Kai dingo balandžiai

Ji ėmė galvoti, kokį vaizdą ir kokius balsus iš praeities kasdienos norėtų nusiskinti mintimis prieš galą. Galbūt vieną vaikystės dieną, Rozaliją ir iš virtuvės sklindančius kasdienius balsus, akimirką, kuri skamba taip pat, kaip jų taikiais rytmečiais, kai galėjai būti tikra, kad diena bus lygiai tokia kaip praėjusi, tokią dieną, kai Liuterio gamyklos fanerinė kėdė palei mamos langą braižė grindis ir raižymo garsas erzino Juditą, tokią dieną, kai Judita negalvojo apie ką nors svarbesnio, tokią, kai ją pykdė smulkmenos. O gal prieš mirtį ji norėjo vaizduotėje išvysti dieną iš tų laikų, kai ji tebuvo netekėjusi mergaitė, laikų, kai niekas nejaudino labiau už suknelę dėžėje, supakuotą į šilko popierių, suknelę dėl būsimo jaunikio; nieku gyvu nebūtų galvojusi apie savo vyrą. Ji įsikando į lūpą – netgi priverstinai negalėjo išguiti vyro iš savo minčių. Jeigu ką tik kambarį nušvietęs sprogimas būtų kliudęs namą, jos paskutinė mintis būtų likusi apie santuoką. Nauja papliūpa privertė trūkčioti raumenis, tačiau sprogimai nekėlė jokio jausmo ir ji nebesigūžė.

Mintis apie žūtį kartu su miestu šovė jai į galvą dieną prieš motinai išvykstant ir liko tūnoti, tarytum niekados nebūtų norėjusi nieko daugiau. Talinas jai vis dėlto patiko, o anyta – ne, ir anyta dabar buvo Armių vienkiemyje. Mama norėjo išginti tenai ir Juditą, beveik visa šeima dabar gyveno po tetos Leonidos sparnu, juk tokiomis akimirkomis saugu būti su artimaisiais.

– Ačiū Dievui, kad tavo tėvas to nemato. Padalykime papildomas burnas taip: viena mano sesuo pasiims mane, o kita – tave. Tik kuriam laikui. Judita, ir pasistenk kaip nors sutarti su savo anyta.

Judita nudavė sutinkanti, kad tik motina išvyktų. Pas tetą Leonidą ji nevažiuos. Judita nepalaikė mamos lūkesčių dėl pergalės, bet mintyse ji buvo dėkinga, kad plaučių uždegimas pakirto tėvą dar tuomet, kai šalyje viskas buvo gerai, tėtis nebūtų pakėlęs bolševikų tvarkos ir Johano dingimo. Sovietų Sąjungos žmonių ištekliai buvo begaliniai, kodėl padėtis turėtų pasikeisti kaip tik dabar? Kodėl ji nepasikeitė prieš birželio tremtį, prieš suimant brolį? Kovų dundesys sunkiais ir purvinais patrankų ratais rieda tolyn ir nužudys juos visus, štai ir viskas. Judita užsimerkė, kambaryje buvo šviesu: padange sklandantys šviesos pluoštai panėšėjo į Joninių fejerverką prie Piritos paplūdimio paviljono, tuomet jau ištisi metai ji buvo tituluojama ponia. Tada Juditos klausa buvo be priekaišto ir rūpesčiai visai kiti, ji vangiai ilgėjosi vyro, arba tikriau – įvaizdžio, kurį tas jai paliko. Ir Joninių vakaro Piritoje ji tikrai troško, labai troško. Ji įsisvajojo į vasaros naktį Piritoje, sutelkdama dėmesį į degančias deguto statines, mišką, kuris ošė, tarsi jame būtų kukavusi gegutė. Liežuvio galiuku ji lyžtelėjo kiek suskeldėjusį, kiek išsklidusį lūpdažį, bet jai buvo nesvarbu, nes tai reiškė, kad jos lūpas bučiavo, o muzikantai stengėsi iš peties, daina pasakojo apie praeinantį jaunystės sapną, kaip briedis geria prie šaltinio, jis rūpesčių jokių neturi, ir naktis buvo kupina čiauškesio apie paparčio žiedą, o čiauškėjimus lydėjo juoko protrūkiai, ir netekėjusios Juditos draugės kvatojo, valiūkiškai purtydamos savo šukuosenas, joms viskas buvo priešaky ir Joninių nakties burtai galėjo išpildyti visus troškimus. Judita jautė, kaip ponios padėtis rantė jai skruostų odą, jos kūno lieknumą ir alsavimo lengvumą. Kadangi tai nežadino jokio susižavėjimo, prieš drauges ji vaidino patyrusią moterį, truputį protingesnę, truputį geresnę, ir, kaip dera patyrusiai moteriškei, iškalbingai laikėsi savo vyro rankos ir kartu stengėsi užgniaužti karčią pavydo sėklą – juk draugės dar nebuvo nieko išsirinkusios ir niekas jų nenuvedė prie altoriaus. Bet čia Juditos vyras nusitempė ją šokti, kartodamas dainos žodžius, kad jo žmonelė maža kaip laikrodėlis, ir tasai švelnumas jo balse nušokdino juos toliau nuo kitų, orkestras jau grojo kitą melodiją, nerūpestingi briedžiai buvo pamiršti, ir Judita prisimins, kodėl ji ištekėjo už savo vyro.

