Apgultis 13

Dviem puikiems pirmiesiems mokytojams – Nancy Hollmann ir Robertui McCallumui, kurie atvėrė visas reikiamas duris.

Abi – ponia Ekart ir Virga Reini – buvo pavojingos palaidos žmogiškosios būtybės, klaidžiojančios po žemės paviršių. Buvo dar ir kitų – žmonių, besiblaškančių it pasiklydę žvėrys.

B. Gerbės atlasas

TOKIŲ VYRIŠKIŲ MATĖT ne vieną – milžiniškas storulis lietaus karoliukais blizgančiu lietpalčiu, dantyse styro cigaras, žvelgia kiaurai Taimso aikštės neonų, klegesio ir praeivių siautulio.

Šitaip Benedekas Gerbė atrodė, kai mačiau jį paskutinį kartą. Tai buvo 2007-ųjų gegužę, netrukus išvykau iš Manhatano, su šeima praleidęs čia šešetą mėnesių, – stažavausi Niujorko universitete su Fulbraito stipendija. Kadaise Gerbė mergino mano tetą Budapešte, nors Vengrijoje nebegyveno ir nebuvo lankęsis daugiau nei keturiasdešimt metų. Jis kasdien rašė vengriškai ir piešė iliustracijas vaikų literatūros serijai, ir nedidukė rimta leidykla Brukline, pasisamdžiusi vertėją, leido B. Gerbės „Sapnų atlasą“ – meno albumo dydžio vaikiškas knygas kietais viršeliais. Abu mano berniūkščiai – Bendžaminas ir Henris – dievino šias knygas su panašiomis į fin-de-siècle1 plakatus iliustracijomis, pasakojimus apie vaikus, lipynėmis kopiančius į svajones, bekraščius sodų miestus, plūduriuojančius minaretus, karalius, susisupsčiusius į hiacintų žiedlapius. Šitoks buvo Gerbės stilius, apie kurį jokiu būdu nenutuoktum iš rašytojo išvaizdos – neskusta barzda, kelnės šiukšlių maišų pločio, smilkstantis cigaras, įžūlus įprotis nuginčyti bet kokią nuomonę, jeigu ji ne jo, o kartais, vos apsisukus, net ir savąją.

Prie Gerbės mane traukė iš nevilties. Niujorko universitetas buvo žadėjęs „įkvepiančią meninę aplinką“, o gavau darbo kampą pastato gale, kur plušdavo tuntas svarbių rašytojų, bet kiekvienas savo kertėj, jei apskritai jų ten būdavo. Tačiau manęs jie netgi nebestebino – juk rašytojai tai ir daro: jie dirba. Dėl to aš, kai nerašydavau, kartais vienas, kartais su žmona Marse maklinėdavau gatvėmis po nėmaž Gerbės aprašytojo neprimenantį sapnovaizdį. Užuot kopėčiomis lipęs aukštyn, jaučiau, kad nyru žemyn, į betono ir plytų, asfalto ir geležies erdves; buvo žiema, be atvangos drėbė sniegą, ir šis tuoj patiždavo, o kai lydavo, tai vis kaip iš kibiro. Neketinu pasakyti, kad Niujorkas buvo nykus, tačiau atrodė tarsi iššluotas, negyvenamas miestas, keistas jausmas, nes aplink kunkuliavo tiršta žmonių – tiek, kad kartais sunkiai irdavausi šaligatviu, visiems mane lenkiant, tarytum kiekvienas žinotų kažką, kas man paslaptis, o kiekvienoje gatvėje ir aveniu būtų gausybė durų, kurias tik jie vieni gali atverti. Kai šitiek daug man atrodė užginta, Niujorke vėl pasijutau tarsi vaikas, pirmą kartą likęs vienas namie, arba svečias, užsibuvęs nepažįstamo žmogaus būste bespalvį sekmadienį, kai nerasdamas ko nusitverti rausiesi po podėlius ir spintas kambariuose, į kuriuos nederėtų nė kojos kelti; rausiesi, bet nieko įdomaus nerandi, tik vis viliesi, kad kita papuošalų dėželė, kita puošni spinta ar naktinis stalelis atlygins už prarastą pusdienį. Niujorkas – mano Niujorkas – tą žiemą buvo paslapčių vieta.

