Geriausia knyga pasaulyje
– Ką tai turėtų reikšti? – teiraujasi kita mergaitė.
– Nėra lengva atsakyti, – sako gidė. – Ar norit, kad papasakočiau?
– Taaaip! – šaukia visi.
– Vienas Salvadoro Dali gyvenimo tikslų buvo tapti gyvąja legenda. Įžymybe. Pavyzdžiui, jis susuko savo ūsus, taigi jie siekė iki pat čia, – sako gidė ir pirštais rodo, kaip jie buvo ištempti per skruostus. – Štai kaip jis pradeda savo biografiją: „Būdamas šešerių norėjau tapti vyriausiuoju virėju. Septynerių – Napoleonu. Ir nuo tada mano ambicijos tik augo.“ Tai nuostabu, ar ne taip?
– Kas buvo Napoleonas? – pasigirsta laibas balselis iš paties grupės galo.
– Prancūzijos imperatorius. Daugybės žemių, kurias norėjo paversti Prancūzijos dalimi, užkariautojas.
– Ar Salvadoras taip pat karys?
– Ne, jis buvo dailininkas. Bet turbūt pamišęs kaip Napoleonas. Ar papasakoti apie „Vilhelmo Telio paslaptį“?
– Taaaaip!
– Na, Salvadoras Dali norėjo, kad žmonės įvairiai interpretuotų jo paveikslus. Šie apima praktiškai viską: tikrovę ir tik sapnuose nutinkančius dalykus. Vietos užteko viskam. Štai ką galvoju: žmogus paveiksle gali būti visi pasaulio dievai, tėvai ir sūnūs viename asmenyje. Galbūt visa žmonija. Taip pat ir visa baisi pasaulio priespauda. Gali matyti, koks suluošintas ir įkalintas žmogus paveiksle. Stovi kaip įbestas, palinkęs, negalima matyti net veido ir panašiai. Taip, jis baisiai prislėgtas. Tikriausiai paveikslas atskleidžia ir blogą tėvo elgesį su sūnumis, nes Salvadoro tėtis kone visada buvo su juo bjaurus. Nors šiek tiek didžiavosi Salvadoro sėkme dailėje, visada galvojo, kad šis kvailys ir keistuolis. Jis abejojo viskuo, ką darė Salvadoras: nuo darbo iki jo, kaip meilužio, reikalų. To pakaktų visam menininko gyvenimui! Nemanote?
Vaikams ne visiškai aišku, ką veikia meilužis. Jie nežino, kas būtina menininkui. Kiek nuklydusi gidė kelioms akimirkoms praranda ryšį su vaikais. Tai, kas prasidėjo kaip jaudinanti istorija, netrukus pasiklysta psichologiniuose aiškinimuose ir nesuvokiamomis nuorodomis į Froidą, Šilerį ir Nyčę. Staiga pastebėjusi, kad vaikai išsiskirstė, gidė supranta padariusi klaidą ir grįžta atgal.
– Vis dėlto žmonės, studijavę šio periodo Dali kūrybai darytą įtaką, sako, kad Paslaptis taip pat atskleidžia ir politinę priespaudą bei klasių nesutarimus. Darbininkus ir valstiečius prieš vis gausėjančią viduriniąją klasę. Pasaulyje taip pat buvo daug pykčio. Manote, kad Salvadoras buvo piktas dėdė?
Keli vaikai linkteli. Ką gi dar gali padaryti? Grupė pradeda skirstytis pakraščiais ir keli vaikai išsėlina patys patyrinėti aplinką. Mergaitė, atsišliejusi į sieną, atrodo mirusi. Staiga parodo gyvybės ženklus: iš kramtomosios gumos išpučia didelį burbulą. Pokšt! Burbulas sprogsta, ir ji vėl apmirusi tarsi lavonas. Nepabūgusi gidė tęsia toliau:
– Kaip sakiau, dar būdamas jaunas Salvadoras Dali nusprendė tapti mitu. Nepaprastai komplikuotu ir visiškai fantastišku mitu – tokiu, kokio pasaulis niekad nepamirš. Net gyveno savo paties muziejuje su milžiniškais kiaušiniais ant stogo. Jis NIEKAD nebuvo patenkintas paveikslu, nebent šis būdavo kelių lygmenų. O dabar paklausykite: Dali šeimoje buvo keletas psichinėmis ligomis sirgusių žmonių. Paranoja, šizofrenija, maniakine depresija, iš tikrųjų viskuo. Niekam nebuvo leista apie tai kalbėti. Taigi Salvadoras nusprendė savo gyvenimu ir tapyba atskleisti tokį uždraustą elgesį. Pavyzdžiui, eidamas prašyti Galos tekėti už jo susitepė ožkos išmatomis, kad ji nesirinktų jo dėl išvaizdos! Ir ji iš tikrųjų pasakė „taip“!
