytų.
– Paprasčiausiai išvalyk vaikams panages ir liepk per daug neplepėti, kai atvyks svečių. Duok jiems valią, tai niekas negalės nė žodžio įterpti.
– Universalinėje parduotuvėje du švarkus galima nupirkti už dvidešimt septynis dolerius.
– Ir vėl ta pati dainelė. Visos kalbos tik apie pinigus.
Tėvas prisikimšo pypkę, pokalbis buvo baigtas.
Tą rytą motina ryžtingai puolė blizginti grindis, skaudžiai bumbtelėdama keliais į jų lentas. Bent jau iš garso atrodė, kad jai suskaudo. Ji vilkėjo sena gėlėta medvilnine suknele, kuria, kiek pamenu, vos prieš dvejus metus puošdavosi eidama į bažnyčią. Dabar suknelė atrodė kaip pernelyg ilgai dėvėti naktiniai marškiniai. Motina pasilenkė prie grindų, vienoje rankoje laikydama skudurą, kitoje – vaško pastą, ir piktai siaurais sukamaisiais judesiais pradėjo jas trinti.
– Eikit atsisėskit verandoj ir laukit. Jeigu jie pasirodys anksti, Dieve sergėk, tuoj bėkit čia ir praneškit man. Jeigu ne, namo neikit. Į kiemą taip pat neikit. Nenoriu, kad supurvintumėt batus.
Verandoje buvo karšta.
– O jeigu jis toks pats kaip Senis? – paklausė Džeris.
Jis pradėjo vadinti tėvą Seniu, bet man neapsiversdavo liežuvis taip jį pavadinti. Toks jau buvo tas Džeris. Imdavo daryti ką nors, kas mane trikdydavo, ir žiūrėdavo, ar paseksiu jo pavyzdžiu, jeigu ne – šaipydavosi.
– Dviejų tokių kaip jis negali būti, – pasakiau.
– Bet jie juk broliai, argi gali labai skirtis? Jaunesnysis brolis yra tik savotiška vyresniojo kopija, taigi labai tikėtina, kad bus toks pats kaip Senis, gal net nuožmesnis.
Tėvas krapštinėjosi pašiūrėje kitoje namo pusėje – jis irgi buvo ištremtas iš namų. Motina pagavo jį iš karto po pusryčių vogčiomis gurkšnojant viskį.
– Aštuonerius metus nematei savo brolio ir jam atvykus nori būti mirtinai girtas? Koks tu galvočius.
– Išgėriau tik vieną taurelę.
– Melagis.
– Dvi.
– Melagis.
Jo veidas slėpėsi po įžeisto pakantumo kauke. Ji nykščio nagu įrentė žymę ant Five Star viskio butelio etiketės ir apžiūrėjo kito butelio kamštį, tikrindama, ar jis nebuvo atkimštas.
Tačiau tėvą iš namo ištrėmė ne už girtavimą, o už jo antrąjį nusižengimą – už tai, kad sūdė kopūstus.
– Net valgyti gaminti nemoki, – priekaištavo ji, mojuodama mediniu šaukštu, tarytum ilgu pirštu.
– O ką čia mokėti? Įjungi viryklę, pastatai ant jos maistą, įdedi druskos.
Kai kuriose srityse, nors jų buvo labai labai mažai, tėvas negalėjo laimėti prieš motiną. Jis susikišo savo kostiumines kelnes į juodus aulinius batus ir išėjo į galinį kiemą.
Mes stypsojome priekiniame kieme, kuriame vis dar mėtėsi skiedros, o laiba laukinė žolė, priaugusi piktžolių, mudviejų su Džeriu batų buvo sutrypta į dulkes. Vienintelis kitas namas gatvėje priklausė Teilorams. Ten buvo pievelės ir sodo oazė. Likusioje gatvės dalyje viešpatavo statybų pradžiai būdingas chaosas, nes rangovai, statę namus mūsų rajone, dar nebuvo pažengę toliau žemės darbų. Smulkieji rangovai sunkvežimiais atsiveždavo italų, ukrainiečių ir lenkų darbuotis dulkėtose statybų aikštelėse. Kartais tie vyrai ateidavo pas mus paprašyti stiklinės vandens. Pakirpta žalia Teilorų pievelė tarytum bylote bylojo: nedrįskite čia eiti.
Mūsų miestelis, Vestonas, gūžėsi Toronto šešėlyje, o naujasis priemiestis augo misdamas senomis sodybomis ir sodais. Tolumoje niūriai dunksantis Torontas laukė, kol miestas su savo priemiesčiais nusipenės ir bus tinkamas skersti.
