Kai dingo balandžiai

Vakarų Estija, Estijos SSR, Sovietų Sąjunga, 1948-ieji

Dar sykį nuėję prie Rozalijos kapo, padėjome pievų gėlių ant mėnesėto velėnos kauburėlio, tyliai pastovėjom abipus puokštės. Nenorėjau, kad Judita išeitų, nenorėjau jos paleisti, todėl ryžausi balsiai ištarti tai, ko tokiomis aplinkybėmis nevalia sakyti:

– Mudu daugiau niekada nebesusitiksim.

Girdėjau, kaip mano žodžiuose girgžtelėjo žvyras, jos akys pritvino ašarų, jos ašaros dažnai pakirsdavo man kojas ir mano blaivų protą paversdavo tošine valtele, kurią lengva įlinguoti. Dabar ašaros vilnimis ritosi jai iš akių kertelių. Galbūt norėjau sumažinti savo sielvartą ir todėl kalbėjau atžariai, galbūt paprasčiausiai norėjau būti šiurkštus, kad kelionėje ji galėtų keikti mane ir mano storžieviškumą, o gal staiga pasigedau paskutinio įrodymo, kad ji nenori išvykti, – aš vis dar nebuvau tikras dėl jos širdies kelių, nors mudu tiek išgyvenome kartu.

– Tu gailiesi prisiėmęs visa tai dėl manęs, – sukuždėjo Judita.

Jos įžvalgumas mane išgąsdino, sutrikęs pasikasiau sprandą. Vakare ji dar spėjo apkirpti man plaukus, jų pribyrėjo už apykaklės, kuteno.

– Nieko, aš suprantu, – pridūrė ji.

Nepaneigiau jos žodžių, nors galėjau. Vis dėlto aš netikėjau, kad be Juditos, nelauktai atsiradusios globotinės, miške būčiau ką daugiau nuveikęs. Vyrai davė suprasti, kad būčiau. Kai išgirdau, jog rusams priartėjus ji pabėgo iš Talino į Armių ūkį, man nebeliko kitos išeities, tik paslėpti ją miške. Armių ūkiu negalėjom pasikliauti, miške buvo saugiau. Judita buvo kaip sugauta paukštė saujoje, sužeistu sparnu, sunkios būklės, ištisas savaites krečiama nervų karštinės. Tik mūsų felčeriui žuvus per kautynes, vyrai sutiko, kad ponia Vaik mums padėtų, mums ir Juditai. Taigi man ir vėl pavyko ją išgelbėti, bet paskui, kai ji žengs boluojančiu priešais mus keliu, aš jau nebegalėsiu jos apginti. Vyrai iš tikrųjų teisūs: moterų ir vaikų vieta namuose. Judita turi pargrįžti į miestą. Mus juosęs pantis atsivijo ir miško apsauga sumenko. Vogčia stebėjau jos veidą: Juditos žvilgsnis buvo nukreiptas į kelią, kuris jos laukė, lūpos praviros, ji iš visų jėgų traukė orą į plaučius ir jos iškvėpimas vertė mane suabejoti dėl savo sprendimo.

– Taip visų geriausia. Mums visiems. Sugrįši į tą gyvenimą, iš kurio atėjai, – tariau.

– Jisai jau nebe toks. Niekuomet nebebus, koks buvęs.

„Paskui atėjo sargybinis Markas, nusivedė juos po vieną upelio pakrantėn ir sušaudė iš savo revolverio.“

12000. Iš 1962 m. sausio 16–20 d. vykusio masinių žudynių vykdytojų Juhano Juristės, Karlo Linaso ir Ervino Vikso teismo medžiagos. „Eesti Riiklik Kirjastus“ (Estijos TSR valstybinė leidykla), 1962.

Šiaurės Estija, Estijos SSR, Sovietų Sąjunga. 1941-ieji

Gausmas ėjo stipryn, aš žinojau, kas laukia už tų medžių. Pažvelgiau į savo rankas, jos nedrebėjo. Po akimirkos bėgau prie artėjančios autokolonos, negalvodamas apie Edgarą ir jo nervus. Akies kertele mačiau, kaip jis virpančiais pirštais čiupnoja savo galifė su nederama kovoti mina. Ką tik buvome pratybose Suomijoj, ir aš ten rūpinausi Edgaru kaip vaiku, tačiau mūšis – kitas dalykas. Užduotį turim vykdyti čia. Bemat. Dabar. Puoliau bėgti, granatos daužėsi į kojas, išsitraukiau vieną iš už bato aulo ir mano pirštai jau juto, kaip ji skrieja ore. Pratybų saloje gauta Suomijos kariuomenės palaidinė tebeatrodė kaip nauja, ji teikė kojoms jėgų. Greitai visi mano tautiečiai vilkės tik Estijos kariuomenės uniformą, ne kieno nors kito, ne okupantų, ne sąjungininkų, o nuosavą. Mūsų tikslas buvo atsikovoti savo šalį.

