Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Penktas skyrius

DIEVIŠKASIS INTERMEZZO

Homero herojai kovoja dėl Skajos vartų ir kiekvienas mano, kad pergalė ar pralaimėjimas priklauso nuo jo ginklų. Tačiau herojų kova tėra tik atspindys dievų kovos, vykstančios virš jų galvų. Dievų kova nulemia žmonių likimus. Bet ir dievai nežino, kad jų grumtynės tik atspindi seniai pasibaigusią kovą Aukščiausiojo krūtinėje, iš kurios ateina ir ramybė, ir sumaištis.

Kaip tik tą akimirką, kai daktaras Johanesas Lepsijus, ragindamas vežiką paskubėti, privažiuoja didįjį tiltą, jungiantį sodų miestą Perą su Stambulu, įsijungia automatinis signalas, užkardas nusileidžia, tiltas ims drebėti tarytum gyva būtybė, girgždėdamas lūžta pusiau, abi jo metalu apkaustytos pusės iš lėto kyla aukštyn ir įleidžia į Auksinio Rago vidinį uostą karo laivą.

– Tai iš tiesų siaubinga! – garsiai prataria Lepsijus vokiškai ir užmerkęs akis susmunka į apiplyšusią arabos27 sėdynę lyg ketindamas pasitraukti iš kovos. Bet jau kitą sekundę iššoka iš vežimo, neskaičiuodamas įbruka vežikui į ranką keletą piastrų ir bėga laiptais žemyn prie krantinės, paslysta ant kažkokio vaisiaus žievės, vos nenugriūva. Čia keletas kajikų,28 keliančių į kitą krantą, laukia klientų. Ilgai rinktis netenka, nes tik du flegmatiški valtininkai snaudžia savo valtelėse ir neatrodo labai susirūpinę dėl uždarbio. Johanesas Lepsijus šoka į vieną kajiką ir nevilties kupinu mostu parodo į Stambulo pusę. Jam liko tik šešios minutės, per kurias turi patekti į Seraskeriatą, Turkijos gynybos ministeriją. Net jei valtininkas irkluos iš paskutiniųjų, dešimt minučių užtruks vien kėlimasis per sąsiaurį. Anos pusės krantinėje – tikisi nekantrusis keleivis – tikriausiai stovi keletas karietų. Nuo ten jam prireiks dar penkių minučių, kad atsidurtų prie ministerijos. Jei viskas vyks sklandžiai, išeis penkiolika minučių, atėmus šešias – jis vėluos devynias minutes! Labai nemalonu, bet gal dar nieko.

Žinoma, aplinkybės klostosi nepalankiai. Irkluotojas plukdo laivelį venecijietiškai, nei riksmai, nei maldavimai neišmuša jo iš melancholiškos ramybės. Valtis sūpuojasi, bet pirmyn beveik nejuda.

– Stipri srovė, efendi, prasideda jūros potvynis, – aiškina vėjų nugairintas turkas. Prieš likimą jis bejėgis. Negana to, jiems prieš nosį praplaukia žvejybos kateris, taip jie praranda dar dvi minutes. Apimtas visiško bejėgiškumo, koks tik gali ištikti žmogų, besisupantį ant vandens, vokietis nugrimzta į savo mintis. Dėl šios vienos valandos jis kentėjo kelionės vargus, atvyko iš Potsdamo į Konstantinopolį, kasdien apipildavo prašymais Vokietijos pasiuntinį ir ne tik jį, bet ir visų neutralių valstybių atstovus. Dėl šios vienos valandos jis įvairiose miesto vietose lankė iš krašto gilumos atvykusius vokiečius ir amerikiečius, maldavo papasakoti jam kuo daugiau detalių. Dėl šios vienos valandos jis ištisas dienas sėdėdavo amerikiečių Biblijos draugijos biuruose, nedavė ramybės įvairiausiems dvasininkams, gerai apgalvotais aplinkkeliais, kad išvengtų šnipų, susitikdavo su savo draugais armėnais slaptose patalpose, – visa tai tik tam, kad būtų pasirengęs didžiajam susitikimui. O štai dabar likimas jam iškrėtė pokštą, jis net negali laiku atvykti. Nedaug trūksta, kad patikėtum, jog jam trukdo demoniški priešiški vėjai. Kiek vargo kainavo paslaugiam vokiečių korvetės kapitonui iš karinės misijos, kad įvyktų šios derybos. Tris kartus jam buvo pažadėtas susitikimas ir tris kartus atšauktas. Enveras Paša yra Osmanų imperijos karo dievas. Toks nereikšmingas priešas kaip daktaras Johanesas Lepsijus jam kelia tik juoką.

