Kai dingo balandžiai

Revelis, Estijos generalinė sritis, Ostlando reichskomisariatas. 1941-ieji

Kai Judita galų gale išdrįso palikti savo kambarį, ji iš pradžių stabtelėjo prie laukujų durų ir įsiklausė. Karo garsai iš tikro buvo dingę. Ji pasitaisė iškirptę ir sulenkė alkūnę, prisispausdama rankinę, sugniaužtus kumštin įsitempusius pirštus slėpė pirštinė. Pirmieji žingsniai gatvės grindiniu buvo čiuopiantys, po padais tebegirkšėjo stiklas. Judita negalėjo rasti pradingusiam pasauly likusios sostinės gatvėms deramos eisenos – jau pirmojoje sankryžoje miestas dvelktelėjo į ją, iš jo plūdo vaikiški vežimėliai, lyg iš niekur atsiradę valkataujantys šunys, kvatojančios damos ir armonikėle grojantys vokiečių kareiviai, kurie merkė jai akį. Judita giliai įkvėpė ir išraudo, bet vos spėjo atsipeikėti iš apstulbimo, jos ausis pasiekė pašto erzelis, varstėsi banko durys, pasiuntinukai zujo po gatves, o fiurerio atvaizdais prekiaujantis akiplėša stvėrė sustingusią iš nuostabos Juditą už rankovės, ir ji nesugebėjo atsikratyti vaikinuko, – „pelnas skirtas nukentėjusiems nuo gaisro, panele, aišku, nori padėti benamėms šeimoms“, – ir Judita įsikišo paveikslėlį rankinėn, vėl pasispraudė ją po sulenkta ranka, išsigandusi sklindančių iš kino poškėjimų ir vežančio plytų krovinį sunkvežimio bildesio, beveik susimetė kupron, tačiau tai buvo atgimimo, ne karo balsai. Gatvės kampe kažkoks vaikėzas šaipėsi iš damos, persigandusios automobilio, iškaitusi Judita pasitaisė skrybėlaitę. Mieste pražydo vėjyje viena prie kitos besiplaikstančios Estijos ir Vokietijos vėliavos. Paskubomis suremontuotas kino teatras „Palace“, būrelis berniūkščių susispietė pasmalsauti prie kino afišų, ir suaugę praeiviai stabtelėdavo jų patyrinėti, Judita prabėgom pamatė vokiečių aktorės įmantrią raudoną šypseną ir Mari Meldrės ilgas blakstienas. Nevaržomi žmonių žvilgsniai maloniai glostė jai kulkšnis, atrodė, tartum pati būtų patekusi į filmą. Tai nebuvo tikra. Vis dėlto ji panūdo plaukti pasroviui, tęsti savo betikslį pasivaikščiojimą ir niekuomet negrįžti namo. Kodėl gi ne? Kas jai trukdo? Kodėl ir jai nepasidžiaugus? Degėsių smarso nebebuvo justi, bent jau čia, per Juditos namų langą jis tebedvelkė, ir ji uodė orą lyg šviežią bandelę, kol ėmė kvaisti galva. Miestas nebuvo sulygintas su žeme, rusai buvo taip užsiėmę degindami sandėlius ir gamyklas, sprogdindami šarvuotą traukinį Koplio prekinėje stotyje, kad nespėjo imtis gyvenamųjų namų. Jinai tęsė pasivaikščiojimą, ieškodama naujų taikos įrodymų, ir lenkdama Soldatenheimą, kur nerūpestingai šnekučiuojančių kareiviukų žvilgsniai klijavos jai prie lūpų, paspartino žingsnį, nusigręžė, kai viena moteriškė galanterijos krautuvėlės vitrinoje kabino didelį Hitlerio portretą, nusigręžė nuo teksto „Hitleris – išvaduotojas“, godžiai ieškodama ko nors kito, visų pirma žmonių, kuriems pastarieji metai jau atrodė išblėsę iš atminties. Miestas staiga prisipildė jaunų vyrų, ir Judita pasijuto nesmagiai, vyrų buvo per daug, ji panoro namo, staiga panoro namo ir skubomis nusipirko laikraščių, kartu nusičiupo nuo parko suolo „Otepės žinias“, paliktas išvyniojus sumuštinius, ir įsistebeilijo į atidarytą kavinę, kurios padavėjas ji seniau vadino vardais. Ar jos sugrįžo dirbti, o gal kavinės savininkas buvo naujas ir naujos darbuotojos? Anksčiau Judita būtų žengusi vidun, paskanavusi kreminio pyragaičio, susitikusi su pažįstamais, tačiau dabar pirštinėje veržė sutuoktuvių žiedas. Šalia ligoninės vermachto kareiviai gaudė balandžius. Vienas jų pastebėjo Juditą ir nusišypsojo, bet kiti ragino kareivį medžioti toliau: „Katiliukas jau ant ugnies!“

