Apgultis 13
Tą paskutinį mėnesį savo tyrimus slėpiau nuo Gerbės. Nenumaniau, kaip jis reaguos. Bet Gerbė tikriausiai kažką pajuto, nes ėmė skirti man daugiau dėmesio, ateidavo nepranešęs su dovanomis vaikams, sėdėdavo prie virtuvės stalo (kiek ten jo tilpdavo), girdavo Marsės patiekalus ir klausydavosi, kaip ji pusiau juokais pasakoja, esą aš negalįs mėgautis Niujorku, nes esu taip pasinėręs į ryšių mezgimą, toks susirūpinęs, kad mane išspausdintų reikiami leidėjai, toks susigraužęs, kad nepavyksta krustelėti pirmyn, jog man besėdint prie kompiuterio vaikai jau ėmė šokinėti ant kupros, bandydami kaip nors atkreipti dėmesį.
– Et, tos ambicijos, – sumurmėjo Gerbė. – Pavojingos kaip nuodai.
Jis netgi pasirodė poroje apgailėtinų JAV leidėjų surengtų mano kūrinių skaitymų.
– Užkniso, – pranešė jis paskiau. – Įdomu, kad ta moteris auditorijoje – o gal turėčiau sakyti „auditorija“ – nepasivargino nusipirkti knygos. Galėjai pamanyti, kad jai užteks tam padorumo, juk visi sėdėjome įsmeigę į ją akis.
– Blogiau už savo knygos skaitymą gali būti tik būtinybė jame dalyvauti.
– Tai jau tikrai, – atsiliepė Gerbė. – Atkreipk dėmesį, kad aš niekada neskaitau. Tiesiog ateinu ir pliurpiu. Nes tik tai jie ir nori girdėti.
– Dar tavo pliurpalų.
– Teisingai. Dar mano pliurpalų, – nusijuokė ir išpūtė didžiulį debesį cigaro dūmų. – Kitą kartą tau reikėtų apie tai pagalvoti.
– Nėra jokio skirtumo, – atsakiau, – ar aš skaitau, ar neskaitau – viskas vis tiek.
– Būtent taip!
Ko gero, tik šitaip jis ir sugebėdavo mane pralinksminti, nors linksminti manęs nė nereikėjo. Aš jau susitaikiau su savo nesėk-mėmis ar bent lioviausi stengęsis jų išvengti arba paaiškinti. Iš to ir kilo visa kebeknė – juo dažniau Gerbė ateidavo į mano skaitymus arba sakydavo, kad jam patikusi mano knyga, bandydamas įkalbėti mane nežiūrėti į visa tai taip rimtai, juo labiau mane vargino. Aš buvau tikra jo priešybė – mano nesėkme jis matavo savo sėkmę, pasilygindamas, kokiu žmogumi galėjo likti, jeigu nebūtų taip apsukriai kūręs savo viešojo įvaizdžio, o drauge – ir visos karjeros. Žinoma, laikas parodys, kad klydau, kitaip tariant, išties buvau Gerbės priešybė, tik ne ta prasme, tačiau tomis savaitėmis mane erzino jo globa, ir kartą paryčiais, antrą valandą, kai buvome išmaukę daugiau nei patartina sangrijos su brendžiu, atsigręžiau į Gerbę ir paklausiau:
– Kaip tavo žmona?
– Mano žmona? – Gerbė atsisuko su prie lūpų pakeltu gėrimu. – Mano žmona ne tavo sušiktas reikalas.
– A, aišku, – atsakiau. – Tau vienam suteikta teisė į privatumą.
Gerbė nieko neatsakė, bet mačiau, kad jis pasirengęs man smogti. Jaučiau akyse tvenkiantis ašaras, bet ne dėl galimo jo smurto, o kaip tik dėl priešingos priežasties – Gerbės pastangų taip, kaip sugeba, priversti mane pamatyti, kas svarbu, tačiau aš spyriausi, ieškojau priekabių, tempiau jį žemyn iki savo lygio, nes man tai buvo būdas pakilti iki jo.
– Kam tu tai darai? Ko taip dėl manęs varginiesi? – nieko nepaisydamas kišau veidą kuo arčiau jo. – Kai pirmąsyk tau skambinau, maniau, susitiksime, išgersim kavos, pripūsi man įprastinių burbulų apie rašymą, gyvenimą Manhatane, o aš tau priskiesiu, kokia man garbė čia būti, ir daugiau nebesimatysime.