Štai prabėgo dar dešimt minučių. Enveras lieps nebeįleisti ramybę drumsčiančio vokiečio, ir visas reikalas žlugs. Ką gi, žlugs tai žlugs. Ir mano tauta kovoja už išlikimą. Ir virš jos pakibo juodas raitelis su svarstyklėmis rankoje. Kas man darbo tie armėnai? Apgaulingai guosdamas save Johanesas Lepsijus trumpai, sausai sukūkčioja. Ne, tie armėnai jam labai brangūs. Jeigu jis griežtai paklaustų savo širdies, jie jam net brangesni už savąją tautą, kad ir kaip tai atrodytų nuodėminga ir beprotiška. Nuo Abdiulchamido dienų, nuo 1896 metų žudynių, nuo pirmosios kelionės į krašto gilumą, nuo misijų darbo pradžios jis jaučia, kad pats Dievas siunčia jį pas tuos nelaimingus žmones. Tai jo misija šioje žemėje. Prieš akis iškyla jų veidai. Visi žvelgia į jį didžiulėmis armėniškomis akimis. Tokias akis turi tie, kurie išgėrė kančių taurę iki dugno. Tikriausiai tokios buvo Kristaus akys, kai jis kabėjo ant kryžiaus. Gal todėl Lepsijus taip myli šią tautą. Vos prieš valandą jis žvelgė į akis patriarchui, Turkijos armėnų vyriausiajam kunigui, tikriau, nuolat turėjo kreipti žvilgsnį į šalį nuo beviltiškai degančių monsinjoro Zaveno akių. Beje, dėl šio vizito pas patriarchą jis taip susivėlino. Neprotinga buvo dar kartą važiuoti į Perą, į „Tokatliano“ viešbutį persirengti. Pas patriarchą jis turėjo pasirodyti su ilgu juodu apsiaustu, kaip tinka protestantų kunigui. Tačiau prieš Enverą jis kaip tik nenorėjo to pabrėžti, nenorėjo, kad šis lemtingas susitikimas atrodytų šventiškai ir iškilmingai. Jis pažįsta savo priešininkus, Itihado žmones. Paprasta pilka eilutė, šiurkštus kalbos tonas, pasitikėjimas savimi, užuominos apie jėgas, stovinčias tau už nugaros, – štai tinkamas stilius bendraujant su šiais avantiūristais. Taigi dėl visko kalta pilka kasdienė Lepsijaus eilutė.

Jam nereikėjo taip ilgai viešėti pas patriarchą, turėjo atsisveikinti po kelių minučių. Deja, pedantiškumas ir ryžtingas tikslo siekimas nebuvo jo stiprioji pusė. Net organizuodamas pagalbą armėnams po Abdiulchamido skerdynių jis daugiau nuveikė ne protinga taktika, o atkakliai belsdamas į visas duris. Ne veltui jis kartais pasiduoda jaunystės nuodėmei – literatūrinei kūrybai. „Mirties šokis“, „Amžinas žydas“, „Džonas Bulis“ ir taip toliau. Jis mėgsta improvizuoti, pasiduoti akimirkos nuotaikai, tai jo silpnoji vieta, jis tai žino. Štai ir šiandien negalėjo laiku išeiti iš to nelaimingo kunigo.

– Po valandos jūs stovėsite prieš Enverą, – tylus monsinjoro Zaveno balsas liudijo apie daugybę nemiegotų naktų, balsas silpo, kaip silpo jo tautos jėgos. – Jūs stovėsite prieš tą žmogų. Bet ir jūs nieko nelaimėsite.

– Aš nežiūriu į šį reikalą taip pesimistiškai, monsinjore, – bandė jį guosti Lepsijus.

