Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Tuo metu minią bandė raminti pastorius Harutiunas Nochudianas. Mažas, menkas žmogelis turėjo grumtis ir su savo žmona, kuri susijaudinusi veržėsi prie jo, norėdama apsaugoti nuo neatsargaus poelgio. Nochudianui sunkiai pavyko atkreipti į save minios dėmesį. Turėjo iš visų jėgų įtempti savo silpną balsą:

– Kristus griežtai mums įsako klausyti valdžios. Kristus griežtai liepia nesipriešinti blogiui. Mano pareiga – tarnauti Evangelijai. Būdamas savo kaimenės piemeniu negaliu pritarti neklusnumui.

Pastorius, Bagratianų namuose dažniausiai darydavęs nedrąsaus, ligoto žmogelio įspūdį, šį kartą grįsdamas savo požiūrį buvo labai tvirtas. Jis kalbėjo apie ginkluoto pasipriešinimo pasekmes, kokios jam atrodė. Maištas duosiąs vyriausybei visišką teisę paversti nelemtą potvarkį beatodairišku keršto aktu. Tada ir mirtis nebus palaimingas Kristaus kančios sekimas, teikiąs mums nuopelnų, tai bus tik pelnyta bausmė maištininkams. Ir ne tik čia susirinkusiųjų sielas prislėgs maišto nuodėmė, ji nesulaikomai atsigręš savo pasekmėmis į visus armėnų sūnus ir dukteris. Viešpataujantiesiems ji suteiks trokštamą galimybę prieš visą pasaulį pasmerkti armėnų tautą kaip neištikimą žmoną, nes ji nesilaikanti tautų bendrystės, apkaltinti ją valstybės išdavimu. Gera žmona nepalieka savo namų ir tada, kai vyras ją skriaudžia. Toks buvo Harutiuno Nochudiano požiūris, nors jo namuose viskas atrodė kaip tik atvirkščiai, kadangi žmona tironizuodavo jį ne vien rūpindamasi jo sveikata. Atrodė, kad jo pertemptas balsas tuoj nutrūks:

– Kas gali tvirtinti, kad mūsų tremtis būtinai reiškia mirtį, kaip pranašauja Ter Haikazunas ir Aramas Tovmasianas? Argi jie jau perprato nežinomus Viešpaties kelius? Argi Viešpats negali atsiųsti mums pagalbos bet kur ir bet kada? Argi ne visur atsiranda sielų, sugebančių užjausti, net tarp turkų, kurdų ir arabų? Nejaugi mes, jei pasitikėsime Dievu, nerasime pastogės ir maisto svetimuose kraštuose? Argi negali būti taip, kad išsigelbėjimas, kai prarandame bet kokią viltį, jau artinasi prie mūsų? Jei jis mūsų neras čia, galbūt ras Alepe. Jei to neįvyks Alepe, tikėsimės jį sutikti kitoje mūsų kelionės stotyje. Mūsų kūnas skaudžiai kentės, bet sielos bus laisvos. Jei galime rinktis nekaltą arba nuodėmingą mirtį, kodėl turėtume rinktis nuodėmingą?

Toliau Harutiunas Nochudianas negalėjo kalbėti, nes jo silpną balselį užgožė žemas ir tvirtas moters balsas. Ar toji karinga būtybė su juodais matronos drabužiais iš tikrųjų buvo močiutė Antaram, senojo gydytojo žmona? Ar tai iš tikrųjų buvo mairik Antaram, visiems padedanti, visus slauganti, motinų močiutė? Jos globotinės, kurioms ji padėdavo ir darbais, ir patarimais, niekada negirdėjo, kad ji sakytų kalbas! Juoda nėrinių skara iš susijaudinimo nuslinko nuo jos dar ne visai žilų, per vidurį perskirtų plaukų. Paraudusiame veide – išdidžiai išsišovusi ereliška nosis. Plačios šlaunys, tvirta figūra, galva didingai atlošta. Daugybė piktų raukšlelių supa šviesiai mėlynas akis. Ir vis dėlto Antaram Altuni, taip didingai piktindamasi, atrodė jauna.

