Jis iškeliauja, žiaurusis nugalėtojas,
Jis iškeliauja, kupinas šlovės;
Jis iškeliauja, paniekinęs mano širdį,
Savo gražiausią pergalę.
Ir nepaisant jo atšiaurumo,
Aš negaliu jo pamiršti.
Aš tikiu, kad jis suras
Naują mylimąją.
Poetiški ir ilgesingi žodžiai, pamirštos svajonės aidas, sielvartingas sapnas.
Buvo galima lengvai numanyti, kad ponia de Monbazon susiras naują meilužį, kurio turtų pasigvieš gražios ir neištikimos jos rankos.
Ponia de Monbazon buvo Ransė aistros objektas tol, kol jo jaunystės horizonte nesušmėžavo ašutinė. „Man svarstant apie tuos nusikalstamus dalykus, – sakė vienas atsiskyrėlis, – nuo mano liežuvio, ištariančio daugybę neteisingų žodžių, palei upelius skraidančios bitelės surenka saldžiausią medų.“
Iš to, kas plačiai žinoma apie Ransė, negali nestebinti jo pirmojo gyvenimo tarpsnio paveikslas; neįmanoma suabejoti atskleistais faktais, kadangi juos perdavė pats trapistų prioras, Ransė draugas Le Nenas:
„Dvaro pasilinksminimams, tuštiems, net nusikalstamiems mokslams paaukota jaunystė; pasirinktas dvasininko kelias, bet ne iš pašaukimo, tiktai dėl ambicijos, kuri jį karštligiškai ir aklai stūmė į aukščiausius Bažnyčios rangus. Šis pasaulio meilėje paskendęs žmogus buvo įšventintas kunigu, ir tas, kuriam nerūpėjo dangaus keliai, tapo Sorbonos daktaru. Toks buvo pono Le Butijė gyvenimas iki trisdešimties metų – nesibaigiančios puotos, draugų kompanijos, kortos, pasivažinėjimai arba medžioklės pramogos.“
Po dviejų šimtų metų kardinolas de Bosė pasakė tą patį.
Didžiausias giminės garbėtroška Tūro arkivyskupas, neįstengęs pasiekti, kad jo sūnėnas Ransė taptų koadjutoriumi, 1645 metais jį, kaip Tūro archidiakoną, paskyrė bažnytinio susirinkimo deputatu; tuo pat metu arkivyskupas atsistatydino iš pirmojo kapeliono pareigų Orleano kunigaikščio dvare ir išgavo Gastono pažadą, kad Le Butijė šitas pareigas gaus. Bažnytinis susirinkimas truko dvejus metus. Ransė dalyvavo tiktai pirmaisiais metais; jis sustiprino ryšius, kurie jį siejo su kardinolu de Recu, gebančiu kaip niekur nieko įkyrėti net patiems nuolaidžiausiems; Ransė užtarė savo bičiulį. Mazarinis sakė: „Jeigu tikėtume abatu de Ransė, kardinolą de Recą reikėtų sutikti su kryžiumi ir vėliava.“ Būdamas susirinkimo deputatas Ransė įtvirtino savo pozicijas, parėmęs Ruano arkivyskupą Fransua de Arlė, vėliau tapusį Paryžiaus arkivyskupu. Susirinkimas pavedė abatui Le Butijė kartu su Vanso ir Monpeljė vyskupais prižiūrėti graikišką Euzebijaus raštų leidimą, arba, anot kitų autorių, Sozomeno ir Sokrato Scholastiko darbų leidimą. Visi jį sveikino gavus pirmojo kapeliono vietą Orleano kunigaikščio dvare; jis pasirašė formuliarą[10 - Bažnytiniame susirinkime 1656 metais priimtas ir 1657 metais patikslintas paklusnumo popiežiaus institucijai formuliaras.], mat nuosekliai laikėsi Bosiuė mokymo ir taip išsiskyrė savo elgesiu. Būdamas deputatas liko ištikimas karaliaus dvarui. Neretai kildavo ginčų. Ransė pasipriešino kai kuriems pasiūlymams ir atrodė iš tiesų gerai išmanantis reikalus. Vis dėlto būta tokių, kuriems jis nepatiko. Jam pasiūlė pasitraukti; draugai manė, kad vyro gyvybei gresia pavojus. Tai buvo netiesa, Mazarinis nieko nežudydavo. Abatas Le Butijė nuvyko į Blua padėkoti Gastonui, paskui vėl apsigyveno Verece; ten jis toliau linksmai leido dienas. Netrukus nutiko įvykis, kuris pakeitė jo gyvenimą.