Monsinjoras pertraukė jo žodžius rankos mostu, reiškiančiu skausmą ir neviltį.

– Šiandien sužinojome, kad po Zeituno, Aintabo, Marašo ir kitų vietovių bus tremiami ir rytų Anatolijos vilajetų žmonės. Išskyrus Mažosios Azijos vakarinę dalį, kol kas neliečiamas tik Alepas ir Aleksandretės pajūris. Jūs geriau už kitus žinote, kad tremtis yra sunkesnė ir ilgiau trunkanti kankiniška mirtis. Sako, kad iš Zeituno gyventojų jau nebeliko gyvų.

Patriarcho žvilgsnis buvo toks, kad Johanesas Lepsijus neišdrįso prieštarauti.

– Nesiimkite to, kas neįmanoma, pasistenkite dėl įmanomų dalykų. Gal jums pavyktų, nors aš tuo ir netikiu, įkalbėti juos, kad atidėtų Alepo ir pajūrio ruožo deportacijas. Kiekviena diena yra laimėjimas. Kalbėkite apie vokiečių visuomenės reakciją, apie spaudą, kuriai jūs teikiate informaciją. Bet, svarbiausia, venkite vieno dalyko: nekalbėkite apie moralę! Tokiems kaip jie tai sukels tik juoką. Laikykitės faktų. Grasinkite ekonominėmis sankcijomis, tai daro didžiausią poveikį. O dabar, brangus sūnau, priimkite mano palaiminimą kilniam darbui! Tepadeda jums Kristus!

Lepsijus palenkė galvą, bet patriarchas plačiai peržegnojo jam krūtinę.

Ir štai jis sėdi vos vos judančioje valtyje, supasi Auksinio Rago bangose, valtininkas abejingai, lyg apie kažką susimąstęs, panardina irklą, vėl jį iškelia. Kai galų gale priplaukia prie kranto, pamato, jog prabėgo daugiau kaip dvidešimt minučių. Vos žvilgtelėjęs į krantinę Johanesas Lepsijus nustemba, jog nėra nė vienos karietos. Jis isteriškai nusijuokia, nes už visų šių rafinuotų kliūčių slypi daugiau nei atsitiktinumas. Priešiškos jėgos mėto jam po kojomis pagalius, nes jis rūpinasi armėnų reikalais, o jie, matyt, turi vykti taip, kaip likimo numatyta. Jis jau nebesižvalgo karietos ir pradeda bėgti, kad ir kaip tai netinka senam, stambiam, visiems į akis krentančiam vyrui. Tiesa, nubėga jis netoli. Stambulo aikštes ir gatves užtvindžiusi didžiulė, kažkokią šventę švenčianti minia. Tarp vėliavomis papuoštų namų, iščiustytų parduotuvių ir kavinių stumdydamiesi plaukia tūkstančiai žmonių su fesais ir tarbušais, fanatiškais, riksmo iškreiptais veidais. Kas gi atsitiko? Gal prie Dardanelų pavyko sumušti priešą, sąjungininkų kariuomenę? Lepsijus prisimena, kad naktimis dažnai girdi tolimų pabūklų šūvius. Sunkioji anglų laivyno artilerija garsiais šūviais skinasi kelią į Konstantinopolį. Paskui prisimena, kad šiandien kažkokių jaunaturkių revoliucijos įvykių metinės. Gal minima diena, kai komitetas žudynėmis pašalino iš kelio politinius priešus ir pagaliau užgrobė valdžią. Minia siaučia ir riaumoja per daug negalvodama, kas šiandien per šventė. Didžiulis sambūris prie kažkokios firmos pastato. Jauni vyrai lipa ant paslaugiai atkištų pečių, užsiropščia iki karnizo, kitą minutę didžiulė firmos iškaba tarškėdama krinta ant žemės. Lepsijus, patekęs į šį žmonių kamuolį, klausia kaimyną, kurio galva nepridengta feso, kas čia dedasi. Jam atsako, kad nuo dabar nebus toleruojami užrašai svetimomis kalbomis. Turkija turkams! Visi kelrodžiai, gatvių ir parduotuvių pavadinimai nuo šiol leidžiami tik viena kalba – turkų! Lepsijaus kaimynas, matyt, graikas ar Levanto gyventojas, piktdžiugiškai juokiasi:

– Šį kartą jie apgadino mūsų sąjungininkų pastatą. Juk čia vokiečių firma.

