Toliau aprašomi penki ar šeši nelaimingi atsitikimai su arkliais; jie daro garbę Ransė drąsai ir nuovokumui. Aš esu matęs jaunojo Bonaparto juodraščius: jis ėjo šlovės keliu, kaip Ransė – dangaus keliu.
Šie lemtingi Ransė ištikę pavojai padarė įspūdį imliam, į rimtus apmąstymus linkusiam protui. Susirišęs su moterimi, kuri jau buvo peržengusi ankstyvąją jaunystę, Ransė turėjo suvokti, kad toji keliauninkė buvo anksčiau už jį nuėjusi pirmąją kelio atkarpą.
Kartą hercogas de Monbazonas vadovavo scholastiniam ginčui, kuriame abatas de Ransė buvo smarkiai puolamas. Rėkavimų nuvargintas senasis hercogas pakilo sukdamas lazda, tarsi norėdamas išskirti šunis, išėjo į salės vidurį ir lotyniškai pasakė Ransė: „Contra verbosos, verbis ne dimices ultra.“[9 - „Su plepiais – nesiginčyk.“] Monbazonas buvo gimęs 1558 metais, valdant Henrikui II, mirė 1644 metais, sulaukęs aštuoniasdešimt šešerių. Jis matė lygos ir frondos laikus. Ar jis važiavo toje pačioje karietoje, kurioje buvo nužudytas Henrikas IV? Hercogas de Monbazonas, tos sugedusios epochos kūdikis, nuo žmonos neslėpdavo savo, aštuoniasdešimtmečio, išdykavimų. Įsimylėjo liutnininkę, susiginčijo su muzikante ir norėjo išmesti ją pro langą. Jam pristigo jėgų atkeršyti: jis krito ant lovos kartu su lengvabūde našta, per sunkia jo glėbiui ir sąžinei.
Štai tokioje mokykloje jis auklėjo savo šešiolikmetę žmoną, vyresniąją Vertiu grafo Klodo Bretaniečio ir Katrinos Fukė de Lavaren dukterį. Savojoje Šantosė pilyje grafas de Vertiu buvo įsakęs nužudyti žmonos meilužį Sen Žermeną La Trošą. Prieš ištekėdama būsimoji hercogienė de Monbazon buvo vienuolė. Hercogas ją vadino savo „vienuole“. Karalienei motinai jis rašė, kad gerai supranta, koks nedėkingas jo amžius, bet jos didenybės pavyzdys turėtų įkvėpti jo žmonai pagarbą pareigai.
Už dešimties mylių nuo Paryžiaus jis buvo pastatydinęs pilį su daugybe bokštelių ir papuoštą karnizais. Jis rodydavo šį šedevrą smalsuoliams ir pridurdavo, suduodamas sau per kaktą: „Aš pats visa tai sugalvojau.“ Kol jisai su iš Bastilijos paleistu Basompjeru kalbėdavosi apie praeitį, hercogienė de Monbazon domėjosi dabartimi. Ji sakydavo, kad trisdešimties metų jau esi niekam nebetinkama, ir norėjo, kad ją įmestų į upę, kai bus sulaukusi tokio amžiaus.
Paryžiaus valdytojas Erkiulis de Roanas jau buvo našlys, kai vedė grafo de Vertiu dukterį. Iš pirmosios santuokos jis susilaukė kelių vaikų, tarp jų – hercogienės de Ševrez; tokiu būdu ponia hercogienė de Monbazon tapo hercogienės de Ševrez pamote, nors buvo gerokai jaunesnė už savo podukrą.
Talemanas de Rėo tvirtina, kad ponia de Monbazon buvo viena gražiausių to meto moterų, turėdama trisdešimt penkerius metus, „ji puotoje užtemdydavo visas kitas“. Hercogas de Monbazonas ir Le Butijė tėvas buvo artimi draugai. Mes ką tik matėme, kaip senasis hercogas atėjo į pagalbą draugo sūnui per scholastinį ginčą.