Šią naktį. Šįkart jai pavyks. Judita išsigandusi atsimerkė, ji vėl galvojo apie savo vyrą. Išvydo brėkštant saulę nuo Suomijos įlankos. Tačiau tai ne saulėlydis, o bėgančio jūra Raudonojo Talino žara, flotilės klykavo kaip išbaidyti paukščiai. Traukimosi garsai. Judita nusvirduliavo per kambarį ir, perėjusi grindis, atsirėmė į sieną. Ji negalėjo patikėti, kad bolševikai bėga. Susmukusi miegamojo kampe, ji perprato, kad Liuftvafės mašinas domino vien sprunkantys laivai, ne Talinas, tačiau tai nesukėlė jokio jausmo. Linkstančios kojos puikiai atminė, ką reiškia lėktuvo ūžesys: reikėjo bėgti į krūmus, kur nors slėptis, kaip ir tada, kai buvo kaime, padėjo Rozalijai ir tetai varyti naminę, ir, danguje netikėtai pasirodžius priešui, teta apvertė bidoną, jos puolė po medžiais, dūsuodamos įsispoksojo į žemai praskrendantį lėktuvą, kurio pilvas, laimei, buvo tuščias.

Judita atsišliejo nugara į sieną, tvirtai įrėmė kojas į grindis. Ji buvo pasirengusi sprogimui. Nors oras buvo pritvinkęs karo dvoko, visi pažįstami kvapai niekur nedingo, tapetai vis tebedvelkė senukų namais, saugiais ir tolimais. Judita prispaudė nosį prie tapetų. Jų raštas buvo toks pat, toks senoviškas kaip Johano namuose, tuose kambariuose, kur Judita gyveno su savo vyru, laukdama, kol bus pastatytas nuosavas namas. Bet namo nebepastatė, jinai niekuomet nerinks jam baldų. Ir nebepamatys savo namuose naujutėlaičių tapetų su vandens lelijomis, kuriuos buvo išsirinkusi Fr. Martinsono tapetų sandėlyje, – pirma ne kartą buvo apsigalvojusi ir dėl kiekvieno gėlių rašto spėjusi susiginčyti su savo vyru ir broliu, ir su broliene, nors brolienė bent suprato, kaip svarbu išsirinkti sienų apdailą. Kai Judita visiškai apsisprendė, ji lengva širdimi išėjo iš krautuvės, nes daugiau nebereikės nagrinėti tapetų pavyzdžių ir lyginti jų vieno su kitu namie, o paskui pas Fr. Martinsoną, tada vėl namie. Smagiai nusiteikusi ji sustabdė taksi, trokšdama greičiau nuvežti džiugią žinią savo vyrui, kuriam užbaigtas tapetų klausimas irgi suteikė palengvėjimą, šitai ji atšventė su broliene Nemės restorane, ir nuo kreminio pyragaičio šiek tiek plaktos grietinėlės tekštelėjo jai ant nosies, kuri buvo glotni ir rausva, nes anuomet Judita kas vakarą valėsi veidą cukrumi. Tik pamanykit, cukrumi! Ar jos tą vakarą gėrė kokteilius ir šoko? Ar vyras vėliau prisidėjo prie draugijos ir ar Judita vėl pamanė, kad šįvakar, šįvakar tai pavyks? Ar ji galvojo taip, kaip buvo galvojusi ir tikėjusi aibę kartų?