Girdėjau, kaip jie bėga man iš paskos, kaip žemė dreba nuo mūsų jėgos, ir dar greičiau leidausi variklių gaudesio pusėn. Užuodžiau priešo prakaito tvaiką, burnoje jutau įniršio ir geležies skonį, auliniais trypė kažkas kitas, tasai nežinomas kovotojas, kuris neseniai mūšyje puolė į upelį ir svaidė į stribų batalioną granatas, granatą paruošk, užtaisyk – ugnis, granatą paruošk, užtaisyk – ugnis, tai buvo kažkas kitas, granatą paruošk, užtaisyk – ugnis, ir tasai kitas lėkė į gaudesį. Visi mūsų kulkosvaidžiai buvo nukreipti į stribų koloną. Jų buvo daugiau, nei mes manėm, jų buvo marios, rusų ir stribų bataliono vyrukų, estiškos eigasties, ir jie turėjo aibes mašinų ir kulkosvaidžių. Tačiau mes nepabūgom – pabūgo priešai, mus perliejo nirtulys, toks stiprus, kad priešininkai akimirksnį stabtelėjo, autobuso „Mootor“ ratai minutėlę sukosi vienoje vietoje, įniršis įkalino juos akimirkoje, ir tą akimirką pliūptelėjo ugnis; kartu su kitais puoliau prie „Mootoro“, ir mes išžudėm juos visus.

Rankų raumenys drebėjo nuo pasiųstų kulkų, riešą slėgė nusviestų granatų sunkis, tačiau palengva suvokiau pasibaigus mūšį. Kai kojos įprato stovėti vietoje ir šovinių tūtelės nebežiro žemėn, pastebėjau, kad mūšio pabaiga nedavė tylos. Ji atnešė triukšmą, iš žemės gelmių godžiai kylančių lervų judėjimą prie lavonų, mirties parankinių godų kirbesį siekiant šviežio kraujo, ir visa tat dvokė, išmatos ir skrandžio sultimis trenkiantys vėmalai laužė nosį. Mane apakino ryški šviesa, parako dūmams išsisklaidžius debesies pakrašty pasirodė tartum švytintis aukso vežimas, parengtas kritusiesiems surinkti, – mūsiškiams, stribams, rusams, estams, – visiems į vieną vežimą. Prisimerkiau. Ausyse spengė. Mačiau, kaip vyrai dvėsavo, šluostėsi kaktą, siūbavo vietoje it medžiai. Mėginau stebėti dangų, spindintį vežimą, bet man neleido ilgiau ramstyti išakyto „Mootoro“ šono. Miklesni jau ėmė veikti, nelyginant apsipirkdami turguje: reikėjo surinkti žuvusiųjų ginklus, tik ginklus, šovinių diržus ir dėklus. Nuliūlinom per kūnus, trūkčiojančias galūnes. Kai tik nuėmiau nuo nukauto priešo šovininę, kažkas tvirtai sugriebė mane už pėdos. Nė nespėjau nusitaikyti – sulinko keliai ir susmukau prie mirštančiojo toks pat bejėgis kaip ir jis, jausdamas, kad išmušė paskutinioji. Tačiau vyro žvilgsnis buvo nukreiptas ne į mane, vos girdimi žodžiai buvo skirti kažkam kitam, mylimam žmogui. Aš nesupratau, ką jis sako, kalbėjo rusiškai, bet tokiu balsu, kuris tegalėjo būti skirtas sužadėtinei. Būčiau suvokęs tai ir tuomet, jei purvinoje vyriškio saujoje nebūčiau išvydęs nuotraukos, o joje – balto suknelės krašto. Jis buvo suteptas mylimojo krauju, moters veidas liko po pirštu, staigiai išplėšiau koją, ir vyro žvilgsnyje, kur ką tik regėjau save, užgeso gyvybė. Prisiverčiau atsistoti, reikėjo veikti toliau.