Tai išgelbėjo gidę. Dabar vaikai vėl pabudo – tie keli, kurie dar buvo likę. Kakučiai padeda kiekvienu atveju, taigi vaikai pratrūksta kvatoti. Titas stebi spektaklį su vis augančia nuostata. Gidė jaučia vėjelį savo laivo burėse ir dar prideda:
– Vis dėlto jo santuoka tapo ypač keista, nors jiedu visada mylėjo vienas kitą. Galbūt Salvadoro tėtis buvo teisus, sakė, kad sūnus – niekam tikęs meilužis. Buvo sakoma, kad jo žmona Gala, kuriai priklausė namas mažame žvejų kaimelyje Kosta Bravoje, priiminėdavo žvejus, kasdien grįždavusius po darbo dienos. Ji mylėjosi su jais visais, audringai ir gražiai, kasdien. Gala buvo stambaus masto nimfomanė. Ar kuris nors žino, kas yra nimfomanė?
Muziejaus gidė žvelgia į vaikus. Šie purto galvas. Beminčiai žvilgsniai jų veiduose. Dabar jie ten, kur ji norėjo kad būtų. Atviri. Prisimins šią akimirką visą likusį savo gyvenimą.
– Turbūt manote, kad tai keista, bet tai nepalyginama su tuo, kas dar bus. Taigi sužinojome, kad Vilhelmo Telio paslaptis pasakoja apie Salvadoro Dali norą atkeršyti savo tėčiui ir apie siaurai mąstančios viduriniosios klasės pažiūras. Bet mums nebus taip paprasta. Vilhelmo Telio paslaptis turbūt daugiausia pasakoja apie tamsiąją žmogaus elgesio prigimtį. Mūsų nekontroliuojamas troškimas valgyti ir – kanibalizmas! Kas žino, kas yra kanibalizmas?
Berniukas kilsteli ranką aukštyn.
– Esu matęs Avinėlių tylėjimą…
Kiti irgi matė. Titas, stebintis šį pasirodymą iš šalies, negali patikėti savo akimis ir ausimis. Tas filmas eksperimentinis! Šie vaikai matė Avinėlių tylėjimą, bet negirdėjo apie Napoleoną.
– Bravo! – šūkteli gidė. – Tai filmas apie kanibalizmą! Žmonės, kurie kenčia, žmonės, kurie bijo mirti, žmonės, kurie prisiverčia daryti blogus darbus jausdamiesi kalti dėl savo nevisavertiškumo. Ar prisimenat serijinį žudiką, tą berniuką rūsyje? Siuvantį drabužius iš aukų odos? Jis irgi galėtų būti berniukas su užpakaliu ant ramentų. Jie abu kenčia nuo aukščiausio laipsnio nevisavertiškumo komplekso. Visai kaip Napoleonas! Ir Salvadoras Dali su savo kvailu tėčiu! Ar suprantate? Kartkartėmis kiekvienas turi nevisavertiškumo kompleksą. Giliai viduje visi išgyvena tuos pačius jausmus. Mes visi kaip Salvadoras! Kiekvienas turime savo užpakalius ant ramentų!
Vaikai žiūri į vienas kitą susiraukšlėjusiomis kaktomis ir surauktomis nosimis. Jie juk neturi savo užpakalių ant ramentų, ar ne? Ką tai reiškia?
– Dabar eisime dar toliau! Ar matote ožką su automobilio padanga aplink pilvą štai ten?
Vaikų grupė dingsta pirmai progai pasitaikius.