Judita dar iš tolo pamatė prie lauko durų susibūrusius berniūkščius, apžiūrinėjančius gatvėje stovintį DKW automobilį ir iš faneros pagamintą jo galą. Vaikiščiai nekėlė rūpesčio, jie neims kamantinėti apie jos vyrą, tačiau šalia jų stovėjo nuolatos mėgstanti pašnekėti kaimynė, kurią buvo sunku aplenkti, ir iš tiesų nepavyko. Stvėrusi Juditai už rankos moteris ėmė bėdoti: „Ar greitai visos mašinos bus fanerinės? Kažin, kas bus toliau?“ Judita mandagiai linktelėjo, o moteris nepaliovė gniaužusi ir stebėjosi bėgių pritaikymu garvežiams ir medienos dujų generatoriais: „Tik pamanyk, medžio kuru varoma mašina, ko tik tie vokiečiai neprigalvoja!“ Juditos nugara girdėjo kaimynės žodžių nuobiras net kieme, taip pat vėjo atneštą klausimą, kada grįš jos vyras; ji nemandagiai išsilaisvino iš moters gniaužto ir skubėjo užkopti laiptais. Telefono skambutis jau aidėjo koridoriuje. Juditai įėjus į virtuvę, jis tebeskambėjo, bet moteris nekėlė ragelio, kaip ir praėjusiomis dienomis. Ji nedrįso. Neatidarydavo durų, nors į jas beldė, – baiminosi, tik vakarais iš tamsaus kambario žvilgčiojo į vokiečių žibintuvėlių melsvas žaltvyksles, išsigąsdavo keistų šešėlių, įsiklausydavo į medpadžių taukšėjimą, be šviesų važinėjančius automobilius ar vokiškus šūksnius. Nekilo abejonės, kad Vokietija galutinai laimėjo, – laikraščiuose rašė, esą, net Lenino palaikus išgabenę iš Maskvos. Judita išskleidė laikraščius ant stalo, užkaitė javų kavos ir užsidegė vieną iš savo paskutinių papirosų, pasirengdama naujienoms, tačiau laikraščiuose vis nebuvo žinių apie grįžtančius namo žmones. Skaitytojai buvo raginami siųsti anekdotus iš baimę kėlusios valdžios laikų ir buvo skelbiami nauji maisto produktų kainų sąrašai. Ementalis – 1,45–1,60 reichsmarkės, Edamo sūris – 1,20–1,40 reichsmarkės, Tilžės sūris – 0,80–1,50 reichsmarkės. Varškė – 0,14 reichsmarkės. Žąsis be vidurių, galvos, sparnų ir šlaunelių – 0,55 reichsmarkės už kilogramą, antra rūšis. Rytoj ji turės nueiti maisto talonų, užregistruoti juos artimiausioje parduotuvėje, stovėti eilėje, tolydžio taisyti smukinėjančius petelius, visai kaip seniau. Ponia kaimynė priėmė gyventi iš subombarduoto Tartu giminaitę su krūva vaikų, jų keliamas triukšmas skverbėsi per sienas, primindamas šeimyninį gyvenimą, kurio ji galbūt niekada nepatirs. Jos pačios perniek nuėjęs gyvenimas nepataisomai judėjo tais pačiais bėgiais, kaip ir prieš vyrui išeinant, tetrūko, kad jis grįžtų.

