Praeivi, jeigu tu nori suskaičiuoti visas jos nelaimes,
Tau tereikia išvardyti jos gyvenimo įvykius.
Tokia yra laimingais vadinamų įvykių paslaptis.
Ponia de Montozjė mirė šešiasdešimt ketverių, 1671 metų balandžio 13 dieną. Marijai Teresei Austrei laukiantis ji buvo paskirta karaliaus vaikų guvernante, paskui, pasitraukus hercogienei de Navaj, – karalienės palydos dama. Ją savo elgesiu išgąsdino ponas de Montespanas, tas Alkmenės vyras Moljero komedijoje[6 - Komediją „Amfitrionas“ Molière’as sukūrė 1668 metais.], išniręs prieš jos akis tamsiame skersgatvyje ir tarsi jai grasinęs. Žiuli d’Anžen krimtosi dėl savo perdėto santūrumo. Suvokdama pareigas, kurias jai uždeda vyro pavardė, ji įsivaizdavo girdinti tariamus žodžius prie Montozjė kapo: „Šis kapas atsivers, šis miręs kūnas atgis ir manęs paklaus: „Kodėl tu man pamelavai, tu, kuri niekuomet niekam nemeluoji?“ Ponia de Montozjė pasitraukė iš aukštuomenės, gyveno dar trejus metus, paskui mirė; mažai kas išgirdo, kaip užsitrenkė jos karsto dangtis.
Deja, viena iš gražiausių Rambujė rūmuose suspindusių asmenybių užsidarė Grinjane – savo nemirtingumo ištakose. Ponia de Sevinjė neturėjo jokių iliuzijų dėl savo jaunatvės, priešingai nei ponia de Montozjė. Sevinjė dukteriai rašė: „Aš jaučiu bėgantį laiką ir podraug atnešantį baisiąją senatvę.“ Ji rašė ir vaikaičiams: „Štai ir jūs, Rošė, mūsų mažame kaimelyje.“ Čia ilgai gyveno pati ponia de Sevinjė. Likus ketveriems metams iki Ransė mirties, 1696 metų kovo 29 dieną Grinjane rašytame laiške minimas jaunasis Blanšforas, „nuvytęs tarsi audros palaužtas žiedas“. Tai vienas paskutinių epistolininkės laiškų, virš kapo padvelkęs vėjo skundas. Ji sakė: „Aš verta pakliūti į didelį pintą krepšį, kur jūs sukraunate visus tuos, kurie jus myli, bet bijau, kad šiems jūs neturite nė vieno krepšio.“ Tokie krepšiai labai lengvučiai, jie sveria ne daugiau kaip sapnai. Apima švelnus liūdesys matant, kur link krypo paskutinės ponios de Sevinjė mintys. Nežinia, kokie buvo jos lemtingieji žodžiai; būtų gera turėti priešmirtinių žodžių, kuriuos ištarė žymūs žmonės, rinkinį; tai būtų paslaptingojo sfinksų krašto šnabždesiai, kuriais Egipte palydima iš pasaulio šurmulio į dykumą.
Romoje gyvenusi tremtinė ir ponios de Rambujė bičiulė ponia Deziursen, sulaukusi senatvės, nebedrįso sugrįžti. Sen Simonas rašė: „Jai, tebesvajojančiai apie aukštuomenę ir apie tai, kokia ji buvo, bet jau nebėra, buvo malonu patirti, kaip visų užmiršta ponia de Mentenon užbaigė savo dienas Sen Sire.“
Vis dėlto neseniai hercogas de Noajis puikiai restauravo Sen Sirą. Sen Simonas, mums pasakodamas, kad poniai Deziursen turėjo būti savaip malonu baigti savo dienas tarp griuvėsių, greičiausiai malonumu laikė visų didžiausią sielvartą – gyvenimą. Laimingas žmogus, mirštantis savo gimimo akimirką! Užgęsta ant jo lopšį apglėbusių moterų rankų, kurių šypsena yra visas pasaulis.