Juditos lauktos pabaigos nebuvo. Ryte miestas iš tiesų svyravo, degė ir smilko, bet vis dėlto išliko, tebebuvo gyvas, o Raudonoji armija pasitraukė. Išgirdusi sklindančius iš lauko džiaugsmo šūksnius, Judita nušliaužė prie popieriumi apklijuoto lango ir, nepaisydama šukių, jį atvėrė. Visa gatvė buvo užtvindyta vermachto, šalmų ir dviračių daugėjo kaip žiogų, ir dėl šitokios gausos buvo neįmanoma jų suskaičiuoti, liūliavo dujokaukių dėklai, o kareivius dengė krintančios gėlės. Judita ištiesė ranką, ore ribuliavo šypsenos it burbuliukai šviežiame limonade, rankos mojavo išvaduotojams, merginų kvapo kupinas vėjo dvelksmas ir delnai kaip medžio lapai vasarą judėjo ir virpėjo, tarp jų buvo rankų, plėšančių komunistų partijos lozungus, paradinius vadų portretus – burnos plyšo, galvos skilo, kaklai lūžo, pėdos trypė akis, įmindamos jas žemėn, su įniršiu kimšdamos dulkes į popierines vadų burnas, draiskanos lyg konfeti sklandė vėjyje, visur besimėtančios šukės kugždėjo kaip švarus sniegas. Skersvėjis užtrenkė langą, Judita krūptelėjo.

Taip neturėjo nutikti. Kur dingo lauktoji pabaiga? Judita nusivylė, apsisprendimo nebereikėjo. Ji įkvėpė pro langą laisvo Talino oro. Dvejodama, apdairiai. Tartum neteisingai kvėptelėjus galėtų dingti taika, arba moteriai grėstų bausmė už tai, kad netikėjo vokiečių pergale ir Sovietų Sąjungos pasitraukimu. Neskubėjo išbėgti į gatvę, netinkamos mintys pančiojo nerimstančias kojas. Mintys prapliupo tą akimirką, kai į kiemą įbėgo maža kaimynų mergaitė, šaukdama, kad tėtis pareis namo. Mergaitės šūksniai vėl priminė Juditai jos būseną ir ji, nelyginant senutė, turėjo atsiremti į kėdę.