Sugriebęs už marškinių, jis kilstelėjo mane nuo aukštos kėdės ir trenkė ant baro – pajutau tarsi trakštelint stuburą, – paskui tokiu greičiu, kad neįkabinau kojomis, išlakdino lauk ir sviedė ant šaligatvio. Tuomet pats grįžo vidun.
Nežinau, kiek laiko ten gulėjau apakęs iš pažeminimo. Tas jausmas buvo toks stiprus, kad įveikė pats save ir aš nebejutau jokios gėdos, – taip ir sėdėjau ant šaligatvio, nekreipdamas dėmesio, kad kas nors gali mane pamatyti, kad drabužiai mirksta purve, abejingas Gerbės balsui, kuris bare visiems dudeno, kaip man nuskilo. Kai grįžau namo, Marsė paklausė, kur sušlapau, bet aš negalėjau nė akių į ją pakelti, negalėjau žiūrėti į lovose miegančius Henrį ir Bendžaminą. Gerbės poelgis mane visiškai sunaikino ir aš nepajėgiau sutelkti dėmesio į ką nors kita.
Kitą rytą Gerbė išėjo iš namų dešimtą, įšoko į metro traukinį, važiuojantį Manhatano kryptim, paskui perlipo į M35 autobusą į Vordo salą. Buvo apsitaisęs kaip visuomet – juodu kostiumu, juodu kaklaraiščiu, lietpalčiu, su cigaru. Jis nieko neskaitė, nesidairė, nieko nemurmėjo, tik mestelėjo „labas“ vairuotojui. Atsisėdęs įsmeigė akis priešais save, retsykiais atsiversdavo eskizų bloknotą ant kelių, ką nors užsirašydavo arba brūkštelėdavo piešinėlį kitai „Atlaso“ serijai.
Rytas prasidėjo su sniegu, o apie vidudienį jau lijo, tad išlipęs kvartalu toliau nei Gerbė, kad nesukelčiau įtarimo, visas peršlapau, kol nubėgau atgal ir spėjau pamatyti jį užsirašantį registratūroje ir tolstantį vienu Manhatano psichiatrijos centro koridorių. Jam nuėjus, prisiartinau prie registratorės ir tariau atėjęs aplankyti Zelos Gerbės. Ši žvilgtelėjo į mane, lyg norėdama kažką pasakyti, bet nutylėjo.
– Ką tik užsiregistravo ir jos vyras, – sumurmėjo ji.
Tykinau koridoriumi jam įkandin, vildamasis, kad nepastebės, – priėjęs Zelos kambarį nėriau šalin, o paskui prisėlinau atgal ir, prikišęs akį prie langelio, pažvelgiau vidun.
Jis sėdėjo ant, regėjosi, absurdiškai mažos kėdutės, visu svoriu užgulęs tas plonytes chromo kojytes, lietpaltis klostėmis krito ant grindų apie kulkšnis.
Moteris lovoje atrodė taip, lyg būtų praleidusi čia visą gyvenimą. Bet dėl kažkokios priežasties – gal dėl to, kad ji čia buvo taip ilgai, toli nuo gyvenimo įtampos, nuo mokesčių, sergančių vaikų, skubėjimo į darbą, – Zela spindėjo, jos veidas buvo lygus, be raukšlių, oda skaisti, plaukai tvarkingai sušukuoti – taip dailiai, kad nebūčiau nustebęs išgirdęs, jog kažkas kiekvieną rytą ateina jos sutvarkyti. Pažvelgiau toliau ir išvydau aną moterį iš nuotraukų, tą, kuri visada būdavo už jos, taip pasenusią, kad nebūčiau jos pažinęs, jei nebūčiau numanęs ją čia būsiant, – asmeninė slaugytoja, kuriai Gerbė moka jau dievažin kiek laiko už Zelos priežiūrą. Man smilktelėjo, kad toji slaugytoja – retėjančiais plaukais, raukšlių išvagotu veidu, sulinkusi – kažkaip savo kūnu moka už Zelos švytėjimą. Užsimerkęs atsirėmiau į sieną ir įsiklausiau, ką juodu kalba. Kalbėjosi vengriškai. Tąsyk pirmą kartą girdėjau Gerbę kalbant šia kalba. Slaugytoja buvo vardu Žuža, o kalbėjo jie apie Zelos būklę, kaip dažnai sanitarai paverčia ją į kitą padėtį, kad nesusiformuotų pragulų, ar Gerbei ko nors reikėtų („ne“, atsakė jis, bet padėkojo Žužai už rūpestį), kaip sekasi su nauja knyga („išeis laiku, kaip visada“, atsklido pavargusio atsakas), o galbūt Žužai kas nors reikalinga („jūs manimi puikiai pasirūpinote“, atsakė senoji moteris). Paskui, po trumpos pauzės, kuomet jie abu, regis, bandė išvengti tos pačios temos, Žuža paklausė Gerbės, ar jis pagalvojęs apie „daktaro Noriso“ pasiūlytą „gydymą“. Jis atsakė taip garsiai, kad išgirdau kiekvieną žodį: „Juk sakiau, aš niekuomet su tuo nesutiksiu. Tai per daug rizikinga.“ Žužos tyla aiškiai bylojo, kaip smarkiai ji jam prieštarauja arba kaip menkai tiki, kad „rizika“ jam kelia didžiausią nerimą.