Iš šios draugijos liekanų susiformavo daugybė kitų, kurios išsaugojo Rambujė rūmų ydas, bet ne gerąsias savybes. Ransė sukiojosi tose draugijose; jos nepaveikė jo proto, bet iškreipė įpročius; panašiai kaip kardinolas de Recas, Ransė kovėsi keliose dvikovose, jeigu tikėtume rašiniais, kuriais iš tiesų nereikėtų pasitikėti.
Albrė ir Rišeljė rūmai buvo du didieji pirmojo šaltinio atsišakojimai, iš kurio atsirado Longvilių ir ponios de Lafajet rūmai, vėliau – de La Rošfuko sodai, kuriuos gerai išsilaikiusius dar esu regėjęs mažojoje Marė gatvėje. Klestėjo salonai; Paryžius buvo pasidalijęs į kvartalus, vadinamus nuostabiais vardais: juos galima rasti „Preciozių žodyne“. Sen Žermeno kvartalas vadinosi mažaisiais Atėnais, Ruajalio aikštė – Dorėnų, Marė – Skolijų kvartalu, sala su Dievo Motinos katedra – Delo sala. Visos XVII amžiaus pradžios asmenybės pakeitė vardus: apie tai rašoma Bualo prakalboje, skirtoje „romano herojams“. Ponia d’Aragonė pavirto princese Filoksena, ponia d’Aligr – Telamira, ponas Sarazenas – Poliandru, Konraras – Teodamu, Sent Enjanas – Artabanu, Godo – Sidono burtininku.
Kiek toliau, Marė kvartale, susibūrė dar viena draugija, pasivadinusi tuo pat vardu, kurios nariai kartais lankydavosi Rambujė rūmuose. Ten karaliavo didysis Kondė, užeidavo ir Moljeras; čia sutikdavai de La Rošfuko, Longvilį, d’Estrė, Lašatrą. Kondė buvo pamiršęs savo pirmuosius bendražygius, „mažuosius mokytojus“, ir Arno d’Andiji jo nebemokė jodinėti. Moljeras, šnekučiuodamas su salonuose besilankančia Ninona, sukūrė veidmainio paveikslą – būsimąjį Tartiufą.
Atrodo, kad mano paminėtoji Ninona vis dėlto nepažinojo Ransė. Ji buvo bedievė, savo dvasia – filosofė ir kurtizanė, dėl to XVIII amžius jai buvo toks palankus. Buvo daug kalbėta apie panelės de Lanklo skrupulingumą, kai ji grąžino jai patikėtus pinigus; tai įrodo, kad ji – ne vagilė. Savo nepatiklumą ji dangstė sąmojumi: matyt, jo turėjo pakankamai, nes ponios de Lasiuz, de Kastelno, de Lafertė, de Siuli, de Fjesk, de Lafajet mielai ją priimdavo. Ponia de Mentenon, kuri tuo metu dar vadinosi ponia Skaron, buvo jai labai artima, vėliau norėjo ją pasikviesti į Sen Sirą. Grafienė Sendvič siekė jos draugystės; karalienė Kristina ją vadino „žymiąja“ Ninona ir kvietėsi į Romą. Por Ruajalis siekė ją atversti į tikėjimą. „Jūs žinote, – pasakė ji Fonteneliui, – kiek naudos aš gavau iš savo kūno; galėčiau dar brangiau parduoti sielą.“ Ponia de Sevinjė atskleidė savo sūnaus meilės nuotykius ir išbarė jį už tai, kad Ninonai perdavė aktorės Šanmelė laiškus: juk ir blogai elgiantis negalima pamiršti garbės. Ninonai neužteko vienos pergalės Šantalių šeimoje, ji užkariavo net tris kartas.