Kai surinkome ginklus, iš tolumos vėl atsklido mašinų gausmas, ir seržantas Alikas įsakė trauktis. Manėm, kad stribų batalionas prieš pradėdamas naują puolimą laukia pastiprinimo arba ieško stovyklavietės, šiaip ar taip, jie seks mūsų pėdomis. Mūsiškiai kulkosvaidininkai jau buvo pasiekę pamiškę, kai išvydau pažįstamą žmogų, vis dar tebetrypiantį lavoną: Martas. Kojomis jau buvo spėjęs suknežinti kaukolę, smegenys susimaišė su žemėm, o Martas vis daužė ir daužė, daužė ir daužė, tartum norėdamas šautuvo buožę kiaurai lavoną suvaryti žemėn. Nubėgęs prie jo, sušėriau su tokia jėga, kad jis atgniaužė šautuvą. Martas šėlo nieko nematydamas, nepažindamas manęs, šaukė ant neregimo priešo ir mostagavo rankomis. Man pavyko išsijuostu iš kelnių diržu apvyti jį per liemenį ir nusitempt į tvarstyklą, kur vyrai paskubomis krovėsi mantą. Sukuždėjau, kad tą vyruką reikia stebėti. Pabarbenau sau į smilkinį, felčeris dirstelėjo į dvėsuojantį Martą, į putotas jo lūpų kerteles ir linktelėjo. Seržantas Alikas skubino vyrus, ištraukęs kažkam iš rankų gertuvę, sušuko, kad estas nekovoja prisisiurbęs kaip stribas. Ėmiau ieškoti Edgaro, įtariau, kad jis paspruko, tačiau pusbrolis kiūtojo ant akmens, prisidengęs burną, prakaito išmuštu veidu. Sugriebiau jį už peties, o kai paleidau, jis purvina nosine ėmė trintis švarką toje vietoje, kurią lietė mano kraujuoti pirštai.

– Aš nepajėgiu. Nepyk.

Man nudilgė krūtinę ūmus priešiškumas, staiga prisiminiau, kaip motina slėpė kavą ir vogčiom kaitė ją Edgarui, o kitiems ne. Papurčiau galvą. Dabar reikia susikaupti, turiu pamiršti kavą, pamiršti Martą ir tai, kaip buvau susitapatinęs su vyru, kurį išvydau jo paklaikusiame veide, tokiu kaip aš vyru, bėgančiu į mūšį su mano auliniais. Turėjau pamiršti man į koją įsisegusį priešą, kurio žvilgsnyje atpažinau save, ir tai, kad nemačiau savęs seržanto Aliko veide. Nė felčerio veide. Nė vieno vyro, kurį galėjai numanyti iš čia ištrūksiant. Tai trečias mūšis nuo tada, kai sugrįžom iš Suomijos, o aš vis tebesu gyvas, ant mano rankų – priešo kraujas. Iš kur tos netikėtos dvejonės? Kodėl nematau savęs tarp tų, kurie tikrai turi savo akimis išvysti taikos metą?

– Ar tu ketini ieškoti kitų estų, ar liksi kovoti su šiuo būriu? – paklausė Edgaras.

Pasukau galvą medžių pusėn. Mes gavom užduotį: turėjom susilpninti Estiją okupavusią Raudonąją armiją ir teikti Suomijos sąjungininkams žinių apie jos judėjimą. Aš gerai pamenu, kaip džiaugėmės apsivilkę naujas suomių uniformas ir vakarinėje rikiuotėje traukėme: Saa vabaks Eesti meri, saa vabaks Eesti pind.1 Kai sugrįžom Estijon, mano dalinys vos spėjo perpjauti kai kurias telefono linijas, paskui nustojo veikti radijas, ir mes nusprendėme, kad duosim daugiau naudos prisidėję prie kitų kovotojų. Seržantas Alikas pasirodė esąs narsus vyras, miško broliai pašėlusiu greičiu judėjo pirmyn.

– Pabėgėliams gali prireikti prieglobsčio, – sukuždėjo Edgaras.

Jis teisus. Miško priedangoje einančią grupę sekė nemažas vyrų būrys, nors tolesnė kelionė būtų buvusi lėta, mat vienintelis kelias iš apsupties rato vedė pro raistą. Kovojome kaip patrakę, kad laimėtume jiems laiko, kad sulaikytume priešą, tačiau nebuvom tikri, ar to laiko pakaks persvarai įgyti. Edgaras nujautė, kur link suko mano būgštavimai. Jis pridūrė:

– Kas žino, kaip ten namiškiams klojasi. Apie Rozaliją nieko neteko girdėti.