Hercogo namuose mielai priimamas Ransė užaugo jaunosios hercogienės akyse; jų bendravimas peraugo į artimą ryšį. Hercogas mirė 1644 metais, jo žmonai tuo metu buvo trisdešimt dveji, bet ji neatrodė turinti daugiau kaip dvidešimt. Ponios de Monbazon ir Ransė ryšys truko kurį laiką, jį sutrikdė tiktai 1657 metais įvykęs nelaimingas atsitikimas. Hercogienei važiuojant per tiltą, šis įlūžo, hercogienė vos nenuskendo. Pasklidus žiniai apie jos mirtį, buvo sukurta tokia epitafija:
Čia ilsisi Olimpija, anot kalbų;
Jeigu tai netiesa, nors pageidautina,
Jai epitafija vis vien jau parašyta,
Nežinia, kas miręs, o kas gyvas.
Mari de Monbazon buvo garsi. Jos vardas aptinkamas visuose to meto paskviliuose. Kunigaikščio de Kondė mylimoji, nepastovi de Ransė bičiulė dažnai sėkmingai konkuruodavo su ponia de Longvil. Hercogas de Boforas buvo ponios de Monbazon gerbėjas. Jam nebuvo galima patikėti jokios svarbios paslapties dėl hercogienės, kuri nieko nenutylėdavo. Ponios de Longvil ji turėjo atsiprašyti dėl dviejų laiškelių, ponios de Fukrol parašytų grafui de Molevrijė, ir iškritusių jam iš kišenės. Ponia de Monbazon juos rado, pamanė, kad ponia de Longvil juos parašė Kolinji, ir labai pašaipiai pakomentavo tuos laiškelius. Visa tai buvo pranešta poniai de Longvil, kuri įsiuto. Dvaras pasidalijo. „Svarbieji“ palaikė ponios de Monbazon pusę, o karalienė – hercogo d’Angjeno, kuris ką tik nugalėjo Rokrua mūšyje, sesers ponios de Longvil pusę. „Svarbiųjų“ grupuotę sudarė „keturi ar penki melancholikai, visada paskendę tuščiose mintyse“ (Recas). Ponia de Korniuel juos praminė „svarbiaisiais“, nes jie savo kalbas užbaigdavo tokiais žodžiais: „Aš išeinu, turiu svarbų reikalą.“ Nebent tik halių didvyris hercogas de Boforas „svarbiesiems“ suteikdavo šiokį tokį svorį. „Jis užmušė hercogą de Nemūrą, viešai apverkė vyrus, o moteris – paslapčia“, – pasakė Benseradas.
Kardinolas Mazarinis šias moterų peštynes pavertė valstybės reikalu. Ponia de Longvil reikalavo satisfakcijos, Kondė rėmė savo seserį; ponia de Monbazon atmetė bet kokį atsiprašymą, o hercogas de Boforas ją palaikė.
Panelė de Skiuderi pasakojo: „Man būnant Vensene, atvyko ponia de Monbazon su ponu de Boforu; jis jai aprodė visus šio būsto nepatogumus, gėdingai džiaugdamasis kunigaikščio nelaime, į kurį jis negalėtų pažvelgti nedrebėdamas, jeigu kunigaikštis būtų laisvėje.“
Panelė de Skiuderi puikiai prisiminė, kad ji buvo parašiusi šmaikštų ketureilį apie didžiojo Kondė įkalinimą. Hercogas de Boforas drąsiai žvelgdavo visiems į akis, jis netgi įžeidė Kondė, ir pavainikės šakos neteisėti palikuonys išsaugojo pranašumą prieš teisėtus jaunesniosios šakos vaikus.