Netrukus vėl prisipildys ir atvers duris raudonarmiečių išplėštos parduotuvės, už prekystalių panelės pardavėjos vėl vynios prekes į popierių ir bus atstatyta vandens valymo stotis, tiltai pakils į savo vietas, visa, kas buvo išgrobstyta, sunaikinta, apšaudyta ir apšlakstyta krauju, pavirs tuo, kas buvo anksčiau, tartum atbulai rodomam filme. Miestas tebebuvo sužalotas ir nusiaubtas, keliai linko nuo arklių maitų ir raudonarmiečių lavonų, kuriuos dorojo vabzdžiai, tačiau netrukus visa tai pranyks. Uostai ims veikti. Geležinkelis bus atstatytas. Bombų išknaisioti keliai užlopyti. Tarp griuvėsių išaugs taika, tinkas paslėps statiniuose žiojinčius plyšius, suardyti vieškeliai nebestabdys eismo, o žvakės nuo stalų atsidurs stalčiuose, už temdančių užuolaidų įsižiebs elektros šviesa, galbūt pargrįš tremtiniai, Johanas pareis namo, nieko niekad nebeveš kažin kur, niekas nebedings, naktį nebepasigirs beldimo ir Vokietija laimės karą. Ar gali norėti geresnės ateities? Prasidės kasdienybė. Ir nors jos Judita ką tik taip ilgėjosi, mintis iškart tapo atkari ir vos prieš akimirką patirtas abejingumas – ateities rūpesčiu. Toji kasdienybė, kuri ateis, visai ne ta, kurios būtų norėjusi. Už lango laukė švarus, be bolševikų, miestas – pirmųjų namo pargrįžtančių estų auliniai jau kėlė dulkes keliuose, šie netrukus prisipildys visokiausių estiškų, rusiškų ir latviškų mundurų ir apie juos kirbančių mergaičių, merginų, sužadėtinių, našlių, dukterų, motinų, seserų, katėjančių, kūkčiojančių ir šokio žingsnius sukiojančių moterų begalinių kaimenių.

Judita nenorėjo susitikti su moterimis, kalbančiomis apie grįžtančius namo vyrus, tomis, kurių sužadėtiniai, tėvai ir broliai jau buvo išėję iš miško arba pabėgę iš Estijoje arba Suomijos įlankoje kovojusių raudonarmiečių gretų. Ji joms neturėjo ką sakyti, nebuvo išsiuntusi savo vyrui nė vieno laiško. Žinoma, mėgino, paėmusi popierių ir rašalinę, atsisėdo prie stalo, tačiau ranka nepajėgė dėstyti žodžių. Jau vyro vardo pirmutinė raidė buvo per sunki, pirmojo sakinio neįmanoma sugalvoti, ji neįstengė rašyti laiško nuo išsiilgusios žmonos, o juk tik tokius tiko siųsti į frontą. Juslės sugėrė visas tas naktis, kai juodu bandė, bet nesėkmingai, ir naktis, kai jie net nebandė, ir ji nebuvo pamiršusi nė vienos akimirkos, kai mėgino gilesnę iškirptę, tačiau vyras nekreipė jokio dėmesio į jos krūtis. Ji gerai atminė vėliau patirtą gėdos jausmą, atminė, ką jautė, kai visas jos supratimas apie tai, kas joje žavu, pasirodė esąs melas; ji atsiminė, kaip sutuoktinis nuo pirmų dienų atstūmė jos siūlomas krūtis, nugrūdo ją į kitą lovos kraštą lyg pagedusį maistą į kitą stalo galą.

Jau bolševikams atėjus į valdžią jos vyras kartu su kitais slapstėsi nuo mobilizacijos vasarnamiuose ir namų pastogėse, ir Juditai palengvėjo. Lova liko tik jai vienai, tačiau, kaip ir dera, ji raukydama kaktą nudavė žmoną, kuriai rūpi vyras. Kai ieškodamas maisto jis buvo suimtas ir įkištas į juodą čekistų ZIS’ą, Juditai pavyko išspausti miglą pilkose akyse, nes taip reikėjo. Jau tada ji tikėjosi, kad tai bus paskutinis vyro žygis, labai daug kam ZIS’as pranašavo kaip tik tai, bet kartu tas pašėliškas troškimas, tas nežabotas džiaugsmas dėl karo teikiamų galimybių varė jai baimę. Jų giminėje nebuvo išsiskyrusių moterų, tad našlės dalia buvo vienintelė išeitis jai panorėjus atgauti laisvę. O kietakaktė anyta komisariate sužinojo, kad vyras buvo nusiųstas į frontą, ir Judita vėl, kaip dera, stvėrė nosinaitę. Ji negalėjo niekam pasakyti, kaip mėgaujasi lova be šeimininko. Ji geidė meilužio, bet kur tokį rasti? Net pagalvoti apie tai netiko. Vis dėlto ji ne kartą perskaitė „Madam Bovari“ ir „Aną Kareniną“, ir nors romanų herojės kentėjo dėl kiek kitokios santuokos, ji jautė didelę dvasinę giminystę, nes ir jinai patyrė ilgesį.