Gerbė tarp jų buvo pati didžioji. Paskambinau jam patartas tetos Bėjos – ji davė telefono numerį, kai pasiguodžiau dėl menkai tesimezgančių ryšių. Sunku patikėti, kad Budapešto universiteto laikais, septintojo dešimtmečio pradžioje, jis mergino mano tetą. Gerbė tuomet buvo studentas, bet jau lankė literatūros ir istorijos bei visus kitus kursus, kurie tik pakurstydavo jo vaizduotę. Pasak tetos, buvęs „tylus, svajingas“, tačiau ir „išvaizdus“. Kaip Montgomeris Kliftas. Tačiau jie susitikinėjo vos dešimt mėnesių, paskui Gerbė ją paliko neva dėl gyvenimo meilės, moters vardu Zela; ši studijavo psichologiją ir, pasak gandų, rašė sapnų dienoraštį, šis esą ir įkvėpęs Gerbės kūrybą. Praėjus metams po to, kai susipažino su Zela, Gerbė metė universitetą ir nebaigęs studijų dingo iš mano tetos gyvenimo penkeriems metams – vėl pasirodė tik išleidęs pirmąją knygą. Teta nuėjo į knygos sutiktuves, maklinėjo tarp plakatų su jo pieštomis iliustracijomis, stebėdamasi, kaip smarkiai Gerbė pasikeitęs. Išnyko švelni šypsena, dažnai būdavęs svajingas žvilgsnis. Tą dieną jis buvo tarsi karštinės krečiamas, pasakojo teta, bet kaip visad žavingas, ir nors nepasakė, kas nutiko, regis, buvo laimingas, galėdamas pasišnekėti su kuo nors iš senų laikų. Gerbė itin suirzdavo, kai prie jo prieidavo nenusipirkę knygos žmonės. „Labai stebėjausi, matydama jį taip pasikeitusį, – pasakojo teta. – Mūsų pažinties universitete metais jis buvo visai kitoks. Tada dar nebuvome visiškai suaugę – bet jau ties ta riba, kai ima rūpėti universiteto laipsniai, darbai, šeima, vaikai, o kai būdavau su juo, vėl pasijusdavau sugrįžusi į namų Matiašfelde kiemą, lyg žaistume slėpynių, laipiotume lietvamzdžiu ant stogo, palėpėje ieškotume turtų.“ Teta kitam linijos gale stabtelėjo. „Dabar jis tapo svarbiu žmogumi, galbūt galėtų padėti. Regis, tau ne itin puikiai ten klojasi.“ Vėl stabtelėjo, girdėjau, kaip prisidėjo ragelį prie kitos ausies. „Jo numeris, kurį turiu, gana senų laikų. Kai pirmą kartą išvyko iš Vengrijos, vis dar pasukdavo. Man visada atrodė, kad jis pasiilgsta šių vietų, jis nenorėjo išvykti, vis prašydavo nupasakoti, kaip atrodo miestas, kas jame pasikeitė. Greičiausiai išvažiavo dėl Zelos.“ Girdėjau, kaip ji krapštosi kitame laido gale. „Jis labai seniai man neskambino.“

Kai pagaliau surinkau Gerbės numerį, balse girdėjau abejonę, dėjosi nepamenąs tetos. Smalsumas jį pagavo tada, kai atmečiau jo pasiūlymą, užuot įkyriai stengęsis susitikti su rašytojais Vengrijos kultūros centre.

– Aš boikotuoju tą vietą, – atsakiau ir paaiškinau, kaip prieš trejetą savaičių ėjau pasimatyti su Derdžiu Konradu, paskui apie savo kūrybą kalbėjausi su centro direktoriumi – kažkokiu Laslu ar panašiai, kaip apsimetė susidomėjęs, net užsidegęs – Niujorke jiems puikiai pavyksta šis spektaklis. Tasai Laslas patarė surinkti ištraukas iš knygų ir recenzijas, atsiųsti jam elektroniniu paštu, tuomet jis su manim susisieksiąs. Kol susirankiojau citatas ir sulipdžiau tą laišką, prabėgo didžioji dienos dalis, bet Laslas taip ir neatsakė – nei į laišką, nei į kitą mano paklausimą. Tyla.