Kai tėvas pagaliau baigė namo karkasą, jis nedelsdamas išklojo kietmedžio grindis ir nudažė sienas. Vidaus durims pritrūko pinigų. Nepaisant to, iš rūsio, kuriame gyvenome beveik metus, persikėlėme į pirmą aukštą; mudu su Džeriu gavome bendrą mažą miegamąjį šalia tėvų kambario. Antrą aukštą tėvai ketino išnuomoti, todėl neleisdavo mums ten eiti, baimindamiesi, kad purvinais pirštais išterliosime sienas. Sužinojęs, kad į svečius rengiasi atvykti mūsų dėdė, tėvas kažkaip sukrapštė pinigų vonios durims, bet pametė vyrių ašis ir vietoj jų įstatė paprastas vinis. Nebuvo jokio reikalo tų durų rakinti, nes jos ir taip kas antrą kartą deramai neatsidarydavo.
Mudu su Džeriu sėdėjome betoninėje verandoje dvi valandas; per tą laiką saulė pasisuko, ir į rytus atgręžta veranda pateko į šešėlį. Vieną kartą motina išnešė mums sumuštinių. Ji vos nepagavo Džerio, besišlapinančio nuo verandos į kiemo dulkes.
– Kada gi jie pagaliau atvažiuos? – nekantravau.
– Detroitas toli.
– Šešios su puse valandos kelio.
Su dėde nesimatėme daugelį metų, bet vis dar neturėjome pilietybės dokumentų ir negalėjome tikėtis nuvykti į Detroitą. Rydami naujojo priemiesčio dulkes, mudu su Džeriu svajojome apie Ameriką. Ten vyko tikras gyvenimas. Iš ten buvo transliuojami visi mūsų mėgstami radijo vaidinimai. Vaikai tuose radijo serialuose valgė karamelinius batonėlius „Penktoji aveniu“ ir „Trys muškietininkai“, kurių mes dar niekada nebuvome matę savo parduotuvėse. Amerika buvo šalis, kurioje žmogus, apsigaubęs apsiaustu, galėjo perskristi miestą. Vestone žmogus su apsiaustu būtų suimtas. Džerio mokytojas leido jam pasiskolinti klasės atlasą vienam vakarui ir kartu su motina mes jame suradome Detroitą.
– Žemėlapyje jis taip arti, – nusistebėjau.
– Žemėlapyje viskas arti, kvaily, – suniekino mane Džeris. – Žiūrėk – štai aš pirštais einu į Niujorką pažiūrėti, kaip žaidžia „Jankiai“, pakrante keliauju į Floridą paskanauti apelsinų, didelių ir sultingų, nusiskintų tiesiai nuo medžio. Paskui užsuku į Teksasą pagaudyti ilgaragių veislės karvių.
– O aš traukiu į Kaliforniją, – pratęsė motina, – pastovėti paplūdimy, pažiūrėti per Ramųjį vandenyną į Havajus ir paslaptingus Rytus.
– Galėtum keliauti tiesiai į Japoniją, – pasakė tėvas, nesikeldamas iš savo krėslo. Jis nesiteikė tyrinėti su mumis žemėlapio. – Tiesiai į kokią nors kitą dipukų stovyklą prie Hirosimos.
Verandoje sėdėjome ilgai. Paskui, užrakinusi užpakalines duris, kad tėvas negalėtų įsmukti į vidų ir išmaukti dar vienos taurelės, atėjo ir motina, prisėdo šalia mūsų. Ji buvo persirengusi nauja suknele, į ausis įsivėrusi dirbtinių perlų auskarus, ant galvos užsidėjusi skrybėlę, kuria paprastai pasipuošdavo eidama į bažnyčią. Tai buvo šiaudinė skrybėlė su baltu šydu, sulankstytu ant krašto.
– Kur nors išeini? – paklausė Džeris.
– Ne.
– Tai kam skrybėlė?
– Noriu gražiai atrodyti.
– Būsi namuose su skrybėle?
– Ne, tik pasitiksiu su ja dėdę. Kai įeisime į vidų, ją nusiimsiu.
– Tai kvaila.
– Jeigu būtum mergaitė, suprastum mane.
– Jeigu būčiau mergaitė, persipjaučiau sau gerklę.
– Žinai ką? Tau labai tiktų pypkė.