Ilga eile iš lėto slenka minios sustabdyti tramvajai. „Dabar jau nesvarbu, kada aš ateisiu, – galvoja Lepsijus, – vis tiek viskas prarasta.“ Vis dėlto dar kartą leidžiasi bėgti, be atodairos stumdydamas besipainiojančius žmones. Dar viena siaura gatvelė, tada priešais jį atsiveria aikštė. Didieji Seraskeriato rūmai. Aukštai išsišovęs Machmudo II bokštas. Pastorius stabteli. Eina iš lėto, juk nelėksi uždusęs į liūtų irštvą. Kai pagaliau, pailsęs nuo ilgų koridorių ir begalinių laiptų, paduoda savo vizitinę kortelę Gynybos ministerijos priimamajame, elegantiškas, pabrėžtinai malonus karininkas jam praneša, kad jo ekscelencija Enveras Paša labai apgailestaująs, jog jam buvę neįmanoma ilgiau laukti, bet jis prašąs poną suteikti jam garbės ir aplankyti jį Seralyje, Vidaus reikalų ministerijoje.

Johanesui Lepsijui dabar teks nueiti dar ilgesnį kelią. Atrodo, kad šį kartą burtai visiškai išgaravo, demonai persigalvojo, jie tiesiog kone padeda jam. Prie vartų laukia ką tik atsilaisvinusi karieta, vežikas mėgsta didelį greitį, sumaniai aplenkia žmonių minias ir per stebuklingai trumpą laiką kovotojas, gerai pailsėjęs ir apimtas nesuvokiamo pasitikėjimo savimi, pasiekia tylų Seralio pasaulį, su trenksmu per stambius grindinio akmenis privažiuoja prie ministerijos. Čia jo jau laukia. Nespėjo išsitraukti vizitinės kortelės, o valdininkas jau klausia:

– Daktaras Lepsijus?

Koks geras ženklas! Vėl laiptai, vėl ilgas koridorius. Bet šį kartą jis eina lengvai, lyg ant sparnų nešamas geros nuojautos. Tyli Vidaus reikalų ministerija, Talaato Bėjaus tvirtovė, daro jam malonų įspūdį, tartum kokia svajonių pilis. Vos ne pasakiškai atrodo kabinetai be durų, jų vietoje plazda užuolaidos. Tai jį irgi ramina, jis ir pats nežino kodėl, viskas, regis, krypsta į gera. Koridoriaus gale jį įveda į ypatingus apartamentus. Tai Envero Pašos štabas Vidaus reikalų ministerijoje. Šiuose dviejuose kambariuose, be jokios abejonės, buvo sprendžiamas armėnų likimas. Didesnysis kambarys, matyt, yra laukiamasis ir posėdžių salė, šalia kabinetas su dideliu tuščiu rašomuoju stalu. Šio kabineto durų užuolaida praskleista. Ant sienos virš rašomojo stalo Lepsijus mato tris portretus. Dešinėje Napoleonas, kairėje Fridrichas Didysis, tarp jų – padidinta turkų generolo fotografija, be abejo, Envero Pašos, dar vieno karo dievo.

Lepsijus sėdasi prie lango ir laukia. Virš savo pensnė jis mato ramų ir gražų griūvančio miesto vaizdą, įlūžusius kupolus ir marmuro nuolaužas pinijų pavėsyje. Už jų – Bosforas su mažais, tarsi žaisliniais slenkančiais garlaivėliais. Mėlynas, trumparegiškas į tolumą nuklydęs žvilgsnis, vaikiškos lūpos, besislepiančios minkštoje žiloje barzdelėje, tvirti skruostai, vis dar paraudę nuo bėgimo ir iš jaudulio, – visa tai liudija apie kančią, bet ir apie ryžtą, kuris verčia būti negailestingą sau. Patarnautojas atneša varinį kavinuką. Lepsijus godžiai išgeria tris ar keturis puodelius. Kava teikia jam pasitikėjimo, nervai įsitempia, kraujagyslėmis kraujas greičiau pulsuoja į galvą. Kai Lepsijus baigia gerti paskutinį puodelį, įeina Enveras Paša.