– Užuot gaišęs tiek laiko ir vargęs, būčiau nuvedęs vaikus į parką, – bumbėjau aš, – arba su Marse nuėjęs į Metropolitano muziejų – kur tik nori.

Gerbė juokėsi. Sakytum, kas stūgautų kitam lietvamzdžio gale.

– Griebiesi žmonos ir vaikų, a? Žinai, aš irgi nekenčiu to centro… Jų programos… graikinio riešuto dydžio smegenų kūryba. O barą aptarnaujančios moteriškės – tektų jas nužudyti, kad nusišypsotų. Aš ten nebesilankau.

– Hm, – buvo mano atsakymas.

– Tu smulkmeniškas ir suirzęs, žmogau, – dudeno jis į telefoną. – Varomas nevilties. Narcizas. Kerštingas. Man tai patinka. Klausyk, mėgsti žydišką maistą?

– Žinoma.

– O žmona su vaikais, jie irgi ateis? – jis sukikeno. – Prieš padėdamas rašytojui, turiu žinoti, koks jo šeimyninis gyvenimas.

Reikalavimo būta keisto, bet per pietus „Carnegie“ restorane spėjau pamatyti, kad jis myli vaikus, manovaikus, ir moka pajuokauti kaip tik įtikdamas Marsės humoro jausmui – ją visada linksmina vyrai, savo keistenybes išpučiantys iki komizmo. Tad man nespėjus nė mirktelėti, nė apsispręsti, ar norėčiau bičiuliautis su Gerbe, ji jau pakvietė jį pas mus pietų kitą savaitgalį. Paskui vaikai jį tiesiog įsimylėjo, o jis nešykštėjo dėmesio Marsei, tad mes kviesdavome jį dažnokai.

Visose Gerbės knygose veikia tas pats herojų trejetas – šešiametis berniukas vardu Fricas, panašaus amžiaus mergaitė Suzana ir mielas dvaro juokdarys, kuris viskuo visai kaip keturmetis, bet nelogiškos jo smegenėlės puikiai išnarplioja sapnų pasaulį, taigi jis protingiausias iš visų. Pirmosiose knygose pasakojama apie Fricą ir Suzaną: vakare užmigę vaikai kas naktį pakliūva į tą patį sapną. Juokdario padedami, jie bando pasprukti ir patiria visokiausių nuotykių. Vėliau parašytose knygose atsiskleidžia ir tikrasis vaikų gyvenimas – varganas skurdas, Frico kasdienybė be mamos su niauriu tėvu, Suzanos liga (tai, kas jau dvidešimto amžiaus pradžioje buvo pavadinta „neurastenija“), žiaurumas mokykloje, – ir Fricas su Suzana nusprendžia, kad nebenori pabusti, nori likti sapne. Vaikus apima baimė, kad jų sapnus nuo tikrovės teskiria vos plonas popierėlis ir jam suplyšus jie neberas kelio pas juokdarį, į bekraščius miego žemynus. Naujausia knyga baigėsi tuo, kad vaikai dviese aptiko keistą laiko mašiną, ir ji padės jiems sapne pasilikti amžinai, jeigu tik jie sugebės ja pasinaudoti.

Tai vienuolikta serijos knyga. Ją išleido pernai, mums jau grįžus į Kičenerį. Pamenu, kaip mudu su Bendžaminu snieguotą sausio dieną sėdėjome „Words Worth Books“ knygyne, vartėm paveikslėlius ir skaitėme pasakojimą, ir kaip mums artėjant prie pabaigos Bendžaminas delsė verst paskutinį puslapį, kaip, pirštu apvedęs laiko mašinos atvaizdą, galiausiai tarė:

– Kai jis mums skaitė, buvo visai kitaip.

Pažvelgiau į sūnų, nesuprasdamas, apie ką jis kalba, nes Gerbės balsas man asocijavosi tik su decibelais ir iškvepiamu aitriu tabako kvapu. O Bendžaminas man priminė, kad kai Gerbė skaitydavo vaikams, – kitaip negu tada, kai kalbėdavo su manim, – jo tonas būdavo ramus – sulaikęs kvapą dėdavosi ne ką daugiau numanąs, kaip ši istorija pakryps, neva ir jis, kaip kiekvienas vaikas, nekantrauja sužinoti pabaigą.