Titas dar kelioms akimirkoms lieka stovėti priešais Vilhelmo Telio paslaptį. Jis teisingame kelyje, jo sąmonė įsiaudrinusi. Užpakalis ant ramentų, užpakalis ant ramentų… tada staiga supranta. Taip, žinoma! Serijinio žudiko aukų kūno dalys Geriausioje knygoje pasaulyje kabės ant ramentų. Kaip protestas prieš jo tėtį, stačiokišką viduriniosios klasės tėtį, kuris niekada neleido jam iki galo atsiskleisti. Kuris jį nuvertino, skriaudė ir fiziškai, ir psichiškai. Ir kai didvyris detektyvas galų gale randa pėdsakus, pagrindiniam veikėjui, žinoma, suteikiamas Salvadoro slapyvardis, gal net serijinio Salvadoro. Ir serijinis Salvadoras palieka užuominų, reikalaujančių, kad analizuotum Dali paveikslus pagal naują modelį, padėsiantį jį atkurti. Geriausia knyga pasaulyje bus ir revoliucinė knyga apie meno istoriją! Tobula! Dabar viskas, ką Titas turi padaryti, tai perskaityti daugybę knygų apie Dali ir perkrimsti šį reikalą.
„Būtent tai, ką liepė gydytojas“, – galvoja patenkintas Titas. Geras pavadinimas knygai Užpakalis ant ramentų… reikia eiti į kavinę ir užrašyti!
Vos spėja pasukti išėjimo link, kažkas sučiumpa jo ausies spenelį, trukteli Tito galvą savęs link ir sušunka tiesiai į ausį:
– BY**S TAU Į AKĮ!
VIENUOLIKTAS SKYRIUS
Medžioklės pradžia
Ar yra koks nors mąstymo greičio limitas? Įprastomis sąlygomis garsas keliauja 340 metrų per sekundę greičiu. Kūno gyslos perduoda nervų impulsus beveik taip pat greit.
Rėkianti burna puikiai darbuojasi Tito ausyje, todėl tik sekundės šimtųjų dalių klausimas, kada garsas pavirs impulsu, pusmetriu kaukolės gyslelių siunčiamu į smegenis. Taigi praeina maždaug sekundė, kol jis supranta, kas vyksta. Tuo tarpu klyksmas paralyžiuoja. Per prabėgusią sekundę keli trauminiai Tito gyvenimo epizodai šmėkšteli prieš akis kaip glausta ir grėsminga priešmirtinė patirtis. Nemaloni situacija prieš vėl pradingdama blyksteli kaip užšalusios atminties atvaizdai per dešimtąją sekundės dalį.
Jis mokykloje, penkiolikos. Du klasės berniukai pūkinėmis barzdomis. Net dantys matyti. Smirda cigaretėmis ir Pripps Blue alumi. Titas pradeda panikuoti. Jie subadys jo rankas savo pieštukais. Sudraskys į gabalėlius. Jis pernelyg daug rašo. Jie to nekenčia. Ir neleis jam sužibėti kokioje nors srityje. Jie nekenčia, nes jis daro šį tą, ko šie negali suprasti. Poemos – homoseksualams. Tik iškrypėliai skaito romanus. Bet rašymas yra vienintelis dalykas, kurį sugeba! Rašymas vienintelis dalykas, kuriuo jis nori užsiimti, o jie nori tai atimti. Turi bėgti. Turi ištrūkti. Kovoti arba mirti. Gelbėtis. Kur jo atpildo vaizdinys?
A, pliumpt, štai jis! Staiga ir vėl guli moters sterblėje. Nusilaižo pieno ūselius. Lengvai kvėpuoja. Nurimsta.
Praėjo sekundė nuo riksmo ausyje iki savikontrolės ir ramybės būsenos. Sekundė, kuri įrodė Titui, kad viskas įmanoma. Jo technika veikia. Kokioje tik situacijoje atsiduria, turi griebtis savo grėsmių ar atpildo vaizdinių. Reikia mažiau nei sekundės. Dabar jis stiprus. Titas pasisuka rėksnio pusėn.
– Leni… malonu tave matyti, – prataria dvejodamas ir paliečia savo ausį, tarsi norėdamas apsaugoti ją nuo tolesnio agresyvaus ribų peržengimo.
– M-man irgi. Turiu omeny… taip pat. Atsiprašau, kad šaukiau į ausį. Nesusilaikau. Taip tiesiog nutinka. Žinai, Tureto sindromas. Vos tik nors truputį susijaudinu ar nustembu, taip ir nutinka. Apsidžiaugiau tave matydamas.