Dar nespėjęs visko apgalvoti, linktelėjau ir nuėjau pranešti, kad, gindami pabėgėlius, eisim kartu su jais, nors Edgaras taip pasakė greičiausiai siekdamas išvengti naujo antpuolio, saugodamas savo kailį. Pusbrolis žinojo mano silpnybes. Kiekvieno mūsų namie laukė nuotaka, sužadėtinė arba žmona, tačiau tik aš pasiteisinau, kad vengiu mūšio dėl moters. Vis dėlto stengiausi įtikinti save, kad mano pasirinkimas buvo iš tiesų garbingas, netgi protingas.

Kapitonui mūsų pasitraukimas pasirodė geras sprendimas. Kad ir kaip ten buvo, kelyje jaučiausi esąs keistai laisvas. Galbūt todėl, kad kaire ausimi dar negalėjau girdėti, ar todėl, jog galvoje vis tebeaidėjo paskutiniai mirštančio priešo žodžiai savo sužadėtinei. Atrodė, tartum visa, kas buvo nutikę, yra kažkaip netikra, lyg mirties tvaikas dar tebesilaikytų ant mano rankų, nors ilgai jas prausiausi pakelėje aptiktame šaltinyje. Delno linijos – gyvenimo, širdies ir pagrindinė – teberyškėjo tamsiai ruda spalva, uždžiūvęs kraujas įsigėrė giliai į odą, ir tęsiau kelią ranka rankon su numirėliais. Kartkartėmis prisimindavau, kaip mano kojos skubėjo į kovą, kaip ranka nedvejodama privertė uždainuoti kulkosvaidį, kaip pasibaigus šoviniams griebiausi pistoleto, o paskui panaudojau žemėj rastą akmenį ir galų gale daužiau raudonarmiečio galvą į autobuso „Mootor“ rato apsaugą. Tačiau tai buvau ne aš, tai buvo tasai kitas.

Mano kompasas pradingo per mūšį, ir mes klibikščiavome nepažįstamu mišku. Vis tiek ėjau toliau, tarsi žinodamas, kur mes einame, ir kai vėl užgirdau giedant paukštį, kiek atsitokėjau. Edgaras netrukus pastebėjo, kad aš neinu nustatyta kryptimi, tačiau vargu ar imtų skųstis, geriau buvo laikytis atstu nuo pabėgėlių, kuriuos persekiojo stribų batalionas. To nereikėjo garsiai sakyti. Porą kartų Edgaras mėgino siūlyti, kad liktume ramiai laukti ateinant vokiečių, visa kita neteko prasmės, taigi dabar nebevertėjo rizikuoti. Aš neklausiau jo, traukiau toliau: eisiu Armių sodybon ginti Rozalijos ir jos šeimos, ištirsiu Simsonų ūkio būklę, o jeigu kovos tebevyks, susiradęs kokį patikimą miško brolį, prisidėsiu prie jo būrio. Edgaras sekė man iš paskos kaip tada Suomijos įlankoje, kelyje į mokymus. Anuomet iš ledo properšų besisunkiantis vanduo privertė nublykšti pusbrolio skruostus, ir jis norėjo grįžti atgal. Kai slidės apledėjo, daužiau gurvuolius ir nuo Edgaro slidžių. Paskui vėl nušliuožėm vorele, aš pirmas, Edgaras man įkandin, kaip ir dabar. Tačiau dabar norėjau palaikyti didesnį atstumą, kad pusbrolio dvėsavimas susilietų su medžių ošimu. Kai pirmiau išsitraukiau žiupsnį tabako, mano pirštai drebėjo, nenorėjau, kad Edgaras tai matytų. Akyse nuolat iškildavo stvėrusio man už kojos vyro veidas, aš paspartinau žingsnį, kuprinė sunkino ėjimą, vis dėlto paspartinau žingsnį – norėjau palikti už nugaros vyro veidą, vyro, kuris greičiausiai žuvo nuo mano kulkos, kurio nuotaka niekuomet nesužinos, kur liko jos jaunikis, ir kurio paskutiniai žodžiai buvo: „Aš myliu tave.“ Buvo ir kitų priežasčių, kodėl su malonumu pasitraukiau, palikau kitus rengti naują išpuolį. Sąjungininkai fricai man jau pirma kėlė įtarimų.