Prieš vestuves Juditos motina „tarp eilučių“ įterpė patarimų apie santuoką ir galimas jos problemas – Judita nebuvo patyrusi šio repertuaro sunkumų. Kai susituokė, Juditai kilo įtarimų ir ji probėgšmais užsiminė motinai, kad, skirtingai nuo mamos užuominų, vyras jokiu būdu nesistengė su ja fiziškai suartėti. Ir draugių patirtis, susijusi su vaikinais, kurie netvėrė sulaukti, kada stos prie altoriaus, buvo kitokia. Rozalija nuolat duodavo suprasti, kokios karštos prigimties buvo tamsbruvis Rolandas. Juditos motina nusijuokė iš dukters rūpesčių, manydama, kad tai pagarbos ženklas, ir pridūrė, girdi, Juditos tėvas buvęs toks pat gerų manierų vyras. Viskas įeis į vėžes, kai juodu pradės gyventi kartu.

Tad Judita suprato, kad per savo kvailumą manė esant keistą bruožą, kuris kaip tik bylojo apie didelę meilę, ir ėmė nekantriai skubinti vestuves: Hapsalu paplūdimio viešbutyje jau buvo užsakytas kambarys povestuvinei kelionei. Tačiau užmovus sužadėtuvių žiedą niekas nepasikeitė, o pirmoji vestuvių naktis buvo nemaloni. Vyras įsiskverbė į ją, bet čia kai kas nutiko. Baigęs jis nuėjo už širmos ir Judita girdėjo, kaip pripildė dubenį vandens ir piktai prausėsi. Paskui atsigulė kitame lovos krašte, kuo toliau nuo savo žmonos. Judita nudavė mieganti. Kitas vakaras buvo ne ką geresnis. Naktį vyras atsigulė miegoti ant sofos, o ryte atrodė visiškai normalus. Dieną jie vaikštinėjo „Afrikos“ paplūdimy, o vakare šoko ten esančiame paviljone tarsi paprasta sutuoktinių pora per medaus mėnesį. Grįžęs į Taliną, vyras pradėjo dirbti pas Johaną notaro padėjėju, Judita užsiėmė namų kūrimu ir karštligiškai galvojo, ką daryti.

