Sugriauta buvo tiek daug, kad abu sunkiai pajėgė įsivaizduoti, kaip šalis galėtų pakilti iš tokių pelenų. Staiga prieš akis atsivėrė požemiai. Balandžio pabaigoje karininkų štabe Tiuringijoje apsilankė jaunas kareivis su Frydricho Didžiojo skeptru ir karališkosiomis regalijomis. Paaiškėjo, kad tie daiktai rasti grotoje už Benterodės, kur nuodugniau apieškojus aptikta kripta su Frydricho Didžiojo karstu. Ten ilsėjosi ir jo tėvas, „kareivių karalius“ Frydrichas Vilhelmas I, kurį Adolfas Hitleris laikė šiuolaikinės Vokietijos valstybės pradininku. Į dėžes nuo amunicijos buvo sukrautos Prūsijos karališkosios regalijos ir brangenybės, asmeninė Frydricho Didžiojo biblioteka ir 271 paveikslas iš jo rūmų.
Vis dėlto šie radiniai nublanko prieš tai, ką tą dieną aptiko Pauzis ir Kirsteinas. Priešais driekėsi didžiulė kasyklos tunelių sistema. Tai buvo sena druskos kasykla prie Austrijos kaimo Altauszės. Druska čia kasta dar viduramžiais. Net ir dabar naudota ta pati technika – Alpių viršūnėse tirpstant sniegui susidarantis vanduo buvo nukreipiamas per kasyklą. Vanduo išnešdavo žemyn druską, kur ji ir būdavo išgaunama.
Kalno pašlaitėje gyvenančios kalnakasių šeimos dirbo čia nuo XIV a. Jie nukreipdavo vandenį kalno viduje esančiais labirintais ir rūpinosi, kad kasyklos neužgriūtų.
Pauzis ir Kirsteinas ėjo per tamsą pasišviesdami tokiais pat deglais, kokius kalnakasiai naudojo šimtus metų. Oras buvo drėgnas. Pirmiausia jie pamatė sprogimo sulaužytas geležines duris. Priekyje buvo dar vienos. Už jų sukrautas į paprastas lentynas gulėjo vienas puikiausių meno kūrinių pasaulyje – flamandų renesanso deimantas Gento altorius.
„Atrodė, kad įstabūs brangakmeniai Mergelės Marijos karūnoje traukte traukė plevenančią žibintų šviesą“, – vėliau rašė Linkolnas Kirsteinas. Didžiulį 12 dalių altorių 1432 m. baigė Janas van Eikas (Jan van Eyck), kuris perėmė šį darbą iš savo mirusio brolio Huberto van Eiko (Hubert van Eyck). 3,5 x 4,6 metro dydžio altoriuje vaizduojamas soste sėdintis Jėzus, jam iš šonų – Jonas Krikštytojas ir Mergelė Marija. Toliau gieda du angelų chorai, už jų stovi rankomis prisidengę Adomas ir Ieva.
Po Jėzumi vaizduojamas kraštovaizdis su ant altoriaus stovinčiu avinėliu, apsuptu besimeldžiančių žmonių ir angelų. Pagal šią dalį altorius kadaise ir vadintas „Het Lam Gods“, t. y. „Dievo avinėlis“. Aukojamas avinėlis įkūnija Jėzaus atnašą. Evangelijoje pagal Joną Jonas Krikštytojas rodo į Jėzų ir sako: „Štai Dievo avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“
Paradoksas, tačiau aukos motyvas atspindi, koks svarbus šis kūrinys buvo nacistams. Šešios altoriaus plokštės XIX a. pradžioje buvo nupirktos Frydricho Vilhelmo III ir kelis dešimtmečius eksponuojamos Berlyno paveikslų galerijoje. Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečių armija pavogė likusias dalis iš Šv. Bavo katedros Gente, kur jos kabojo nuo pat XV a. Versalio taikos sutartimi Vokietija buvo įpareigota grąžinti Belgijai visus altoriaus elementus. Tai buvo dalis šaliai skirtos didelės kontribucijos karo žalai atlyginti.