– Tu teisus, – atsakiau, prisiminęs tuos vakarus mūsų namuose. – Jis tikrai taip skaitydavo, – taip ir mačiau jį po abiem pažastim pasikišusį ir mėsingomis rankomis apsikabinusį mano vaikus.

Baigęs skaitymus, Gerbė bumbėdavo ir trindavosi akis tarsi iš lovos per anksti ištemptas žmogus, ir tai buvo labai juokinga, nes jis būdavo nepasiekiamas iki pirmos valandos ir aš visada maniau, – kaip vėliau paaiškėjo, klydau, – kad kaip tik rytais jis rašo ir piešia. Tada jis įsikąsdavo cigarą ir klausdavo manęs, ar jau pasirengęs „poniutės taurelei“, – taip jis vadino tuos siaubingus kokteilius, kuriuos paprastai užsakydavo. Manau, kad atkasdavo juos senoviniuose barmenų vadovėliuose, – kaip daugelį vaikų autorių, jį traukė niekieno nemėgstami arba užmiršti marmalai – „Sherry Cobbler“, „Pisco Punch“, Naujojo Orleano „Zazerac“. Barmenai varstydavo jį žvilgsniais kaip gerokai kuoktelėjusį.

Kai susėsdavome bare – bet kuriame, nors dažniausiai lankydavomės nedidelėj užeigėlėj pavadinimu „Lotus“ Ist Vilidže, – galėjo nutikti bet kas. Gerbė buvo nepraustaburnis. Jis tyčia laidydavo liežuvį, kad papiktintų žmones, diduma barų lankytojų pažinojo jį iš matymo. Ne skysčiau nei žodžiais jis darbavosi kumščiais, o kiekvieną smūgį sustiprindavo nemenkas svoris; lėtas kaip dramblys ištvermingai atlaikydavo atakas, tačiau pakako vieno jo mosto, kad paklotų tave ant žemės.

– Tu teisus, – patvirtino jis nedelsdamas. – Niujorkas tikrai apleistas miestas, – dirstelėjo į barmeną. – Esi rašytojas, tad tikriausiai skaitei „Times“, pagavai tą širdį virpinančią potekstę, kur kritikai skundžiasi, neva rašytojams nepavyko tinkamai paminėti tragiško, – mirktelėjo man, – įvykio prieš šešetą metų, – pamojo barmenui, kad tas sutaisytų dar vieną stiklą Filadelfijos „Fish-House Punch“, ir tęsė: – O iš tiesų jiems kelia nerimą, kad šis įvykis neturėjo jų pageidaujamo poveikio. Be keleto mėnesių viešų ašarų ir piktinimosi bei nepaliaujamai kai kurių rašytojų traukiamo priedainio siekiant įrodyti, kad rugsėjo 11-oji buvusi nežmoniškai reikšminga, vienintelis mano pastebimas skirtumas tas, kad žmonės aplinkui apsipirkinėja dar gausiau nei seniau, – pakėlęs balsą, jis dairėsi po salę. – Tai, žinoma, buvo svarbu žuvusiųjų draugams ir giminėms, ir visiems kitiems – bet labai neilgai, šokas privilegijuotiesiems, ypatingos padėties žmonėms, kurie nė nesapnavo, kad tokie dalykai galėtų nutikti jiems, – jis vėl atsigręžė į mane. – Bet išeik į gatvę dabar. Ar matai kokį nors poveikį, ar išties kas nors pastebima? Visa tai jų net nekepštelėjo, tarsi jie būtų nematerialūs, – jis gurkštelėjo gėrimo. – Kartais vienas kitas pabando parašyti ką nors jausmingo, bet jiems niekada nepasiseka, o kritikai vis širsta, kad šie nepadarė to taip, kaip derėtų. Tačiau man galvoj sukasi tik viena mintis: „O Niujorke, gana, jau gana!“ – jis nuleido balsą iki šnabždesio. – Nė vienas iš jų nepajėgia susitaikyt su tuo, kad tai visiškai nereikšminga. Žmonės žuvo dėl karo veiksmų. O! Kaip nepaprasta! – jis taip suriko, kad pašokau nuo kėdės. – Kaip siaubinga, – dėjosi braukiąs ašaras, – o, sakykit, kaip nueiti į „Louis Vuitton“ parduotuvę? – Gerbė prunkštė, per petį dairėsi į barmeną. – Visa tai perėjo per juos kiaurai, tarsi jie būtų vaiduokliai, – baigė jis. – Kaip ir turėjo būti, – jis linktelėjo. – Kaip ir turėjo būti.

