Geriausia knyga pasaulyje
– Taip, teisingai, tu velniškai teisus! Kad parduotų, turi atitikti etiketę! Reikia parašyti… po velnių, reikia parašyti bestselerį… – svajingai taria Titas garsiai sriūbčiodamas romą.
– Tiksliai! Būtent. Štai ką reikia daryti! – Edis taip pat godžiai gurkšteli. – Išgerkime už tai, Titai! Kas nors iš tiesų turėtų parašyti tikrą bestselerį. Štai kur problemos esmė!
– Umm, nei daugiau, nei mažiau. Greit išpopuliarėjęs hitas. Parduos kaip ledus per karščius! Tai bus viena iš tų knygų, apie kurias žmonės kalbės metų metais. Reitingų viršūnėse metai po metų!
– Taip, išgerkime už tai!
– Knyga, kuri bus išversta į daugybę skirtingų kalbų!
– Knyga, kuri laimės prizus!
– Knyga, kuri bus ekranizuota!
– Vaidinama scenoje!
– Pradės naują kryptį!
– Taip ir bus!
– Būtent!
– Į sveikatą!
– Į sveikatą!
Abiejų autorių supratimas jaudinantis. Reikia parašyti bestselerį. Būtent taip. Tiksliai. Bet kaip? Kokia iš tiesų turėtų būti ta būsimoji knyga? Keletą akimirkų jiedu sėdi tylėdami ir susikaupę spokso į savo gėrimus. Edis, žinoma, pirmasis vėl pradeda pokalbį. Jis parodo į tuščią Tito stiklinę.
– Dar to paties? Turiu daugybę kuponų.
– Taip, prašyčiau. Būtų malonu.
– Na, o tu kol kas apmąstyk, apie ką turėtų būti knyga, – prataria Edis šiltai šypsodamasis. – Gerai?
– Cha cha… jo… jo… hm… – numykia Titas jausdamasis kiek išsekęs.
Edis nardo minioje ir įsitaiso prie baro. Jį iš karto pamato barmenas ir atsako taip, lyg būtų visiškai pakerėtas Edžio charizmos.
Titas stebi kai kuriuos Tourettes narius, judančius nuo užkulisių alaus palapinės link. Apie juos jis žino viską. Lenis yra Švedijos institucija, visada garbinta popkultūros elito. Turi neįveikiamą sutrikimą ir vis tiek sukuria didį meną, paverčiantį jį kone neliečiamu. Visi myli Lenį.
Visi Tourettes vaikinai trūkčioja ir tamposi įvairiais būdais. Lenis, keistai mirkčiodamas visu kūnu, labiausiai iš jų. Sunkiausia save kontroliuoti scenoje, kurioje jis supasi kaip rugių laukas pučiant stipriam vėjui. Bet ir kiti daug neatsilieka. Vieną kamuoja stiprus veido tikas, kitas vaikšto dideliais žingsniais, stengdamasis neužlipti ant linijų, kitas staiga – lyg genamas spazmų – sveikindamasis kyšteli ranką. Triukšminga ir nevalyva kompanija.
Tikrai keista, daugybė skirtingų tipų, susivienijusių į vieną būrį, – galvoja Titas. Vieni jie niekas, bet kartu – kažkas didingo.
Titas nustoja mąstęs.
Po vieną jie niekas, bet kartu kažkas didinga. Fragmentai ir dėlionės detalės. Truputį panašūs į jo tekstus.
Edis netrukus grįžta nešdamasis daugiau gėralo.
– Titai Jensenai, būsimasis bestseleri! Kaip sekasi? Ar jau turi kokią nors fantastišką mintį?
– Ne, bet, na… – krenkščia Titas, neaiškiai mykdamas, bet vis entuziastingiau. – Turiu, na, tokią mintį. Pasakyčiau taip: „Po vieną tai niekas, bet kartu – kažkas didinga.“ Apie ką tai verčia susimąstyti?
– Taip… ne, nežinau…
– Na, mano mintis… ar būtų įmanoma… suderinti daugybę skirtingų knygų tipų ir sujungti juos į vieną vienintelę knygą? Tarsi rašyti daugybe skirtingų stilių ir žanrų, na?