Šiandien visi pamiršti, nebežinomi dalykai masina savotiška tyla: jie mus panardina į praeitį. Ką jūs atrasite, kai pajudinsite šiuos dulkėmis virtusius atsiminimus, nebent dar vieną žmogaus menkumo įrodymą? Prieš patekant aušrai, kapinių šmėklos skuba užbaigti savo žaidimus.
ANTROJI KNYGA
1685 metais Kelne, Pjero Marto spaustuvėje buvo išleistas dviejų šimtų trisdešimties puslapių traktatas; jis turi du pavadinimus: „Tikrosios trapistų abato atsivertimo priežastys ir kai kurie jo gyvenimo ir raštų apmąstymai“ arba „Timokrato ir Filandro pokalbiai apie knygą pavadinimu „Šventosios vienuoliško gyvenimo pareigos“. Vėliau aš dar grįšiu prie antrojo pavadinimo. Čia pateikiama citata yra tik viena iš daugelio. Mes skaitome:
„Aš jau sakiau, kad trapistų abatas buvo galantiškas vyras ir užmezgė daug meilės ryšių. Paskutinis visiems žinomas ryšys siejo su hercogiene, pagarsėjusia savo grožiu, kuri, laimingai išvengusi mirties persikeldama per upę, mirė po kelių mėnesių. Kai ją ištiko staigi mirtis, abatas buvo kaime, į kurį kartais nuvykdavo. Apie jo aistrą žinoję tarnai pasistengė nuslėpti tą liūdną įvykį, apie kurį pats sužinojo tik sugrįžęs. Nėra nieko tikra iš to, kas pasakojama apie ponią de Monbazon, – sako memorialistas, – bet visi tie dalykai atvėrė kelią prasimanymams. Aš atvirai paklausiau poną trapistų abatą, žinoma, ne apie meilę, ir tikrai ne apie laimę, bet apie patį faktą, ir aš štai ką sužinojau.“
Ir ką gi jis sužinojo? Jo žodžiai būtų neatšaukiami, jeigu atsakymas būtų galutinis. Tačiau hercogas de Sen Simonas, užuot ką nors paaiškinęs, ima pasakoti apie Ransė ryšius su frondos veikėjais. Beje, jis, kaip ir Dom Žervezas, tvirtina, kad Mari de Bretan mirė nuo tymų, kad Ransė nė valandėlės nepasitraukdamas budėjo šalia mylimosios ir matė, kaip ji priėmė paskutinius sakramentus. „Po visko abatas Le Butijė, – priduria jis, – išvyko į savo Vereco valdas, ir tai buvo jo atsiskyrimo nuo pasaulio pradžia.“ Tokia šio epizodo pabaiga rodo, kad Sen Simonas labai klydo. Regis, Ransė gerbėjai amžininkai davė žodį visai neminėti jo jaunystės; jie nesuprato, kad šitaip mažina savo herojaus šlovę, nes menkina jo pasiaukojimą. Juolab jie pakankamai prasitaria, kad būtų galima numanyti tai, ką nutyli. Jie tai skelbia, kad kažkoks vienuolis po įvykių, panašių į tuos, kurie sudrumstė Ransė dvasią, pasitraukė pas trapistus, tai sako, kad Ransė nuolat apgailėdavo savo silpnybes. „Jokių pasaulio pagundų nevengęs abatas de Ransė, – sako kardinolas de Bosė, – gyveno tokį gyvenimą, kuris menkai suderinamas su jo šventu luomu ir kuris kiek aptemdė jo pasiektą pergalę prieš stiprų varžovą – save patį… Apsivilkęs vienuolio ašutinę, abatas de Ransė atgailavo už jaunystės paklydimus.“ Mopū, vienas iš trijų trapistų abato amžininkų, parašiusių jo gyvenimo istoriją, Laroko pasakojimą kritikuoja, bet nepaneigia. Vienintelis naujas dalykas, apie kurį užsimena Mopū, yra Ransė paraginimas mirštančiajai, kad ponia de Monbazon pavestų vienam iš savo dvariškių atsiprašyti pono de Brijeno, su kuriuo ji buvo susipykusi.