Po daugybės pastangų sutaikinti ponią de Longvil ir ponią de Monbazon, atsiklausus Onos Austrės ir Mazarinio nuomonės, nutarta, kad ponia de Monbazon turės atsiprašyti ponios de Longvil. Atsiprašymas buvo surašytas laiškelyje, pritvirtintame prie ponios de Monbazon vėduoklės. Išsipusčiusi ponia de Monbazon įėjo į kunigaikštienės kambarį ir perskaitė prie vėduoklės prisegtą raštelį:
„Ponia, aš jums pareiškiu, kad esu visiškai nekalta dėl klastos, kuria norėta mane apkaltinti; nė vienas garbingas žmogus negalėtų taip manęs apšmeižti. Jeigu aš būčiau padariusi šį nusikaltimą, būčiau priėmusi tokią bausmę, kokią karalienė man būtų paskyrusi; aš būčiau visam laikui pasitraukusi iš aukštuomenės ir jūsų atsiprašiusi. Meldžiu patikėti, kad visada jums rodysiu deramą pagarbą ir vertinsiu ponios de Longvil dorybes ir nuopelnus.“
Kunigaikštienė atsakė: „Ponia, aš mielai tikiu jūsų pasakytais žodžiais, kad neprisidėjote prie visiems žinomos klastos; aš labai gerbiu karalienės man duotą įsakymą.“
„Ponia de Monbazon perskaitė raštelį, – sakė ponia de Montvil, – be galo išdidžia ir pasipūtusia išraiška, tarsi norėdama pareikšti: „Man nusispjaut į savo žodžius.“
Kartą abi damos susitiko Tiuilri gale esančiame Renaro sode; ponia de Longvil pareiškė, kad ji tikrai nedalyvaus vaišėse, jeigu jos priešininkė pasiliks. Ponia de Monbazon atsisakė išeiti ir kitą dieną gavo karaliaus įsakymą išvykti į kurį nors savo užmiesčio dvarą. Šito vaido pasekmė – įvykusi pono de Gizo ir pono de Kolinji dvikova.
Pagaliau Monbazon
Pakeitė namus,
Norėdama tokia kaina
Būti arčiau Paryžiaus,
Bet pinigai, kuriuos ji gavo,
Mums kelia pyktį.
Pagal dainelės „Atsibuskite, miegančioji gražuole“ melodiją sukurtuose posmuose vardijami ponios de Monbazon meilužiai: Lafejadas, Barbezjė, La Mejerė, Vasenaras ir grafas d’Evrė. Morepa rinkinyje atrasime daugybę kitų begėdysčių. Tokios buvo anuometinės Prancūzijos pramogos.
Ponios de Monbazon įžūlumas prilygo jos lengvabūdiškam gyvenimui. Kardinolas de Recas, kuris vienodai skelbė moralines ištarmes ir nešvankias sentencijas, rašydavo savo „Memuarus“ tuo metu, kai visi galvodavo, kad jis atgailauja dėl savo nuodėmių. Apie ponią de Monbazon jis rašė, „kad niekada nebuvo sutikęs žmogaus, kuris ištvirkaudamas būtų parodęs tiek mažai pagarbos dorybei“. Amžininkų nuomone, ji panaši į antikinę skulptūrą, nors ir aukšto ūgio, galbūt – į Frinės skulptūrą; bet kitaip negu Tespijų Frinė, prancūziškoji Frinė nebūtų pasiūliusi atstatyti Tėbus už savo pinigus, nors jai ir būtų buvę leista įrašyti savo vardą šalia Aleksandro. Juk dainelėse dainuojama, kad ponia de Monbazon labiausiai už viską mėgo pinigus; šykštumas atšaldydavo jos geismus, bet jų neužgniauždavo. Ruvilis ir Biujonas su ja derėjosi dėl „penkių šimtų ekiu“. Biujono vardas labai dažnas to meto dainų rinkiniuose: būdamas finansų superintendentas, jis sulygino sū ir livrą. Viename apgailėtiname ketureilyje šitaip žaidžiama žodžiais:
Mirtis pasiėmė du vyrus stiprius,
Vienas buvo pasigėręs, kitas – girtas,
Ir todėl mirusiųjų karalystėje
Pasigėrusį praleido vietoj girto.
D’Okenkūras, privertęs sukilti Perono miestą, poniai de Monbazon rašė: „Peronas priklauso gražiausiajai iš gražiausiųjų.“ Jis sakė: „Aš nebežinau, ką daryti, kad laimėčiau ponią de Monbazon: gal man ją primušti?“ Prikalbinęs kambarinę pasislėpė po hercogienės lova. Jam pasisekė geriau negu Šastelarui, bebaimiui, bet pagedusiam nesantuokiniam Bajaro sūnui. Škotijoje Šastelarui nukirto galvą už tai, kad slėpėsi po Marijos Stiuart lova. Jis buvo sukūręs romansą apie savo mylimą karalienę:
Apleisti tyrlaukiai
Ir kalnai paslaptingi,
Jie vieninteliai girdi
Mano graudžius skundus.