Ninonos svečiai buvo dalijami į kelias kategorijas – „kankinius“, „favoritus“ ir tuos, kurie tikėjosi laimingo fortūnos posūkio. Nesavanaudiškoji Ninona buvo jautri savo gerbėjų dosnumui. Ji gyveno Turnelio gatvės namuose, kuriuos dar ir šiandien galima pamatyti; kurį laiką gyveno ir netoli nuo Sen Žermen de Prė kvartalo. Kartą, per 1651 metų gavėnią, pro Ninonos langą kažkas išmetė kaulą; tas kaulas pataikė į kunigą. Šis kunigas pradėjo kalbėti, kad tuose namuose buvo nužudyti du žmonės ir ten buvo valgoma mėsa. Ninona paprašė Kandalą ir Mortemarą užtarti ją prieš teisėją, kurio jurisdikcijai priklausė dalis Sen Žermeno; tuo šis reikalas ir pasibaigė.
Ninona tvirtino, kad turtuolis Furo buvo nesveikas; ji buvo pastebėjusi jo galvoje furunkulą. Vilarso, kuris sekė Ninoną per langą, apimtas pavydo puolė bėgti pas ją; manydamas, kad dedasi skrybėlę, jis įsibedė į galvą sidabrinį ąsotį su snapu ir buvo daug vargo, kol jį ištraukė. Vilarso susirgus, Ninona nusikirpo ir jam nusiuntė savo plaukus. Vilarso buvo jos sūnaus tėvas. Savo kilmės nežinojęs sūnus įsimylėjo motiną ir nusižudė: tai įtartina istorija. Ninona išvarė iš draugijos girtuoklį Šapelį; šis prisiekė, kad visą mėnesį kasvakar eis gulti girtas ir sukurs dainušką apie Ninoną.
Sent Evremono atsiminimuose įdėti aštuoni panelės de Lanklo jam į tremtį parašyti laiškai; uždraudus palaidoti tėvynėje, jo kūnas ilsisi Vestminsterio mauzoliejuje. Sent Evremonas žvelgė į Paryžių iš kitos pusės, iš Londono; jo draugiją iš tiesų sudarė ševaljė de Gramonas, prancūzu laikomas škotas Hamiltonas, neskaitant gražiųjų italių Mazarini, kurias jis buvo įsimylėjęs. Ninonos laiškai pasižymi subtiliu stiliumi ir skoniu.
„Aš netikiu, – rašo ji Sent Evremonui, – aš netikiu, kad Dulsinėja labiau už mane džiaugtųsi, prisimindama savo riterį. Jūsų laiškas mane rado tokią, kaip visada, ir „liūdnas veidas“ nė truputėlio nepakenkė jausmams. Esu sujaudinta jų stiprybės ir pastovumo. Išsaugokite tuos jausmus gėdai visų tų, kurie išdrįsta apie juos spręsti. Aš, kaip ir jūs, manau, kad raukšlės yra išminties ženklai. Iš tiesų žaviuosi, kad šitos išorės dorybės jūsų nė kiek neliūdina; aš stengiuosi elgtis taip pat. Vienas jūsų draugas, provincijos valdytojas, iš tokių puošmenų susikūrė savo gerovę. Pasenti – didžiausias pono de Tiureno gyvenimo troškimas.“
Ar ponia de Sevinjė būtų dar gražiau atsiliepusi apie savo „išorės dorybes“? Ninona rašė Sent Evremonui: „Palikuonys vertai garbstys mūsų ilgą gyvenimą ir tvarią draugystę. Kartais man nusibosta visą laiką veikti tą patį ir aš imu pritarti tam šveicarui, kuris dėl šios priežasties įšoko į upę. Dažnai draugai mane dėl to nepiktai bara ir tvirtina, kad gyventi gera, kai gyveni ramiai ir esi sveiko proto. Kūno galių pokyčiai žadina kitokias mintis; verčiau kūno jėgos pranoktų proto pajėgumą, bet viskas veltui, nieko negali pakeisti.“
Ką tik buvo paminėtas de Tiurenas. O štai čia – La Fontenas: „Aš sužinojau, kad jūs norėtumėte pasikviesti La Fonteną į Angliją; Paryžiui iš jo – jokios naudos, jo galva gerokai nusilpo. Toks yra poetų likimas, Tasas ir Lukrecijus tai patyrė. Aš abejoju, ar La Fontenas yra ragavęs meilės gėrimo; jis jo negėrė nė su viena savo pažinota moterimi.“
Taip visas Liudviko XIV amžius praslenka už permatomo šydo, laikomo naujosios Koso salos[7 - Kalbama apie salą Egėjo jūroje, pagarsėjusią šilko gamyba; Chateaubriand’as ją mini veikale „Kelionė iš Paryžiaus į Jeruzalę“.] gyventojos ranka.