Džeris nesuprato, ką ji turėjo galvoje, o aš nusijuokiau. Motina žiūrėjo į gatvę, virš kurios tvyrojo amžina dulkių migla, susikaupusi nuo tą savaitę vykusių statybų darbų. Ji buvo tokia tiršta, kad, grįždamas iš mokyklos burnoje pajusdavau dulkių skonį ir iš karto suprasdavau priartėjęs prie namų. Tai buvo keistos dulkės – tokios lengvos, kad niekada nenusėsdavo, bet taip pat tokios šiurkščios, kad visada jausdavau jas tarp apykaklės ir kaklo, ypač dabar, kai buvau prisisegęs peteliškę.
– Kai atvyks jūsų dėdė, neįkyrėkite jam, – perspėjo motina. – Ir prašau parodyti dėmesio savo pusseserėms.
– Taip, taip, – pasakė Džeris. – Tai bent pasisekė mums – dvi pusseserės ir nė vieno pusbrolio.
– Tik pamėgink erzinti tas mergaites – išvanosiu kailį dėdės akivaizdoje.
Džeris nusišaipė.
– Be to, abi mergaitės yra porą metų už tave vyresnės. Panorėjusios jos tikriausiai galėtų tave prikulti.
Džeris sugriežė dantimis.
– Džiaukitės, kad turite nors kokių giminių. Jūsų dėdė ir teta yra vieninteliai giminaičiai šiame žemyne ir, jeigu kas nors atsitiks jūsų tėvui ir man, jie ims jus globoti.
– Ir kas gi gali atsitikti?
– Ar maža kas? Per karą vieną vakarą išgirdome beldimą į duris. Kai jūsų tėvas jas atidarė, kažkas atkišo jam į veidą šautuvo vamzdį.
– Ką jis darė?
– Tėvas kitoje rankoje turėjo revolverį ir šovė per duris.
– Jis nušovė tą tipą? – paklausė Džeris.
– Ne. Jis pabėgo.
– Gaila.
– Tėvas su broliu per karą susitarė, – tęsė motina, – jeigu vienam iš jų kas nors atsitiks, kitas ims auginti jo vaikus. Ir kartą to vos neprireikė.
– Kas nutiko?
– Jie vos nežuvo per bombardavimą Drezdene.
Nei aš, nei Džeris nenutuokėme, ar Drezdenas yra miestas, ar šalis, bet man tai nerūpėjo, o Džeris nekentė uždavinėti klausimų. Istorijų apie karą girdėjome jau šimtus kartų.
Tačiau man buvo įdomu, koks būtų gyvenimas, jeigu turėčiau seserį. Vyresnė sesuo tikriausiai manęs nemuštų. Jeigu ji būtų pakankamai suaugusi, galbūt net ką nors man nupirktų. Įsivaizdavau simpatišką šviesiaplaukę, kuri perimtų manąją namų ruošos darbų dalį.
Nuo gatvės banguotomis linijomis kilo karštis. Dusdamas nuo dulkių ir karščio jaučiausi taip, lyg sapnuočiau, kai rudas automobilis atsklendęs sustojo prie griovio galiniame mūsų namo kieme taip tyliai, tarsi laivas, sliuogiantis į savo uostą. Moteris, sėdinti keleivio vietoje, dėvėjo skrybėlę su nuleistu vualiu. Ji atsisuko, pažvelgė į mus pro savo vualį ir kilstelėjo pirštinaite apmautą ranką – taip vangiai, kad vargu tai buvo galima palaikyti mostelėjimu.
– Eik, pakviesk tėvą, – paliepė motina Džeriui.
– O kodėl Deivas negali jo pakviesti?
– Tiesiog eik ir pakviesk.
Džeris nusispjovė į dulkes šalia verandos, panarino galvą tarp sugūžtų pečių ir nuėjo anapus namo, savo naujais odiniais batais stengdamasis užkabinti kuo daugiau dulkių.
Dėdė, tebesėdėdamas savo automobilyje, iškėlė ranką virš stogo ir mums pamojavo. Kai išlipo iš automobilio, žvyras po jo batais nė trupučio nesutraškėjo. Lieknas kaip Velso princas, jis dėvėjo baltus marškinius ir ryšėjo kaklaryšį – ne peteliškę, o ilgą kaklaryšį. Iš automobilio išniro liekna moteris, vilkinti kostiumėliu. Abu rankose laikė cigaretes.
Iš už namo kampo pasirodė tėvas, lydimas įkandin tursenančio Džerio. Tėvas nesivargino persiauti savo guminių batų; kelnės prie kelių buvo susiklosčiusios.
– Vaje, kaip tu pasenai! – sušuko tėvas, eidamas per kiemą jų link. – Ar šitas plinkantis senis ir yra mano brolis? O kas nutiko merginai, kurią jis vedė? Kas ta kresna matrona, kurią jis atsivežė? Reikėtų surišti du diržus, kad apjuostum jos liemenį.