Jie pasiuntė mūsų pajėgas Raudonosios armijos užnugarin, įdavę vieną kitą granatą, pistoletą ir sugedusį radiją, daugiau nieko. Mums nedavė net padoraus Estijos žemėlapio. Nekilo abejonių, kad buvo nutarta mus panaudoti kaip „patrankų mėsą“. Nepaisydamas to, aš vykdžiau įsakymus ir įtarimus pasilaikiau sau. Tartum nebūtume nieko pasimokę iš praėjusių šimtmečių, iš laikų, kai Baltijos baronai dyrė nuo mūsų kelis kailius.

Prieš kelionę Suomijon norėjau prisidėti prie Žaliojo Kapitono būrio, kone ruošiausi įvykdyti pasikėsinimą. Mano ketinimai pasikeitė, kai buvau pakviestas į suomių surengtus mokymus ir jūra pagaliau apledijo, tad buvo nesunku pasiekti Suomiją. Aš palaikiau tai lemties ženklu; miško brolių draugėje buvo tiek pasipūtimo ir neatsargumo, ir šitai nepadės laimėti jokio karo, šitaip neišvysime priešų pajėgų, nesugrąžinsim žmonių iš Sibiro ir neatgausim namų. Žaliojo Kapitono veiklą maniau esant rizikingą – vidinėje švarko kišenėje jis nešiojosi užrašų knygelę, kurioje žymėjosi visų savo būrio vyrų duomenis ir piešė tikslius atakų bei žygių planus. Mano įtarimus patvirtino Marto duktė. Ji man papasakojo, kad stribai buvo radę jos motinos surašytus maisto sąsiuvinius, kurie buvo kruopščiai suliniuoti skiltimis su įrašais, kada kas ateidavo pas juos valgyti, nes Žaliasis Kapitonas buvo pažadėjęs, jog vėliau bus atlyginta už visą vargą ir maistą. Dabar iš gimtosios Marto sodybos teliko rūkstantys griuvėsiai, pats Martas išprotėjo, o jo duktė ėjo kažkur priešais mus drauge su kitais pabėgėliais. Kai kurie iš maisto sąsiuviniuose surašytų miško brolių jau buvo nužudyti.

Supratau – Estijai vėl išlaisvėjus, tuos metus bus norima prisiminti su švaria sąžine: reikėjo įrodymų ir dokumentinės medžiagos, kad visa buvo daroma laikantis įstatymo ir gerų papročių. Betgi kaip tik mandagiai elgtis ir negalėjome sau leisti, vien bolševikų veiksmai parodė, kad mūsų šalis ir namai buvo patekę į necivilizuotų būtybių rankas. Vis dėlto nesiėmiau balsiai svarstyti kapitono, jis buvo itin drąsus vyras ir Nepriklausomybės karo didvyris, išmanantis apie karybą geriau už mane, jo išminties galėjai pasimokyti. Jis ugdė vyrus, mokė juos šaudyti ir Morzės abėcėlės bei rūpinosi, kad kasdien vyktų svarbiausio įgūdžio miške – bėgimo – pratybos. Jeigu Žaliasis Kapitonas nebūtų pratęs pareigingai visko užrašinėti, būčiau galėjęs likti su jo būriu Estijoje. Arba jeigu jo vyrai nebūtų turėję fotoaparato. Aš jau kuris laikas buvau su jais, kai vieną rytą kažkas staiga paragino nusifotografuoti grupinei nuotraukai. Vienas man nepažįstamas vyrukas tyliai iš ten paspruko, ir aš pasekiau juo, sakydamas, kad aš čia niekuo dėtas, iš tikrųjų nesu net būrio narys. Vaikinai pozavo priešais bunkerį petys petin, su rankinėmis granatomis prie diržo, kažkoks pokštininkas įkišo galvą į gramofono lagaminėlį. Priešais būrį buvo padėta kuprinė, prikimšta iš valsčiaus tarybos kasos seifo paimtų komunistinių pinigų, tų pačių, kuriuos anądien Žaliasis Kapitonas glėbiais dalijo valsčiaus tarybos darbuotojams, nes vis tiek jisai liks dėl visko kaltas.

– Imkite kiek lenda, – kalbėjo jis, – tai Sovietų Sąjungos iš žmonių konfiskuoti rubliai.

Kapitonas jau buvo tapęs legenda, aš tam nebūčiau tikęs, nenorėjau būti didvyriu. Ar tai silpnybė? Ar buvau visa galva geresnis už Edgarą?