Murmėdamas Gerbė muistėsi ant kėdės, ir man dingtelėjo, kad aš kažką pastebėjau – lyg įtrūkimą tvirtai sumūrytame fasade.

– Žinai, Vengrijoje išgyvenau tūkstančius kartų baisesnių dalykų – karą, apsiaustį, – kaip daugelis žmonių. Tai nebuvo viena diena – tai buvo šešeri metai, ir, patikėk, nepatyrėme jokio dvasinio atgimimo! – ore sumosavo rankomis. – Visa tai įvyko. Buvo sunku. O paskui? Na, įvyks ir vėl. O ligi tol – pamirštame. Grįžtame prie pramogų ir užmačių, prie savo manijų ir taip gyvename toliau. Ir viskas, – pareiškė jis, – tai viskas, ką galim pasakyti.

Girtas Gerbė pakilo nuo kėdės, išeidamas nusilenkė nuolatiniams baro lankytojams, o šie nežinojo, ar jam ploti, ar sudraskyti į skutus.

Gerbė įgijo skandalisto reputaciją net vaikų literatūros pasaulyje, o to pasiekti nėra taip lengva. Kai Gerbė skaitydavo, neretai išvysdavai laukiant šimto žmonių ar didesnį pulką – ne įprastą mamų ir tėčių, vaikų ir mokytojų būrį, bet publiką, kokios tikrai nesitikėtum čia išvysti: Bruklino hipsterių, verslininkų mėlynais kostiumais, specializuotų knygynų atstovų su rietuvėmis pirmosios laidos knygų – jas Gerbė pasirašydavo, o šie parduodavo išpūstomis kainomis (pasirašydavo jis tik tada, kai anie į jo ištiestą delną įdėdavo pluoštą banknotų), – ir net perkarusių blondinių su mažyčiais šuneliais, krepšeliuose drebančiais taip, kad, regis, tuojau pat subyrės. Jis buvo visiems apsukęs galvą, daugelis pažinojo jį asmeniškai, o kai jie išsirikiuodavo laukdami autografų, autorius pasistengdavo kiekvienam leptelėti ką nors įsimenamo – prikalbėdavo tokių įžūlybių, kad neabejodavau, jog kas nors prapliups verkti, o jeigu ne, tai puls jį. Bet jie tik juokėsi arba atsigręžę į savo draugus tardavo: „Matai, ar nesakiau?“ Gerbė beveik nepastebimai linktelėdavo, brūkštelėdavo plunksnakočiu ir paduodavo knygą atgal. Kai žiūrėjau į laukiančiųjų eilę, man atrodė, kad jie myli jį, ir tik vėliau, vakarui baigiantis, suvokiau, kad nemačiau nė vieno, kuris būtų atsivertęs knygą ar nugirdęs bent žodį apie tai, kas parašyta, ir supratau, ką visa tai reiškia. Jie žavėjosi Gerbės išvaizda ir būdu. Tai dėl jo jie ateidavo. Šie autografų vakarai buvo tarp tų Niujorko renginių, kur eidavai įrodyti, koks tu šaunus. Deja, nujaučiau, kad Gerbė ne tik tai žino, bet ir kursto, tarsi repetuodamas šiuos kandžius komentarus ir pastabas – lyg kokią įprastinę komediją – būtų praleidęs ne mažiau laiko nei rašydamas. Tai irgi buvo proceso dalis.