Ant altoriaus stovintis avinėlis, nekalta auka, simbolizavo Vokietiją. Gento altorius buvo revanšistinės nacionalsocialistų politikos dalis ir atsiimti altorių nacistams tapo garbės reikalu. Štai dabar altorius, pasak Kirsteino, „ramiai ir taikiai“ gulėjo prieš juos.
Pasišviesdami deglais jie lėtai skverbėsi į kalno gilumą. Kartkartėmis prieš akis atsiverdavo vandens ir kalnakasių kirtiklių suformuotos nišos. Visos sienos buvo apstatytos į karstus panašiomis pušinėmis dėžėmis. Staiga deglų šviesoje šmėkštelėjo neįprasta pieno baltumo itališko marmuro spalva. Ant purvino čiužinio gulėjo Mergelė Marija, šalia pasviręs stovėjo nuogas Kūdikėlis Jėzus. Tai Mikelandželo skulptūra „Madona su Kūdikiu“ iš Briugės – vienintelis meistro darbas, atsidūręs už Italijos ribų dar jam gyvam esant. Kūrinį nupirko turtinga pirklių šeima iš Briugės Belgijoje.
Pauzis su Kirsteinu ėjo vis toliau į kasyklą, vieną po kitos aplenkdami medinių dėžių eiles ir stovus su tūkstančiais paveikslų. Prieš akis atsivėrė naujos nišos, pilnos Europos meistrų darbų, siekiančių nuo antikos iki naujausių laikų. Kasykla buvo labirintas, kiekviena patalpa turėjo po kelias išėjimo duris. Giliausios ertmės plytėjo už beveik dviejų kilometrų kalno viduje ir buvo pasiekiamos tik specialiais vagonėliais.
Pauzis su Kirsteinu suprato, kad visai kasyklai ištyrinėti reikės daug dienų, savaičių, gal net mėnesių, ką jau kalbėti apie meno kūrinių identifikavimą, katalogavimą ir išvežimą.
Beveik po savaitės, pasitelkę aptiktus dokumentus, jie įvertino radinio dydį. Pirminiais skaičiavimais, Altauszės kasykloje buvo paslėpti 6 577 paveikslai, 954 grafikos kūriniai, 137 skulptūros, 129 ginklai ir šarvuotės pavyzdžiai, 122 gobelenai, 78 įvairūs baldai, 1 700 dėžių su knygomis ir 283 dėžės, kurių turinys nespecifikuotas.
Rasta ne tik Mikelandželo ir van Eiko darbų. Be kitų garsių meistrų kūrinių, čia buvo daug Adolfo Hitlerio pamėgtų menininkų, pavyzdžiui, olandų dailininko Johano Vermejerio, Rembranto van Reino, Piterio Paulio Rubenso, Antuano Vato, Piterio Breigelio vyresniojo, Luko Kranacho vyresniojo ir Albrechto Diurerio, kūrybos.
Pauzio ir Kirsteino radinys buvo tik pradžia. Bavarijoje, netoli Vokietijos ir Austrijos sienos esančioje Noišvanštaino pilyje su fantastiniais bokštais, rasta beveik tiek pat meno kūrinių. Kaip paaiškėjo, jie pagrobti iš daugiau nei 203 meno kolekcijų, daugiausia iš Prancūzijos žydų šeimų.
Už mažo kurortinio miestelio Berchtesgadeno traukinių stoties aptiktas dar vienas radinys. Ten stovėjo privatus Hermano Geringo (Hermann Göring) traukinys. Atvykę 101-osios amerikiečių divizijos kariai išvydo vietinius gyventojus, nešančius XVII a. gobelenus, arabiškus kilimus, antikines skulptūras, renesanso tapybos darbus ir Geringo šampaną.
Noihauso mieste į pietus nuo Miuncheno, nacisto Hanso Franko (Hans Frank) namuose, rastas garsusis Leonardo da Vinčio paveikslas „Dama su šermuonėliu“, taip pat Rembranto ir Diurerio darbų.
Vis toliau į Vokietijos pietus besiskverbiančios Vakarų sąjungininkų pajėgos aptiko meno vertybių iš visos Europos kolekcijų. Rasta daugiau nei 1 000 meno kūrinių slėptuvių.