Senajam hercogui de Monbazonui atėjus į žmonos, jaunosios hercogienės, kambarį, šuniukai pradėjo loti ir aptiko d’Okenkūrą; jis lengvai išsisuko nuo aštuoniasdešimtmečio. Hercogas buvo skaitęs, kad šventasis Paulius – tai „rinktinis laivas“, ir manė, kad šventasis keliaudavo dideliu laivu, pavadintu „Rinktinis“; o karalienei jis sakydavo: „Ponia, leiskite eiti, žmona manęs laukia. Kai tik ji išgirsta arklį, tuoj supranta, kad tai aš.“
Kardinolas de Recas, atpasakojęs savo pokalbį su ponia de Monbazon apie hercogo de Boforo nepajėgumą, pabrėžia: „Aš buvau įpratęs prie jos šnekų, bet ne prie jos meilumų. Ji buvo labai graži, aš pasiūliau pereiti į jos kambarį, o man pasiūlė pirmiau nukakti į Peroną. Šitaip baigėsi mūsų meilė.“
Būtų neteisinga šį paveikslą nepapildyti draugiškesnės rankos nutapytu eskizu: teptuką laikė vienas vienuolis.
„Vos tik pasirodžiusi dvare jaunoji hercogienė de Monbazon savo grožiu užtemdė visas tas, kurios laikė save gražuolėmis. Kol vyras buvo gyvas, jos elgesys ir dorybės nekėlė jokių įtarimų; atsikračiusi santuokos jungo, ponia pasijuto kiek laisviau. Tuo metu Monbazonų rūmuose jau lankydavosi devyniolikos ar dvidešimties metų sulaukęs abatas de Ransė. Jis turėjo laimę patikti hercogienei; iš visų vyrų, kurie lankėsi jos namuose, ji jam rodė išskirtinį dėmesį.
Ponui de Ransė mirus, jo dvidešimt šešerių metų sūnus abatas tapo giminės galva ir entuziastingai ėmėsi naujų pareigų. Aukštuomenėje rodėsi dar prašmatniau negu iki šiol: plačiai gyveno, laikė puikiausią ekipažą, aštuonis gražiausius ir geriausiai prižiūrimus važiuojamuosius arklius, dailiausias livrėjas, svečius priimdavo atitinkamai. Pradėjo dar dažniau lankytis pas ponią de Monbazon, nuolat leisdavo naktis prie kortų stalo arba kartu su ja. Padėdavo jai tvarkyti reikalus, jaunai našlei pagalba praversdavo. Jų artimas bendravimas sukėlė daug pavydo, visi galvojo ir kalbėjo, ką tik norėjo, taip pat – ir nebūtus dalykus.
Iš visų tų, kurie sukosi apie ponią de Monbazon, abatui de Ransė ji parodė daugiausia draugiškumo. Ir jis buvo patikimas ir naudingas draugas. Daug kartų jai padarė didelių paslaugų, dėkinga dama privalėjo išskirti jį iš visų kitų. Tačiau jie visada išlaikydavo deramą atstumą, netgi vengdavo važiuoti vienoje karietoje. Per daugiau nei dešimtį metų, kol truko jų bendrystė, juos tiktai kartą matė drauge, juos nuolat supo kiti žmonės, todėl niekas nieko ir negalėjo įtarti. Ko gero, galima manyti, kad tai buvo daugiau protų negu kūnų draugystė.
Švedijos karalienė Kristina į Paryžių atsiuntė savo ambasadorių grafą Totą, kuris paprašė pono Menažo supažindinti jį su svarbiausiais dvariškiais ir galiausiai pasiteiravo, ar šis, naudodamasis savo ryšiais, nesuvestų su ponia de Monbazon, apie kurią buvo girdėjęs daug gero. Ponas Menažas, kaip sąmojingas vyras, turėjęs galimybę bendrauti su šia ponia, nuėjo pas ją ir pasakė, kad Švedijos ambasadorius, pamatęs gražiausias Paryžiaus moteris, galvojo, jog nieko nepamatė, nes neturėjo garbės išvysti gražiausios pasaulio būtybės, ir prašąs leidimo pas ją apsilankyti. „Tegul jis ateina poryt, – atsakė hercogienė, – ir tenepritrūksta drąsos, mat aš būsiu apsiginklavusi.“
Toks yra Dom Žervezo pasakojimas. Ponia de Monbazon neatėjo į pasimatymą. Ji jau sirgo liga, nuo kurios ir mirė, ir apsiginklavo tik prieš mirtį.