Johanesui Lepsijui dar Berlyne daug pasakojo apie Enverą Pašą, vis dėlto jis labai nustemba, kad šis turkų karo dievaitis, šis Marsas, vienas iš septynių ar devynių pasaulio valdovų, sprendžiančių, kam gyventi, o kam mirti, tokio mažo ūgio ir toks neišvaizdus. Dabar Lepsijus supranta, kodėl čia kabo Napoleono ir Fridricho portretai. Metro šešiasdešimties centimetrų herojai, genialūs neūžaugos, kurie menką ūgį pasistengė kompensuoti valdžios aukštumomis. Lepsijus galėtų lažintis, kad Enveras Paša avi aukštakulnius batus. Beje, karakulinė kepurė, kurios jis nenusiima, tikrai aukštesnė už uniformines kepures. Auksinėmis virvelėmis apsiūta maršalo, o gal tiesiog operetinė uniforma puikiai išryškina juosmenį, prigludusi pabrėžia figūrą ir kartu su dviem eilėmis žvilgančių ordinų teikia jam kažkokio jaunatviško lengvabūdiškumo ir elegantiško įžūlumo. „Čigonų baronas“, – nusprendžia Lepsijus. Nors širdis daužosi vis labiau, Lepsijui neina iš galvos energinga valso melodija, kuria gėrėdavosi tolimomis jaunystės dienomis:

Tačiau operetės teksto žodžiai, kurie jam suskamba ausyse žiūrint į šią žvilgančią uniformą, toli gražu nesusiję su jaunojo generalisimo būdu ir jo veido išraiška. Envero Pašos veidas dažnai būna sutrikęs ir net nedrąsus, jis klapsi blakstienomis kaip mergaitė. Dubuo siauras, pečiai nuolaidūs, judesiai lengvi, grakštūs. Lepsijus greta jo jaučiasi nerangus. Pirmas priešo puolimas – tai bandymas sužadinti lankytojo simpatiją dailiais šokėjo judesiais. Pasisveikinęs jis nekviečia Lepsijaus į greta esantį kabinetą, prašo jį likti vietoje, o pats pasiima kėdę nuo posėdžių stalo ir patraukia ją prie lango, nekreipdamas dėmesio į apšvietimą.

Johanesas Lepsijus pradeda pokalbį (kaip buvo suplanavęs savo kovos programoje) perduodamas generolui sveikinimą iš Vokietijos nuo vienos Envero gerbėjos. Enveras šypso su jam būdingu žavesiu ir kuklumu. Kalba maloniu tenoru, harmoningai derančiu su jo išvaizda, taisyklinga vokiečių kalba:

– Labai gerbiu vokiečius. Be abejo, tai nuostabiausia pasaulio tauta. Šiame kare jie daro tiesiog neįsivaizduojamus dalykus. Asmeniškai visada džiaugiuosi galėdamas susitikti su vokiečiu.

Pastorius Lepsijus puikiai žino, kad Enveras Paša jaunaturkių komitete atstovavo prancūzų partijai, galbūt slapta jai atstovauja ir dabar, kad jis ilgai spyrėsi norėdamas stoti į karą Antantės, o ne Vokietijos pusėje. Bet kadangi šis klausimas dabar visai nesvarbus, Lepsijus toliau kalba mandagiomis frazėmis, atsargiai tyrinėdamas padėtį:

– Jūsų ekscelencija, Vokietijoje jūs turite daug ištikimų gerbėjų. Jie laukia iš jūsų pasaulinės reikšmės žygdarbių.

Enveras klapsi akių vokais. Lengvai mosteli ranka lyg gindamasis nuo tokių pataikūniškų žodžių, kurie jį savotiškai įpareigoja. Paskui nutyla, tarsi sakydamas: „Ką gi, mielasis, pabandyk mane patraukti į savo pusę.“

Lepsijus suklusęs pasuka galvą ir pažvelgia pro langą. Nesigirdi nieko, išskyrus tolimus Bosforo laivų švilpukus ir skambesį.