Rozalija būtų didžiavusis bendromis nuotraukomis – ir darytomis mokymų saloje, ir su Žaliojo Kapitono vyrais. Vis dėlto neketinau kartoti kapitono klaidos, todėl ir Rozalijos nuotrauką sudraskiau į skutelius, nors ir nenoriais pirštais. Rozalijos žvilgsnis guosdavo mane ne vieną beviltiškumo akimirką, ir jeigu mano gyvybė gyslomis nutekėtų žemėn, man reikėtų jos nuotraukos, jos jau dabar reikia, man reikėjo jos žvilgsnio, kai traukėm per akmenis ir samanas, ir aš buvau palikęs kovojančius brolius. Paskui mane kėblinantis Edgaras nė karto nebuvo prisiminęs savo žmonos. Kai atėjo pirtin, kur laukiau kelionės į Suomiją, jis paaiškino, kad šiukštu nevalia kam nors prasitarti, esą jis grįžta tėviškėn. Dezertyro rūpestis buvo suprantamas, visi žinojo, kokie silpni jo motinos nervai. Tačiau niekaip negalėjau įsivaizduoti, kad būčiau įstengęs šitaip pasielgti – neduoti Rozalijai jokio gyvybės ženklo. Girdėjau Edgarą, šnopuojantį man už nugaros, ir negalėjau suvokti, kodėl jis norėjo, kad jo žmona tikėtų jį vis tebesant mobilizuotą į Raudonosios armijos gretas. Aš troškau kuo greičiau pas Rozaliją, Edgaras nė žodeliu neužsiminė apie susitikimą su žmona. Jau ėmiau įtarinėti, kad jis nori pabėgti nuo savo žmonos, buvo radęs naują mylimąją, galbūt Helsinkyje. Edgaras dažnai turėjo ten reikalų, vis trynėsi po „Klaus Kurki“ restoraną. O mano įtarimams prieštaravo tai, kad jokia moteris neprivertė migloti jo žvilgsnio ir degtinė jo visai netraukė, priešingai nei mus visus; apie tai visuomet bylojo jo gaivus kvapas, kai pareidavo į mūsų nakvynės vietą. Pusbrolis irgi vilkėjo mums visai veltui duotą sportinę aprangą, nors audinį ir sukirpimą nužiūrėjo patempęs lūpą. Tokiais drabužiais, aišku, negalėjai vestis damų pasivaikščioti, taip pat negalėjai jų pralinksminti už tas 20 markių, kurias kasdien gaudavome, nekalbant apie pažintį su Helsinkio viešnamiais. Dienpinigių vos pakako tabakui, puskojinėms ir kitiems būtiniems dalykams.

Kiti skersavo į mano pusbrolį keistu žvilgsniu, manė jį esant ne tokį kaip visi, ir aš jau ėmiau būgštauti, kad jis bus išsiųstas iš salos kaip netinkamas užduočiai vykdyti. Todėl po to, kai dėl atatrankos šautuvas perkirto jam antakį ir sukėlė nuolatinę šaudymo baimę, nutariau su Edgaru rimtai padirbėti. Drauge stebėjausi, kaip jis tvarkėsi tarnaudamas Raudonojoje armijoje ir kaip sugebėjo išstorėti per liemenį, vargu ar Raudonoji armija maitino jį vien lašiniais ir ragaišiu. Šiaip ar taip, Stafanio saloje pranyko grietine sotintas pilvukas, Suomijoje visa buvo kaip ant delno. Pusbroliui daug ką atleisdavo, nes jo būta plepaus. Kai Suomijos generalitetas atsiuntė mums vyrus skaityti paskaitų, pusbrolis turėjo progą pasirodyti, kaip gerai išmano raudonarmiečių antpetines juosteles, ir pademonstruoti savo puikiai nugludintą rusų kalbą; jis netgi stengėsi mokyti kitus, kaip šokti su parašiutu, nors pats nebuvo nė karto nušokęs. Vakarais triūsdavo padirbinėdamas Estijon grįžti būtinus dokumentus, man jis pakuždėjo galvojąs apie idealų būrį, kurio pagrindą sukurs čia pat, saloje. Netrukdžiau pusbroliui plepėti, skirtingai nei kiti, buvau pratęs prie savo vaikystės draugo lakios vaizduotės. Tačiau kiti klausėsi Edgaro paistalų ausis pastatę – mes turėjom gana daug laisvalaikio, tokių akimirkų, kai vaikinai galėjo stebėti kiekvieną „lotą“2, tarsi tai būtų pirmoji moteris pasauly. Aš šitokiom valandėlėm galvojau apie Rozaliją ir pavasarinę sėją. Birželį mus pasiekė žinios apie trėmimą. Nuo tada, kai mano tėvas praėjusiais metais buvo suimtas, nieko apie jį nebegirdėjau. Mama tuomet verkė, kad tėvas būtų turėjęs išmokt giedoti „Internacionalą“, būtų turėjęs išmokti laiku nusiimti kepurę, būtų turėjęs mažiau kalbėti apie bulvių ūkius ir sutikti su nacionalizavimu, bet aš žinojau, kad tėvas nebūtų sugebėjęs to daryti. Simsonai vis tiek paliko be ūkio, sūnus išėjo miškan, o tėvas – už grotų. Jis turėjo būti perspėjamasis pavyzdys. Tuo pat metu žmonės buvo raminami, kad žemės niekas neatims, bet kas tais bolševikais apskritai patikės.