– Ar jums kuo nors padėti, pone? – slaptomis besiklausantį mane išbaidė slaugytoja.
Atsimerkęs pamačiau ją priešais, ji stovėjo uždėjusi ranką man ant peties, tarsi susirūpinusi, kad tuoj susmuksiu.
– Gal jums negera?
– Oi, – atsiliepiau, – aš tiesiog pavargęs. Šiek tiek apsvaigo galva.
– Ateikite čia.
Ji padarė tai, ko vyliausi, – nuvedė mane nuo Zelos kambario į kitą laukiamąjį ir netrukus grįžo, nešina stikline vandens.
– Aš ieškojau daktaro Noriso, – paaiškinau.
– Šiandien jis nedirba, – atsakė slaugytoja. – Ar buvote užsiregistravęs?
– Na, ne… Aš rašytojas. Žurnalistas. Girdėjau, kad jis eksperimentuoja su nauju gydymo metodu, ir pamaniau, kad būtų įdomu apie tai parašyti.
Ji pažvelgė į mane nustebusi.
– Na, aš tikrai apie tai nieko nežinau, – atsistojusi brūkštelėjo palygindama uniformą ant klubų ir tarė: – Tikiuosi, jums jau geriau?
Atsakiau, kad taip, ir ji išsyk nuskubėjo. Aš irgi pakilau eiti.
Netrukau susirasti informacijos apie daktarą Norisą. Sužinojau, kad jis yra gydytojas ir mokslininkas, dirba Manhatano psichiatrijos centre ir ten atlieka tyrimus, susijusius su eksperimentine procedūra, taikoma pacientams, sergantiems „sunkia katatonijos2 forma pasireiškiančia šizofrenija“. Menkai teturėjau naudos iš specialistų žargonu parašyto straipsnio, bet jis atvėrė langą į Gerbės pasaulį, kurio ieškojau. Zela sirgo šizofrenija, jos būklė vis blogėjo, o Gerbė šitaip skurdo dėl to, kad visus pinigus skirdavo jos priežiūrai, bet jam tai ir nerūpėjo, nes, be Zelos, neturėjo jokio kito gyvenimo, kuriam vertėtų leisti pinigus. Sėdėjau Bobsto bibliotekoje, pasidėjęs tyrinėjamus straipsnius, ir klausiau savęs, ką čia veikiu, kaip šitaip nusiritau, kad mane apniko manija knaisiotis po nelaimes žmogaus, kurio patirto skausmo nepajėgčiau nė įsivaizduoti, o mano nesėkmės Niujorke palyginti tėra niekniekiai. Man kilo klausimas, kodėl Gerbė nepasinaudoja daktaro Noriso pasiūlymu, juk, regis, nei jis, nei Zela neturi ko prarasti. Mačiau ją lovoje: ji buvo tokia nejudri, kad kūnas taip ir likdavo ta poza, kuria būdavo paguldytas, – tarsi manekeno. Net mirtis atrodė geriau nei šitai. Tai kodėl gi jis nesutinka? Greičiausiai būtent Gerbės padėties beviltiškumas, jo nesugebėjimas padaryti tai, ką žinojo privaląs padaryti, privertė mane pakilti ir paskambinti jam.