Šimtai tūkstančių meno kūrinių buvo pagrobta iš Europos žydų. Taip pat ir okupuotuose kraštuose taikyti rasių įstatymai tapo įrankiu žydams plėšti ir apvogti. Šis nusikaltimas buvo glaudžiai susijęs su holokaustu. Europos žydų žudynės drauge buvo jų kultūros plėšimas, griovimas ir naikinimas. Vis dėlto nukentėjo ne tik žydai. Nacistai plėšė visus, kas pasipainiojo jų kelyje. Rytų fronte Hitlerio armijos negailestingai kariavo ne tik su slavais, bet ir su jų kultūra. Vien iš Lenkijos pavogta šimtai tūkstančių meno kūrinių – pusė šalies kultūrinio paveldo.
Okupuotoje Prancūzijoje nacistai atkeršijo už prieš 100 metų Vidurio Europoje plėšusį Napoleoną. Nyderlanduose paklausių vietinių menininkų darbai supirkti tos pačios šalies iždo pinigais. Be to, nacistai plėšė ne tik priešų, bet ir Vokietijos muziejus. Po karo apskaičiuota, kad jie pagrobė apie ketvirtadalį Europos meno.
Nacistai naudojo labai įvairius būdus užvaldyti meno kūrinius. Nuo paprasčiausio plėšimo ir šantažo iki kai kada legalaus „pirkimo“. Toks pats platus buvo ir plėšikų spektras, jis aprėpė viską nuo nacistų valstybės iki nepriklausomų organizacijų, pavienių nacistų, meno prekeivių, verslininkų, avantiūristų ir visų kitų, pasinaudojusių galimybe praturtėti iš kitų kančios.
Vis dėlto plėšta ne tik iš godumo, būta ir ideologinių šaknų. Nacistams menas buvo ne tik būdas kurti imperiją. Menas turėjo atspindėti rasinį ir dvasinį vokiečių tautos pranašumą. Menas skelbė ir įteisino nacistų pasaulio idėjas. Nacistai meną ne tik vogė, bet kūrė ir naikino. Entuziastingai šlovindami ir aukštindami klasikinę kultūrą, jie taip pat uoliai persekiojo šiuolaikines meno raiškos formas.
Pakeliui iš Baltijos šalių į rytų Vokietiją Raudonoji armija taip pat aptiko meno slėptuvių. Po to, kai vokiečių armijos užpuolė Tarybų Sąjungą, Raudonajai armijai tikrai nerūpėjo puoselėti vokiečių kultūros paveldo. Gausiai puošta carų rezidencija netoli Sankt Peterburgo vokiečių okupacijos metais buvo išplėšta ir nuniokota. Nacistai išmontavo ir pavogė Jekaterinos rūmuose saugomą garsųjį Gintaro kambarį su gintarinėmis sienomis ir detalėmis. Kambarys taip niekada ir nerastas.
Rytų Europoje ir Tarybų Sąjungoje nacistai išplėšė daugiau nei 2 000 muziejų, įvairių įstaigų, bibliotekų ir archyvų. Vokiečių kareiviai metodiškai puldinėjo kultūros paminklus, muziejus ir kitus svarbius kultūros objektus. Tai buvo slavų kultūros naikinimo plano dalis.
Visai kaip Vakarų sąjungininkai, Raudonoji armija irgi turėjo specialiai parengtų muziejininkų būrių. Vadinamosios Stalino trofėjų brigados konfiskavo visus vertingus objektus ir siuntė juos į rytus. Buvo kalbama ne tik apie meną ir antikvarinius daiktus, bet ir apie baldus, maistą, stakles, net gamyklų kompleksus. Trečiasis reichas turėjo būti iššluotas taip, kaip Tarybų Sąjungoje elgėsi patys nacistai. Raudonoji armija pagrobė nespėtus evakuoti iš Berlyno muziejinius lobius. Akylai saugomais traukiniais iš Berlyno muziejų į Maskvą išvežtas Pergamono altorius ir daugiau nei 1 700 Rembranto, Ticiano, Rafaelio, Gojos ir Rubenso paveikslų.