Tačiau Edgaro nejaudino Simsonų padėtis, nė trupučio, nors mūsų ūkio pinigais buvo apmokėti visi jo mokslai – tose mokyklose, apie kurias Edgaras ilgai postringaudavo su kitais, studentavimas Tartu, o studentų tarp mūsų nestigo, ūkininkų buvo mažiau. Kai Edgaras su kitais studentais juokėsi iš to, ką manė esant pernelyg paprasta, buvo aišku, kaip vienapusiškai jie matė gyvenimą. Neišprusėlis jiems buvo tartum keiksmažodis, ir jie vertino žmones pagal tai, ar tie baigė trejetą mokyklos klasių, ar daugiau. Kartkartėmis iš vaikinų kalbos buvo aišku, kad jie yra prisiskaitę begales angliškų istorijų apie šnipus, kurios skatino vaizduotės galią, – esą, Stafanio saloje būsią parengti tokie šnipai, kad Raudonoji armija nebeturės kur dėtis. Pirmučiausias iš draugijos tą evangeliją skelbė Edgaras. Nors kai kurie vyrukai buvo linkę ieškoti nuotykių, bailių šioje draugėje vis dėlto nebuvo, ir tai kėlė šiokį tokį pasitikėjimą, atbaidė mano dvejones, kas apskritai laukia tokios draugės. Esminės tiesos buvo taip pat aiškios, visi mokėsi radisto amato, mes pratinomės prie Morzės, ir nors Edgaras atgrubnagiškai užtaisinėjo šautuvą, slaptų žinučių siuntimas puikiai tiko jo šilkiniams pirštams, jie gebėjo išbelsti kone šimtą raidžių per minutę, o mano pirštai geriau tiko žagrei laikyti. Tačiau dėl savo pasaulėžiūros svarbiausių principų ir proangliškos orientacijos laikėmės tos pačios nuomonės.

Aš turėjau savo planą: jau palikdamas salą kišenėje prie krūtinės vietoje Rozalijos nuotraukos laikiau popieriaus lapą su skylėmis įsegti bylon, nešiotis visus duomenis buvo pernelyg drąsu. Buvau nusipirkęs ir sąsiuvinį vaškuotais viršeliais dienoraščiui rašyti. Ketinau rinkti įrodymus apie naikinamąją bolševikų veiklą. Stojus taikai jų reikės. Tada perleisiu tuos popierius sumanesniems už mane plunksnagraužiams, tiems, kurie imsis rašyti mūsų laisvės kovų istoriją. Suvokimas, kokia svarbi yra ši užduotis, palaikė tvirtą nusistatymą, kai ėmiau save įtarinėti, kad laikiausi nuošaliai nuo didelių užmojų iš baimės ar todėl, kad pasirinkau būdą, padedantį išvengti rašliavos. Vis dėlto turėjau užduotį, kuria mano tėvas būtų didžiavęsis. Aš neketinau žymėti nieko, kas būtų kėlę grėsmę kitiems; nieko tokio, kas per daug atskleistų mūsų ryšininkus. Aš nenurodyčiau jų vardų, galbūt netgi neminėčiau vietų. Pasirūpinčiau fotoaparatą, bet ne mūsų brolių bendroms nuotraukoms. Visur žvilgsojo šnipų akys. Jų blizgesy buvo apstu aukso, mūsų, kitų, akyse – pilna žemių.

Talinas, Estijos SSR, Sovietų Sąjunga. 1941-ieji

Grūdų sandėliai degė ir dangun kilo dūmų stulpai. Keliai buvo sausakimši skubančių autobusų ir lengvųjų automobilių, ratai žviegė, trokšdami išlikti, visai kaip žmonės, sprogimas! Priešlėktuvinio pabūklo salvė. Stiklo šukių it liūties papliūpos. Judita sėdėjo išsižiojusi motinos virtuvės kertėje; motina pabėgo į kaimą pas savo seserį Liją ir paliko Juditą vieną laukti bombos, bombos, padarysiančios viskam galą. Jau kurį laiką keliuose iš Talino į Narvą susidarydavo evakuojamų sunkvežimių spūstys ir, pasak gandų, buvo įsteigti evakuacijos komisariatai: komisariatai galvijams evakuoti, grūdams ir lęšiams evakuoti, bet kokiai materijai evakuoti – bolševikai ketino išgabenti viską – visa, kas tik įmanoma, netgi duonos kriaukšles, vokiečiams nei estams nepalikti nieko. Armija naudojo vyrus laukams tuštinti. Viskas Narvos kryptim, uostų kryptim. Sprogimas.

Judita užsispaudė delnais ausis, stipriai užsispaudė. Ji jau susitaikė su mintimi, kad miestas bus nusiaubtas iki vokiečiams ateinant, ji tenorėjo, kad jos valanda būtų išmušusi kasdieniškesnėmis aplinkybėmis: kad paskutiniai garsai, kuriuos girdės, būtų šaukšto taukšėjimas lėkštėje, dzingsėjimas plaukų smeigtukų prisipildančioje dėžutėje, statomo ant stalo pieno indo duslus kaukštelėjimas. Paukščiai! Jų giesmės! Tačiau Liuftvafė ir zenitinės patrankos prarijo paukščius, paukščių ji daugiau niekada nebegirdės. Nei šunų. Nei kačių miaukimo, varnų krankimo, viršutinio buto bildesio, apatinio aukšto vaikų, pasiuntinių trepsenimo, vaikiško vežimėlio girgždesio, nei kibiro barkštelėjimo, kai kaimynė atsitrenkia galva į lauko durų staktą po Juditos langu. Judita irgi mėgino nešioti dubenį ant galvos, tiesa, kambaryje ir slapčiom pozuodama priešais veidrodį, stebėdamasi, kodėl modeliuotojai neišrado skrybėlės, kurią būtų galima dėvėti užmovus ant nedidelio dubens ar kibiro. Pasisekimas garantuotas. Moterys juk yra tokios vaikiškos, tokios juokingos, apsisaugančios kibiro pavidalo kvailyste. Skardos barškėjimas vis dėlto liko praeityje, toje praeityje, kur liko ir kasdienybė. Tiesa, ji buvo kupina netekčių ir joje vyravo bolševikai, bet vis tiek tai buvo kasdienybė su savo įprastais garsais. Pavasarį brolis nusiuntė Juditą gyventi pas motiną Baltojo Laivo gatvėn, dėl visa ko, ir dienos bėgo savo vaga, nors brolis su žmona buvo išvežti birželį ir Judita paskiau nieko negirdėjo apie Johaną ir brolienę, o Johano name apsigyveno svetimi, svarbūs veikėjai iš komisariato. Juditos vyras jau anksčiau buvo mobilizuotas į Raudonąją armiją. Po motinos butu gyvenanti Eliza savo ruožtu buvo apkaltinta kontrrevoliucine veikla – įtarė, kad Eliza žinojo apie nuomojusios iš jos kambarį Karinos ketinimą išvykti iš šalies. Judita taip pat buvo apklausta dėl Karinos. O vėliau dienos tekėjo sau, sudarydamos kasdienį gyvenimą, kuris, šiaip ar taip, buvo geresnis už siaubimo dienas. Kaime, pas tetą Leonidą, Rozalija toliau melžė karves, nepaisydama to, kad jos sužadėtinio šeima patyrė terorą, Simsonų vienkiemis buvo nacionalizuotas, Rolando tėvas suimtas, o jo motina persikraustė į Armių sodybą po Rozalijos sparnu. Už tai Judita buvo dėkinga Rozalijai. Ji nebūtų ištvėrusi savo anytos draugės, netgi sunkmečiu, ji nepasižymėjo Rozalijos kantrybe. Jeigu Juditos vyras apie tai sužinotų, vėl rastų naują dingstį priekaištauti, jo mamulė iš numylėto sūnaus žmonos nenusipelnė tokio abejingumo. Gal ir teisybė, tačiau Rozalija kur kas geriau už Juditą rūpinosi anyta ir, anytos džiaugsmui, ilgainiui pripildys trobą mažųjų. To Judita jau nebepamatys.