Mopū sukūrė tyčia prieš Laroką nukreiptą veikalą. Sužinojęs apie Nonankūro klebono ketinimus, Ransė nedelsdamas parašė: „Pone, jūsų drąsa sukels kritiką, paskatins prieštaravimus, ant mano galvos užtrauks nesuskaičiuojamą daugybę priešų. Dievas žino, kaip aš jus gerbiu ir vertinu, tačiau maldauju atsisakyti to darbo, jeigu dar įmanoma. Aš visuomet buvau įsitikinęs, kad tokiu atveju nėra nieko geriau kaip tylėti, todėl visuomet priešinausi, kad antrojo „Paaiškinimų“ leidimo pratarmėje būtų skelbiamos mano tegu ir nuosaikiausios pastabos. Brangusis pone, tuo ir baigiu šį laiškelį, kuo nuolankiausiai jus prašydamas atkreipti dėmesį į mano pageidavimą“ (1686 metų kovo 17 diena).
Toks skubus Ransė kreipimasis į Mopū išduoda vis dar gyvus jo prisiminimus. Tėvas Bujuras, kurį abatas de Lašambras vadino „mūzų modeliuotoju“, savo ketvirtojo dialogo 528 ir 529 puslapiuose taip pat kritikuoja veikalą „Tikrosios trapistų abato atsivertimo priežastys“, tačiau tai tėra priekaištai be įrodymų. Ponia de Sevinjė apie garbųjį kritiką sakė: „Sąmojis iš jo trykšte trykšta.“
Antrasis Ransė biografas Marsoljė išlieka santūrus, bet trečiasis, Le Nenas, išsamiausias, patikimiausias Ransė biografas yra girdėjęs apie Laroką. Trapistų prioro padėjėjas Pjeras Le Nenas mirė sulaukęs septyniasdešimt trejų, jis buvo jaunesnysis didžiojo Tijemono brolis. Veikalo apie trapistų vienuolijos reformatoriaus gyvenimą III knygos IX skyriuje Ransė draugas ir patikėtinis rašo:
„Be minėtųjų paskvilių, pasirodė dar vienas, parašytas hugenoto, šiuo pavadinimu „Trapistų abato atsivertimo priežastys“. Bet „Kasdieninių homilijų“ apie Dievo įsakymus autorius jį griežtai sukritikuoja III tomo 378 puslapyje tokiais žodžiais: „Aš žinau, jog vienas eretikų kunigas padarė viską, ką galėjo, kad apjuodintų šventąjį abatą, bet aš taip pat gerai žinau, kad visa Prancūzija ir aplinkinės šalys tą apgailėtiną knygą laiko šmeižikišku paskviliu, o jo autorių – apgaviku, kuris visas melagystes paremia neįsivaizduojamais akiplėšiškais argumentais; tarsi norint sugriauti akivaizdžiausias ir tvirčiausias dorybes tereikėtų įžūliai pareikšti: jas gimdo ne kas kita, kaip jas praktikuojančiojo puikybė.“ Taigi Le Nenas išsisuka nuo atsakymo. „Kasdieninių homilijų“ autoriaus paaiškinimai savaime suprantami, bet jie nepaneigia nė vieno teiginio.
Vienintelį protestanto pateiktą faktą užgriuvo katalikų prakeiksmų lavina. Pyktį padėjus į šalį, galima neigti apie Ransė jaunystę paskleistus netikslumus, bet neįmanoma paneigti tų ryšių, kuriuos patvirtina viso amžiaus istorija. Be abejo, baimintasi, kad atskleidus Ransė nuodėmes susvyruos jo nepaneigiamos dorybės. Tačiau ar vėlesnė šventojo Jeronimo ir šventojo Augustino stiprybė nekyla iš jų jaunystės silpnybių? Nuoširdus prisipažinimas būtų visiems laikams apsaugojęs Ransė nuo šmeižtų. Tiesa, jo tiesiogiai nekaltino už konkretų paklydimą, nes taip galima būtų apkaltinti ir visą pasaulį, bet priekaištavo dėl viso žmogaus gyvenimo, kad įsiskverbtų į tai, ką jis nutylėjo. Vis dėlto reikia pasakyti, kad Ransė tylėjimas kelia nerimą, įžvalgiausiuose protuose žadina abejonę. Tokia ilga nepertraukiama tyla iškyla kaip neperžengiama kliūtis. Nejaugi žmogus negalėjo kaip nors apsiginti? Juk atkaklus tylėjimas galėjo būti palaikytas tiesa! Toks dvasios atkaklumas kelia baimę. Ransė nieko neprasitarė, jis visą savo gyvenimą nusinešė į kapą. Drebėkime prieš tokį žmogų.