Viešosiose vietose vyras elgėsi taip, kaip ir dera pavyzdingam sutuoktiniui: siūlydavo parankę ir dažnai bučiuodavo ranką, juokaudamas net į lūpas, tačiau jo elgesys pasikeisdavo iškart, vos juodu likdavo dviese. Jeigu jis nejautė Juditai jokio potraukio, kodėl tuomet jai pasipiršo? Ar viskas nuo pat pradžių tebuvo grynas melas? Kai Rozalija susižadėjo, ji supažindino Juditą su Simsonais, ir Judita iš pradžių nekreipė jokio dėmesio į mėgstantį skaityti Rolando pusbrolį – ne anksčiau, nei Rozalijai užsiminus, kad vaikinas ne toks jau pilkas, kaip gali pasirodyti iš pirmos akimirkos, nes turėjo tapti lakūnu. Judita buvo skaičiusi „Raudonąjį lakūną“, ir kiekvienas jos klausimas bei nuostaba gerokai paskatino vaikiną, tad juodu aibę kartų aistringai šnekučiavosi apie Manfredą fon Richthofeną. Vaikino įkarštis buvo kažkoks keistas, niršus ir Judita nė kiek nedvejojo dėl savo pasirinkimo, dėl vietos tribūnoje, kai vyras atliks neregėtą skrydį su Imelmano vėduokle. Rozalija pagyrė Juditos pasirinkimą, o Judita – Rozalijos. Jų manymu, jodviem pasisekė. Savo laiškuose būsimasis jaunikis žadėjo skristi su Judita į Paryžių ir Londoną, juodu abu norėjo pamatyti pasaulio, keliauti. Mintis, kad po kojomis vien oras, baugino Juditą, tačiau vertėjo matyti draugių minas, kai ji pasakojo apie artimiausius metus, kuomet bus lakūno ponia ir didmiesčius pažįstanti dama, kaip pirks pirštines Paryžiuje, kur pardavėjos mesteli į pirštines pudros prieš jas matuojantis. Vieną dieną jos vyras gal net sušmėžuos kronikoje, ir publika tribūnose nekantraus, giliai įkvėps, kai kurioms ponioms širdis stabtelės. Kartais Judita stebėdavosi, kodėl vyras su tokia stulbinančia ateitimi susidomėjo kaip tik ja, o kai juodu susituokė, jis pabučiavo ją į kaktą ir Juditą išmušė karštis, bučinys taip ją įkaitino, kad apie kitokius santykius ji negalėjo nė pagalvoti. Tačiau jokių kitokių santykių ir nebuvo.

Galų gale Judita, sutelkusi drąsą, ryžosi pasiteirauti savo ištekėjusių draugių apie jų intymius santykius. Rozalijos neketino nieko kamantinėti, toji tebekaupė kraitį ir Simsonų sodyba buvo parengta jaunajai šeimininkei. Nors tarp Rozalijos ir Rolando sklandė kibirkštys, juodu neskubėjo prie altoriaus, norėjo pasirengti kaip reikia, tačiau ištekėjusi Judita nebegalėjo prisidėti prie Rozalijos ruošos. Anksčiau abi pusseserės svarstė, kokia bus vestuvinė šukuosena ir jaunosios puokštė, galvodamos apie tas dienas, kai abi tekės, tarp Talino ir Armių ūkio sklandė atitinkami laiškai ir Judita karštai įtikinėjo Rozaliją nusivežti savo vyrus į Hapsalu, sanatorijoje jos lankytų purvo vonias ir pasistengtų elgtis taip, kad jųdviejų vyrai labiau suartėtų tarpusavyje – nors jų santykiai buvo neblogi, vis dėlto geriau, kad vaikystės draugai būtų tikri bičiuliai, tokie pat artimi kaip Judita su Rozalija. Iš pradžių Rozalija manė, kad nemokami Zingerio siuvimo kursai ūkio šeimininkei būtų geriausias pasirinkimas, bet vis dėlto sutiko, gal kelioms dienoms pavyks ką nors pasamdyti ūkyje, kol jie bus išvykę kelionėn, ir abi jaunavedžių poros galės kartu praleisti laisvalaikį; kaime nuolatos tokia skuba, ten neužtektų laiko nė padoriai pabendrauti. Pagaliau Rozalija pritarė Juditos planui, o Judita savo ruožtu dėl jo atsisakė povestuvinės kelionės. Ji buvo įsitikinusi, kad Rozalija ją permatys, pamatys tos santuokos melagingumą, kurio Judita nemokėtų paaiškinti. Kaip ji galėtų pasakyti Rozalijai, kad ištekėjusi ji buvo nukryžiuota ant nedermės kryžiaus? Rozalija to nesuprastų. Rozalija tuo nepatikėtų. Niekas nepatikėtų.