Vis dėlto Vakarų sąjungininkams ir Raudonajai armijai pavyko rasti ne visus pagrobtus meno kūrinius. Daugybė jų dingo iš vokiečių slėptuvių, buvo sunaikinti arba pavogti. Iš karto po karo ir vėlesniais dešimtmečiais suklestėjo juodoji meno kūrinių rinka, kurioje iš rankų į rankas ėjo tūkstančiai pavogtų darbų.
Išvežti meno kūrinius iš Altauszės užtruko kelias savaites. MFAA tai buvo tik pradžia. Pietų Vokietijos ir Austrijos kasyklose, pilyse, tuneliuose, bunkeriuose ir bažnyčiose rasti meno kūriniai buvo nugabenti į Miuncheną ir įkurdinti buvusioje nacistų partijos būstinėje. Vos per kelias savaites patalpos prigrūstos šimtais tūkstančių kūrinių. Netrukus reikėjo rasti naujų sandėliavimo vietų viskam nuo egiptietiškų mumijų iki romėnų biustų. Dar niekada ir niekur pasaulyje nebuvo tokios didelės meno kūrinių sankaupos kaip Miunchene 1945 m. vasarą.
Vis dėlto sunkiausias darbas laukė ateityje – grąžinimas. Administracinis košmaras Europos griuvėsiuose, kurie netrukus buvo padalyti ir šaltojo karo geležinės uždangos. Per pirmuosius šešerius metus po karo grąžinta daugiau nei penki milijonai objektų. Net ir Tarybų Sąjunga grąžino Vokietijos Demokratinei Respublikai ir kitoms valstybėms dalį pagrobtų meno kūrinių.
Nors nuspręsta, kad darbas baigtas, Miunchene vis dar buvo šimtai tūkstančių objektų, kurių savininkai neatsirado. Dar daugiau meno kūrinių ir toliau laikyti dingusiais. Manoma, kad dingo 100 000–200 000 darbų.
Tada nedaug kas suprato, kokių padarinių turės šis dingęs ir bešeimininkis menas. XX a. paskutiniame dešimtmetyje ėmė aiškėti, kad beveik 50 metų užmiršti meno kūriniai buvo tiesiog panosėje – garsiausių pasaulio muziejų salėse Paryžiuje, Berlyne, Vienoje, Niujorke, Londone, Sankt Peterburge ir Stokholme. XXI a. pradžioje savo kolekciją peržiūrėjęs Niujorko Metropoliteno muziejus išsiaiškino, kad beveik 300 paveikslų galėjo būti pagrobti nacių. Nyderlandų tarnybos išplatino sąrašą su daugiau nei 4 000 tokių darbų, eksponuojamų valstybiniuose muziejuose. Manoma, kad Prancūzijos muziejuose tokių kūrinių yra 2 000, taip pat ir Luvre. Vertinama, kad Vokietijos muziejuose gali būti net 50 000 pagrobtų darbų. Tokių kūrinių aptinkama didžiuosiuose pasaulio aukcionuose Londone, Tokijuje, Berlyne ir Niujorke.
Nacistų pavogtas menas sukėlė vieną ilgiausių konfliktų meno pasaulyje. Konfliktas inspiravo protestų bangą, tautinės tapatybės krizę ir dešimtmečius trunkančius teisinius ginčus visame pasaulyje. Jo centre – milijardų vertės meno kūriniai, diplomatinės krizės, neaiškios veiklos skandalai ir nacizmo aukų palikuonys, siekiantys atgauti prarastus pasaulinio garso meistrų darbus. Adolfo Hitlerio muziejus žlugo kartu su Trečiuoju reichu, bet jo palikimas ir toliau neduoda ramybės meno pasauliui.
2 SKYRIUS
Tragedijos gimimas
„VOKIEČIŲ TAUTOS ATGIMIMAS neįsivaizduojamas be vokiečių kultūros ir pirmiausia vokiečių meno atgimimo.“
Naujojo Vokietijos reichskanclerio žodžiai buvo pasakyti jam būdingu pranašišku tonu. Adolfo Hitlerio retoriniai gebėjimai suteikdavo klausytojams vienybės ir dalyvavimo istoriniuose procesuose pojūtį. 1933 m. spalio 15 d. Miunchene buvo kaip tik toks momentas.