Taigi nei tie, kurie atmeta Laroko pasakojimą, nei tie, kurie juo tiki, nepateikia jokių paneigiančių ar patvirtinančių įrodymų. Iš tiesų skeptikai istoriją apie per trumpą karstą laiko neįtikinama: juk buvo visiškai nesunku jį pailginti ir padaryti vietos tai gražiai galvai, kuri taip godžiai gėrė iš gyvenimo taurės[11 - Aptariamojoje knygoje rašoma, kad Ransė, galėjęs bet kada laisvai patekti į ponios de Monbazon kambarius ir naudotis jos teikiamomis malonėmis, įėjęs išvydo karstą, kuriame gulėjo meilužės kūnas, o galva nukirsta ir padėta šalia, kad kūnas sutilptų į per trumpą karstą; toji kruvina galva buvo išslydusi iš po nerūpestingai užmestos drobulės.]! Bet įsivaizduokite, kaip siūlo Sen Simonas, kad galva buvo atskirta darant skrodimą, ir viskas paaiškės. Būtų įmanoma ir tai, kad po ponios de Monbazon mirties Ransė būtų ją pasiėmęs kaip dievintos moters relikviją. Margarita de Valua ir hercogienė de Never įsakė išbalzamuoti savo nukirsdintų meilužių Kokona ir La Molio galvas, ir „jas saugojo kartu su kitais meilės ženklais“ (Henriko III dienoraštis).
Poetai perėmė Laroko versiją, o vienuoliai ją atmetė; jie buvo teisūs, nes tai kėlė įtarumą; jie negalėjo pasiremti tikrais ir neginčijamais dokumentais, kad paneigtų Laroko pasakojimą. Tačiau neturint tvirtų įrodymų, nešališkam skaitytojui leidžiama išanalizuoti visus kitus. Aš jau esu sakęs, kad Marsoljė nemini ponios de Monbazon, – jo nutylėjimas palankus Laroko nuomonei. Kanauninkas Marsoljė apie tai samprotauja tokiais žodžiais: „Ransė sujaudino asmenų, buvusių jam labai artimų, mirtis arba juos ištikusi nemalonė. Jis kalbėjo: pajutau baisią tuštumą savo amžinai neramioje ir besiblaškančioje, amžinai nepatenkintoje širdyje. Mane sukrėtė kelių žmonių mirtis ir abejingumas, parodytas tą baisiąją valandą, kuri turėjo nulemti amžinąjį jų gyvenimą. Nusprendžiau pasitraukti į tokią vietą, kuri mane atskirtų nuo viso pasaulio.“
Trapistų vienuolyno koridoriuose tarp daugelio įrašų matyti vienas, paimtas iš šventojo Augustino: „Retinebant nugae nugarum et vanitates vanitatum antiquae amicae meae.“[12 - Visas šventojo Augustino sakinys skamba: „Mano senos draugės puikybių puikybė, tuštybių tuštybė palaikė ir judino mano kūniškąjį apvalkalą.“]
Viena iš daugelio Ransė minčių yra tokia: „Mirštantieji gera arba bloga mirtimi dažniau numiršta tiems, kuriuos palieka, negu patys sau“.