Susitikome „Margon“ kubietiškoje užkandinėje 46-ojoje gatvėje netoli Taimso aikštės. Kitoj tokioj purvinoj skylėj Niujorke valgyti neteko, bet maistas ten buvo puikiausias, tad kai atvykau, Gerbė tašė jau trečią patiekalą. Jis įtariai stebėjo mane artėjantį siauru tarpu tarp stalų ir žmonių, laukiančių prie prekystalio. Telefonu pasakiau jam, kad noriu „išsklaidyt debesis“ po ano įvykio „Lotus“ bare, mano balse jau buvo girdėti atsiprašymo gaidelė, bet jis tik nervingai kostelėjo į telefoną ir nutraukė: „Tiek to, tai niekai, ateik į „Margon“, papietausime.“
– Kaip tavo nugara? – paklausė jis, ir aš ne iškart suvokiau, kad klausia apie aną trinktelėjimą į barą. Gūžtelėjau, numečiau paltą, įsidėjau maisto ir grįžau kaip tik tuo metu, kai padavėja, asmeniškai pažįstanti Gerbę, atnešė jam ketvirtą lėkštę.
Laukiau, kol pavalgėme, kalbėjom niekus – apie savo kūrybą, kokius apsakymus dabar rašome, – ir tada aš paklausiau:
– Kaip Zela?
Gerbė būtų užšokęs ant stalo ir griebęs mane už gerklės. Bet tam buvo per storas, be to, buvo įsispraudęs tarp žmonių šalia ir už jo. Tiesą sakant, atsistoti jis būtų galėjęs nebent apversdamas stalą, o su juo ir visų prie jo sėdinčiųjų lėkštes.
– Aš girdėjau apie daktarą Norisą, – tęsiau, – ir tą baisų sprendimą, kurį tu turi padaryti…
Bet viskas skambėjo ne taip, net mano ausiai. Spoksodamas į įniršusį Gerbės veidą suvokiau nė pats nežinąs, ko čia atėjau. Kol sėdėjau bibliotekoje ir važiavau metro, maniau, kad atskleisdamas, ką atkapsčiau, parodysiu savo užuojautą, galbūt man pagaliau pavyks pralaužti tą fasadą, galbūt jis man išsipasakos. Bet iš tiesų atėjau čia ne dėl Gerbės.
– Užčiaupk marmūzę, – pasakė jis, pastūmė kėdę atgal ir trinktelėjo už nugaros sėdinčiam žmogui; šis kniubtelėjo į savo lėkštę ir atsisukęs buvo kažką besakąs, bet susigriebė, pamatęs Gerbės gabaritus ir įniršį. – Tu nieko nežinai apie Zelą.
Stryktelėjau nuo kėdės ir atsistojau kitam stalo gale, kur jis negalėjo manęs pasiekti.
– Tu toks pats kaip aš, – pareiškiau. Tą akimirką suvokiau, kodėl jis nesikreipia į daktarą Norisą, kodėl nenori, kad Zela prabustų. – Tu niekam nesvarbus, – išdrožiau labiau sau negu jam.
Apsisukau ir išėjau į gatvę. Gerbė bandė mane pačiupti pro minią, bet aš buvau per greitas, jis vijosi vos porą kvartalų, paskui pasidavė, sustojęs ties perėja priešais „ToysRus“ parduotuvę, žiūrėdamas man įkandin, kai aš stabtelėjau ant laiptelių į metro stotelę.
– Tu nenori, kad ji nubustų! – surikau, bet veikiausiai jis manęs negirdėjo per automobilių pypsėjimą, muzikos riaumojimą ir Taimso aikštės klegesį. – Tu nori, kad ji amžinai miegotų ir nepamatytų, kuo tu virtai!
Tačiau Gerbė manęs nesiklausė. Jo akys žvelgė tolyn – anapus tų žodžių, kuriuos galėčiau pasakyti, anapus niaurių tiesų, netgi anapus pačios Vengrijos, kur jis kadaise buvo jaunas, laimingas ir su Zela. Nes to žmogaus ji būtų ieškojusi, jeigu būtų pabudusi, – to Gerbės „aš“, kurio jis neteko besistengdamas ją atvežti čia, kur geriausi gydytojai ir vaistai, kur didžiausios galimybės pasveikti, darydamas, ką tik įmanė, kad apmokėtų sąskaitas, net jei dėl to tektų pavirsti baisūnu, kurio ji niekuomet nebūtų pažinusi. Jis buvo nematomas akyse vienintelio žmogaus, kuris jam rūpėjo. Kaip ir aš, jis buvo niekas.