Liko nežinoma tikroji Ninonos korespondentą ištikusios nemalonės ir Liudviko XIV griežtumo priežastis. Sen Simono cituojamas politinio pobūdžio laiškas negalėtų būti, nepaisant karaliaus įtarumo (savaime suprantamo po visų neramumų jo mažametystės laikais), tikroji nemalonės priežastis; turėjo būti kokia nors slapta skriauda: Sent Evremonas buvo susijęs su Fukė, o šis prieidavo prie ponios de Lavaljer laiškų. Sent Evremono atsakymai panelei de Lanklo skamba maloniai, bet dirbtinai. Užsienyje buvo galima aptikti tų nuo Prancūzijos atitrūkusių nuoskilų, kurios sudarydavo nedidelius savarankiškus kūnus, besisukančius atskirai nuo savosios planetos. Beveik tikra, kad Sent Evremonas yra tėvo Kanė ir maršalo d’Okenkuro „Pasikalbėjimo“ autorius.
Grotoje trykštantis skaidrus upokšni,
Samanomis ir gėlėmis apkaišytas,
Nuolat žadink mano mintį
Savo čiurlenančia vilnimi.
Šoljė svajonių akimirkomis taip pat kūrė eiles, galbūt jis galvojo apie Ninoną, kai rašė:
Dieve, kokia šįvakar graži Iridė!
Ji sako, kad jos širdis priklauso man,
Praleiskime su ja šią naktį,
Bet nepasikliaukime jos pažadais.
„Šventyklos Anakreontas“ – taip buvo vadinamas Šoljė, prisimenantis pasenusią panelę de Lanklo – sakė, kad net jos raukšlės alsavo meile; toji anų laikų draugija jau turėjo daugiau kaip aštuoniasdešimt metų. Ninonai pristatė ką tik baigusį koležą Volterą. Ji paliko jam du tūkstančius frankų knygoms įsigyti ir greičiausiai tokį karstą, koks Egipte būdavo nešiojamas apie puotos stalą. Iš Ninonos griaučių liko tik keli pabiri kaulai, kokius matome Romos kriptose. Liudviko XIV epocha viską padidino. Kas šiandien būtų Ninona?
Tuo metu, kai pasirodė Ninona, kilo nauja žvaigždė – ponia Skaron. Ji su vyru gyveno Mutono gatvėje. Kartą Skaronas, būdamas Manse, išsitepė medumi ir išsivoliojo plunksnose; jis tarsi peštukas mušdavosi gatvėse. Šitas bekojis luošys vedė gražią ir neturtingą panelę d’Obinjė, gimusią Nioro kalėjime, užaugintą Šato Trompete, kur buvo perkeltas Agripa d’Obinjė. Ji atvyko iš Amerikos, ten laikinai buvo įsikūręs jos tėvas Agripa. Kadaise admirolas de Kolinji ketino Floridoje įkurti koloniją.