Rašymo metais Gerbė pardavė milijonus knygų, dalyvavo nesuskaičiuojamose knygų pristatymo išvykose. Tuos kelis kartus, kai pakvietė mane į savo butą Kvinse, aš mečiau akį į honorarų čekius ant jo stalo ir negalėjau atsistebėti, kad šitiek uždirbdamas jis lindi tokioj skylėj. Bute buvo tik du kampeliai, liudijantys, kad gyvenime jis dar ne visko atsisakė: nepriekaištingai švarus su tvarkingai išdėliotais įrankiais braižybos stalas, kur Gerbė dirbdavo, ir ant židinio atbrailos kruopščiai surikiuotos jo žmonos Zelos nuotraukos – taip, kad kiekvieną atvaizdą rėmeliuose matei atskirai. Pažiūrėjau į nuotraukas, paskui vėl apsidairiau po namus, tyrinėdamas, ar ko nors nepraleidau, – kokio drabužėlio, gal batų poros, kokios nors užuominos, kad čia gyvenama ir moters. Bet nieko neišvydau. Įėjo Gerbė su dviem siaurom taurėmis Krymo „Cup á la Marmora“, pilvu braukdamas staktą, kad net prispaustos marškinių sagos cypė.

– Į ką žiūri?

Jis sustojo man mostelėjus į žmonos nuotraukas.

– Zela, – paaiškino Gerbė, ir daugiau nė žodžio, tiesiog stovėjo sau, laikydamas gėrimus rankose.

Paklausiau, kur ji.

– Zela išvykusi, – išgirdau tylų atsakymą. – Ten, kur geriau.

Šie žodžiai tarytum išplėšė jį iš transo, jis padavė man kokteilį ir pakeitė temą.

Kalbėdamas apie darbą, Gerbė niekad neminėjo jokių techninių nei praktinių leidybos aspektų. Panašiai kaip skaitant mano berniukams, jo balsas skambėdavo taip, lyg būtų ne autorius, o privilegijuotas skaitytojas. Pasakojo, kad net rašydamas ir piešdamas niekada nebūna tikras, kur link krypsta istorija, visada žingsniu lenkianti jo sumanymą. Tai šis Gerbė yra tikrasis, manydavau aš, ne tas skaitymų klounas, o šitas vyriškis, kuris prabilęs apie savo darbą tarytum išsilaisvina iš kūno nelaisvės, būtinybės košti pasaulį per cigaro dūmų filtrą, perdėto įjunkimo į gėrimą ir maistą. Tikrasis Gerbė susijaudindavo, ėmęs kalbėti apie žvirblių suvarpytus debesis, apie iš geležinių rožių supintas, per mylių mylias į dangų besistiebiančias gaisrines kopėčias, apie iš suspaustų dainų išdegtas plytas, virstančias chorais, diriguojamais įsiūbuotų svambalų namui griauti. Tokį jį mačiau su savo vaikais ir spėjau, kad, nuvykęs į mažytes bibliotekas Aidahe, Arkanzaso ir Nebraskos valstijose, ten būna toks pats – naivus, besistebintis pasauliu, išsilaisvinęs iš anos personos, kuria kasryt, lyg apsivilkęs storą kostiumą, tapdavo Kvinse.

– Tau patinka mano vaikiščiai, tiesa? – paklausiau jo vieną vakarą mudviem stovint balkone buto, kurį nuomojausi už Niujorko universiteto pinigus, – keturioliktame aukšte su vaizdu į „Empire State“ dangoraižį ir spalvotas jo šviesas.

Tačiau Gerbė tik čiulpė cigarą ir spoksojo į mane taip, tarytum šis klausimas būtų spąstai, į kuriuos jis neketina įkliūti. Pasikasiau pakaušį.

– Na, supranti, tiesiog… Būtų keista, jei taip bičiuliautumeisi su manim tik dėl to, kad prieš penkiasdešimtį metų merginai mano tetą. Tokia garsenybė.

Gerbė dėbtelėjo į mane taip, lyg norėtų išmesti iš balkono.

– Aš itin draugiškas su tavim dėl to, – suurzgė jis, – kad tu toks asilas.

Pažvelgiau į jį, bandydamas viską nuleisti juokais.

– Daužai galvą į stiklines savo vidutinybės lubas. Ir puikiai tai supranti – kodėl agentas neatsako į tavo laiškus, kodėl rašytojai Niujorko universitete tavim nesidomi, kodėl Niujorkui tu nerūpi. Daugelis žmonių to nepaisytų, išrastų visokių pasiteisinimų: „Ai, agentas labai užsiėmęs“, „Ai, tie rašytojai iš Niujorko universiteto pasipūtę mulkiai“, „Ai, Niujorkas labai lėkštas miestas“, – tik ne tu, tiesa? Juk geriau negu bet kas supranti, kad tau nepavyks, ir negali to nuo savęs nuslėpti.