Tačiau aš klydau. Supratau tai tik kitąmet knygyne su Bendžaminu. Maniau, kad Gerbė, kaip ir aš, prislėgtas nesėkmių šiame pasaulyje, ir mes atradome vienas kitą – du vyriškiai be iliuzijų. Išskyrus tai, kad aš buvau jų sklidinas – juk namie turėjau viską, ko Gerbė niekuomet neturės, tik to nesuvokiau, pakankamai nebranginau, ir tikriausiai šio pripažinimo jis tikėjosi tuo metu, kai buvau Niujorke, tarsi jo griežta kalba ir smurtas būtų galėję krestelėti mane ir priversti atsikvošėti. O aš juk ėjau į „Margon“ pareikšti savo atjautos – parodyti pabaisai, esą, jis pasaulyje ne vienas, – tik tam, kad suprasčiau: toji pabaisa esu aš, vienas vienintelis, nė nenutuokiantis, kas iš tiesų yra atjauta.
Budapešto zoologijos sodo žvėrys 1944–1945 m
– KAIP APSAUGOSIME GYVŪNUS, jei miestui tektų patirti apgultį? – galų gale paklausė Šandoras, kai 1944-ųjų lapkritį paaiškėjo, kad Raudonoji armija išplėš Budapeštą iš Sukryžiuotųjų strėlių3 ir nacių. Pasidairęs čia į vieną, čia į kitą, apstulbo, kad visi, regis, kur kas labiau susirūpino, kaip apsisaugos patys.
– Teks dirbti dvigubai daugiau, – nusprendė zoologijos sodo direktorius Oskaras Telekis, tačiau pats pirmas spruko tą gruodį, kai rusų tankai užtvindė aikštes ir bulvarus, nuraminęs sekretorę, jog susitiks su Raudonąja armija ir pareikalaus su gyvūnais elgtis pagarbiai, – paskui dar paprašė ją dėl viso pikto sukrauti jam į portfelį visus zoologijos sodo pinigus.
Šandoras su Josefu paskutiniai pastebėjo sprunkantį Telekį, tad pasitikę prie išėjimo paklausė, ką ketinąs daryti su akvariumu, kur jau dabar zoologijos sodo darbuotojai plūkiasi dieną naktį maišydami vandenį irklais, kad neužšaltų. Abiem kilo įtarimas, mat Telekis vilkėjo diržu sujuostu paltu, buvo užsivožęs elegantišką skrybėlę, vienoje rankoje nešėsi skėtį dramblio kaulo rankena, o kitoje portfelį, taip išpampusį nuo banknotų, jog šie spraudėsi per visus plyšelius. Telekis ir suko ne rytinio zoologijos sodo išėjimo kryptim, – paprastai pro jį eidavo namo, – o prie vakarinio, Budos pilies link, Vokietijos pusėn, tolyn nuo besiartinančių sovietų.
– Tave reikėtų sušerti liūtui, – pagrasino Šandoras, o Telekis vietoj atsako susinervinęs pačiupinėjo apykaklę, tvirtindamas „tikrai netrukus grįšiąs“.
– Niekur tu neisi, – Josefas stvėrė benusigręžiantį Telekį ir taip papurtė, kad sulinkusiais keliais senioką jam teko prilaikyti, antraip būtų susmukęs ant molinų grindinio akmenų.
Josefas būtų pagąsdinęs jį dar smarkiau, trinktelėjęs ar išplėšęs iš rankų tą glemžiamą portfelį, tačiau pamatė Telekio veidą, – iššieptus dantis, į šalis šaudančias akis, beviltišką troškimą pasprukti, – visai kaip gyvūnų per aviacijos antskrydžius, sproginėjant bomboms, tratant šautuvams, liepsnoms plyksint virš metalinių aptvarų virbų, – ir paleido, žinodamas, jog netrukus pinigai taps tokie pat beverčiai kaip fašisto rankovės raištis. Tačiau jei būtų žvilgtelėjęs iš arčiau, Telekio veidas būtų papasakojęs jam daugiau: iš raukšlių ir vagelių būtų išskaitęs miesto ateitį, tų artėjančių šimto dienų paveikslą, kai Budapešto gyventojams iš nevilties teks plėšti ir vogti, misti maita ir žudyti; būtų išskaitęs, kiek visko įvyks čia, Dunojaus pakrantėse, kur Sukryžiuotųjų strėlių kariai siųs mirtin žydų vyrus, moteris ir vaikus, per sniegą nuogus atvarę iš geto; arba Selo Kalmano aikštėje, kai, vengrų ir vokiečių kariams nepavykus prasiveržti pro sovietų apsuptį, tarpduriuose ir ant rūsių laiptų bus verčiami kūnai, renčiami ant jau sumestų kitų negyvėlių krūvų – kaip skydas nuo Raudonosios armijos raketų ir snaiperių, tykančių palei kelius, kuriais numatė trauksiantis nacius; ir kai mirusieji, pusiau palaidoti lede ar upės dumble, o gal apsitraukę šerkšnu, kuris susidarė sunkiai iškvepiant paskutinį atodūsį, kalbės Šandorui, o šis perduos jų žodžius Josefui, – tuos dalykus, kurie tomis iki begalybės išsitęsusiomis apgulties naktimis vis labiau neduos ramybės jo draugui: aplink juos vykstančios metamorfozės. Iš pradžių, kai Josefas dar buvo sąmoningas, dar turėjo tiek supratimo, kad klausdavo bičiulio, apie ką, po velnių, šis kalbąs, Šandoras murmėdavo apie žmogiškąsias būtybes, virstančias „gėlėmis ir gyvūnais“, ir paėmęs Ovidijų ar kokią kitą knygą, nugvelbtą iš apleistos bibliotekos Telekio kabinete, tyliai pasišvilpaudamas ramiai skaitydavo, kol Josefas vėl užsnūsdavo.