– Kaip čia taip? Kaip vienintelė reikalinga knyga? Knygų samplaika? – domisi Edis.
– Taip… galbūt… o taip. Būtent taip! Knyga, apimanti visas kitas knygas.
– Dievulėliau! Fantastika! Išgerkime už tai! Jėzau, tik pagalvok, kaip ją pardavinės!
– Į sveikatą! Taip, taip, būtų velniška sėkmė. Viena vienintelė knyga – daugybės skirtingų kategorijų bestseleris. Kriminalai, maisto gaminimas, dietų aprašai, vadybos literatūra, knygos „pasidaryk pats“, savigalba, kaip būti laimingam, viskas iš karto!
– Viskas, kas įprasta! – sušunka Edis.
– Tai būtų geriausia knyga pasaulyje! – pritaria Titas ir išgeria didelį gurkšnį.
– Kaip paprasta!
– Ji bus išversta į daugybę skirtingų kalbų!
– Ir laimės prizus!
– Bus ekranizuota!
– Bus puiki pjesė!
– Pradės naują kryptį!
– Iš tiesų pradės!
– Būtent!
– Išgerkime už tai!
– Į sveikatą!
Ir vėl abiejų autorių tarpusavio sutarimas jaudinantis. Žiūri į vienas kitą visai rimtai. Ar tai tik malonaus apgirtimo paskatinta idėja? Taip, galbūt, tiesiog dabar atrodo taip, tarsi tai būtų lemiamos svarbos reikalas. Parašyti knygą, kuri atitiktų kiekvieną bestselerio kategoriją tuo pačiu metu: autorius taptų žinomas per amžius. Kita vertus, nesėkmė savo ruožtu garantuotų iškilią vietą nepritapėlių enciklopedijoje. Rizika didžiulė. Siaubinga.
Ką jie gali prarasti?
Tiesą sakant, gana daug.
Pavyzdžiui, pirmavimą.
Tuo pačiu metu abu pagalvoja tą patį. Turi būti pirmas. Pirmas, pirmas, pirmas! Kitaip – bergždžias reikalas. Oi, dabar darbuosis šaltas protas. Likimas staiga pastatytas ant kortos. Jie žvelgia vienas į kitą šnairuodami ir nepasitikėdami.
Tyla.
Nuostabos kupinos akys.
Edis, kuris visada imasi atsakomybės visuomeniniais klausimais, prabyla pirmasis.
– Nagi, Titai, tikrai puiki idėja. Kas nors privalo parašyti tokią knygą. Bet turbūt neįmanoma sudėti visų tų gabaliukų į vieną bendrą kūrinį, nemanai?
– Žinoma… taip, iš tikrųjų. Jeigu būtų įmanoma, kas nors jau būtų tai padaręs. Juk tikrai. Bet šauni mintis.
– Taip…
– Um…
– Ar galėčiau gauti dar gėrimo?
– Taip, žinoma. Tada galbūt kils ir dar geresnių minčių, tiesa? – atsako Titas ir dirbtinokai nusijuokia.
– Teisingai. Teisingas požiūris, Titai. Dabar visa tai pamirškime ir šiek tiek pasilinksminkime! Paimsiu keletą gėrimų ir pasiūlysiu Leniui ir vaikinams prisidėti. Niekas nesilinksmina taip, kaip Tourettes!
Edis nueina atsinešti gėrimų ir atsivesti draugų. Naktis ilga, netrūksta pokalbių, juoko ir veido trūkčiojimų.
Nei Titas, nei Edis apie knygą daugiau nebeužsimins. Abu jie žino, ką tai reiškia.
Geriausia knyga pasaulyje suteikia amžinąjį gyvenimą.
Bet tik vienam iš jų.
TREČIAS SKYRIUS
Žvaigždės leidėjų entuziazmas
Titas pabunda ant galinės savo automobilio sėdynės festivalio dalyvių automobilių stovėjimo aikštelėje. Jo kūnu srūva prakaitas. Saulė jau aukštai ir gali kone kepti kiaušinį ant automobilio dangčio. Tvanku. Jis atidaro automobilio dureles ir įsileidžia švediškos vasaros ryto gaivos. Čiulba paukščiai ir viskas, ką mato aplinkui, – automobiliai aprasojusiais langais, pilni kitų festivalio lankytojų. Jis įeina į ramų dušų pastatą. Stovi po čiurkšle ragaudamas vandens ir leidžiasi nuplaunamas vandens srovės.
Mintis tikrai gera. Daugiau nei gera. Būtent tai, ko jam reikia. Didelis projektas, į kurį gali išlieti visą savo energiją.
Jis nusiperka sumaigyto sūrio ritinėlį ir eina savo automobilio link. Įdomu, kur Edis? Jiedu ilgai gėrė ir tada Edis staiga dingo. Kažkas sakė, kad jau vidurnaktį Edis išdūmęs namo į Stokholmą.
Titas atsisėda už vairo ir mauna iš lauko, festivalio metu tapusio laikina stovėjimo aikštele. Grįždamas į kelią pagriebia telefoną ir skambina į Vinčesterio redakciją.
– Umm, laba diena? Čia Astra Larson.
– Labas, Astra, čia Titas. Atsiprašau, kad skambinu ankstų sekmadienio rytą.
– Oi, čia tu. Labas, Titai. Man šiek tiek silpna. Praėjusią naktį šokau iki trijų. Surengėme mergaičių vakarienę, kuri pakrypo… na, visiškai kita linkme…
– Kaip smagu. Astra, turiu puikią idėją, apie kurią reikia pasikalbėti. Kada galėtume susitikti?
– Hm, nežinau. Na, nelaikau savo užrašų knygutės lovoje. Kada nors kitą savaitę?
– Ne, ne, ne! Kuo skubiau. Turi tai išgirsti. Galiu atvykti šįvakar?
– Ne, nežinau. Eisiu pietauti pas Evitą Vinčester. Žinai, vadovo valia yra įsakymas. Ji susikvietė visus redaktorius, kad aptartume kitų metų sąrašą.
– Tada gerai, puiku! – šaukia Titas. – Būsiu priešpiet! Kokiu metu būsi?
– Penktą, – sako Astra. – Titai, tu tikrai verti mane smalsauti. Kas atsitiko?
– Pakalbėsim apie tai vėliau. Būsiu vietoje vėliausiai ketvirtą. Tada pamėtėsiu tave iki Vinčesterio vilos Djurgardene. Tinka?
– Gerai, taip ir padarykime.
– Ačiū, Astra, ačiū.
– Iki.
KETVIRTAS SKYRIUS
Pas Astrą
Trečią valandą Titas skambina į Astros duris. Niekad nemėgo naudotis liftais, taigi užbilda laiptais iki pat Astros buto. Atidariusi duris Astra randa jį kiek uždususį ir suprakaitavusį.
– Sveikas, Titai, tu jau čia? Smagu tave matyti… Tu atrodai… tu atrodai lyg būtum linksminęsis… ar panašiai, – sako Astra, kuri graži kaip visada – lyg ką tik nusipraususi po dušu.
– Labas, – sušvokščia Titas. – Viskas gerai?
– Kas girdėt šįkart?
– Švedų monarchų ligos. Didžiulė sėkmė.
– Na, taip. Malonu. Sveikinu. Spėju, tai turėčiau pasakyti.
– Skamba ironiškai…
– Taip, bet juk žinai, ką aš apie visa tai galvoju. Gal būtų smagu va taip ir toliau, bet nemanau, kad tai padės tavo rašytojo įvaizdžiui.
– Mano rašytojo įvaizdžiui? – susierzina Titas. – Po velnių, aš gaunu honorarą! Pinigai tinka mano įvaizdžiui. Bet tu turbūt galvoji apie mano honoraro augimą, taip?
– Atsiprašau, Titai, atsiprašau. Turėjau patylėti. O dabar užeik.
Titas įeina į butą ir prieškambaryje nusispiria batus. Jie geroje kompanijoje: Astra turi mažiausiai 20 porų batų. Lengvi, gracingi, prabangiai atrodantys batai, tobulai derantys prie Astros jaunų, spindinčių ir lieknų kojų.
Ji jau virtuvėje. Tvarkosi už baro.
– Ko Tau pasiūlyti, Titai? – klausia ji per svetainę einančio Tito. – Espreso? Latės? Alaus?
– Taip, būtų puiku. Alus puikiai nusėda.
– Turiu tik vidutinio stiprumo alaus, bet jis šaltas ir geras!
– Puiku, tiks.
Astra atneša alaus, Titas atsisėda kitapus. Jis paglosto savo ežiuku kirptą galvą viena ranka ir atidaro alaus skardinę kita. Mandagiai tariant, atrodo šiurkštus. Tada dideliais gurkšniais ištuština pusę viso skardinės turinio. Astra žiūri į jį iš pradžių nustebusi, bet sulig kiekvienu Tito gurkšniu jos antakiai vis labiau kyla aukštyn. Neatrodo, kad tai į gera. Astra atrodo susimąsčiusi.
Ji puikiai žino, koks čia reikalas. „Paveldėjo“ Titą Jenseną prieš kelerius metus ir buvo perspėta dėl jo netvarkingo gyvenimo būdo. Ankstesnis redaktorius ilgiau nebegalėjo pakęsti tuščių kalbų ir nesibaigiančių išgertuvių. Astra, savo pastangomis – stipria valia ir geru literatūros išmanymu – susikūrusi patikimos darbuotojos reputaciją, turėjo perimti šias pareigas ir peržiūrėti Tito darbą. Tačiau jo rašymas ilgą laiką strigo, nebuvo į ką jo nukreipti. Titas tik vaikščiojo aplinkui.
Bet dabar atrodė, tarsi visos žarijos būtų lėkusios Tito link. Astra pajuto, kaip viltį keičia nerimas.
– Na, ar vakar nebuvo kokio vakarėlio, a? – klausia ji.
– Hm, žinoma, buvo. Labai šaunus. Edis X buvo ceremonmeisteris. Jis pasirodė su Leniu, tu jį žinai, ir kitais Tourettes vaikinais. Manau, Edis ir Lenis pažįsta vienas kitą nuo vaikystės. Lenis kuoktelėjęs. Šokom kartu visą naktį ir pabaigoje Lenis sakė tik „b-b-by**is į a-a-akį“! „B-b-by**is tau į a-a-akį.“ Dar ir dar kartą. Tiesiog sėdėjo ten, trūkčiojo ir sakė „by**s į akį“. Buvo visiškai įkaušęs.
– Tam yra vaistų.
– Taip, bet jis nenori nieko vartoti. Sako, tai sustingdytų jo protą.
– Kas žino. Norėčiau, kad mano galva kiek sustingtų, jei vienintelis dalykas, kurį galėčiau ištarti, būtų,by**s į akį“. Na, bet kuriuo atveju…
– Kad ir kaip ten būtų, – tęsia Titas skubėdamas aptarti knygos idėją. – Vakarėlis mane išjudino ir staiga kilo neįtikėtinai puiki mintis. Paklausyk.
Plačiai gestikuliuodamas Titas pradeda apibūdinti knygą, kuri bus geriausių visų kategorijų knygų viršūnėse tuo pačiu metu. Jis jau gana toli pasistūmėjo su siužetu. Pagrindinis veikėjas – apkūnus vyriausiasis inspektorius, kurio ambicijos dėl karjeros policijos pajėgose kiek prigeso. Vis dėlto mokėdamas gaminti fantastiškus patiekalus su ypatingais ingredientais jis pradeda lėtai, bet užtikrintai lieknėti. Paaiškėja, kad svorį prarado ilgam. Lieknėjimas greitai suteikia jam energijos ir pasitikėjimo savimi, kad galėtų siekti šio to naujo tiek gyvenime, tiek darbe. Pamažu viskas sklandžiai susidėlioja. Jo naujos pažiūros į pasaulį priverčia suabejoti ir policijos taikomais metodais. Ką tik pradėtas normų neatitinkantis detektyvo darbo stilius greitai duoda vaisių ir daugybė neišaiškintų serijinių žudikų pagaliau sulaukia bausmės. Be abejo, tai jo viršininko – negailestingo vyriausiojo prižiūrėtojo, susižavėjusio komandos dvasia ir tuo, „kaip policija visada dirbo“, nuopelnas. Knygos herojus, vyriausiasis inspektorius, dabar jau normalaus svorio, įtvirtina revoliucijos pamatus ir pradeda esmines organizacijos pertvarkas. Tai didelio masto istorija. Nusikaltėliai spruks šalin.
Astra klausosi Tito vis labiau susidomėjusi. Dar nebuvo mačiusi Tito tokio entuziastingo.
– Ar supranti? – Titas kvarksi toliau. – Tu čia? Šiuos rėmus galiu pripildyti išmintimi, receptais ir,pasidaryk pats“ patarimais su visomis smulkmenomis. Galiu parašyti bet kiek!
– Tikiu tavimi, – atsako Astra lėtai. – Tikrai tikiu.
– Tai ką manai? Tiks?
Gali girdėti, kaip Astra galvoja. Viena vertus, ji mano, kad tai gera mintis. Tikrai gera mintis. Ji žino, kad Titas puikiai rašo ir galbūt būtent to jam ir tetrūksta – pakeisti žanrą. Kita vertus, tai abejotinas projektas. Jei leisi daugiau ar mažiau alkoholikui autoriui rašyti bestselerį, tai geruoju nesibaigs. Neįmanoma žinoti, kurios knygos bus parduotos geriausiai. Tiek ji tikrai žino. Tuščių vilčių suteikimas užgesintų Tito aistrą. Ir kaip ji turėtų pristatyti šį projektą Vinčesteriui? Kai prisipažins norinti ištraukti Titą į pasaulinę šlovę, visi iš jos juoksis. Tikrai taip nerizikuos. Bet kartais reikia pabandyti, ar ne? Ką, po velnių, jai daryti?
Ji turi tai apmąstyti. O Titui reikia atsakymo. Parama ir padrąsinimas yra svarbiausia galima leidėjų pagalba. Išskyrus didėjantį honorarą, žinoma.
– Nuostabi mintis, Titai. Tikrai nuostabi. Geriausia, kokią tik esu girdėjusi. Be to, manau, kad knygą ypač gerai priims, jei tai bus tavo darbas. Juk neturi jokių „nešvarių įrašų“.
– Nešvarių įrašų?
– Sulauktum puikių recenzijų. Niekas nepatikės, kad darai tai tik dėl išskaičiavimo. Jei rašytum detektyvus, sudaužytų kaip obuolį. Dar blogiau dietologams, virėjams, klerikalams ar vadybos guru. Bet tu – Titas Jensenas, romanistų šulas.
– Umm… ar galėčiau dar alaus?
– O ar nesiruošei nuvežti mane iki Vinčesterio vilos?
– Jis tik vidutinio stiprumo, po šimts velnių!
– Gerai, gerai… – nuolankiai taria Astra ir iš šaldytuvo paima alaus.
– Tai ką manai?
– Būsiu visiškai nuoširdi, Titai. Mintis tiesiog fantastiška, bet yra ir daugybė su tuo susijusių pavojų. Tau, man ir Vinčesteriui. Šįvakar pakalbėsiu su Evita, pažadu. Paprašysiu leidimo atlikti šį slaptą projektą, kad tik tu, aš ir ji tai žinotų. Jei pritars, tada avansas jau sąskaitoje. Jei ne, tada nežinau… Kaip sakai, ar leisim jai priimt sprendimą? Prižadu pristatyti šią mintį kiek įmanoma pozityviau.
– Aš turėčiau palaukti lauke, automobilyje, ar kaip? Ar negaliu pats pristatyti savo idėjos Evitai? Rašiau jiems daugybę metų. Juk nusipelniau… na, nors kiek, šiaip ar taip.
– Patikėk manimi, Titai. Ir vėl būsiu visiškai atvira. Evita – kietas paukštelis, pats žinai, o dabartinė tavo išvaizda nekelia pasitikėjimo. Ir kvapas nėra mieliausias, kokį esu kada nors užuodusi. Patikėk, šiandien nenorėsi su ja susitikti. Paskambinsiu tau rytoj. Tinka?
– Tinka…
Titas tuo pasitenkina. Ką gi dar galėtų padaryti?
Jie dar pakalba apie knygą ir galimus jos elementus. Kuo smulkiau nagrinėja siužetą, tuo nuostabiau atrodo.
Titas veža Astrą pas Evitą Vinčester, jie laimingi ir džiugūs. Paskui jis važiuoja namo į Sioderį ir palieka ten savo automobilį. Laimingas, pavargęs ir geidžia pelnyto poilsio po sunkaus darbo savaitgalių ir kietų derybų su redaktore. Prieš einant anksti miegoti būtų neblogai pasivaikščioti gryname ore.
Po dešimties minučių jis jau sėdi ir rūko prie įprasto staliuko Asociacijos bare.
Tai ir buvo tas gaivinantis pasivaikščiojimas.
PENKTAS SKYRIUS
Evitos sąlygos
Skambutis Tito galvoje. Pirma – trumpas skimbtelėjimas. Po jo – dar vienas. Tada pora piktesnių. Atidaromos pašto dėžutės garsas. Girgždesys galvoje. Balsas „laaaabas“ dėžutėje. Ilgas nutįsęs skambučio garsas virpa galvoje. Skaaambutis… girgždesys… labas… skaaambutis… čerškimas… laaaabas…
Baik…
Baik!
Titas pabunda. Jis supranta, kad kažkas skambina į jo duris. Kadangi jau apsirengęs, nukėblina iki durų ir jas atidaro.
Astra. Ji neatrodo patenkinta išvydusi Titą. Jo akys paraudusios, o ir pats dvokia kaip rūkomasis.
– Dieve mano, Titai. Ką, vardan Dievo, veiki?
– Hm… Šiek tiek šventėm Asociacijoje vakar.
– Šventėt? Kodėl?
– Hm… na… argi vakar mes maloniai nepasišnekėjom? Bent aš taip maniau. Galvojau apie knygą ir atšvenčiau su keletu stikliukų. Bet buvau siaubingai peršalęs, todėl poveikis stipresnis nei įprastai.
– Taip, žinoma. Pasiteisinimus geriau praleisk.
– Hm… bet kodėl tu čia? Kaip vakar sekėsi su Evita?
– Dėl to ir esu čia.
– A, taip…
– Turiu pamatyti savo akimis, – sako Astra, rodydama į Tito butą.
Butas nedidelis – galėtum apžiūrėti vienu galvos pasukimu. Bet jei norėtum patikrinti viską, užtruktų bent porą savaičių. Knygos, žurnalai, nešvarūs drabužiai, neplauti indai, gabalėliai ir dalelės. Visi Tito namai nuo grindų iki lubų prikimšti šlamšto.
– Tu ką? O kaip tas reikalas – „pamatyti savo akimis“? – nusižiovauja Titas.
– Kaip tu gyveni, žinoma.
– Gal dabar dirbi socialinėms tarnyboms? Ką, po velnių, tai reiškia? – rūgščiai krenkščia Titas, supratęs, kad jo gyvenimo būdas stebimas. – Gal norėtum kavos?
– Taip, prašyčiau.
Titas nueina į baldais atskirtą virtuvėlę, išima iš aparato seną kavos filtrą, išmeta jį į šiukšliadėžę ir įdeda naują. Paskui atidaro spintelę, ištraukia šiek tiek traškios duonos ir išspaustą žuvies pašteto tūbelę.
– Gal danišką sumuštinuką? – klausia jis ironiškai matydamas Astrą riečiant nosį.
– Ačiū, nesirūpink, – atsako Astra šypsodamasi.
– Tai ką gi ji sakė?
Astra atsisėda ant virtuvės kėdės ir giliai įkvepia.
– Evita sakė du dalykus. Pirma, tai yra geriausia mintis, kokią tik yra girdėjusi. Pasirinkus tinkamą autorių taps pasauliniu bestseleriu.
– Tikrai, nė nekalbėk! Aš labai dėl to laimingas! – susijaudinęs prataria Titas ir pradeda juoktis.
– Palauk minutėlę, Titai. Antrasis dalykas, kurį ji sakė, ne toks smagus. Ji mano… kad nesi tas tinkamas autorius.
Titas iškosėja ką tik išgertą kavos gurkšnį; aptaško virtuvės stalą ir savo traškų sumuštinį. Jis nusišluosto skruostą megztinio rankove.
– Ką, po velnių, kalbi? Ar ji išprotėjo? Tai mano knyga ir niekieno daugiau.
– Titai, mudviejų su Evita pokalbis buvo tikrai ilgas. Ji tikrai taip mano. Juk žino, kaip tu gyveni. Ji sako taip: Titas Jensenas nėra tinkamas autorius Geriausiai knygai pasaulyje. Bet galėtų būti! Galėtų juo tapti.
– Ką?
– Galėtum tapti tuo tinkamu autoriumi! Na juk ir tu, ir aš žinome, kad esi vienintelis žmogus, galintis tai padaryti išties kokybiškai. Bet kad pateiktum publikuoti Vinčesteriui ir tau dar sumokėtų iš anksto, turi sutikti su keliomis sąlygomis.
– O, nejaugi?..
– Pirma: turi išsipagirioti.
– Visiškas šlamštas! Lyg būčiau koks prasigėrėlis. Kas čia, po galais? Yra prakeiktas skirtumas tarp pasilinksminimo retkarčiais ir buvimo žlugusiu prasilakėliu. Mėgstu pasilinksminti, bet nesu sumautas girtuoklis.
– Ne, žinoma. Kad ir kaip ten būtų, turi būti blaivus. Kol rašysi knygą, negali gerti nė lašo.
– Tai juk nenormalu… – neįtikinamai protestuodamas sako jis pasilikdamas laiko dar aršesniems protestams.
– Antra: valdyk medžiagą. Ši knyga galėtų tęstis ir iki trijų tūkstančių puslapių. Sutik sutrumpinti visą medžiagą iki daugiausia dviejų šimtų penkiasdešimties. Mintis pagrįsta daugybės žanrų surinkimu į vieną knygą, taigi vienintelė tavo sėkmę įrodanti galimybė yra parašyti kuo plonesnę knygą.
Titas pažiūri į Astrą ir lėtai linkteli. Ji atrodo ryžtinga. Viską permąsčiusi. Titas mano, kad parašyti trumpą rankraštį daug sudėtingiau. Bet knyga bus pirmos klasės produktas, šedevras. Jis to nori, Astra to nori ir Evita. Jie visi to nori. Jis supranta, kad antroji sąlyga gera. Velniškai gera.
– Plona knyga. Puiku, – sako jis su nuoširdumo gaidele balse.
– Trečioji sąlyga: tavo darbo procesas turi būti profesionalus visu šimtu procentų. Pavyzdžiui, visiškas konfidencialumas. Apie tai žinosim tik tu, aš ir Evita. Rašysi knygą šią vasarą ir rudenį. Mudu reguliariai susitikinėsime, kad matyčiau tavo darbo pažangą. Elektroniniu paštu nesinaudosime. Niekad niekad. Ir jeigu būsi blaivus ir uoliai dirbsi su šiuo projektu, mes tau kartais sumokėsim šiek tiek avansu.
– Šiek tiek kartais! Tada čia ne avansas!
– Taip, knyga nebus išleista iki kito pavasario. Paliksime vietos pavasario kataloge ir užsakysime spausdinti savaitę po Naujųjų metų.
– Nerealūs tempai… – murma Titas.
– Ne, jei dirbi aštuonias valandas per dieną, penkias dienas per savaitę!
– Galiu atsipalaiduoti bent savaitgaliais?
– Turi galvoje girtuokliavimą?
– Mesiu. Bet galbūt vieną taurę ar dvi penktadieniais ir šeštadieniais?
– Ne. Turi būti visiškai blaivus. Tai tinka ar ne?
– Ši sąlyga tikrai nenormali… kaip gali parašyti bestselerį per šešis mėnesius, jei net negali pailsėti tarp darbo protrūkių?
– Tai nebus sunku, ar ne? Juk sakai, kad nesi alkoholikas.
– Nesu! – kategoriškai sako Titas.
– Na gerai, tada jokių problemų, ar ne? Susitariam?
Iš Astros elgesio Titas supranta, kad nėra prasmės derėtis. Be to, jis puikiai žino Evitos Vinčester metodus. Tai ji nustato žaidimo taisykles. Astra tik pėstininkė, nors sukurta iš geriausio marmuro.
– Sutariam, – tyliai sako Titas.
– Pasirašyk čia! – sako Astra rodydama kontraktą. Titas mato Evitos ir Astros parašus lapo apačioje. Jis pasirašo greta.
Pagaliau Titas vėl rašo.
ŠEŠTAS SKYRIUS
Aklavietė
Vos tik Astra išeina iš buto, vėl suskamba durų skambutis. Titas atidaro šaldytuvą norėdamas pažiūrėti, ar ten nėra likusio alaus. Šaltas ir gaivinantis, numalšinantis atsisveikinimo troškulį ilgam laikui. Būtų gaila jį išpilti. Bet šaldytuvas tuščias. Po šimts velnių! Jis užtrenkia šaldytuvo duris ir eina atidaryti durų.
Vėl Astra.
– Sveikas, Titai. Pamiršau tau atiduoti keletą svarbių daiktų!
– O, taip, aišku…
– Pradėsi skaityti knygą Valymas. Ji nuostabi. Pažadu, perskaitęs visiškai pakeisi savo požiūrį į valymą. Namie pradėsi jaustis patogiai. Tu to vertas.
– Taip, gerai…
– O šiame krepšyje yra įrankis, būtinas norint bendradarbiauti. Nešiojamasis kompiuteris.
– Bet aš jau turiu kompiuterį…
– Perskaityk sutartį ir pamatysi, kad rašydamas šią knygą turi naudotis leidėjo duotu kompiuteriu.
– Nejaugi! Ir dėl kokios gi priežasties?
– Jis turi visą, mūsų nuomone, būtiną apsaugą. Tavo kompiuteris atrodo visiškai nepatikimas. Naujojo kompiuterio atmintį gali pasiekti ar perskaityti tik turėdamas reikiamus kodus. Sistema automatiškai viską įrašo į štai čia šone kišamą atmintuką. Kaip matai, yra keletas papildomų USB jungčių. Kai norėsime patikrinti tavo darbą, tiesiog atiduosi man atmintuką, ir aš perskaitysiu rankraštį. O svarbiausia štai kas: šis kompiuteris turi ALK užraktą… kitaip tariant, alkotesterį. Turi papūsti į vamzdelį, nes kompiuteris įsijungs tik tada, kai būsi visiškai blaivus.
– Alkotesteris! Po šimts! Tu nepasitiki manimi? Argi nesutikau? Visiška nesąmonė!
– Alkoholizmas yra liga.
– Bet aš nesu alkoholikas, jau sakiau! – šaukia Titas.
– Ne, žinoma, ne, – nutraukia Astra. – Puiku. Tada nekils jokių problemų jungiant kompiuterio sistemą.
– Tai tiesiog sušiktai neįtikėtina!
– Sutik arba dink.
– Gerai, gerai. Taip!
– Tu teisus, tada pasimatysim. Sėkmės!
Titas atsisveikina su Astra ir atidaro nešiojamąjį kompiuterį. Įjungimo mygtuko vietoje iššoka plastikinis vamzdelis. Titas vėpso į laukiantį vamzdelį. Ar turėtų nusižeminti ir pūsti į tą prietaisą? Bet ar turi kitą pasirinkimą? Jis apžioja vamzdelį ir papučia.
Po poros sekundžių užsidega ekranas ir pasirodo tekstas:
Sveikas, Titai! Dabar dar negali dirbti. Apskaičiavau, kad alkoholiui pasišalinti iš kraujo prireiks aštuonių valandų. Kviečiu sugrįžti po 19 val. Gražios dienos!
Ekranas nublanksta.
Jis jaučiasi giliai įžeistas. Pažemintas. Ir truputį sukrėstas. Aišku, kartais jis klausdavo savęs, ar tik nėra blogai nusiteikęs alkoholio ir narkotikų klausimu. Rodos, padaugino jų tūkstančius kartų. Bet jam patinka linksmintis. Tai praktiškai vienintelis dalykas, kuris pastaruoju metu sekasi.