Ilgainiui Judita ėmė suprasti, kad buvo kvaila. Prieš karo pabaigą vyrų niekas masiškai nesiunčia namo, jų reikėjo Rytų frontui. Ir patys vyrai per vieną dieną neparbėgs, pradėjo grįžti tik Estijoje ir aplinkinėse vietovėse apgyvendinti pabėgėliai. Ji būtų tai supratusi, jeigu būtų atsakinėjusi į telefono skambučius, atvėrusi duris arba apskritai šnektelėjusi su savo pažįstamais. Karas atėmė iš jos gebėjimą spręsti, vaizduotėje ji regėjo ant slenksčio tik savo vyrą, žmogų, kurį turėtų suprasti dar geriau nei pirma, nes buvusius kare reikia suprasti. Alinantis laukimas gali ilgai užsitęsti, kas žino, kur dabar jos vyras. O jeigu jis pradingo, kaip ilgai Judita turi laukti, kad galėtų nenusižengdama padorumui pradėti naują gyvenimą? Ko gero, ji turėtų pasielgti kaip Karina, dėl kurios Eliza iš žemutinio aukšto buvo apkaltinta kontrrevoliucine veikla, – įsitaisyti laivo virtuvėje, išplaukti į jūrą, nukakti svečion šalin, palikti viską, pradėti gyvent iš naujo, kitoje šalyje surasti naują vyrą, pamiršti savo santuoką. Tačiau tuo atveju Rozalijos, mamos ar kitų šeimos narių būtų laukęs Elizos likimas.

Kai laikraščiuose ėmė rodytis grįžtančiųjų namo sąrašai, vyro laukianti kaimynė pasirūpino ant komodos pastatyti butelį vyno. Telefonas zvimbė rytą vakarą, ir pagaliau Judita turėjo atsiliepti, nes galbūt motina mėgino ją surasti, taip ir buvo, mama norėjo sužinoti, kaip Juditai sekasi, pasakė klausinėjanti sugrįžėlių, ar niekas nepažįsta jos žento, ar kas girdėti apie Johaną, ir Judita negalėjo viso to nepaisyti, nors išsigąsdavo kiekvieno telefono skambučio, nes jis nuolat skambėjo kaip priekaištas dėl buvusio gyvenimo. Nepaisydama to, ji turėjo tvarkyti savo kasdieną ir sugalvoti, kaip pramisti. Jau ne kartą žmonės ją stabdė gatvėje, prašydami maisto, nors duonos žiauberės. Kaime visuomet buvo maisto. Kaime nuolatos varė naminę. Iš kaimo galėjai parsivežti namo visokiausių dalykų ir pradėti verslą. Tai buvo vienintelė galimybė, motina irgi taip sakė, liepė Juditai skerstuvėms važiuoti pas Rozaliją, o dar geriau tenai likti, ir Judita turėjo važiuoti, nors ji dvejojo, ar neteks klausytis anytos ir tetos aikčiojimų, girdi, kaip jauna moteris pati viena tvarkosi mieste, anytos pasakojimų apie jos nuostabų numylėtąjį sūnų, svarstymų, ką gaminti valgyt, kai sugrįš sūnus. Apie uošvį niekas neužsiminė. Judita buvo kone tikra, kad jis niekuomet nepargrįš; Rozalija sakė, esą birželį Armių vienkiemį užplūdusios pelės, o pelės niekada nemeluoja.

Nors didžioji dalis traukinių transportavo kareivius, kartais kareiviukai paimdavo pakelėje ir paprastus keliauninkus, todėl Judita apsivilko gražiau, nei būtų derėję sunkiai kelionei. Kai jai padėjo įlipti, švilpesiai sugnaibė jos skruostus iki raudonumo, movos kišenėje gulėjo juodajame turguje gautas leidimas keliauti, ir ji užsitraukė savo paskutinį papirosą, nors buvo viešoje vietoje; visą kelią būgštavo, kad anyta iškart ją permatys, įžvelgs jos melagingą širdį, bet argi pačioje vedybų pradžioje ji nenudavė laimingos nuotakos, ar nedarė, ką tik įstengė, kad juodu atrodytų kaip įprasta jaunųjų pora. Ji susiginčijo su vyru tik sykį, po pirmųjų santuokos metų ir dviejų daugmaž lytinių aktų. Judita ilgai mąstė, kaip paklausti, ar jis buvo pas gydytoją ar bent pas kokį žiniuonį. Klausimas tekštelėjo vidury vakarienės su Nelsono kotletais. Vyras apstulbo, jis atidėjo šakutę, paskui peilį, nors tebežiaumojo. Padažinėje ribuliavo tyla, vyras stumtelėjo kompoto šaukštą.

– Bet kurių galų? Aš juk niekuo nesergu.

– Tačiau tu nesi normalus!

Kėdė nuvirto ant grindų, fanera brūkštelėjo per lentas, Judita nubėgo į miegamąjį, uždarė paskui save duris ir pristūmė kėdę po rankena. Vaistai buvo komodos stalčiuje, bet ji ten nerado nieko, išskyrus miltelius nuo karščio. Ji susipylė visus burnon, dėkodama Dievui, kad Johanas su žmona buvo pas gimines.

Vyras priėjęs pabeldė į duris.

– Brangioji, atidaryk. Išsiaiškinkim, kas tau yra.

– Tu nueisi su manim pas gydytoją.

– Ar tau kas nutiko?

– Tu juk ne vyras!

– Brangute, man regis, tau isterija.

Vyro balsas buvo kantrus. Jis lėtai tarė, kad eis paruošti savo žmonai stiklinės saldinto vandens, kaip visada darė mama, kai jie buvo maži ir nubusdavo nuo slogučio. Tai nuramina. Paskui būtina pamąstyti, ar Judita neturėtų apsilankyti pas nervų gydytoją.

Judita vėl pati užsirašė į priėmimą privačioje Greifenhageno klinikoje. Apie daktarą Otą Greifenhageną buvo šnekama, kad jis patyręs vyrų gydytojas ir jo klinika, žinoma, moderniausia mieste. Jeigu jie ten negaus pagalbos, negaus jos niekur. Judita per priėmimą kalbėjo užsikirsdama, rydama seiles ir gergždama apie savo rūpestį.

Daktaras atsiduso.

– Galbūt jums abiem reikėtų ateiti pas mane. Kartu. Aišku, jūsų vyras gali atvykti ir vienas.

Judita pakilo eiti.

– Miela ponia, žinoma, yra visokiausių preparatų. Pavyzdžiui, padėti gali testovirono ampulės. Vis dėlto pirmiausia turiu apžiūrėti jūsų vyrą.

Tačiau Juditai nepavyko nusiųsti savo vyro pas Greifenhageną, nebuvo testovirono nei nieko kito, netgi pirmojo skrydžio lėktuvu. Netrukus ji nenuėjo į anglų kalbos pokalbius, o veikiai ir į suplanuotas per sužadėtuves prancūzų kalbos pamokas. Anuomet ji manė, kad lakūno žmonai bus naudinga plėtoti kosmopolitinius kalbų įgūdžius.

Taros kaimas, Estijos generalinė sritis, Ostlando reichskomisariatas. 1941-ieji

Rogių girgždėjimas ir čiužesys jau iš tolo atsklido iki miško trobelės: Edgaras garsiai apsiskelbė grįžtąs iš savo miestiškų aferų. Vos rogėms sustojus, bemat pradės, atstatęs krūtinę, porinti apie vokiečius. Nuspėjau tai ir stengiausi prilaikyti liežuvį už dantų. Ryte lyg tarp kitko pasiūliau jam nueiti pas Rozaliją, padėjau jiems paskersti kiaulę – žinojau, kad Edgaras mėgsta frikadelių sriubą, dabar galėjo jos paskanauti, bet jis greičiausiai išgirdo iš motinos, kas žada atvykt į svečius. Edgaras atsisakė ir patraukė savo keliais. Pusbrolio elgesys su žmona buvo ne vienintelis dalykas, kuris mane pykino. Apie arklius jis nenutuokė ničnieko, todėl išėjau laukan jo pasitikti; iškinkyti arklį turėjau aš pats. Mano ašvienis buvo nusivaręs, jo šnervės garavo, važiuota aiškiai per dideliu greičiu. Kaip visuomet, Edgaras buvo pamiršęs įberti avižų, abrakinėje dar buvo likę pora litrų, bent jau praėjusį vakarą rogėse pakrauto šieno sumažėjo. Vis dėlto neatsakiau į žvalų pusbrolio pasveikinimą. Jisai sustojo nebaigęs žingsnio, sniegas neryžtingai sugurgždė po kojomis. Aš nekreipiau į tai jokio dėmesio ir, nuvedęs ašvienį į tvartą, susikaupęs rankiojau sniego gurvuolius jam nuo kanopų ir šukavau iš alkio įdubusius šonus, kurie jam labiausiai niežėjo. Edgaras nusekė paskui mane, sutrypčiojo veltiniais, norėdamas atkreipti mano dėmesį. Kažkas slėgė pusbroliui širdį. Bet vargu ar jo naujienos buvo susijusios su šienu, aš nejaučiau didesnio susidomėjimo, nes padėtis buvo gana liūdna. Leonida buvo žadėjusi, kad žiemai užteks šieno iš dvidešimties pėdų, bet jau dabar reikėjo jį maišyti su šiaudais, nors mano arkliui seilė tįso dėl motiejukų. Armių ūkio arklidėje reikalai buvo ne ką geresni, stambūs vokiečių arkliai taip apėdė kaimo galvijus, kad šiems tenka badauti, ir kažin ar Edgaras savo kelionėse bus papildęs atsargas, nebent įtikinčiau motiną palaikyti mane. Motina Edgaro niekada nieko neprašė. Vos tik atkakom į gimtinę, Edgaras puolė pas savo mamulę, kurios neabejotinai buvo išsiilgęs. Motinos šypsena žvilgėjo kaip taukuota keptuvė, ir Edgaras atrodė pasijutęs lengviau, kai pamatė savo mamulę po Rozalijos sparnu. Be to, jam pavyko įtikinti Leonidą ir mano motiną, kad jos neprasitartų apie jo grįžimą – niekam nė cypt, įskaitant Edgaro žmoną. Motina manė, kad, galimas daiktas, jei kaime kas atpažintų Edgarą, jis būtų suimtas kaip komunistas, šito aš negalėjau suprasti, nes komunistai sovietų valdžios metais neturėjo jokių reikalų su tokiais skurdžiais kaip Simsonų vienkiemis. Supratau, kad pusbrolis nori nuslėpti dezertyravęs iš Raudonosios armijos, tačiau kas dabar jam trukdė? Kaime buvo ir kitų Raudonosios armijos dezertyrų, ir mes, sugrįžę iš Stafanio salos, kovojome su bolševikais. Motina, aiškus dalykas, nenorėjo mūsų išleisti į jokį frontą, ir jos nervai buvo tokie silpni, kad negalėjau atsispirti jos baimės ašaroms. Ji visada būdavo tokia laiminga, kai Edgaras aplankydavo savo mamulę, ir iškart imdavo kepinti sūdytą mėsą prie sultinio ar šiaip ieškoti ko skanesnio padėti ant stalo. Vis dėlto aš netikėjau, kad Edgaras nei iš šio, nei iš to susiveikė naujus asmens tapatybės duomenis. Pusbrolio nauja pavardė – Fiurstas – buvo deramai vokiška, smagi kaip šilkinė palaidinė, aš pervardijau jį Dešrium, vėl įtardamas, kad pusbrolis turi kažkokią paslaptį. Rozalija svarstė, ar nusiųsti žinutę Edgaro žmonai, bet Edgaras jai uždraudė, taip pat motina ir, sekdama kitais, Leonida. Juo daugiau laiko ėjo nuo Edgaro grįžimo dienos, juo sunkiau buvo pasakyti apie tai Juditai.

Pusbrolis tebekugždėjo man už nugaros. Aš niekur neskubėjau, arklidės prieblandoj tapšnojau savo ašvieniui šonus su žiemišku kailiu.

– Ar tu net nepaklausi, kaip man sekėsi? – metė pusbrolis, sušiugždino krepšyje laikraščius ir neapsikentęs luktelėti, kol iš arklidės nueisime trobon, žibalinės lempos šviesoje pavandenijusiomis akimis ėmė skaityti, kaip Taline buvo paleisti 206 politiniai kaliniai – tai buvusi Estijos generalinio komisaro kalėdinė dovana toms nekaltoms moterims ir vaikams, patekusiems į keblią padėtį, kai buvo suimtas šeimos maitintojas. Pusbrolio balsas skambėjo reikšmingai, blankiai žydrose akyse suspindo daugiau spalvos.

– Ar tu girdi? Ar kas nors kitas galėtų taip jautriai atsižvelgti į savo priešo šeimas? Ar tavo mintyse ir vėl tik naminė taboka?

Užmiršęs, kad neketinu kalbėti su Edgaru, kažką teigiamai murmtelėjau. Kad ir kokia veikla būtų užsiėmęs, Edgaras negalėjo pagerinti Simsonų gyvenimo. Apie tėvą nieko negirdėti, Simsonų laukai tebėra svetimose rankose. Man neleidžia juose nė bulvių sodinti, nors jau treti metai želiantys dobilai gerai patręšė dirvą, kaip tik bulvėms. Vokiečiai uždraudė auginti tabaką, ir net Rozalija neįstengė kur nors prasimanyti augalų, iš Armių ūkio žemių bent jau išvarė su bolševikais priklydusius bjaurotojus ir konfiskuoti žemės sklypai vėl priklausė tikriesiems savininkams. Nuėjęs nupurškiau Armių vaismedžius „Estoleumu“, įtikinėjau visus apsirūpinti juo iš anksto. Rozalijos tėvas buvo dėkingas už priminimą, buvau Akseliui lyg tikras sūnus. Pasakiau jam, kad „Estoleumas“ geresnis už „Paryžiaus žalumą“, todėl obuolių pakako ir į turgų vežti, bet tai ir buvo viskas, ką jaunasis Simsonų sodybos šeimininkas galėjo padaryti dėl savo sužadėtinės, – savo paties ūkiui nesugebėjo net šito. Tie dalykai kėlė man didelį rūpestį. Edgaras niekuomet nebuvo linkęs prie žemės darbų, nors šiltas, ryte melžtas, geras silpniems plaučiams pienas tiko gerti.

Jis toliau skaitė laikraščius, o aš triūsinėjau arklidėje, karas nė trupučio nepakeitė pusbrolio.

– Mes visi dar pamenam, kokius laukinius bolševikų propaganda vaizdavo Vokietijos nacionalsocialistus ir jų Vadą. Tartum jie nebūtų buvę žmonės, – Edgaras pakėlė balsą, jis norėjo, kad aš klausyčiau. – Nacionalsocializmas siekia suvienyti visus visuomenės sluoksnius į vieną savo tautos gerovę kuriančią jėgą. Mūsų judėjimui visiškai svetimas ketinimas kurstyti kraugerišką klasių neapykantą ir kraują stingdančiu būdu perrėžti savo tautai arterijas. Mes kviečiame klases nurimti, nes visoms duosime vienodą teisę gyventi… Mūsų mažai tautelei kiekvienas asmuo ir žmogus yra pats brangiausias turtas.

Manasis ašvienis sukarpė ausimis.

– Gana jau, – pasakiau. – Tu baidai arklį.

– Rolandai, ar tu neatkreipei dėmesio, kad generalinis komisaras rado kaip tik tinkamus žodžius apibūdinti tam, ko trokšta tauta?

Neatsakiau, iš pykčio virtau druskos stulpu. Supratau, kad pusbrolis turėjo savų sumetimų, blizgindamas fricų įvaizdį, galbūt jis tikėjosi, kad prisidėsiu prie jo intrigų. Tačiau ko jis iš tiesų siekė ir kodėl? Gerai atminiau, kaip Edgaras sėdėjo pirtyje suglaudęs ausis, kai Raudonoji armija traukėsi ir apylinkės knibždėte knibždėjo mirtinai išsigandusių besislapstančių stribų ir jų pėdomis sliūkinančių vokiečių. Omakaitse paskyrė specialius padalinius, šie su kitais šukavo miškus, eglynai rūko nuo parako dūmų. Tuomet pastebėjau du vyrukus, šniukštinėjančius apie mūsų pirtį. Iškart atpažinau čekistus, kurie drauge su kitais apsupo Žaliojo Kapitono būrį, atpažinau juos, nes tada ėjau sargybą ir taip įsižiūrėjau į tuos veidus, kad niekuomet jų nepamiršiu. Anąkart jie paspruko nuo manęs, bet antrą kartą jau nebe. Edgaras, pastebėjęs didėjančius klanus po kieme gulinčiais lavonais, prisidengė ranka burną ir atrodė lygiai taip, kaip anuomet, kai būdamas berniukas pirmąkart išvydo paskerstą kiaulę. Jis buvo ką tik atvežtas pas mus, teta Alvynė atsiuntė savo sūnų į kaimą atsigauti po to, kai Edgaro tėvas mirė nuo difterito, ir berniuko mažakraujystė visiems kėlė rūpestį. Edgaras tada nualpo. Mudu su tėčiu buvome įsitikinę, kad toks lepūnėlis kaime nieku gyvu neištvers. Bet nutiko kitaip, po mano mamos sparneliu jam puikiai sekėsi. Mama savo ruožtu sulaukė ilgai trokštamo antro vaiko, du netikri ligoniai susirado vienas kitą. Mūsų kaime tai vadino kitaip – ogi tinginyste.

Kai Edgaras atsikvošėjo nuo dviejų lavonų vaizdo, jis parodė stebėtiną guvumą ir tarė, kad padės man išgabenti negyvėlius. Aš abejojau, ar vis dėlto jis įstengs atlikti užduotį, tačiau mes įkėlėm lavonus į vežimą ir Edgaras juos kažkur išvežė. Sugrįžo kitą dieną, jo skruostuose žvilgėjo pataikūniškai slidi ir blogai slepiama šypsena. Kol miškuose aprims, jam nebereikėjo skubėti į miestą. Galimas daiktas, kad pusbrolis tų dviejų numirėlių padedamas sukūrė tinkamą istoriją, ir todėl mus paliko ramybėje. Nors ilgainiui vokiečiai gali imti stebėtis, girdi, ko mes, Suomijoje apmokyti šnipai, tupime tame miške, bet turbūt Edgaras jau spėjo sudaryti su vokiečiais kokį sandorį, tad neturėjome bijoti. Gal dabar buvo pats metas pasiteirauti, kokia jam nauda tąsytis su tais vokiečiais. Vis dėlto nesijaučiau galįs imt kamantinėti. Jeigu susidomėčiau Edgaro reikalais, jis labai apsidžiaugtų, o aš nenorėjau matyti patenkintos jo marmūzės. Pastebėjau, kad vadžios susimazgė, išnarpliojau mazgą, nuėjęs trobon pasiėmiau taukuotą virvę ir ylą sandūrai padaryti. Paliečiau prastą šikšną, pakinktus reikėjo įtepti, ir pagalvojus apie tai kilo laukų ilgesys, pasijutau nereikalingas. Kol fricai nepajėgia atiduoti bolševikų pavogtų žemių ir grąžinti atgal žmonių, jie mano akyse beverčiai, kad ir ką sakytų pusbrolis. Aš vėl prisiminiau tabako lauką, kuriame kažkoks raudonasis suskis nežinia kodėl išlaistė tupyklos srutas, ir kolūkio arklį, kurio šonai iš bado buvo taip įgriuvę, kad stebuklas, kaip jis pajėgė tempti vežimą. Edgaras neėmė galvon tokių dalykų, prie nuniokoto tabako lauko jis atkreipė dėmesį tik į smarvę. Laukas buvo mūsų žemėje, Simsonų ūkyje, o tasai arklys buvo mano ašvienis, kurio paausiuose žvilgėjo žemės ūkio parodoje ne kartą pelnyti mėlyni kaspinai. Būčiau bet kur atpažinęs savo ašvienį, o jis atpažino mane, bet mes turėjom palikti suniokotą lauką, atiduoti arklį.

Edgaras atsekė paskui mane į trobą, įžiebė lempą, prieš tai brūkštelėjęs nuo gaubto suodžius, ir toliau balsu tebeskaitė ten, kur buvo sustojęs. Ar norėjo, kad kaip tik aš pagirčiau jo darbelius? Jam kažko reikėjo, kažko trūko, bet ko?

– Tu nesiklausai, – papriekaištavo Edgaras.

– Ko tau reikia?

– Kad mudu imtume mąstyti, kaip gyvensim toliau.

– Kuo čia dėtas tas generalinis komisaras?

– Tu privalai išsiimti naujus dokumentus kaip ir visi kiti. Juk duotas įsakymas. Aš galiu padėti.

– Klausyk, Dešriau, kaip nors išsiversiu be tavo pagalbos.

– Mamulei labai nepatiktų, jeigu aš nesirūpinčiau tavimi.

Ta mintis mane prajuokino. Edgaras išpuiko.

– Tu puikiai tiktum policijai. Dabar naudinga stoti tenai, jiems verkiant reikia naujų vyrų, – tarė Edgaras.

– Tai ne man.

– Rolandai, bolševikai jau išvaryti. Darbas nesunkus ir tau nereikės eiti į vokiečių armiją. Argi tu kaip tik todėl čia ir sėdi? Ko dar tikiesi?

Man pagaliau kvoštelėjo, kas čia daros. Daugiausia raumenų ir parako pareikalavę laikai praėjo, mūsų policijos gretose žiojėjo tuštuma, ir Edgaras suvokė, kad išmušė jo valanda. Nužvelgęs jį pamačiau, kaip jo akyse žvilga godumas: ir Baltijos baronai, ir bolševikai, taip pat respublikos vadai buvo pasitraukę, tuščios vadovų vietos tik jo ir telaukė. Todėl pusbrolis ir buvo toks pasipūtęs, tuo ir gyveno. Pusbrolis visuomet laikė vokiečius pranašesniais už kitus, grožėjosi iš Berlyno atgabentais dviračiais, taip pat susižavėjo tolimojo matymo aparatu ir ne kartą laužė liežuvį, stengdamasis mėgdžioti vokiečių kalbą. Vis dėlto nesumečiau, kodėl jis pliauškia man apie savo užmojus. Ką galėčiau pasakyti apie jo sumanymus? Nusiųstas į Tartu gimnaziją ir universitetą Edgaras ir be manęs turėjo aibes galimybių. Aš prisiminiau, kaip per atostogas jis išdidžiai „špaciruodavo“ kieme. Kai Edgaras norėdavo užsisakyti iš Berlyno knygų apie oreivystę, vokiečių lakūnų asų ir lėktuvų paveikslų, motina visad rasdavo vieną kitą kroną, o tuo metu, kai kiti krovė šieną, silpnumo priepuolio ištikta ji gulinėjo kambaryje ir Edgaras, sėdėdamas ant jos lovos krašto, pasakojo apie skraidymą lėktuvu, apie Ernsto Udeto akrobatinius skrydžius, nors kaime toks elgesys buvo laikomas keistu. Juodu buvo tokie panašūs – mano motina ir Edgaras. Nė vienas nenorėjo girdėti mano nuomonės, o juk turėjau rūpintis jais abiem. Jau norėjau, kad Edgaras trauktų daryti savo karjeros, pasirūpintų savimi pats.