Vėliau Josefui tapo taip striuka, kad be to švilpiniavimo negalėjo miegoti, ir vėlai naktį šiam paliovus jis krūptelėjęs pabusdavo, ir dažniausiai išvysdavo tuščią Šandoro gultą. Draugas išeidavo į naktį ar išnykdavo nepalikęs pėdsakų, tarsi įrodydamas, jog virsti nieku – irgi transformacija. Tačiau paryčiais visuomet sugrįždavo, purvinais nagais, tepaluotu veidu, suplėšytais drabužiais ir mina žmogaus, kuris perėjęs naktį prarado save.
Bet dar prieš visus šiuos įvykius gruodis persirito į sausį. Kitaip nei daugelis darbuotojų, Šandoras su Josefu neturėjo šeimos, tad jiems grįžti namo iš zoologijos sodo nebuvo ko. Na, nebent tam, kad rizikuotų numirti gatvėje, būti supašyti sviedinių skeveldrų nedideliame butuke ar nusibaigtų iš bado rūsiuose, paverstuose slėptuvėmis nuo bombų. Kai rado narvuose paskerstus zebrus, – didžiuliai mėsos luitai paskubomis buvo išrėžti iš pečių, šonų ir pilvų – be abejonės, badaujančių miestiečių darbas, – vyrai sušėrė mėsos likučius liūtui ir susikraustė į ištuštėjusius gardus. Šandoras dudeno, kad kaip tik zebrai turėjo gyventi, o plėšikautojus derėjo sušerti liūtui.
O sausio gale peršovė Marti, kitą zoologijos sodo darbuotoją, kai šioji bandė netoli Varošligeto parko papešti žolės žirafai. Mergina dar įstengė parsvirduliuoti į zoologijos sodą ir silpstančiu balsu pasakojo, ką mačiusi mieste. Šandoras bandė ją nuraminti, priversti pailsėti, užtraukė antklodę iki pat kaklo, bet Marti vis kliedėjo, esą liepsnose, – panašiai kaip vaikas debesyse, – įžiūrėjusi mirštančių ar jau mirusių gyvūnų pavidalus, jų sielos išsilaisvinusios iš žvėryne įkalintų kūnų ir keršydamos miestui perėjusios į ugnį. Jis dega, šnabždėjo ji, jis visas liepsnose – Vakarinė stotis, prabangūs namai Andrašio bulvare, medžiai parke užsiplieskę lyg įbrėžti degtukai. Mačiusi gatvę, kur mėlyna liepsna šokčioja pro kiekvieną išgraužą ir plyšį, žaidžia aplink išdaužytų duobių kraštus, o trūkęs dujotiekis apačioje ir toliau kraujuoja.
– Tai buvo tarsi šventė, – tarė Marti, užmerkė akis ir nugrimzdo į miegą, iš kurio nei Josefas, nei Šandoras jos jau nežadino.
Tą naktį, kai mirė Marti, juodu užlipo ant palmių sodo stogo, nuo jo virš vielinių narvų buvo matyti tolumoj verdančių kovų vaizdai, dabar jau gerokai vakarų pusėje, mortyros ir tankai tvatino apatines dantytas Budos pilies sienas, dūmams išsisklaidžius, pliūptelėdavo baltos šviesos. Danguje dėjosi keisčiausi dalykai: iš parašiutų ant Dunojaus ledo buvo mėtomos kiaurašonės dėžės; prožektorių šviesų kreipiami į medžius ir pastatus, tamsoje dužo sklandytuvai; lyg gausus musių spiečius kunkuliavo dūmai.