Judita buvo bejėgė ir atsivertė vestuvėms gautą dovaną – „Šeimininkės vadovą“. Prie žodžio „santuoka“ buvo nurodyti santuokinio gyvenimo metu turimi lytiniai santykiai. Prie raidės L susirado ir „lytinį šaltumą“ su aiškinimu, kad frigidiškumo priežastys paprastai būna dvasinės: skausmo baimė, atkarus partneris arba nemalonūs prisiminimai. Judita suprato, kad straipsnis skirtas moterims, ne vyrams. Vadinasi, kalta Judita. Juk ne viena ištekėjusi bičiulė pasakojo, kad vyrui, atrodo, niekad negana, viena užsiminė esanti tam dalykui per siaura, kita – kad jos nepalieka ramybėje net moteriškos negalios metu, o tai esą baisiai nehigieniška ir, be abejo, pavojinga, trečia įtarinėjo, kad vyras paleistuvaudamas parneš venerinę ligą. Juditos padėtis buvo išskirtinė, ir štai ji pamato: triperis, sifilis ir šankeris. Žinoma! Ji atrado priežastį! Vyras paprasčiausiai gėdijosi apie tai pasakoti! Taigi būtina jį nusiųsti pas gydytoją, tačiau kaip? Judita juk negali pasakyti, esą, jos manymu, vyras serga.

Ji atidėjo knygą. Sergančio įgimtu sifiliu kūdikio nuotrauka priminė vaikystėje matytą moterį, kurią išvydusi mama sulėtindavo žingsnį ir vesdama Juditą į kitą gatvės pusę sakydavo, kad jos į kolonijinę parduotuvę nueis vėliau, – sutiktoji serganti blogų moteriškių liga, užkrečiama netgi naudojantis tais pačiais indais su ligone. Šiuo atveju motina buvo teisi, tai patvirtino ir „Šeimininkės vadovas“, bet ar ligonis gali neturėti ligos požymių? Judita vis tebeatminė moters veidą. Jo būta švaraus, ir nebuvo jokio ženklo, bylojančio, jog ji vartoja kokainą, nors šeimos gydytojas per sekmadienio vizitą sušnibždėjo, kaip plinta ta liga:

– Tarp gydytojų sklinda kalbos, neva kokaino beprotybė mūsų valstybėje slūgsta, nors psichopatų ir neurotikų skaičius nemažėja, o kaip tik jie propaguoja kokaino vartojimą. Tik įsivaizduokite, kiek daug jų yra iš tikrųjų…

„Šeimininkės vadovas“ nedavė atsakymo į klausimą, ar tokia liga veikia ir vyro pajėgumą. Juditos mintys nesiekė toliau. Sifilis, pati sunkiausia ir baisiausia lytinė liga. Jos negalėjo ištikti tokia nelaimė. Jos vyro akys neparaudusios, burna ar kojos nėra pūslėtos ar gumbuotos. Ir vis dėlto kaip jai sužinoti, ar vyras sirgo, ar ne, ar jisai bučiavo paleistuves, darė kai ką daugiau, o jeigu darė, kas toliau? Kaip sužinoti, ar vyras buvo pas gydytoją?

Judita pradėjo save stebėti, kas dieną tyrinėti savo liežuvį ir galūnes, ją gąsdino vabzdžių įkandimai ir jų sukelti tinimai, inkštiras ant smakro ir nuospauda ant kojos piršto; ji manė, kad kokia nors votis gal liko nepastebėta, ar ji tik neserga ta „Šeimininkės vadove“ minėta ligos be simptomų stadija. Kiti jau ėmė daryti užuominas apie būsimą prieaugį ir kai kas rodė nuostabą, nes skubotas Juditos vestuves suprato kaip greito šeimos padidėjimo ženklą, ypač dažnai šia tema kuždėjosi anyta, sąmoningai ir nepalankiai. Pagaliau Judita ryžosi, ji turėjo įsitikinti. Gydytojas buvo draugiškas, tačiau apžiūra nemaloni ir skausminga. Jos pabaigoje Judita buvo patikinta neturinti jokių bėdų nė negalavimų.

– Mieloji ponia, – tarė gydytojas, – jūs sutverta gimdyti.