– Taip, Leni, žinau. Nuostabu. Puiku.
– Dėkui, Titai. Na, o ką tu čia veiki?
– Sakykim, tik žvalgausi aplink. Gavau naują projektą, taigi reikia šiek tiek įkvėpimo. O tu?
– M-mano mergina dirba muziejaus kavinėje. Malina. Esi ją matęs?
Titas purto galvą.
– Na, ji dirba restorane. Ar nudžiausim ką nors skanaus?
– Gerai.
Titas atsistoja į eilę prie kasos už poros gerai išauklėtų juodai apsirengusių ponių. Šios jam šypsosi ir labai taktiškai linkteli, tarsi būtų jį pažinojusios. Arba pažinojo kažkada labai seniai ir dabar norėjo apie save priminti, kad išvengtų sumišimo. Ar permiegojo su kuria nors iš jų? O gal su abiem? Titas supranta, kad nieko nėra neįmanomo, ir prieš nusisukdamas taktiškai linkteli.
Prekystalis pilnas milžiniškų čiabatos sumuštinių, nedidelės lėkštės dydžio pyragaičių ir sausainių. Pertepti pyragai atrodo šiek tiek kaimiški, tarsi kažkas ant jų būtų išbarstęs pernelyg daug miltų prieš pašaudamas į krosnį. Graikų valgis iš mėtų ir česnakų, minkštas prancūziškas sūris, saliamis, keletas įmantrių kopūsto lapų ir saulėje džiovinti pomidorai; visas turinys tiesiog byra per kraštus.
Didžiuliai sausainiai ypač gruoblėtais kraštais. Titas mano, kad juos iškepęs žmogus buvo mažas vaikas ar kas nors, turintis rimtą negalią. Labai gerai, kad Modernaus meno muziejuje įdarbinami ir neįgalieji! Kultūringajai aukštesniajai klasei gali prireikti šiek tiek nuožmios realybės. Daugybė žmonių kasdien priversti dorotis su savo ar kitų negalia. Iš tiesų juk nėra svarbu, kaip jie atrodo; svarbu jų skonis. Matyti visas vidus, nes sausainiai labai sumaitoti. Šen ten styro šokolado, razinų ir riešutų gabaliukai. Be kita ko, ne visi sausainiai tinkamai iškepę: kai kurių pakraščiai net pridegę. Titas paima nenusisekusį sausainį ir prisipila didelį puodelį kavos. Jis stumia savo padėklą kasos link.
– Prašom, bus penkiasdešimt devynios kronos, – sako kasininkė ir draugiškai nusišypso.
– Oi, aš užsisakiau blogų sausainių! Pažiūrėkite, beveik visai sudegę. Gal padarysite nuolaidą?
– Labai juokinga! – kvatojasi kasininkė. – Ne, jie ir turi tokie būti. Tai Džeimio Oliverio sausainiai. Tikrai skanūs, prisiekiu. Mes parduodame jo sausainius ir kepimo knygas.
Lenis prieina prie kasos. Ant savo padėklo laiko vazonėlio dydžio pyrago porciją. Pasilenkia per Titą ir padaro bučinio garsą savo lūpomis.
– La-labas, Malina.
– Labas, Leni.
– J-jis su manim. Tai Titas Jensenas, apie kurį tau pasakojau. Na žinai, iš festivalio.
– O taip! Edžio draugužis. Taip. Sveikas, Titai.
Kasininkė Malina nužvelgia eilę už Lenio. Keletas jaunų mamyčių stoviniuoja rodydamos į pyragaičius ir bandydamos apsispręsti, kuriuos pasirinkti. Dėl jų neryžtingumo už Lenio ir Tito atsiranda nedidelis tarpas. Malina pažemina balsą ir gudriai pažvelgia į juos.
– Gerai, šiandien kava ir pyragas mano sąskaita. Pasilinksminkit. Iki!
– O, labai tau ačiū, – sako Titas, kiek gailėdamasis neužsisakęs milžiniško pertepto pyrago. Jis buvo labai brangus, o Titas ne itin pasitikėjo Lenio sugebėjimais gauti už dyką.