– Pastebėjau, kad Stambulo žmonės nusiteikę labai šventiškai. Šiandien gatvėse ypač didelis šurmulys.

Generolas maloniu, tačiau dabar jau abejingu balsu prabyla patriotiškų lozungų stiliumi:

– Karas sunkus. Bet mūsų tauta žino, kas yra pareiga.

Pirmas vokiečio išpuolis:

– Ar panašiai yra ir šalies viduje, jūsų ekscelencija?

Enveras linksmai žvelgia į tolumą.

– Žinoma, ir šalies viduje vyksta dideli dalykai.

– Jūsų ekscelencija, tie dideli dalykai man gerai žinomi.

Gynybos ministras sutrinka ir kiek nustemba. Pirmojo milžiniškos imperijos žmogaus veido spalva stebėtinai berniokiška.

– Kaukazo fronte padėtis kasdien gerėja. Tiesa, dar per anksti kalbėti apie Džemalio ir jūsų tėvynainio Kreso Pietų armijos laimėjimus.

– Labai malonu tai girdėti, jūsų ekscelencija! Bet kalbėdamas apie padėtį šalies viduje turėjau galvoje ne karo frontus, o taikius vilajetus.

– Kai valstybė kariauja, visos jos sritys daugiau ar mažiau yra karo veiksmų laukas.

Šiuos žodžius Enveras kiek pabrėžia. Taigi pirmasis susirėmimas pastoriui baigėsi nelabai sėkmingai. Bet jis turi stoti į lemiamą mūšį.

– Jūsų ekscelencija tikriausiai žinote, kad aš čia atvykau ne savo iniciatyva. Esu vokiečių Oriento draugijos pirmininkas ir turiu jai pranešti apie kai kuriuos įvykius.

Enveras nustebęs klapsi akių vokais. Kas gi čia per naujiena: Oriento draugija?

– Užsienio reikalų ministerija ir net Reicho kancleris labai rimtai žiūri į mano misiją. Grįžęs turėsiu informuoti deputatus ir vokiečių spaudą apie armėnų padėtį, turėsiu skaityti pranešimą Reichstage.

Enveras Paša nuleidęs akis klausosi lankytojo, bet išgirdęs žodžius apie „armėnų padėtį“ pakelia galvą. Akimirką jo veide pasirodo grimasa išpaikinto vaiko, kuriam suaugusieji neduoda ramybės kartodami tas pat kvailas kalbas. Tačiau greitai susitvardo. O Lepsijus duoda valią savo jausmams:

– Jūsų ekscelencija, ateinu pas jus slegiamas didelio rūpesčio. Esu įsitikinęs, kad jūsų rango karvedys nepadarys nieko, kas galėtų pažeminti jo vardą istorijoje.

– Žinau, pone Lepsijau, – nuolankiai ir kuo maloniausiai atsako Enveras, – kad jūs atvykote čionai ir norėjote šio pokalbio, norėjote išgirsti paaiškinimą minėtu klausimu. Nors manęs laukia tūkstančiai svarbių reikalų, esu pasirengęs skirti jums tiek laiko, kiek reikės, ir suteikti jums visas reikalingas žinias.

Lepsijus šią auką priima reikšdamas savo didžiausią dėkingumą.

– Nuo tada, kai aš ir mano draugai vadovaujame vyriausybei, – pradeda generolas, – visada stengėmės remti armėnų bendruomenę ir suteikti jai visas teises. Galioja senieji susitarimai. Jūsų draugai armėnai kuo nuoširdžiausiai sveikino mūsų revoliuciją ir kaip įmanydami prisiekinėjo mums ištikimybę. Bet paskui staiga sulaužė visas priesaikas. Mes ilgai žiūrėjome į tai pro pirštus, kol kilo pavojus osmanų tautai, kuria remiasi visa mūsų valstybė. Juk mes gyvename Turkijoje, ar ne? Bet kai prasidėjo karas ir vis dažniau ėmė reikštis valstybės išdavystės, neištikimybės, sąmokslų atvejai, kai armėnų kareiviai pradėjo neregėtu mastu dezertyruoti, kai kilo atviras maištas, – noriu jums priminti didįjį Zeituno maištą, – buvome priversti imtis priemonių, kitaip būtume praradę teisę vadintis tautos vyriausybe ir dalyvauti kare.