Bosiuė, atsiuntęs gedulingus pamokslus apie Anglijos karalienės ir ponios Henrietės mirtį, Ransė parašė: „Aš paliepiau perduoti jums dvi gedulingas prakalbas, kurios, kaip pasaulio menkystės priminimas, vertas užimti savo vietą tarp atsiskyrėlio knygų, šiaip ar taip, atsiskyrėlis gali žvelgti į jas kaip į dvi jaudinančias mirusių moterų galvas.“[13 - Ponia Henrietė (1644–1670), nukirsdinto Anglijos karaliaus ir Prancūzijos princesės Henrietės duktė, Pilypo Orleaniečio, kuris buvo Liudviko XIV brolis, žmona, mirė staiga, kaip manoma, buvo nunuodyta. Jos motina mirė metais anksčiau.] Ar Bosiuė girdėjo, ką pasakojo apie ponią de Monbazon? Ar darė užuominą į tos moters galvą, perdavęs kitas dvi palaikyti jai kompaniją?
Argi šis stulbinantis pokštas, kurį Bosiuė sau leidžia, neprimena lengvabūdiškos pirmosios ir asketiškos antrosios Ransė gyvenimo pusės?
Sakoma, kad Ransė įpėdiniai trapistų vienuolio celėje galėjo pamatyti ponios de Monbazon galvą, bet atgimusios Trapistų vienuolijos atsiskyrėliai tai neigia; anot išlikusių andainykščių atsiminimų, amžininkai yra matę ne vien mirties paliestą aukos veidą. Pasakojime apie ševaljė de Berteno žygius skaitome tokią pastraipą: „Mes ką tik atvykome į Anė. Stovinčios Dianos de Puatjė statulėlė, be abejo, nėra tokia įdomi kaip ponios de Monbazon galva, kurią abatas de Ransė atsivežė į Trapistų vienuolyną ir kurią išsaugojo įpėdiniai.“
Galų gale poetų užuominos taip pat vertos dėmesio. Mūza nebuvo svetima trapistų tradicijoms: 1681 metais gimusi ponia de Tansen (vadinasi, devyniolika jos metų sutapo su Ransė gyvenimo metais) parašė atsiminimų persmelktus „Grafo de Komenžo memuarus“. Adelaide vadinama ponia de Monbazon vaizduojama kaip paslaptinga atsiskyrėlė, atpažįstama iš to, kaip uoliai rausia sau kapo duobę. Kas pagimdė tokias fantazijas? Tikrai ne audringa vaizduotė ir nesveikos mintys, kurios išdarinėja grimasas dabarties tamsybėse, bet kiti šaltiniai. Komenžo pavardę „paskolino“ vyskupas, su kuriuo Ransė keliavo po Pirėnus. Juk dažnai pasitelkiamos svetimos pavardės, norint nuslėpti tikrus ryšius, o iš atminties neišdildomas vardas išnyra daugybe kitų pavidalų. Žinoma Mopū papasakota istorija apie vieną ir tą pačią moterį įsimylėjusius brolius, kurie kovėsi dvikovoje, o paskui daugelį metų gyveno Trapistų vienuolyne, neatpažinę vienas kito. Dainuojamas Floriano romansas apie Lenvalį ir Arseną; kadaise Kolardo parašė eilėraštį ir pavaizdavo ponios hercogienės de Monbazon mirtį:
Pasimetęs, neramus, aš bėgu į namus,
Galva ir karstas vejasi mane.
Trapistų vienuolyne Ransė buvo užsakęs nutapyti kenčiantį šventąjį Joną Klimaką ir šventojo Sozimo globojamą šventąją Mariją Egiptietę. Abiem paveikslams jis sukūrė įrašus. Atgailaujančiai Marijai buvo skirta dvylikos eilučių epigrama lotynų kalba su šiais žodžiais: „Ecce columba gemente, sponsi jam sanguine lota.“[14 - „Štai gailiai burkuojanti balandėlė, nudažyta savo sutuoktinio krauju.“] Prie šitų netiesioginių nuorodų reikia pridėti Ransė neviltį, ir skaitytojas galės susidaryti nuomonę. Žmonių parašyti metraščiai susideda iš daugybės pramanų pramaišiui su tikromis istorijomis; kiekvieno gyvenimo, kuriam lemta būti įamžintam, gelmėse glūdi romanas, gimdantis legendą – istorijos miražą.
Iš karto po ponios de Monbazon mirties Ransė sėdo į pašto karietą ir patraukė į Verecą: jis tikėjosi vienatvėje rasti paguodą, kurios jam negalėjo duoti žmonės. Atsiskyrimas tik padidino neviltį: linksmumą pakeitė juoda melancholija, naktys pasidarė nepakeliamos; jis ištisas dienas jodinėdavo po miškus, upių ir ežerų pakrantėmis, vardu šaukdamas tą, kuri nebegalėjo atsakyti.