Jis pasiima savo padėklą ir juda poros laisvų kėdžių prie stalo į Vazų muziejaus pusę link. „Šiandien Stokholmas pačios geriausios nuotaikos“, – galvoja Titas žiūrėdamas į žmones, vaikštančius Strandvegeno saulėkaitoje kitoje įlankos pusėje. Kažkas ką tik uždegė grilį užpakalinėje vienos iš jachtų, prišvartuotų prie muziejaus, dalyje. Dūmai lyg strėlė kyla į dangų. Net švelnus jūros vėjelis, atrodo, atostogauja.
Lenis valandėlę kalbasi su Malina. Jis aukštas ir išstypęs; jo kūnas įsitempęs, nepaisant pasitikinčio eik-velniop-aš-roko-žvaigždė požiūrio, kuris matyti net iš drabužių. Daug juodos, daug sagčių. Nors šiandien slepiasi po restorano uniforma, Malina su visais savo žiedais ir nepaklusniais plaukais taip pat atrodo kaip roką mėgstanti mergina. Retkarčiais jiedu dirsteli į Tito pusę.
Už keleto staliukų sėdi dvi kultūringos damos. Jos taip pat kartkartėmis žvilgčioja į Titą. Šis apsimeta žvelgiąs į tolį. Per metų metus įgijo tam tikrą sugebėjimą žiūrėti akių kampučiais. Niekaip nesugeba atskirti, ar žmonės dėbso į jį su susižavėjimu, ar su panieka.
Lenis pabučiuoja Maliną ir vaikštinėja kalkakmenio grindimis. Vieno jo kanvos batų puspadis atsiklijavęs, tad vos šiam priartėjus prie stalo Titas kaipmat išgirsta žliugsėjimą. Nors jo finansinė padėtis dažnai ne itin patikima, jis visada bent jau turi padorius batus. Jo tėtis tuo pasirūpino, kai Titas dar buvo mažas. „Kol turi gerus ir švarius batus, tvirtai stovėsi ant šios žemės.“ Jo tėčiui buvo lengva taip sakyti – juk buvo batsiuvys ir turėjo savo krautuvėlę Skanegatane. Batų taisykla dirbdavo šešias dienas per savaitę. Tėtis nieko daugiau nedarydavo, tik taisydavo ir blizgindavo batus. Darė tai nuo penkiolikos metų. Išėjęs į pensiją pardavė valdas popieriaus parduotuvei už 15 000 kronų. Tada du mėnesius prasėdėjo savo virtuvėje – iki širdis pasakė stop. Mirė atmerktomis akimis, kakta atsirėmęs į virtuvinį stalą. Prie kavos puodelio, kramtomojo tabako ir savo kuponų. Mirtis nebuvo liūdnesnė nei visa kita jo ramiame gyvenime.
– K-koks to sausainio skonis? – domisi Lenis sėsdamasis prieš Titą.
Lenis akivaizdžiai jaučiasi patogiai ir atsipalaidavęs. Jo mikčiojimas ir tikas dabar daug ramesni nei tada, kai juodu susitiko festivalyje.
– Gan geras, – atsako Titas.
– Pasiėmiau puikų didelį pyragaitį. Nelyginant pietūs.
– Tai apskrita akyta bandelė.
– Kas?
– Apskrita akyta bandelė, ne šiaip koks pyragaitis.
– Puti miglas!
– Ne, nepučiu.
– B-bet juk apskrita akyta bandelė skamba kaip įžeidimas. „Tu suknista apskrita akyta bandelė!“ – kažkas panašaus…
– Taip, sutinku, skamba kvailokai. Bet tai vis tiek apskrita akyta bandelė, saldi apskrita akyta bandelė.
Jie kurį laiką sėdi tylėdami. Ar pyragaitis, ar apskrita akyta bandelė – vargu ar tai tinkamos pokalbio temos norint atsipalaiduoti. Titas jaučia nerimo protrūkį. Ir kodėl jis taip pasakė? Turi būti prakeiktas visažinis? Velnias, didelis bokalas šalto alaus būtų daug skaniau. Jo ranka kiek dreba prie burnos keldama puodelį. „Užsitrauk kojines, Titai, po velnių!“ Jis galvoja, kad geriau būti apsėstam nei priklausomam.