Adolfas Hitleris nulipo nuo podiumo ir atsistojo pačiame viduryje prie masyvios uolos. Tai buvo nacionalsocialistams tinkantis prie Dunojaus atskeltas klinties gabalas.
Ši scena kaip ir daugelis nacistų renginių buvo kruopščiai surežisuota. Nacistų spektakliams būdinga griežta struktūra, ideali tvarka ir didinga puošyba sustiprino veiksmo perteikiamą žinią. „Estetizuota politika“ – taip po kelerių metų pasakys to laiko vokiečių filosofas Valteris Benjaminas (Walter Benjamin). Pažadas ekonominės ir socialinės krizės krečiamai Vokietijai sukurti tvarką, stabilumą ir didybę.
Sceną supo devyniolika dešimties metrų aukščio kraujo raudonumo vėliavų, o simetriją kūrė dvi ilgos rudmarškinių smogikų iš SA pajėgų kolonos, kiekviena devynių žmonių pločio. Už jų visose pusėje kilo žiūrovų sausakimšos tribūnos. Iš karto už Hitlerio stovėjo į Triumfo arką panaši konstrukcija su dviem liepsnojančiais indais. Trys Bavarijos sidabrakaliai su apvaliomis juodomis kepurėmis ir trumpomis kelnėmis atvožė dėžę ir ištiesė fiureriui sidabrinį kūjį tvirta medine rankena, kuris labai panėšėjo į asų dievo Toro kūjį Mjolnirą. Kūjo formą sukūrė mylimas Hitlerio architektas Paulis Liudvikas Trostas (Paul Ludwig Troost).
Hitleris pasirūpino, kad priešais stovintis akmens luitas būtų vokiškos kilmės. Vokiškas akmuo vokiškai „šventovei“. Natūrali uola simbolizavo Hitlerį apėmusį istorinį tvarumą. Jis buvo griuvėsius dievinantis romantikas, planavęs, kaip nacių Vokietijos monumentas atrodys po tūkstančio metų. Trečiasis reichas turėjo palikti istorijoje tokį patį pėdsaką kaip kadaise Romos imperija.
Prieš dvejus metus sudegė senoji Miuncheno parodų salė „Der Glaspalast“. Kartu pražuvo šimtai XIX a. vokiečių menininkų darbų, taip pat ir Hitlerio mėgstamo romantiko Kasparo Davido Frydricho (Caspar David Friedrich).
Paskelbtą konkursą naujai parodų salei statyti tais pačiais metais laimėjo pripažintas architektas Adolfas Abelis (Adolf Abel). Vis dėlto prieš pat pradedant statyti 1933 m. naujasis reichskancleris sustabdė darbus ir užduotį sukurti „monumentalų meno muziejų“, vokiškai „Haus der Deutschen Kunst“, patikėjo palyginti mažai žinomam Pauliui Liudvikui Trostui. Vėliau mėgstamiausio statusą pelnęs architektas Albertas Špėras rašė, kad Hitleris žvelgė į Trostą kaip meistru besižavintis mokinys. Trostas nebuvo gerai žinomas pastatų architektas – anksčiau jis daugiausia kūrė prašmatnių laivų interjerus. Vis dėlto Hitleris visa širdimi žavėjosi Trosto neoklasicizmu, kuris turėjo tapti Trečiojo reicho architektūros mokyklos pagrindu.
Sėkmės apakintai nacistų partijai „Haus der Deutschen Kunst“ buvo nepaprastai svarbus dalykas. Tai buvo ne tik pirmasis didelis naujos vyriausybės globojamas statybų projektas, bet ir propagandinis gestas, rodantis aukštesnį nacionalsocialistų partijos tikslą, kuriuo buvo Vokietijos kultūra. Atėjusi į valdžią, partija siekė susikurti gražesnį įvaizdį, kai ką daugiau už vulgarią antisemitinę retoriką ir gatvių mušeikas iš SA.
„Ši šventovė taps naujojo Vokietijos meno namais“, – pažadėjo Hitleris. Renginį stebintys „New York Times“ reporteriai rašė, kad nacistai „norėję aiškiai parodyti visoms nacijoms neturintys agresyvių karinių ambicijų, tik siekiantys pakerėti pasaulį savo meno ir kultūros laimėjimais“.
Vis dėlto šiuo renginiu nacistai norėjo pademonstruoti politinį stabilumą. Buvo praėjęs vos pusmetis po Parlamento rūmų gaisro Berlyne, kai po greitai suorganizuotų naujų rinkimų Hitleris užsitikrino valdžią. 1933 m. birželį uždrausta socialdemokratų partija, o kitos paskatintos iširti pačios. 1933 m. dar toli gražu nebuvo aišku, kad nacistų partiją ir toliau lydės sėkmė. Partijos viduje virė kovos dėl valdžios, galingos SA grupuotės ir jų vadas Ernstas Rėmas (Ernst Röhm) turėjo ketinimų susilpninti Adolfo Hitlerio pozicijas.
„Haus der Deutschen Kunst“ ne tik buvo propagandos objektas, jis turėjo pabrėžti unikalias nacizmo sąsajas su menu. Adolfui Hitleriui vokiečių tautos ir kultūros atgimimas buvo neišvengiamai susiję dalykai. Hitlerio pasaulėžiūroje egzistavo nepaneigiamas rasės ir kultūros ryšys. Vokietijos pranašumas turėjo pasireikšti ne tik kariniu, bet ir kultūriniu požiūriu. Menas privalėjo šlovinti režimą ir pateisinti pasaulines Vokietijos pretenzijas. „Kadangi vokiečiai buvo vieninteliai tikri kultūros kūrėjai ir universalūs kultūros prasme, jie manė turintys moralinę teisę būti universalūs ir teritorine prasme. Kitaip tariant, turintys teisę tapti pasaulio valdovais“, – rašo istorikas Normanas Ričas (Norman Rich).
Taip nacistai siekė pateisinti ir didžiausią pasaulio istorijoje meno vagystę. Jų kėslai rėmėsi vokiečių kultūra, o kitų tautų kultūra ir eksperimentinės meno kryptys įkūnijo tai, ko nacistai nekentė: kitas rases, dekadansą ir marksizmą. Adolfas Hitleris bjaurėjosi „moderniuoju“ menu, kurį prilygino psichikos ligai.
Trečiajame reiche menas tapo svarbiu ideologiniu ir rasiniu barometru. Kas kabojo ant sienų žmonių namuose, visada buvo reikšmingas klausimas.
Nacistų kultūros politika buvo ambicinga, ji atsidūrė politinės veiklos centre, o tai XX a. politiniame judėjime yra unikalus reiškinys.
Iki pat karo pabaigos buvo skiriami dideli ištekliai menui plėšti, naikinti ir aukštinti. Meno politikai buvo būdingas tas pats neracionalus karo išteklių paskirstymas kaip ir holokaustui. Viena vertus, todėl, kad plėšimas buvo to paties mechanizmo sraigtelis. Žydų nuosavybės grobimas ir troškimas sunaikinti žydų įtakos vokiečių kultūrai pėdsakus buvo ideologinis sumanymas, kuris vėliau tapo pirmuoju žingsniu į daugiau nei šešių milijonų žmonių žudynes.
Adolfas Hitleris ne vienintelis laikė save pirmuoju Trečiojo reicho architektu ir meno globėju, tapsiančiu varomąja kultūros politikos jėga. Nacistų elito gretose buvo daug tokių, kurie jautė tikrą, nors ir siauru supratimu grindžiamą susidomėjimą menu. Ir tokių, kurie po 1933 m. pirmiausia čia įžvelgė galimybių padaryti karjerą, patekti į valdžią, įgyti statusą ir praturtėti. Menas daugumai smulkių nacistų veikėjų tapo „tramplinu“ į fiurerio aplinką. Parodęs susidomėjimą kultūra arba padovanojęs Hitleriui gerai parinktą meno kūrinį, galėjai pasidaryti įtakingas.
Hermanas Geringas, Heinrichas Himleris, Jozefas Gebelsas, Albertas Špėras, Martinas Bormanas ir Alfredas Rozenbergas (Alfred Rosenberg) – tai tik keli nacistų vadai, kurie aktyviai dalyvavo kultūros politikos klausimuose.