Tomis dienomis Šandoras dažniausiai skaitydavo, kai subombardavo laiptus, kopėčiomis užsiropšdavo į Telekio biblioteką, tarsi knygų jam būtų reikėję ne tik užsimiršti, bet ir mintims paskubinti, tarsi nemąstyti būtų buvę įmanoma tik mąstant per daug, tik išsprogdinant protą, juk tuo metu išlikęs jis dažniau tapdavo negalia. Iš jųdviejų Šandoras visuomet buvo labiau linkęs svajoti, ir kai tąnakt sėdėjo ant palmių sodo stogo, jis pasakojo Josefui, ką radęs Telekio kabinete, – ištisą biblioteką senovinių ir šių laikų knygų, daugiausia apie gyvūnus.
– Nežinojau, kad Telekis buvo toks intelektualas, – dudeno Šandoras, perrėkdamas ginklų tratėjimą, ir įniko pasakoti, kaip mitų, istorijų ir pasakų herojai būdavo paverčiami arkliais ir gėlėmis, ir skalikais, paskui vėl atgaudavo savo pavidalą arba virsdavo visiškai kitais žmonėmis, peržengę ribas, tarsi šios nė nebūtų egzistavusios, tapdavo kuo nors kitu. – Bet dabar, turiu galvoje, dabar… – plačiai sumosavo rankomis, tarsi norėdamas aprėpti pastaruosius penketą amžių, – dabar mes šitaip nebesikeičiame. Dabar esame individualybės. Asmenybės. Sustingę vietoje.
– Na, – atsakė Josefas tarsi išversdamas Šandoro idėjas, – ir koks gi skirtumas? Jie mirė per karą, kaip ir mes.
– Gal jie taip aiškindavo mirtį, – tarė Šandoras netolies liepsnojančių gaisrų nutviekstu veidu, – kaip tapsmą kažkuo kitu… – pažvelgė žemyn pro palmių namo stiklinį stogą. – Na, vis viena mes juk dar nesame mirę, – sumurkė jis mankštindamas pirštus, tarsi tie galėtų virsti letenomis su nagais, pamanė Josefas.
– Bet ar jie išlikdavo savimi, na, turiu galvoje, virtę kuo nors kitu?
– Taigi, tas ir yra. Visų pirma tada nebuvo to, ką pavadintum „savimi“. Tik nesibaigianti transformacija, nuolatinis tapsmas.
– Tad žmogus nebuvo vertesnis už liūtą.
– Na, nežinau dėl to „vertesnis“, – Šandoras šyptelėjo Josefui, – bet skirtybes jie aiškino kažkaip kit…
Tačiau sprogo sviedinys, ir nespėjęs išrutulioti minties Šandoras jau smigo pro palmių namo stogą, išnyko ugnies ir smūgio bangose, pabirus stiklų lietui, o Josefas suspėjo nusikepurnėti žemyn – aplenkdamas kitą sviedinį, kuris atlėkė švilpdamas į ankstesnio išmuštą skylę, – puolė pro sutrupėjusias stiklinio pastato duris, kur lyjant šukėmis persigandę svarbiausi palmių namo gyventojai – aligatoriai ir hipopotamai – nei jam kando, nei gaudė, ir iškėlė bičiulį iš vandens baseino, kur šis buvo niurktelėjęs stačia galva, ir nesusiturėjo nenusijuokęs matydamas, kaip anas prunkščioja, veidu jau plintant mėlynėms. Po poros dienų aligatoriai nusibaigė, negyvi sustingo ledo sukaustytose džiunglėse, o hipopotamai, susimetę į patį vandens rezervuaro galą, kur artezinis šulinys pumpavo šiltutes sroves, dar tempė, misdami senkančiais pilvo ir nugaros riebalais, ir visi trys, panirę į garus, kasdien vis labiau ir labiau lyso.
Kai vėliau generolas leitenantas Zamercevas tardė Josefą bandydamas iškvosti, kur paslėptas liūtas, Josefas vis norėjo pasakoti apie aligatorius ir hipopotamus, apie tai, kaip bombos pasipylė ant palmių sodo, ir jie tada supratę, kad teks „išlaisvinti“ kuo daugiau gyvūnų. Zamercevas žvilgtelėjo į jį, pasisuko į vengrų vertėją, kažką sušnibždėjo, ir vertėjas Josefo paklausė:
– Negi jums tikrai atrodė tokia gera mintis paleisti laisvėn liūtus ir panteras, pumas ir vilkus?