Man regis, aš užspringau. Nežinojau, ką sakyti. Ir tą akimirką, kurios niekada nepamiršiu, Gerbė ištiesė man ranką. Tai buvo keisčiausias gestas. Pabandžiau atsitraukti, bet tas jo judesys buvo toks vienišas, toks vaikiškas, o ranka ištiesta daugiau dėl savęs nei dėl manęs, ir kai aš nusileidau, Gerbė kažkaip susitraukė, nugrimzdo į save, įsikibęs manęs Manhatano naktyje viršum gatvių urvų ir jais pustomo sniego. Kažin kodėl pajutau, kad reiktų jam ką nors pasakyti, kaip nors padrąsinti, sušnibždėti atsiprašymą už visą pasaulį, sumurmėti: „Viskas bus gerai, pamatysi“, – kai išties juk jis turėjo manęs atsiprašyti.

Iš dalies dėl šio pokalbio, bet labiausiai smalsaudamas ką nors sužinoti apie Zelą, kitą rytą nuėjau į Niujorko universiteto archyvus ir sėdau rausti senų „Times“, „Observer“ ir net „Post“ numerių, bandydamas susidėlioti Gerbės istorijos mozaiką. Teta buvo pasakojusi, kad komunistų laikais jis buvo toks garsus vaikų autorius, kiek tada buvo įmanoma būti garsiam, ir tikrai, bent kiek ji ir bendri jų pažįstami pasakojo, sovietų valdžia Gerbės nevargino. „Tiesą sakant, – prisipažino ji, – prispyrus reikalui, jis man padėjo pasinaudodamas savo ryšiais.“ O jo knygos, anot tetos, „buvo tarsi utopija“. Pasakojimai apie vaikus, norinčius pasilikti sapne, svajojančius apie geresnį pasaulį, komunistams patiko. „Vaikai buvo tarsi proletariatas, – rašė ji, – bent jau pasak komunistų apžvalgininkų.“ Pasaulis pabudus įkūnijo dabartinę tikrovę, o sapnas – idealų pasaulį. Tai buvo primityvoka interpretacija, kaip ir daugelis tais laikais, bet Gerbę ji gelbėjo. Kitaip tariant, partijos laikais jis gyveno gerai – uždirbdavo daug pinigų, turėjo gražų butą, sočiai ir skaniai valgė ir gėrė. Taigi niekas iš tiesų nežinojo, dėl ko jis išvyko. „O dėl jo žmonos, – rašė laiške teta, – tai ją buvau sutikusi vienintelį kartą. Ji buvo visai kaip Gerbė, tik dar blogiau – svajoklė, vaikiška, tarp suaugusiųjų niekuomet nesijautė laisvai. Tiesą sakant, jam tos pačios savybės išėjo į gera, o jai į bloga. O gal aš tik pavydėjau.“

Apie Zelą archyvuose veik nieko neradau. Gausiame Gerbės asmeniui viešinti skirtame sraute – nuo nepaliaujamai spaudos sukamos plokštelės apie jo išvykimą iš Vengrijos iki paties Gerbės pasakojimų apie „bėgimą paskui svajonę“ (tik tiek jam rūpėjo komunistinė utopija) – atkapsčiau vienintelį straipsnį, kuriame apskritai buvo minima jo žmona. Žinoma, vienur ar kitur buvo pastebėta, kad JAV jų laukė „geresnis maistas, medicinos paslaugos ir gyvenimo stilius“, vėliau, aštuntojo dešimtmečio pradžioje, klausinėjamas, kaip juodu su Zela prisitaikė Niujorke, Gerbė pareikšdavo, jog jo asmeninis gyvenimas yra tik „asmeninis“. Nieko nebuvo rašoma apie jų namus (net tuose bjauriuose atvartų tekstuose, kuriuos paprastai sukurpia koks nors pas autorių apsilankęs žurnalistas, kad įrodytų vaikų rašytoją esant tikrai laimingą šeimos tėvą – su vaikučiais, žmona ir spalvotais tapetais išklijuotais namais, kuriuose nuolat sekamos pasakos), nieko apie jo karjerą žmonos akimis (tokių straipsnių, kuriuose žmona komentuoja keistą savo vyro rašymo būdą, nesuprantamą dienotvarkę, jo išdaigas su vaikais parke). Tiesą sakant, nė žodžio apie tai, kad Gerbė turėtų žmoną ar apskritai kokį nors asmeninį gyvenimą. Vieši Zelos pasirodymai, reti ir iki tol, po 1975-ųjų visiškai liovėsi, liovėsi ir Gerbė kaip nors ją minėjęs. Jo paties persona buvo vieša ir nė figos lapeliu nepridengta nuo svetimų akių – bent tokį įspūdį susidariau tiek dienų apie jį skaitydamas.