– Aš esu moteris, – sulig pirmuoju žodžiu, tariamu sodraus balso, įsiviešpatavo visiška tyla. – Aš esu moteris ir kalbu už visas čia susirinkusias moteris! Esu daug iškentėjusi! Mano širdis ne kartą mirė. Mirtis man seniai nebaisi. Kai ji ateis, aš net nepažvelgsiu į jos pusę. Bet nenoriu žūti pažeminta, nenoriu nusibaigti ant vieškelio, supūti atviruose laukuose, ne, jokiu būdu! Nenoriu ir likti gyva tremtinių stovykloje tarp niekingų žmogžudžių ir garbės netekusių aukų, ne, jokiu būdu! Mes, visos moterys, to nenorime! Jei vyrai yra bailiai, tai mes, moterys, vienos imsime ginklus ir kelsimės į Musa Dagą… Su Gabrieliu Bagratianu!

Šis fanatiškas šauksmas sukėlė naują, dar didesnį šurmulį. Galėjai pamanyti, kad netekę nuovokos žmonės jau kitą akimirką išsitrauks peilius ir pradės kruvinas skerdynes nelaukdami nė turkų atėjimo. Mokytojai su Šatachianu priešakyje norėjo pulti į minią skirti besipešančių ir prireikus atlikti policijos darbą. Nežymiu mostu Ter Haikazunas juos sulaikė. Jis pažinojo savo žmones geriau negu mokytojai ar muchtarai. Šis proveržis – tai ne konfliktas, tai tik beprasmis susijaudinimas. Tūkstančių žmonių sąmonė, dar iki galo nesuvokusi tremties įsakymo, dabar turėjo iš lėto sugerti skambius kalbėtojų žodžius. Kunigo žvilgsnis tarytum sakė: „Palikite juos ramybėje.“ Jis kantriai stebėjo minios bruzdesį, kuriame po močiutės Antaram kalbos vis garsiau aidėjo moterų balsai. Kunigas neleido kalbėti kitiems, besiveržiantiems į tribūną kaip, pavyzdžiui, mokytojas Voskanianas. Ir buvo teisus. Triukšmas, niekieno daugiau nekurstomas, nutilo greičiau, negu būtum galėjęs pagalvoti. Po kelių minučių jis savaime užgeso, girdėjosi tik murmesys ir kūkčiojimai. Atėjo akimirka, kai Ter Haikazunas galėjo trumpai ir aiškiai apibendrinti padėtį ir nukreipti įvykius reikiama linkme. Jis ramiai kilstelėjo dešinę ranką:

– Viskas labai paprasta, – pasakė negarsiai, bet aiškiai skirdamas kiekvieną skiemenį, kad žodžiai smigte smigtų į apdujusios minios galvas. – Girdėjote du pasiūlymus. Jie nurodo mums vienintelius du kelius, kuriais galime eiti. Kitų kelių neturime, tik šiuos du. Vienas, pastoriaus Nochudiano kelias, veda mus su zaptijais į rytus, kitas, Gabrielio Bagratiano kelias, kviečia mus ginkluotis ir kopti į Damladžką. Kiekvienas iš jūsų esate visiškai laisvas pasirinkti savo kelią, kaip jums liepia jūsų protas ir valia. Daugiau nėra apie ką kalbėti, nes viskas jau pasakyta. Apsispręsti jums bus visai paprasta. Paprašysiu pastorių Harutiuną Nochudianą atsistoti diendaržyje anapus kanapinės virvutės. Kas pritaria pastoriaus požiūriui, kas nori keliauti į tremtį, tegul stoja pastoriaus pusėje. O kas palaiko Gabrielio Bagratiano pusę, tegul lieka ten, kur stovi. Neskubėkite! Dar turime nemažai laiko.