Josefas žinojo, kad Zamercevas juo netiki, kad nekaltina jo perdėtu sentimentalumu, veikiau įtaria, jog vyrukas meluoja arba taip pat kvaištelėjo, neatlaikęs apgulties ir Šandoro dudenimo. Tam tikra prasme Zamercevas buvo teisus, nes Šandorą su Josefu leistis per žvėryną ir atidarinėti narvus paskatino ne tiek tai, kas nutiko aligatoriams, kiek sovietų kareivių, raitų Zamercevo vyrų, pasirodymas. Atjoję šie pareikalavo, kad prižiūrėtojai pirmiausia paleistų vilką, paskui leopardą, tada tigrą, o kareiviai galėtų medžioti tas išbadėjusias būtybes, neįstengiančias ne tik bėgti, bet ir paeiti, kad jie galėtų pasivaikyti juos ant pailsintų arklių, su kariška amunicija, kvatodami girtu juoku, dvigubai kuoktelėję nuo to, ką karas atėmė, ir nuo to, ką jiems leido.
Zoologijos sodo prižiūrėtojai tą vakarą vaišinosi šampanu, radę visą dėžę brangaus gėrimo vienoje iš didelių medinių užrakintų dėžių, Telekio paliktų kabinete, ir keletą sandarių skardinių ikrų bei dėžutę prabangių cigarų. Šandoras išdalijo butelius, skardines ir degtukus Josefui, Gergėjui ir Žuži. Jie visi buvo tokie alkani, taip išsekinti baimės dėl to, kas gali nutikti kitą savaitę arba rytoj, gal net kitą akimirką, kad nedelsdami iššovė kamščius ir ėmė kliukinti šampaną, stengdamiesi nusiplauti šaltį ir baimę, ir aplinkui iškritusius negyvus žvėris, tarsi susikaupę pajėgtų justi vien skonį ant liežuvio ir apie nieką daugiau negalvoti.
Suprantama, sumanė tai Šandoras. Tai jis, ištuštinęs antrą butelį šampano ir nė nepalietęs ikrų, žiūrėdamas į juos visus, sušalusiais krumpliais, krūpčiojančius nuo dar vieno sprogimo ar ginklų tratėjimo, ar nuo neskubriai besileidžiančių signalinių raketų, krintančių tokia kreiva trajektorija, jog regėjosi, tarsi dangus būtų trūkęs ir suvirintas, – nusprendė įgyvendinti šį planą. Tad tą naktį per zoologijos sodą juos vedė ne meilė, ne logika, o girtos galvos. Žvangindami raktais, nukabintais nuo Telekio sienų, žengdami pro beždžionių narvus, – daugelis jų prišalo prie grotų, įsitvėrusios jų, kai įveikė šaltis, galvos nusviro ant pečių ir jos palaimingai nugrimzdo į paskutinio miego šilumą; ir pro tropinių paukščių buveinę, kur ant susitraukusių kūnelių jau bluko ryškiaspalvės plunksnos, šerkšnas aptraukė galveles sparnuočių, įsipynusių aukštai tinkluose, kur jie pakilo taip arti saulės, kad arčiau jau niekuomet nepakils; ir pro akvariumą, kur kažkas, ko jau nebėra, gal Marti, sudaužė stiklą ir bandė iškapoti iš ledo žuvis – ar beviltiškai mėgindama sugrąžinti jas į gyvenimą, ar tiesiog norėdama suvalgyti, – šito niekas nesužinos. Galų gale tai tikrai buvo ne tiek apgalvoti veiksmai, kiek šventė, akimirka, įkvėpta daugiau ne proto ar tikslo, o pasimėgavimo tuo, kaip plačiai atsiveria narvas ir iš jo liuokteli, iššliaužia, išvinguriuoja ar išskrenda dar koks nors likęs gyvas padaras, tuo metu jie visi keturi maukė šampaną ir strapaliojo aplink, džiugiai susijaudinę puldavo prie kito narvo, pasinėrę į tikrą užraktų, dėl kurių iki šiol taip drebėdavo, triuškinimo orgiją. Ir kai visa buvo baigta, kai neliko ko atidaryti, neliko nė vieno neišlaisvinto gyvūno, Gergėjas ir Žuži išsivadavo patys. Valso žingsniu jie išvingiavo pro priekinius vartus, pasitikdami perspėjimo šūksnius, trūksmingą juoką, kulkosvaidžių ugnies krušą.