Didžiausią nuostabą kėlė nuotraukos. Tetulė buvo užsiminusi apie pokyčius, įvykusius nuo septintojo dešimtmečio pradžios, tačiau tikrovė pranoko visus mano įsivaizdavimus. Gerbė atvyko į Niujorką smulkutis, mažne pasakų princas, o tai, kas paskiau jam nutiko, buvo taip baisu, kad beliko manyti, jog jam visiškai sutriko medžiagų apykaita. Per tokį trumpą laiką žmogus pats nieku gyvu negalėtų taip sustorėti. Dar blogiau, iš pradžių jis nesuvokė, kaip jam rengtis. Beveik visą aštuntąjį ir devintąjį dešimtmečius vis dar vilkėjo lieso žmogaus drabužiais – siauromis kelnėmis, sukištais marškiniais. Tik paskutinį dešimtmetį, kartą apsivilkęs, jau niekad nebenusivilko juodo kostiumo ir lietpalčio, kurių sluoksniai išlygino jo klostes ir apdribusį kūną. Dėl to įsikando ir cigarą: jo bruožai taip susmego į mėsingą veidą, kad jam reikėjo ko nors, kas stirksotų tarsi vėliava, primenanti mums, jog jis ten tebėra. Pasikeitus fizinei išvaizdai, padaugėjo pranešimų apie netinkamą jo elgesį, sarkazmą, įžeidinėjimus, muštynes. Nustebau, kad vos keliuose straipsniuose teužsiminta, jog tokių nuostabių pasakojimų rašytojas, nekaltų svajonių žemių kartografas, daugiau beveik niekuo nesidomi, vien tik tenkina maisto, gėrimų, tabako ir patyčių alkį. Jo gyvenime nebebuvo nieko – tik nepasotinamas godulys, tarsi Gerbė būtų virtęs iš savo knygų ištremta pabaisa.

Bent taip, regis, manė Zela. Vienintelis pranešimas, kurį apie ją atkrapščiau, buvo „New York Post“ šeštame puslapyje publikuoto straipsnio paragrafas, beveik ištisai paskirtas neseniai vykusių „išgertuvių“ svečiams išvardyti, kai 1975-aisiais buvo išleista viena jo knygų. Jai buvo skirti trys sakiniai: „Regis, alkoholis liejosi laisvai. Pasak vieno svečio, Zela Gerbė, autoriaus žmona, elgėsi permainingai. Prieš išvedama namo privačios slaugytojos, ji linksmino susirinkusiuosius pasakojimais apie vyro svorį, čia vadindama jį šlykščia stora kiaule, čia vėl leipėdama dėl savo mielo berniuko.“ Kad ir kiek skaičiau atsirinktas pastraipas ir teiginius, daugiau neradau nė žodžio apie Zelos „elgesį“ – nieko, kas liudytų ją buvus girtą, ir, žinoma, nieko apie privačią slaugytoją, nors pastebėjau keletą nuotraukų, kuriose stovėjo ir trečias asmuo – vyresnė moteris, gerai apsirengusi, bet labai įsitempusi, visada antram plane šalia Zelos. Kadangi nė vienos nuotraukos apraše tarp kitų svečių ji nebuvo minima, laikraštininkai nežinojo jos vardo arba ji pageidavo likti neįvardyta. Atrodė kaip rūsti motina, o šios nuotraukos man priminė tai, ką teta buvo pasakojusi apie dvidešimtmetį Gerbę, kuris vis dar bijojo tamsos, žaisdavo slėpynių ir lipdavo į palėpę taip, tarsi ten būtų buvusios durys į rūmus.