– Ar pasilinksminai festivalyje? – Titas stengiasi užmegzti pokalbį.
Lenis išpučia šiek tiek oro per burnos kampą, lyg bandydamas nupūsti nuo veido kirpčiukus. Pfff. Pfff. Dukart greita seka. Bet kirpčiukai nejuda nė per colį. Niekad nejuda, kai pučia orą per burnos kampą. Titas supranta, kad Lenio tikas yra labiau dėl Tureto nei dėl jo erzinančių kirpčiukų.
– T-taip, žmogau. Tai buvo velniška sėkmė. Groti su Edžiu visada grynas malonumas. Aplinka toli nuo tiesos. Beveik gali paliesti meilę ore. Karštį irgi. Dievinu žaidimus didelėse palapinėse. Tai panašu į gulėjimą palapinėje ir glamonėjimąsi su visa publika karštą vidurvasarį. Kiekvienas miega su dar kuo nors, bet gerąja prasme. Supranti, ką turiu omenyje?
Titas žiūri į Lenį. Šis visiškai nieko nesupranta. Juk taip pasibjaurėtina miegoti karštoje palapinėje ir glamonėtis su šimtais paauglių. Jis privalo tai baigti ir pasistengti būti bent kiek malonus. Pagaliau juk tai Lenis susitarė dėl nemokamo vizito kavinėje.
– Taip, manau, suprantu. Sutinku, aplink Edį tvyro ypatinga atmosfera. Prisimenu, kai mačiau jį pirmą kartą. Tai nutiko Stokholmui tapus Europos kultūros sostine. Jie suorganizavo kultūros maratoną kažkur už Ropsteno dujų rezervuaro. Visą savaitę, dieną ir naktį, su aktoriais, rašytojais ir menininkais, kurie pakaitomis skaitė klasiką ir naujai parašytus kūrinius, vienaip ar kitaip apie meilę. Buvau ten vieną naktį. Karšta, pilna žmonių, tikrai nuostabi atmosfera. Tada Edis skaitė Aš dievinu meilę. Buvo tik jis ir vaikinas su kontrabosu. Edis dėvėjo baltą šilkinį kostiumą, didelį, užvyniotomis rankovėmis, buvo basas. Plaukuose prisikaišiojęs plunksnų žiūrėjo kaip Sėdintis Jautis per Rivieros maudynių šventę. Buvo penki šimtai žmonių, sėdinčių ant žemės aplink jį. Atrodė tarsi su aura ir be proto gražus. Paprastai nelengva mane apžavėti, bet net aš pagalvojau, kad atrodo magiškai.
– Š-šūdas, baisiai gerai. Aš dievinu meilę tobula. Ar tik ne tada ir perskaitė visą knygą?
– Spėju, kad taip. Prireikė pusės nakties. Jis buvo lėtesnis tomis dienomis – na, šiaurietiškesnis ir mąslesnis.
Atrodė, kad žmonės buvo apimti ekstazės. Skamba kaip klišė, bet tikrai manau, kad pasaulis tampa šiek tiek geresnis dėl tokių naktų kaip ši. Net ir aš jaučiausi laimingas.
– Ką turi omenyje sakydamas „net ir tu“? Argi tu ne žmogus – na, kaip visi kiti? – stebisi Lenis ir atsikanda didžiulį savo megapyragaičio kąsnį. Tiksliau, megaapskritos akytos bandelės.
– Žinoma, bet masinės patirtys man tikras pragaras. Tampu įtarus, pradedu galvoti, kad kažkas man bando parduoti laimę. Laimės negali nupirkti. Nei atiduoti. Jei jau taip, laimė yra absurdiškas požiūris į pasaulį. Turiu omeny, kad laimė aplanko net mane. Bet ne todėl, kad ją medžioju, greičiau priešingai. Tai ne dėl medžiojimo. Ji gali ateiti bet kada. Juk beveik neįmanoma nebandyti medžioti laimės. Laimės medžioklė turbūt žmogiškiausia veikla, kokią tik gali įsivaizduoti. Gyvūnai gali būti patenkinti ir be laimės, bet ne mes, žmonės. Mums reikia daugiau, visada ko nors daugiau.