Anot Segrė, vaikystėje panelę d’Obinjė persekiojo gyvatė; tai primena Aleksandro Didžiojo istoriją. Gyvendama pas kalvinistę ponią de Vilet ir pas šykštuolę ponią de Nejan, ponia de Mentenon rūpinosi paukščiais ir gyvuliais. Tokia buvo jos karaliavimo pradžia. „Komiško romano“ autorius panelę d’Obinjė visuomenei pristatė padedamas ševaljė de Mėrė, kuris savo linksmojo draugo žmoną vadino „jaunąja indėne“. Iš pradžių ponia Skaron auklėjo Liudviko XIV ir ponios de Montespan pavainikius, įkurdintus nuošaliame namelyje Vožiraro lygumos vidury. Ši aplinkybė jai sudarė sąlygas asmeniškai bendrauti su Liudviku XIV; ji sugebėjo prisitaikyti prie karaliaus įpročių: pastarajam buvo malonu kalbėtis su savarankiška ir santūria moterimi. Šitaip ji galiausiai tapo Liudviko XIV žmona. Skaronui atiteko didelės ateities lėmėjo vaidmuo: taip ir negrai augina savo šeimininkams gražiąsias dykumų būtybes, kurių toks ilgas ir dailus kaklas.
Aukštuomenės žiedas pradėjo rengti šventes Tiuilri, pokylius, komedijas, pasivažinėjimus. Pavieniai Fontenblo parko kampeliai pavirsdavo stebuklingais sodais – „Eliziejaus laukų tyrais“, kaip tada buvo vadinama. Tuo metu Liudvikas XIV lydėdavo Ponią – Anglijos Henrietę, kuri buvo ištekėjusi už Pono[8 - Karaliaus brolio Pilypo Orleaniečio.]. Anot ponios de Motvil, linksmybės dieną, pasivaikščiojimai ir vakarienės iki antros ar trečios nakties valandos buvo „daugiau negu galantiškos“.
Panelė de Monpansjė pasakojo, kad kartą ji tris dienas rengėsi iškilmėms; jos suknelė buvo išpuošta deimantais ir skaisčiai raudonais, baltais ir juodais kutais; Anglijos karalienė jai paskolino savo brangenybių. Panelė, kuri puikavosi savo aukštu ūgiu, skaisčiu gymiu ir žvilgančiais šviesiais plaukais, buvo negraži; turėjo juodus dantis, bet didžiavosi tuo kaip savo aukštos kilmės įrodymu. Kardinolo de Rišeljė laikais panelė jau dalyvavo „Grožio triumfo“ balete: ji vaizdavo Tobulybę, panelė de Burbon – Žavesį, o panelė de Vandom – Pergalę.
Netikėti kontrastai paryškindavo tuos aukštuomenės džiaugsmus. Kartą per frondą panelė de Monpansjė, palikusi tėvui užgrobtą Orleaną, Paryžiuje važiavo per Mažąjį tiltą, jos karieta užsikabino už vežimo, kurį kasnakt pilną prikraudavo lavonų; panelė de Monpansjė paprasčiausiai persėdo prie kitų durelių, „baimindamasi, kad kokia koja ar ranka nesuduotų jai per veidą“. Ir 1792 metais, ir per šią revoliuciją žmonės gyveno gatvėje. Panelė apsilankė Por Ruajalyje; ji ketino čia įsteigti Karmeličių vienuolyną.
Kardinolas de Recas lankydavosi visur, neatsisakydavo nė vienos moters; jis būdavo ir Ševrezų rūmuose. Panelė de Ševrez „su viskuo, ką mylėjo, elgdavosi kaip su savo sijonais: jeigu jai patikdavo, guldavo su jais į lovą, bet po dviejų dienų pasibjaurėjusi sudegindavo“. Pagaliau Marė kvartale ir Šventojo Liud-viko saloje gyveno aukšti teismo pareigūnai Lamuanjonas ir d’Ageso; jų jaunystėje, kai turėdavo prasilenkti juos vežančios tvirtais žirgais kinkytos karietaitės, svorį išlygindavo duonos kepalais. Henrikas III mėgdavo nustebinti atsiskyrusias kompanijas ir staiga pasirodęs atsisėsdavo jų vidury.
Ta seniai išnykusi visuomenė, o kiek po jos dar būta kitų! Mes šokame ant mirusiųjų kaulų, kapuose nuslopsta džiaugsmo šuorai. Juokiamės ir dainuojame žemėje, aplaistytoje mūsų draugų krauju. Kas šiandien liko iš vakarykščių sielvartų? Kuo rytoj pavirs mūsų šiandienos palaima? Kokią reikšmę galėtume suteikti šio pasaulio dalykams? Draugystės nebelieka, kai tą, kurį myli, ištinka nelaimė, arba tas, kuris myli, pasidaro galingas. Meilė apgaulinga, laikina arba nusikalstama. Garbę jūs pasidalijate su vidutinybe arba nusikaltėliu. O sėkmė? Ar tinka šią tuštybę laikyti gėriu? Tėra vien tos laimingomis vadinamos dienos, kurios tykiai slenka tarp kasdienių namų rūpesčių, žmogui nesukeliančių nei troškimo užbaigti gyvenimą, nei eiti toliau.
Į aprašytuosius salonus Ransė įvesdino jo frondos draugai; Romoje jis pasinaudojo šių asmenų rekomendaciniais laiškais. Kardinolas de Recas jį apgyvendino savo rūmuose šalia Vatikano. Paryžiaus arkivyskupas Šanvalonas buvo jo geras pažįstamas. Šanvalonas buvo toks pat apsukrus ir drąsus kaip Sansi, jį mėgo Liudvikas XIV. Manoma, kad būtent jis palaimino valdovo santuoką su ponia de Mentenon. Šiai poniai atsirūgo ambicijos, nes ji išdrįso parašyti, kad nuobodžiauja su nuolatos paniurusiu karaliumi. 1682 metais Šanvalonas dvasininkų susirinkime susiginčijo su Bosiuė. Paryžiaus arkivyskupas mirė gėdinga mirtimi Konflane, kurį buvo įsigijęs ir kuris atiteko Paryžiaus arkivyskupijai.
Ransė buvo Šatonefo ir Brantomo anūko Montrezoro bičiulis. Jis medžiodavo kartu su hercogu de Boforu. Su šiais lengvabūdžiais didikais jis susipažino Monbazono rūmuose, į kuriuos pateko per savo ryšį su hercogiene de Monbazon.
Besibaigiant frondai, abatas Le Butijė gyveno tai Pary-žiuje, tai Verece – savo paveldėtose žemėse, ir viename iš gražiausių Tūro kampelių. Kasmet jis gražino savo dvarą, kuriame leisdavo dienas panašiai kaip šventasis Jeronimas ir šventasis Augustinas; taip ir aš savo nerūpestingoje jaunystėje pramogavau Neapolio įlankoje. Ransė prasimanydavo pramogų, jo šventės buvo prašmatnios, puotos prabangios, jis svajojo apie nepaprastus malonumus ir negalėjo gauti to, ko troško. Kartą su trimis bendraamžiais bajorais nusprendė leistis į kelionę Apvaliojo stalo riterių pavyzdžiu; jie susidėjo pinigų ir išsirengė ieškoti nuotykių; iš šito sumanymo nieko neišėjo. Neilgai trukus trapistų kasdienybė pakeitė jaunystės svajones.
Ransė susidomėjo astrologija, kaip ir Kotryna de Mediči, kurios burtininkavimo bokštas tebėra išlikęs šalia Javų turgaus rotondos. Krikščioniško auklėjimo įdiegti religijos pagrindai grūmėsi su prietarais; jo manymu, žvaigždžių siunčiami ženklai tarsi skelbė jo būsimą atsivertimą. Kaip ir senovės žvaigždžių stebėtojai, jis pažino mėnulio kelius anksčiau negu žemės takus. Vieną dieną šaudė paukščius už Dievo Motinos katedros, pačiame salos smaigaly; iš pakrantės kiti medžiotojai pataikė į jį, jis buvo sužeistas, bet liko gyvas, mat kulka atsimušė į plieninę medžioklinio krepšio grandinę. „Kas būtų buvę su manim, – tarė jis, – jeigu Dievas tą akimirką būtų mane pasišaukęs?“
Kitą kartą Verece jis išgirdo medžiojant savo pilies prieigose, atbėgo, šoko į medžiotojų pulko vidurį; jiems vadovavo dvikovomis pagarsėjęs bajoras. Ransė puolė pažeidėją ir jį nuginklavo. Brakonierius vėliau sakė: „Matyt, Dangus globoja Ransė, nes aš negaliu suprasti, kas man sutrukdė jį užmušti.“ Yra ir kita šio nuotykio versija: medžiotojai nusitaikė į atšuoliavusį Ransė, jį lydėjo tiktai mažuoju liokajumi vadinamas arklininkas. Ransė metėsi į jų pulką, privertė visus atsitraukti ir jį atsiprašyti.
Prieš nusileidžiant ant žemės, ambicijos jį stūmė į viršūnę. 1635 metų gruodžio 21 dieną buvo priimtas į bažnytinį luomą, 1647 metais gavo teologijos bakalauro, 1649 metais – licenciato laipsnį, 1653 metais tapo Navaros fakulteto daktaru. 1651 metais Šventojo Jokūbo bažnyčioje Tūro arkivyskupas jam pavedė keturis mažesniųjų brolių ordinus, subdiakonatą ir diakonatą; tų pat metų sausio 22 dieną įšventintas kunigu.
Po palaiminimo uždedant rankas beliko atlikti baugiąją ceremoniją. Esu girdėjęs, kaip Venecijos Alpių papėdėje skamba varpas, pagerbdamas vargšą levitą, kuris rytą turėjo laikyti savo pirmąsias mišias. Ransė mišių iškilmės dienai buvo parengti nuostabūs arnotai ir kiti drabužiai. Bet Ransė – ar pabūgęs Dangaus bausmės, ar palaikęs šventvagyste anksčiau turėtą laisvę, ar suvokęs tą siaubą, pagoniškoje Romoje apimdavusį jaunutį nusikaltėlį, kuriam dėl amžiaus būdavo dovanojama mirties bausmė – pasislėpė pas šartriečius. Vien tiktai Dievas jį išvydo prie altoriaus. Būsimasis dykumos gyventojas, atsigręžęs į Rytus, į Jeruzalę, ant kalvos pašventino pirmąsias savo vienatvės apraiškas.
Vienas Ransė biografas rašė: „Jo širdžiai rūpėjo tai, ką pasaulis vadina didžiomis aistromis: malonumai jam buvo nesvetimi, jis jų nevengė. Tai buvo švariausių rankų žmogus, labiausiai mėgęs duoti, o ne imti.“
Aš pacitavau abato Marsoljė, kurį Anglijos karalius ir karalienė įpareigojo parašyti reformatoriaus gyvenimo istoriją, žodžius. Nuverstų didenybių įsakymai Dievo tarno žodžiams suteikia polėkio ir rimtumo, kurį įkvepia nelaimingas aukščiausių asmenų likimas.
Mazarinis nemėgo buvusių frondos dalyvių, jis dar mažiau mylėjo savo pirmtako globotinius ir priešinosi Ransė karjerai; pats Ransė jos neskubino, kai tas jam neatrodė priimtina. Praėjus kuriam laikui po įšventinimo į kunigus, jis atsisakė Leono vyskupystės, kurios pajamos buvo nepakankamos, o Bretanė – per daug toli nuo dvaro. Dom Žervezas pasakoja, kad medžioklė buvo vienas mėgstamiausių jo užsiėmimų. Jis rašė: „Ne kartą matėme, kaip jis, iš pat ryto praleidęs tris ar keturias valandas medžiodamas, tą pačią dieną pakaitiniais arkliais įveikęs dvylika ar penkiolika mylių, ramiausiai Sorbonoje gindavo kokį nors teiginį arba pamokslaudavo Paryžiuje, tarsi būtų ką tik išėjęs iš savo kabineto.“ Šanvalonas, sutikęs jį gatvėje, paklausė: „Kur eini, abate? Ką šiandien veiki?“ – „Rytą, – atsakė jis, – pamokslausiu tarsi angelas, o vakare medžiosiu tarsi velnias.“
Savo „Memuaruose“ abatas de Marolis cituoja Ransė: „Šis abatas, – sakė jis, – kurio toks geras būdas ir toks šviesus protas, būtų pradžiuginęs savo dėdę, poną Tūro arkivyskupą, jeigu karalius būtų norėjęs jį paskirti arkivyskupo padėjėju, – ir dėl naudos diecezijai, ir dėl šeimos garbės.“ Marolis tęsia: „Arkivyskupas iš pradžių pamanė, kad mano žodžiai tėra grynos mandagybės, bet paskui padėkojo supratęs, kad man labai rūpėjo tos didelės viltys, kurias aš siejau su abato de Ransė gabumais.“ Čia minimo abato de Marolio motina važiuodavo į mišias karietaite, traukiama keturių baltų, Vengrijoje iš turkų paimtų arklių. Ji nusivesdavo savo sūnų prie šaltinio, tryškusio gluosnyne. Marolis būtų vertas prisiminti, jeigu jis būtų sukūręs šias eiles, bet nežinia, ar tai yra Marolio, „Pastabų apie „Įpykusį Rolandą“ autoriaus, posmas:
Kaip malonu regėti du balandėlius,
Suglaudusius snapelius, judinančius sparnelius,
Vienas kitą vis saldžiai bučiuojančius,
Paskui, pasidžiaugus savo naiviu grakštumu,
Užmingančius šalia čiurlenančio šaltinio,
Kurio švelni tėkmė, regis, kalba apie meilę!
Kariniai pomėgiai skatino Ransė fechtuotis. Kai jam pavykdavo iš ginklininko rankų išmušti rapyrą, niekas neprilygdavo jo džiaugsmui.
To, kuris turėjo vėliau apsivilkti vienuolišką rūbą, spalvingą kostiumą sudarė violetinė brangaus audinio striukė; jis nešiojo ilgus, garbanotus plaukus, du smaragdai puošė jo rankogalius, brangus deimantas – ranką. Būdamas kaime arba medžiodamas savo išvaizda niekuo neprimindavo kunigo. Žervezas tęsia: „Prie šono jis segėjo špagą, prie balnakrėslio – du pistoletus, dėvėjo rusvos spalvos drabužius, ryšėjo juodos taftos kaklaraištį su auksiniais išsiuvinėjimais. Jeigu rimčiausiose draugijose, kuriose lankydavosi, jis apsivilkdavo juodo aksomo striukę su auksinėmis sagomis, tai manydavo labai pasistengęs ir tinkamai apsirengęs. Jis retai laikydavo mišias.“
Yra išlikę keli Ransė parašyti puslapiai, pavadinti „Pavojų, kurie manęs tykojo gyvenime ir nuo kurių mane apsaugojo tiktai Dievo gerumas, aprašas“. „Memento“ autorius rašo: „Būdamas ketverių metų susirgau vandenlige, bet pasveikau, nors niekas tuo netikėjo. Keturiolikos metų – pasigavau raupus. Kartą kieme išjodinėjamą arklį keletą sykių pavariau ir sustabdžiau prie arklidės durų; galiausiai arklys pasileido šuoliais ir skriste praskriejo pro abejas arklidės duris; tikras stebuklas, kad po šio nutikimo aš likau gyvas.“