Lepsijus linksi galva, regis, tuoj tuoj patikės generolo žodžiais.

– Jūsų ekscelencija, kurie valstybės išdavystės ir neištikimybės atvejai buvo teisiškai įrodyti?

Enveras plačiai skėsteli rankomis, lyg norėdamas pasakyti, jog nusikaltimų tiek daug, kad ir nesuskaičiuosi.

– Konspiracija su Rusija. Užtenka tik prisiminti, kaip Sazonovas Peterburgo Dūmoje gyrė armėnus. Be to, sąmokslai su Prancūzija ir Anglija. Intrigos, špionažas, viskas, ką tik galima įsivaizduoti.

– Ar dėl šių atvejų vyko teismo procesai?

– Karo lauko teismai, suprantama. Ir jūsų šalyje būtų lygiai taip pat. Neseniai buvo nuteista penkiolika pavojingiausių nusikaltėlių, jiems viešai įvykdyta mirties bausmė.

„Naivus įžūlumas“, – konstatuoja Lepsijus mintyse. Jis atsilošia bandydamas suvaldyti savo drebantį balsą:

– Kaip žinoma, šie penkiolika armėnų vyrų buvo suimti dar prieš karą, todėl jie negalėjo būti kalti dėl valstybės išdavystės ir teisiami pagal karo metų įstatymus.

– Mes atėjome iš revoliucijos, – nei iš šio nei iš to atsako generolas ir pralinksmėja kaip vaikas, prisiminęs malonias išdaigas. – Mes puikiai žinome, kaip tai daroma.

Lepsijus nuryja stiprų žodelį apie tą jų revoliuciją, atsikrenkščia ir užduoda dar vieną klausimą:

– O armėnų visuomenės veikėjai, intelektualai, kuriuos suėmėte Stambule ir vėliau ištrėmėte, ar jie irgi buvo kaltinami valstybės išdavimu?

– Supraskite, kad čia, prie pat Dardanelų fronto, negalime toleruoti net galimų išdavikų.

Johanesas Lepsijus nieko į tai neatsako, jis įsikarščiuoja ir pereina prie pagrindinio klausimo:

– O Zeitunas! Labai norėčiau sužinoti jūsų požiūrį į Zeituno įvykius, jūsų ekscelencija.

Nepriekaištingas Envero Pašos mandagumas kiek prigęsta, jis kalba oficialesniu tonu:

– Zeituno sukilimas buvo vienas iš didžiausių ir niekšiškiausių maištų turkų imperijos istorijoje. Kovoje su maištininkais mūsų daliniai, deja, patyrė didelių nuostolių, nors negaliu jums išskaičiuoti jų atmintinai.

– Mano žinios apie Zeituną visai kitokios nei jūsų ekscelencijos. – Lepsijus smogia šį smūgį pabrėždamas kiekvieną skiemenį. – Mano žiniomis, sąmyšį sukėlė ne vietos gyventojai, o apskrities ir sandžako administracija, ilgus mėnesius provokuodama ir spausdama armėnus. Aš sužinojau, kad viskas prasidėjo nuo menkniekio, kurį galėjo sureguliuoti policijos būrys, tuo tarpu kelių tūkstančių kariškių įsikišimas kiekvienam sąžiningam žmogui sako, jog tai buvo iš anksto apgalvota klasta.

– Jums suteikė klaidingą informaciją, – nepajudinamai mandagiai atsako generolas. – Ar galiu sužinoti, kas jus taip informavo, pone Lepsijau?

– Taip, kai kuriuos šaltinius aš paminėsiu, bet iš karto turiu pasakyti, kad tai ne armėniški šaltiniai. Man žinomi kai kurių vokiečių konsulų memorandumai, skaičiau liudijimus misionierių, kurie savo akimis matė baisiausius žiaurumus. Galų gale, turiu išsamią ataskaitą apie esamą padėtį, rašytą Amerikos pasiuntinio pono Morgentau.

– Ponas Morgentau, – išdidžiai pastebi Enveras, – yra žydas. O žydai visada fanatiškai palaiko tautinių mažumų pusę.