– Aš, aš nesu toks velniškai įsitikinęs. Ar medžioji laimę tik dėl to, kad eini į Edžio X skaitomus koncertus? Ar negali tiesiog nusiraminti ir jaukiai praleisti laiką? Būk toks, na, patenkintas.
– Taip, žinoma. Tai ir turiu galvoje. Pasaulis dėl tokių dalykų tik geresnis. Bet nežinau, ar tai laimė, ar ne.
– Ar svarbu, kaip tai vadinsi? – sako Lenis ir papučia burnos kampu: pfff, pfff.
– Ne, tu turbūt teisus.
Titas žvilgteli į kultūringąsias damas. Ar jos dar ten? Taip, yra, sėdi ir laužo į gabaliukus savo milžiniškus sausainius, beria trupinius į burnas kaip gražūs paukščiukai. Kikena ir blizgina savo gražiais dantukais. Iš tolo atrodo tikrai prabangiai su savo nudažytais plaukais ir įmantriomis šukuosenomis. Titas galvoja, kas gi pastaruoju metu nutiko kultūringoms damoms. Dar prieš keletą metų dauguma jų turėjo raudonai dažytus plaukus, pageidautina susivėlusius ir su spalvotu kaspinu. Patogūs batai ir įvairiaspalviai drabužiai. Dabar jos diskretiškesnės ir stilistiškai grynos: gražios kaip modeliai, o dar aukštakulniai, prigludę sijonai, beveik nekreipiant dėmesio į amžių. Nebegali atskirti kultūringų merginų ir aukštesnės klasės paukštyčių. Tokios šukuosenos kainuoja mažiausiai tūkstantį kronų. Kas atsitiko? Ar pakilo atlyginimai kultūros sektoriuje? Bent jau ne Tito, dėl to jis ramus. Nors kai prisimena visą tą stiklą ir dailintą plieną, kuriuos matė Astros bute, nebe toks įsitikinęs. Tuo požiūriu ji taip pat graži. Ne seksualiai graži, bet brangiai graži. „Po velnių, esu giliai šiknoj“, – pagalvoja jis. – „Aš irgi noriu pinigų! Bet ne tam, kad galėčiau atrodyti kaip turtingas aukštesniosios klasės vyrukas. Tiesiog noriu laisvės.“
– Tai ką gi dabar dirbi? – domisi Lenis. – Nauja knyga pakeliui? Skaičiau Audros debesis ir Klastingas šaradas. Gana daug skausmo ir niūrumo. Tobulas skaitalas niūrią lapkričio savaitę Gotlande. Ar bus kažkas panašaus tuo stilium? Pfff. Pfff.
Titas pasijuto priblokštas klausimo, nors per daug metų išmoko nieko nekalbėti apie rašomą knygą. Tai užtraukia visam projektui blogą karmą. Lūkesčiai yra baisiausias visų autorių priešas, taigi niekad neturėtum bandyti pats apibūdinti savo knygos. Nei tada, kai ji baigta, nei – juo labiau – prieš ją parašant. Baigta knyga pati savimi pasirūpins.
– Taip, na, esu užsiėmęs keliomis trumpomis apžvalgomis. Pakalbu su leidėjais ir tiek.
Titas jaučiasi nepatogiai. Negerai. Tiesiog beprotiška sėdėti ir gerti kavą su vaikinu, kuris tik riogso sau nuolat pūsčiodamas. Turėtų dirbti, užuot švaistęs laiką. Laikas bėga ir jis iš tikrųjų turi sugauti pamišusį serijinį žudiką. O turint galvoje tai, kad dar niekad nerašė ko nors panašaus į kriminalinį romaną, pats laikas tęsti.
– T-tai ar ji bus gera? – klausia Lenis.
– Kas?
– T-tavo k-knyga, žinoma.
– Knyga? O, matysim, kaip išeis, – sako Titas ir bando nukreipti kalbą. Jam nepatinka Lenio smalsavimas apie knygą. Kokia knyga? Tito knyga ne Lenio reikalas.
– Žinai, Leni, turiu eiti. Darbas kviečia.
– Dievulėliau. Ir tu. Jūs visi mane pribloškėt.
– Mes?
– Taip, pažįstu tik du autorius. Ir, rodos, abu dirba kaip apsėsti.
Titas kažką pajunta saulės rezginyje. Ką jis turi omenyje? Ką jis turi omenyje?