Staiga įsiviešpatavo didžiulė tyla. Buvo girdėti tik pastorienės Nochudian nesulaikomas, panašus į lojimą, verksmas. Senasis pastorius nulenkė galvą, apdengtą apvalia kepuraite. Atrodė, kad jo pečius sulenkė ir traukia prie žemės sunki minčių našta. Taip susimąstęs jis stovėjo labai ilgai. Tada jo kojos sujudėjo. Mažais, nedrąsiais žingsneliais nuėjo į vietą, kurią jam nurodė Ter Haikazunas. Kanapinę virvutę jis nevikriu judesiu perkėlė per galvą. Diendaržis ėjo beveik iki pat vilos. Prie namo plytėjo pievelė, kurią juosė magnolijų gyvatvorė. Didžiulis plotas buvo visiškai tuščias. Susirinkime dalyvavo ne tik namų tarnai, bet ir tvartų prižiūrėtojai. Trumpos Nochudiano kojos išbandė visą apsisprendimo kelią. Reikėjo nemažai laiko, kol nutipeno iki magnolijų gyvatvorės. Ten jis sustojo, atsukęs miniai nugarą. Žmona, krūpčiodama nuo verksmo, nusekė jam iš paskos. Dar ilgesnė valandėlė, bereikšmė, niekas nepratarė nė žodžio. Paskui atsiskyrė dar keletas, prasiskverbė pro minią ir nuėjo prie pastoriaus Nochudiano netvirtu, dvejojančiu žingsniu. Iš pradžių jų buvo nedaug – Bitiaso protestantų bendruomenės senesnieji nariai ir jų žmonos. Bet laikui bėgant darėsi vis daugiau tokių, kurie apsisprendė eiti į tremtį, kol galų gale pastorius surinko apie save beveik visą savo bendruomenę, jaunus ir senus. Prie jų prisijungė dar keletas žmonių iš kitų kaimų; tai buvo seni, nuo gyvenimo apsunkę žmonės, neturintys jėgų priešintis arba nenorintys gyvenimo saulėlydyje užrūstinti dangaus. Sukryžiavę ant krūtinės rankas tarytum maldai, jie žengė pirmą didžiojo kryžiaus kelio žingsnį. Visa tai vyko taip santūriai, su tokiu vidiniu įsitikinimu, kad tai neatrodė sunkus apsisprendimas, o greičiau religinė apeiga; tarytum šiems žmonėms lemta neatsigulus į mirties patalą tiesiai įžengti į kapą. Dar vienas. Dar viena pora. Dar keletas. Ir dar viena pora.

Nochudiano būryje galų gale atsidūrė apie keturis šimtus asmenų, neskaičiuojant tų, kurie dėl ligos ar kitų priežasčių buvo likę namie. Pastorius patraukė su savimi didesnę dalį Bitiaso kaimo, antrojo pagal dydį šiame slėnyje. Minios dauguma akylai stebėjo klusnumą pasirinkusių kraštiečių neryžtingus žingsnius. Niekas jų nesulaikė nei žodžiu, nei šūksniu. Paskutinis prie Nochudiano grupės prisidėjo suvargęs žmogelis su lazda, kaip girtas svirduliuodamas ir kažką murmėdamas po nosimi. Šis žmonėms gerai pažįstamas, dažnai pašiepiamas vyras iš Kebusijės kaimo – tikriausiai jis nė nesuvokė, kas čia vyksta, – sukėlė daugumos panieką ir pasibjaurėjimą. Iš pradžių minia šaipėsi tik iš liguistos vyro išvaizdos. Bet netrukus prisidėjo ir išdidumas: čia narsuoliai, ten – bailiai. Čia stipruoliai, ten – ligoniai. Neįvyko nieko daugiau, tik vienas jaunuolis garsiai šūktelėjo pašaipų žodį, nuo kurio per visą minią nusirito juoko banga. Ter Haikazunas vienu šuoliu šoko į tvirtai susispaudusią minią, skirdamas ją abiem rankomis. Lyg norėdamas prasiveržti iki pat niekšybės branduolio, iki pašaipūno, nutverti jį ir nubausti. Jo veidas patamsėjo iš pykčio. Gobtuvas nuslinko nuo trumpų, metalo spalva pražilusių plaukų. Akyse blykstelėjo mirtinas įniršis.