Per vualiu uždengtą tetos veidą nuvilnijo slepiamo susierzinimo grimasa.
– Žiūrėkit, kas visai nepasikeitė, – atsikirto ji. – Praėjo aštuoneri metai, žmogus išgyveno karą, bet vis dar kalba kaip aštrialiežuvis kaimo berniokas.
Ji visai nebuvo stora, tačiau tėvas visada drėbdavo bet ką, kas šaudavo į galvą. Motina sakydavo mums: kai jūsų tėvas mirs, Dievas nebeturės nė valandėlės ramybės.
– O kur jūsų mergaitės? – paklausė motina.
– Susirgo tymais. Teko palikti jas namie su močiute.
– Vargšelės.
Jauste jaučiau, kokie jie besvoriai. Jų kojos vos lietė žemę, ir aš baiminausi – jeigu smarkiau kvėptelėsiu, jie nuskris šalin lyg angelai.
– Tai čia jūsų berniukai, – pasakė dėdė. Jis priėjo prie mudviejų su Džeriu ir pabučiavo abu į lūpas. Nuo jo sklido kitoks tabako kvapas negu nuo tėvo. Amerikietiškos cigaretės skleidė egzotišką aromatą, tarytum jis būtų ką tik grįžęs iš Egipto.
– Rūkote? – paklausė jis.
Aš dvejojau, o Džeris iš karto linktelėjo.
Dėdė nuėjo prie automobilio ir paėmė nuo sėdynės du pakelius Lucky Strickes.
– Čia jums, berniukai.
Aš susirūpinęs pažvelgiau į motiną ir tėvą, bet pamatęs, kad jie abu šypsosi, nuplėšiau celofano plėvelę ir atidariau pakelį. Šokoladinės cigaretės. Mudu su Džeriu įsikišome jas į burną ir visi nuėjome į vidų.
Svečių atvykimas visuomet naudingas įvairiais požiūriais. Tik jiems apsilankius namuose būdavo imbierinio alaus, kartu su rugine degtine pilstomo į aukštas taures, kurias moterys ilgai sukiodavo tarp pirštų siurbčiodamos, o vyrai ištuštindavo vienu mauku. Moterys būdavo kilniaširdės ir leisdavo mums jo įsipilti, nors kai kurios buvo įsitikinusios, kad ledo kubeliai nesveika gerklei – kartą viena motinos draugė savo raudonai dažytais nagais net išgraibė tuos kubelius iš mano stiklinės. „Miksas“, kaip suaugusieji vadindavo visus putojančius gėrimus, kuriais skiesdavo viskį ar degtinę, teikdavo dvigubos naudos, nes kitą dieną, kol jie vaduodavosi pagiriomis, mes galėdavome slapčia nukniaukti keletą tuščių butelių ir nunešti juos į supirktuvę.
Vyrai buvo ne tokie prognozuojami kaip moterys. Jie galėjo dovanų atnešti saliamio arba dėžutę šokoladinių saldainių, vyšnių šokolado apvalkale, kuriuos perkandus mums ant rankų pasipildavo lipnus skystis. Kvailieji, mudviejų su Džeriu požiūriu, atnešdavo gėlių. Įkaušę gėrovai po vakarienės kartais duodavo pinigų ledams arba nusiųsdavo nupirkti cigarečių ir leisdavo pasilikti grąžą. Tačiau dauguma vyrų apskritai mus ignoruodavo, nepaisydami mūsų nuopelnų, nepastebėdami, kaip trokštame sulaukti dovanų. Jie pasakodavo ilgas ir nuobodžias istorijas apie nuotykius su Raudonąja armija arba susidūrimus su nacių darbo batalionais, kurie šukuodavo pabėgėlių kolonas, ieškodami tvirtų vyrų ir moterų kasti įtvirtinimams prieš rusus. Padauginę vyrai kumščiais trankydavo stalą, rodydami, kaip jie pasiilgo savo paliktų šeimų, arba siutinamai išsamiai pasakodavo apie pabėgėlių stovyklų kasdienybę ir alkį, kurį teko kęsti, kol atvyko britai ar amerikiečiai. Negana to, kad istorijos buvo nuobodžios, kartais, kuriam nors vyrui padauginus alkoholio, šiam atgimdavo prisiminimai ir jis imdavo verkti. Mudu su Džeriu tokius verksnius niekindavome iš visos širdies. Kas mums darbo, kodėl suaugusieji liūdi ar ko ilgisi, jeigu jie nemato, ko trokšta vaikai, sėdintys prie to paties stalo?