Nepaisant dailininko pagražinimų, į akis krenta svarbiausia ponios de Monbazon yda ir tas labas, kurį sugebėdavo gauti iš savo „patikimo ir naudingo“ draugo.
Laimė, mažiau kilmingos moterys savo nesavanaudiškumu išpirkdavo gobšumą tų, kurios turėjo privilegiją sėdėti karaliaus akivaizdoje.
Henriko III mylimoji Renė de Rijė, kitaip vadinama „gražiąja Šatonef“, buvo ištekėjusi du kartus: pirmiausia – už Antinočio, kurį pati nudūrė už neištikimybę, paskui – už Altovičio de Kastelano, kurį nužudė didysis Prancūzijos prioras; prieš išleisdamas kvapą, Altovitis dar spėjo stiletu persmeigti didžiajam priorui pilvą. Už tokias aristokratų žmogžudystes niekada nieko nenubaudė, anais laikais jos buvo itin paplitusios; už tokius nusikaltimus bausdavo tiktai prasčiokus.
Provanse gražioji Šatonef pagimdė dukterį, kurios krikštatėviais tapo Marselio miesto valdytojai. Paskui Renė de Rijė dingo. Jos duktė Marselė de Kastelan tarsi kokia žuvėdra buvo palikta krantinėje šalia Dievo Motinos Globėjos bažnyčios. Būtent Marselyje ją sutiko Randuotojo sūnus – hercogas de Gizas. Nebuvo gražuolis, ne taip, kaip Orleane žuvęs jo senelis arba Blua nužudytas tėvas, bet jis buvo drąsus; jis buvo iš Gizų giminės, o Henrikui IV padėjo užgrobti Marselį.
Marselė de Kastelan jam patiko, ir ji pati pamilo; pro šviesią odą prasimušantis blyškumas darė ją kiek panašią į kankinę. Merginos gymis – švelnios rožės ir balčiausios lelijos. Iš motinos ji paveldėjo pailgas mėlynas akis. Deportas, tas savo epochos Tibulas, „Meilės sonetuose Dianai“ buvo apdainavęs Renė plaukus. Deportas kūrė eiles už Henriką III, kuris neturėjo Karolio IX talento:
Nerūpestingai pasklidusios gražios šviesios garbanos,
Jūs labiau negu rankas supančiojote mano širdį.
Marselė grakščiai šoko ir žaviai dainavo, bet augusi be tėvų gyveno labai savarankiškai. Pastebėjusi, kad hercogui de Gizui pradėjo nusibosti, ji pasitraukė, užuot skundusis. Tai pareikalavo dvasios pastangų, ji susirgo ir būdama neturtinga privalėjo parduoti visus savo papuošalus. Paniekinamai atstūmė pinigus, kuriuos jai buvo atsiuntęs kunigaikštis de Lorenas: „Man liko gyventi tik kelios dienos, – pasakė ji, – užtenka to trupučio, kurį turiu. Aš nė iš vieno nieko nepriimu, dar mažiau – iš pono de Gizo negu iš ko kito.“ Bretanėje merginos nusiskandina jūros pakrantėse, dumbliais prisirišusios prie uolų.
Marselės skaičiavimai buvo tikslūs: ji nepaliko jokių lėšų, savo menkus pinigėlius paskirstė kiekvienai likusiai dienai; gyvybė ir pinigai išseko tuo pat metu. Ją palaidojo krikštatėviu tapęs miestas.
Praėjus trisdešimčiai metų, ardant vienos koplyčios grindis, buvo pastebėta, kad Marselė karste gulėjo nepakitusi; atrodo, tarsi kilnūs jausmai būtų sulaikę materijos irimą, kaip dangus išsaugo kūnus tų, kuriuos sau pasiskyrė.
Kai hercogas de Gizas išvyko į karaliaus dvarą, ne vieną talentą turėjusi Marselė sukūrė kelių posmų eiles ir melodiją; jas išgirdo Graikijos jūros pakrantė, iš kurios mus pasiekia daugybė kvapsnių.