– Ką dar turi omenyje? – lėtai klausia Titas, nors puikiai žino, ką Lenis turi omenyje.
– Edį X. Jis taip pat dirba kaip beprotis. Kažin ar mačiau jį po festivalio.
Vos tik išgirsta tariant Edžio X vardą, Titas pajunta iš galvos ištekantį kraują. Jis priverstas abiem rankom įsitverti stalo, kad nenugriūtų nuo kėdės.
– O tikrai… Edis, – prataria jis, bet tyliai sau galvoja: šūdas, šūdas, šūdas. Taigi tai tiesa, blogiausi įtarimai pasitvirtino.
– J-jis nosies laukan n-neiškiša. Tik dirba, dirba, dirba. Dieną naktį.
– Ką? – Titas girdi save klausiantį.
Jis jaučiasi paralyžiuotas. Edis X pradėjo rašyti savąją Geriausios knygos pasaulyje versiją ir vogti Tito šlovę. Žmonės dievina viską, prie ko Edis prisiliečia. Aišku, Titas irgi gyva legenda. Pagerbtas meno puslapiuose. Medžiotas bulvarinės spaudos. Bet Edis X – kur kas daugiau. Jis šventasis. Tądien, kai baigs rašyti eilėraščius ir pradės kurpti romanus, sulauks milijonų skaitytojų ir net nepabandęs taps milijonieriumi. Titas turi žinoti. Teisėjas ištarė nuosprendį. Ką gi Edis dirba?
– J-jis sakosi rengiantis savo vasaros radijo programą. Transliacija jau kitą savaitę. Nors nežinau, paprastai jis rimtai nežiūri į radijo reikalus. Vasaros programą rengia jau trečiąjį kartą, bet taip nesistengė nė pirmąkart. Paniro visa galva. Reikia tik atsukti čiaupą. Bet, žinoma, turbūt reikia laiko pasirinkti tinkamą muziką.
Mielasis Edis X kaip gyvulys vergauja projektui, kuris greičiausiai padarys jį nemirtingą. Tuo pat metu nususęs ir pajuodęs Titas Jensenas sėdi ir gurkšnoja kavinėje kartu su mėšlungiška nelaimžuve.
Jeigu yra nors kiek teisybės šiame pasaulyje, tada jai pats laikas pradėti savo darbą.
DVYLIKTAS SKYRIUS
ABC metodas
Varžybos nėra įprastas rimbas, pliaukšintis už Tito nugaros. Bet Tito bute įsitvyrojusi varžybų dvasia pasiunčia savo adrenaliną iki pat padangių.
Dabar proga stalo tenisui. Nėra laiko kurpti taktišką ir išsamų planą. Ne. Ką turi daryti, – tai smūgiuoti kiekvieną kelyje pasitaikantį kamuoliuką. Jis gerai susiplanavo knygos sandarą galvoje, todėl leidžia sau kepti daug skyrių bet kokia tvarka. Tada jau galės iškirpti ir įklijuoti.
Jis pūsteli, įjungia kompiuterį ir pagardina tekstą puikia mintimi:
ABC metodas
Mintis apie tobulą lieknėjimo būdą taip išdailino vyriausiojo inspektoriaus Hekano Rinko kūną, kad jis sudegino 100 kalorijų. Niekada anksčiau niekas nepateikė lieknėjimo triukų taip gudriai ir glaustai. Niekada patarimai nebuvo tokie paprasti ir tiesūs. Be to, ir jis pats – gyvas įrodymas, kad sistema veikia. Per penkias savaites prarado dešimt kilogramų. Ir ką tik peržengė „koketiškų žvilgsnių slenkstį“ – magišką aštuoniasdešimt dviejų kilogramų ribą. Koketiškų žvilgsnių slenkstis – tobulas asmens kūno masės matmuo, juo galima pasikliauti daug labiau nei pavargusiu senuoju KMI, kuris tesugeba susieti kūno svorį su ūgiu. Svoris ir ūgis ateityje žmonijos nebedomins. Tai, kas iš tiesų svarbu, – ar ir kada gali su kuo nors susitikinėti. KMI apie tai nieko nesako, o „koketiškų“ žvilgsnių slenkstis atskleidžia natūralesnius instinktus.