Kai bandydavo suvokti, kad toji būtybė, kuri švytėjo dvare kaip jokia kita tokio amžiaus moteris, mirė, kad pasibaigė jos kerai, kad amžiams pradingo toji, kuri buvo jį vieną išsirinkusi iš visų kitų, jis stebėdavosi, kaip jo siela neatsiskiria nuo kūno.
Kadangi buvo studijavęs okultinius mokslus, išbandė plačiai naudojamas mirusiųjų iššaukimo priemones. Jo literatūrinėje atmintyje meilė atgaivino Simaitos, šaukiančios neištikimą mylimąjį Venerai skirto paukštelio vardu, auką; Ransė meldėsi nakčiai ir mėnuliui[15 - Turima omenyje antroji Teokrito idilė: jos herojė pamilo vieną Myndo atletą, bet buvo jo palikta; ji veltui jo laukia, nors žino, kad jis myli kitą; norėdama susigrąžinti mylimąjį, Simaita griebiasi magijos, meldžia paukštį gražiagalvį ir Selenę, arba Mėnulį.]. Jis išgyveno visą laukiančiojo nerimą ir nekantrumą: ponia de Monbazon jį išdavė amžinai; tamsiose ir atkampiose vietose, kuriose mėgsta klaidžioti dvasios, nesušmėžavo joks pavidalas.
Nors Ransė neaplankė Graikijos poetų vizijos, jis patyrė krikščionišką regėjimą. Kartą vaikštinėjo Vereco alėja; jam pasirodė, kad didžiulė ugnis apėmė ūkinius pastatus; jis puolė tenai, jam artėjant ugnis mažėjo; žengus dar kelis žingsnius, gaisras išnyko ir pavirto liepsnojančiu ežeru, liepsnos rijo jo viduryje pusiau panirusį moters kūną. Ransė apėmė siaubas, jis bėgte nubėgo namų link, kelio gale pritrūko jėgų, puolė ant lovos; buvo toks nesavas, kad pirmą akimirką negalėjo ištarti nė žodžio.
Sielos konvulsijos pagaliau nurimo, Ransė liko tik energija, kuri pagimdė ryžtingus sprendimus.
Trapistų prioras Dom Žanas Batistas Laturas buvo parašęs Ransė biografiją; yra likusios kelios rašytinės šio veikalo kopijos, iš kurių buvo cituotos kai kurios ištraukos, tarp jų – ir šioji: „Kol aš klausiau savo širdies paklydimų (čia kalba Ransė), pasileidimu malšinau savo troškulį, o visa tai, ką skaičiau arba girdėjau apie nuodėmę, mane vertė dar labiau nusidėti. Pagaliau atėjo palaiminta diena, kai gailestingasis Tėvas maloniai pažvelgė į mane. Švintant aušrai išvydau pragaro pabaisą, su kuria gyvenau iki šiol; mane surakinęs išgąstis regint šį baisų vaizdą buvo toks išganingas, kad aš negaliu patikėti, jog likau gyvas.“
Ransė padarė atgailą, Tūro vizitiečių vienuolyno motina Luiza jam rekomendavo dvasios vadovą – tėvą Segeną.
Motina Luiza buvo toji pati Luiza Rožė de Lamardeljer, vadinama gražiąja Luizėle, senoji Gastono meilužė. „Luizėlė, – sakė panelė de Monpansjė, kalbėdama apie savo vaikystę, – buvo tamsiaplaukė, dailiai sudėta, malonaus veido ir labai sąmojinga. Poniai de Sen Žorž aš pasakiau: „Jeigu Luizėlė nėra protinga, aš visai nenoriu jos matyti, nors mano tėvelis ją myli.“ Ponia de Sen Žorž man atsakė, kad ji tikrai protinga.“
Ransė pirmiausia ir kreipėsi į motiną Luizą. Visur ir visada, keičiantis žmonių papročiams, iš pasaulio pasitraukusios atgailautojos paspendžia spąstus, kad sugautų kenčiančiuosius, ir atsiranda moterų nusidėjėlių, kurios stengiasi žūtbūt sulaikyti bėglius. Vizitiečių vienuolynas buvo pirmųjų jo gyvenimo pokyčių atrama: motina Luiza gavo daugiau kaip du šimtus Ransė laiškų; būtų įdomu sužinoti, kas rašoma tą Ransė gyvenimo dalį atspindinčiuose laiškuose. Ransė dvasios vadovą tėvą Segeną pakeitė išsilavinęs, nepriekaištingos kilmės tėvas de Mūši.
Ransė iš visur pasiekdavo įvairaus pobūdžio ženklai. „Krikščionių priedermėse“ jis pasakoja tokią žavią istoriją:
„Kartą blogu oru, kai nuo lietaus ir audros reikėjo slėptis po dideliu medžiu, aš pamačiau piemenį, atvirame lauke ganantį savo bandą. Jis man pasakė, kad jam labai smagu ganyti tuos paprastus nekaltus gyvulėlius ir kad jis nenorėtų miręs pakliūti į dangų, jeigu nesitikėtų ten atrasti laukus ir ganomas bandas.“
Vereco dvaro prabanga, kur buvo patirta tiek malonumų, dabar erzino Ransė. Baldai spindėjo auksu ir sidabru, stovėjo prašmatnios lovos. Anot vieno tų laikų klasiko, net pats Suglebimas ten būtų jautęsis labai patogiai. Salonus puošė vertingi paveikslai, sodai kuo dailiausiai suplanuoti. Šito buvo per daug žmogui, kuris į pasaulį dabar žvelgė per ašarų skraistę. Jis ėmėsi viską pertvarkyti. Prabangius valgius pakeitė paprastais, atleido daugumą tarnų, atsisakė medžioklės ir mėgstamo užsiėmimo – piešti. Jis buvo nupiešęs peizažų ir nubraižęs žemėlapių.
Keletas Ransė draugų, kurie tuo pačiu metu persiėmė krikščioniška dvasia, turėdami tokį iškalbingą pavyzdį pasuko į askezę; atrodo, ir pats Ransė vaidino atgailaujantį, kad išmoktų tikros atgailos: įdomu sekti, kaip žmogus kovoja pats su savimi. Jis kartodavo: „Arba Evangelija mane apgauna, arba šitie namai yra prakeiktojo namai.“
Dėl reikalų trumpai grįžęs į Paryžių, jis apsistojo pas oratoriečius. Jam tai buvo nesibaigianti pastanga – atsikratyti ankstesnių ilgai puoselėtų tikslų; vienas didelis atsiskyrėlis šito ėmėsi tiktai gyvenimo pabaigoje; šventasis Jeronimas prakaitu skandindavo savo mintis, plikomis Negyvosios jūros pakrantėmis tampydamas smėlio maišus. Aš ir pats klajojau po tas stepes, slegiamas dvasios naštos. Dvi gundytojos persekiojo Ransė. Jos sakė, kad negali lygintis su gražiąja jo apraudama būtybe, bet jam puoselėja tokius pat karštus jausmus, kaip anie, kuriuos jis buvo įkvėpęs. Ransė apsiginklavo kryžiumi ir pabėgo.
Ransė buvo siūloma pasišvęsti misijoms, keliauti į Indiją, klajoti po Himalajų kalnynus, ir visa tai tiko Ransė genijaus didybei ir liūdesiui, bet jo pašaukimas buvo kitas.
Nelaimių akinamas, įpročių stabdomas Ransė vis dėlto neapleido pareigų. Atėjus jo, kaip kapeliono, tarnybos laikui Orleano kunigaikščio dvare, jis išvyko į Blua. Jau buvo minėjęs kunigaikščiui apie pasitraukimą; motinai Luizai tapus vienuole, Gastonui tai nebuvo naujiena. Tūro vizitiečių vienuolyne užsidariusi buvusi meilužė savo maldomis atakavo Dievo gailestingumą. Buvo sutarta, kad su dvylika ištikimiausių tarnų Gastonas apsigyvens Šamboro pilyje. Ransė buvo pasiūlyta lydėti kunigaikštį.
Вы ознакомились с фрагментом книги.
Для бесплатного чтения открыта только часть текста.
Приобретайте полный текст книги у нашего партнера:
