Kai dingo balandžiai

Edgaro balsas sklido iš toli. Stiklainis pokštelėjo, nukritęs nuo stalo, jame buvo pelkinių purienų. Vėjas sukiodamas stūmė jas prie sienos, šalia pelėkautų. Spoksojau į gėles. Jas rinko Rozalija, tik neseniai jos pirštai buvo susipynę su manaisiais. Virpėjau lyg džiūstantis ant virvės tabako lapas, man buvo karšta, tartum širdis būtų įmurkdyta pirties statinėn. Po karščio bangos apie širdį susitvenkęs šaltis nuslinko į pilvą, aš nebejaučiau galūnių. Edgaro burna žiopčiojo toliau.

– Ar tu supratai, ką pasakiau? Ji jau palaidota.

– Klausyk, Dešriau, užverk duris.

– Rolandai, tu dabar turi suprasti Leonidą ir mamulę. Ją reikėjo tyliai pakasti, kaklas buvo pilnas žymių.

– Nutilk, Dešriau.

Dirstelėjau į pelėkautus. Jie buvo tušti.

– Apie kokias žymes tu kalbi? – riktelėjau.

– Sakau, ant kaklo buvo likę žymių! Moterų būdas juk nepastovus, bene aš žinau, kas ją pastūmėjo į tokią nuodėmę.

Jau susirengiau eit iškinkyt ašvienio.

Atsakymo nesulaukiau, bet taip buvo iš tikro: Rozalijos nebėra. Motina ir Leonida elgėsi su manim lyg su kokiu svetimu, Leonida stipriai užmazgė skarą ant galvos, tartum būtų norėjusi ją sutraukusi nuslėpti veidą, ir toliau maišė blendinį. Manęs čia nelaukė. Motina be balso pražiojo burną, it sunkiai verdama duris. Mėginau ištraukti užuominas apie tai, kas čia nutiko ir kodėl, kas ir kada buvo atėję, medžiojančių taukus ir kiaušinius kareivių vardus. Aš netikėjau purvinomis pusbrolio užuominomis, netikėjau, kad Rozalija būtų pakėlusi prieš save ranką. Nuo mano skardaus balso motinos žvilgsnis ėmė šokčioti, ji liepė man išeiti. Norėjau ją papurtyti, man trūkčiojo rankos. Jau būčiau sušėręs, bet prisiminiau tėvą. Jis paėmė šeimininkę, kuri niekam netiko, ir nešė savo kryžių be skundų ir barnių. Aš atsigimiau į tėvą, nes meilė mane silpnino, vis dėlto nenorėjau, kad tėvas pareitų į namus, kuriuose sūnus drįso pakelti ranką prieš savo motiną, nesvarbu, kad dėl meilės. Man nusviro kumštis.

– Mergina savo nuodėme užtraukė namams gėdą, – kuštelėjo motina.

– Gėdą?! Kokia čia gėda? Ką jūs čia kalbat? – surikau aš.

Akselis, atėjęs iš viralinės, atsisėdo nusiauti tvarto aulinių, viename buvo Nepriklausomybės kare pelnyta medinė koja. Akselis nežiūrėjo mano pusėn, neištarė ne žodelio. Kaip tie žmonės galėjo triūsti, tarsi nieko nebūtų nutikę?

– Kodėl jūs neleidot man jos pamatyti? Ką jūs slepiat?

– Nebuvo ten ko matyti. Niekad nebūčiau patikėjusi, kad ji gali taip pasielgti, – tarė motina, kišdama nosinę už rankogalio. Jos akys buvo sausos. – Rolandai, elkis protingai. Pasikalbėk su Edgaru.

Nulėkiau per visą namą, sustojau ant kamaros slenksčio: išvydau ant kėdės Rozalijos skraistę. Išpuoliau laukan. Armių sodybos žmonės man tapo svetimi ir niekada daugiau nebenorėjau jų matyti.

Iš nevilties negalėjau nieko kito sumoti, tik kreiptis pagalbos į Lydiją Bartels. Būtų kvaila dėl jos seanso belstis į miestą, bet turėjau gauti iš Rozalijos kokį nors ženklą, ženklą, kur ji dabar, ženklą, kuris padėtų surasti kaltininkus, – atrodo, jais niekas nesidomėjo. Patraukiau miestan pėsčias, per senas ganyklas, pamiškėmis, vos tik nugirdęs motociklą ar bildant vežimą su arkliu ir kaukšint pasagas, šokdavau tarp medžių. Lankstu apėjau vokiečių štabu paverstą dvarą ir pasiekiau miestą kaip tik temstant. Šunys, pamatę svetimą, savo kiemo valdose tapdavo budrūs, tad nėjau patvoriais, o kelio viduriu, nugirdęs ką ateinant, nerdavau į krūmus. Gebėjau įžvelgti telegrafo stulpų ir namų kontūrus, namų ruošos garsai sklido iš virtuvių į gatvę, plaktuko dūžiai ir katės kniaukimas. Tie garsai priklausė žmonėms, turintiems savo namus. Žmonėms, turintiems ką nors, su kuo gali triūsinėti vakarais. Iš manęs buvo viskas atimta. Slogutis pamaži sklido po visą mano kūną kaip nuo kampo uždegtas popierius, bet reikėjo jį palikti.

Prieš eidamas pas Lydiją Bartels užsukau į kapines. Radau tą vietą, bent jau tai, kas, mano manymu, buvo toji vieta. Apėjau patvorį, klupdamas už kauburių, aplenkdamas kryžius. Tenorėjau išgirsti jos balsą, ne daugiau. Šioje bažnyčioje būtų turėjusios vykti mūsų tuoktuvės, prie to altoriaus būčiau turėjęs pamatyti savo nuotakos šydą, kuris ją taip džiugino, kad papasakojo apie tai droviai šypsodama. Nakties dangus buvo pilnas žvaigždžių, priėjęs sąvartyną, ėmiau ieškoti vietos, kur buvo neseniai kasinėta. Lengvai ją suradau, nebuvo nei kryžiaus, nei gėlių puokštės, netgi šuo būtų gavęs geresnę vietą žemėj. Trenkiau kumščiu į akmenų tvorą, net samanos pabiro, ir suklupęs meldžiausi, kad mano mieliausioji duotų apie save ženklą, kad neturėčiau eiti pas Lydiją Bartels; duotų ženklą, jog mano mieliausioji rado ramybę; duotų ženklą, kad galiu sugrįžti. Aš nežinojau, kodėl Rozalija išėjo, su kuo išėjo, kas ją rado ir kurioje vietoje. Kodėl jos nepalaidojo kapinėse, kodėl kunigas leido taip padaryti, ar kunigas apskritai buvo laidotuvėse? Rozalija nebūtų galėjusi nusižudyti, nors kaip tik taip jie davė suprasti, tai rodė ir kapavietė. Bet juk taip nebuvo, negalėjo būti. Jaučiau gėdą, kad nebuvau čia, negalėjau užkirsti tam kelio. Kaipgi mes tiek nutolom vienas nuo kito, kad net nenujaučiau, jog Rozaliją ištiko bėda? Neįmanoma suvokti, kad visa tai nutiko tuomet, kai aš miegojau ar kūriau ugnį, dirbau kasdienius darbus. Kaip tavo mintys manęs nepasiekė? Kodėl neatėjau tavęs apginti? Aš turėjau sužinoti, ką veikiau tą akimirką, kai Rozalija paliko šį pasaulį. Jeigu žinočiau tą akimirką, gal aptikčiau kokį ženklą.

Nebuvo ženklo nei atsakymo – Rozalija manęs nepasigailėjo. Nusispjoviau ant bažnyčios laiptų ir išsitraukiau iš kišenės laikrodį. Rodė greitai stosiant vidurnaktį, netrukus išmuš vėlių valanda. Metas eiti pas Lydiją Bartels. Aš nežinojau apie tą moterį nieko daugiau, išskyrus tai, kad seansai vyko ketvirtadieniais ir kad jos motina mirties patale paliko jai septintąją Mozės knygą. Leonida labai piktinosi priešiška bažnyčiai Lydijos Bartels veikla, stabmeldiškais triukais, tačiau Rozalijos draugės buvo apsilankiusios pas moterį sužinoti apie savo dingusius arba išvežtus Sibiran tėvus. Jos visad eidavo poromis, niekas nedrįso eit po vieną. Aš neturėjau žmogaus, kurį būčiau galėjęs pasikviesti kartu, tad pasirengti dvasiškai galėjau tik sukalbėdamas „Tėve mūsų“, nors supratau, kad Lydijos Bartels namuose kryžiaus ženklai ir Dievo paveikslai buvo draudžiami. Pagrindinėje gatvėje užsitempiau kepurę labiau ant akių. Miške užžėlusi barzda buvo neskusta, atrodžiau kaip senis, aš netikėjau, jog kas nors mane atpažins. Pamaniau, kad reikėtų įsigyti vokišką mundurą. Paštininkė sakė, neva pora žydų taip padarė ir net stojo tarnauti, nes tai geriausias būdas pasislėpti. Paštininkė ėmė juoktis tai tarusi, ir iš jos juoko baimė lašnojo kaip vanduo iš sklidino kibiro. Žinojau, kad iš tikrųjų ji turėjo mintyje ir savo sužadėtinį.

Lydijos Bartels kambaryje degė vienui viena žvakė. Ant grindų gulėjo apversta lėkštė su dugne nubrėžta rodykle. Po lėkšte buvo patiestas didelis popieriaus lakštas, ant jo užrašyta „ne“ ir „taip“. Iš po popieriaus kyšojo kraštas slidaus audeklo. Lydija Bartels sėdėjo ant grindų iškėlusi delnus, užsimerkusi. Lauko duris atvėrusi ponia Vaik paklausė, kaip mane vadinti. Nusiėmiau skrybėlę nuo galvos, ėmiau lankstyti jos kraštą saujoj ir vargais negalais prisiverčiau kalbėti, bet ponia staiga pertraukė:

– Aš nenoriu nieko žinoti. Svarbiausia, kad atėjote ne dėl aukso.

– Ne dėl aukso.

– Klausiančiųjų apie auksines monetas tiek daug – jie ieško savo išvežtų giminaičių turto, tačiau tuo nesudominsi sielos. Bergždi iškvietimai Ją alina, – ponia Vaik linktelėjo į tamsų kambariuką. Ir štai aš tarp kitų tame kambaryje sėdinčių ratu žmonių, mano kojos apmiršta, nervingi dūsavimai slogina orą, ir staiga užuolaidą sujudina lengvas dvelktelėjimas, kaip tik tuomet Lydija Bartels paklausia, ar šviesbruvio vyriškio duktė jau čia. Lėkštė krusteli. Ratas kvėpteli, širdys suplasta, sutvinksi prasiveržusios viltys, nosį užgniaužia aitraus prakaito kvapas, bijančiųjų gaižus dvokas. Lėkštė pajudėjo po teigiamo atsakymo.

Moteris iš kairės pratrūko verkti.

– Ji jau išėjo. Čia kita… Rozalija? Rozalija, ar tu čia?

Lėkštė sujudėjo ant popieriaus, tartum nežinodama, kurią kryptį rinktis. Sustojo ties žodžiu „taip“.

– Ar tau dabar gera, Rozalija?

Lėkštė pajudėjo. Ne.

– Ar tavo mirtis buvo smurtinė?

Lėkštė parodė: taip, taip.

– Ar tu pati pakėlei prieš save ranką?

Lėkštė parodė: ne.

– Ar žinai, kas tave nukankino?

Lėkštė pasisuko: taip.

– Ar žinai, kur tas žmogus?

Lėkštė nejudėjo.

– Rozalija, ar tu dar čia?

Lėkštė neparodė jokio žodžio, tik krustelėjo.

Ponia Vaik pasilenkusi prie manęs sukuždėjo, kad galiu užduoti klausimą. Nespėjau praverti burnos, kai man iš dešinės kažkas veržliai atsistojo ir sukalenęs dantimis ėmė slinkti durų pusėn, kartodamas „Tėve mūsų“. Lydija Bartels susmuko.

– Ne!

Man iš lūpų pratrūko šauksmas:

– Rozalija, sugrįžk!

Ponia Vaik pašokusi išstūmė pro duris tirtančią būtybę. Pokštelėjo durys, įsižiebė šviestuvas. Lydija Bartels atsimerkė, glaudžiai apsigaubė šaliu ir atsistojusi klestelėjo ant kėdės. Ponia Vaik ėmė išprašinėti žmones iš kambario. Buvau toks sukrėstas, kad nekreipiau dėmesio į tai, jog visi sėdintys rate stebeilija į mane. Vienų žvilgsniai atspindėjo nusivylimą, kad seansas baigėsi nepriėjus jų eilei, kitų akys sakė, kad paskiau būtų kalbėję ir nepažinojusieji Rozalijos. Atsilikau nuo išeinančiųjų voros, pasirėmiau į sieną, kurioje žaidė šviestuvo atšvaitai, ir prisilaikydamas jos susmukau ant grindų. Markstydamasis pajutau žiūrįs į užkištą už komodos prezidento Petso portretą.

– Jūs turite eiti, – tarė ponia Vaik.

– Pakvieskite Rozaliją atgal.

– Dabar nebepavyks. Ateikite vėl kitą ketvirtadienį.

– Pakvieskite Rozaliją sugrįžti dabar!

Trūks plyš turėjau sužinoti daugiau. Kažkas sakė, esą kaime matė valkatą, pabaidžiusį moteris. Aš netikėjau kalbomis apie valkatas nei apie rusų karo belaisvius, dirbančius ūkiuose. Armių ūkyje jų nebuvo, motina būtų išprotėjusi, jei būtų pamačiusi rusus ar išgirdusi jų kalbą, nors aš įkalbinėjau paimt kokį belaisvį. Armių ūkiui reikėjo darbo jėgos, ūkio šeimininkas buvo su medine koja, aš nepajėgiau padėti, kiek reikia. Tačiau belaisviams reikėjo apsaugos, o vokiečiams – ne.

– Jaunuoli, paklausykite manęs. Seansas labai sunkus, sielos išsunkia iš Jos visą energiją, jos juk neturi savos energijos. Dažniau kaip kartą per savaitę tokių seansų daryti nevalia. Argi jūs nematot, kokia Ji išvargusi? Eime virtuvėn, užkaisiu jums ko nors atsigerti.

Ponia Vaik užkaitė javų kavos ir pripylė stiklinę karčiosios, panašios į dvokiančią naminukę. Žinojau, kad ji padėdavo gimdančioms pavainikius, tvarstydavo besislapstančius miške vyrus. Jeigu nesulauksiu čionai pagalbos, liksiu nieko nepešęs.

– Aš sumokėsiu, jeigu sugrąžinsite Rozaliją. Mokėsiu, kiek tik reikia.

– Mes nebendraujam su sielomis už pinigus. Ateikite vėl kitą ketvirtadienį.

– Jau nebegalėsiu ateiti. Mane pamatė. Būtinai turiu rasti kaltininką. Kitaip neturėsiu ramybės. Rozalija irgi.

– Tuomet turite pats surasti kaltininką.

Ponios Vaik žvilgsnis buvo kietas kaip apyvaro mazgas. Spoksojau į pelėkautus virtuves kampe, nuo darbo sueižėjusios mano rankos timpčiojo po stalu. Taip ūmiai trūktelėjau iš stiklinės, kad atmušiau dantis į jos kraštą. Skausmas išblaivė galvą, bet slogutis neatlėgo, nes aš nebeturėjau ryšio su Rozalija, o tos moterys turėjo. Ir pasielgiau prieš Rozalijos valią. Ji visada sakė, kad sielų negalima vadint į šį pasaulį, joms reikia leisti būti vienoms. Man jau vis tiek. Pamyniau ir bažnyčios papročius, nebeturėjau su tuo nieko bendro. Nes juk ir pati bažnyčia nepriėmė Rozalijos.

Ponia Vaik nuėjo prie indaujos kojos pažiūrėti pelėkautų, ištraukė pelę ir išmetė ją į paplavų kibirą.

– Ar jums palengvėjo sužinojus, kad Rozalija nerado ramybės? – paklausė ji.

– Ne.

– Ir vis dėlto norėjote tai sužinoti. Kitaip nebūtumėt atėjęs čia. Mes tik tarpininkės. Mes neatsakome už gautą žinią ar jos pasekmes. O apie savo tėvą jūs nieko nenorit sužinoti?

Įsistebeilijau į ponią Vaik. Ji žvelgė tiesiai man į akis ir lėtai papurtė galvą.

– Traukinyje. Jis buvo nebejaunas. Tai nutiko, vos jį įsodino į Sibiro traukinį. Tačiau jūs pats tai nujautėt.

Neištariau nė žodžio. Ponia Vaik buvo teisi. Rozalija buvo užsiminusi, kad birželį po motinos lova įsimetė pelės, o aš nenorėjau klausytis jos šnekų. Ponios Vaik duktė Marta įėjo trinksėdama ir ėmė ruoštis prie viryklės. Man nereikėjo pašalinių ausų, bet šįkart viskas buvo vis tiek.

– Jūsų sužadėtinė buvo atėjusi į seansą su savo drauge. Marta gerai atmena aną vakarą, seanse buvo per daug žmonių, mat netikėtai užsuko kažkokie vokiečiai, juk negalėjom jų išprašyti, – tarė ponia Vaik.

– Rozalijai rūpėjo jūsų tėvas, o jos draugei josios brolis, ji taip pat paklausė apie savo vyrą. Jūsų tėvas vienintelis iš visų atsiliepė, – tęsė Marta, nusmaukusi nuo galvos skarą, ir aš negalėjau pakelti jos užjaučiamo žvilgsnio.

– Rozalija man nieko apie tai nesakė, ji nemėgo kviesti dvasių.

– Ji norėjo žinoti. Tačiau kai sužinojo, nusprendė, kad viltis – jums geriausia išeitis, – tarė ponia Vaik.

Išlenkiau antrą stiklą degtinės, bet neapgirtau. Pelė pliuškeno kibire. Planas buvo sumanytas, man padės Judita.

Miško pirtelėje ėmiau rengtis savo užduočiai, susikroviau kuprinę, nušveičiau valterį ir užgniaužiau širdyje būsimą ir jau patirtą skausmą. Mažą Rozalijos delną ant savo sprando, kur ji buvo uždėjusi ranką per mūsų paskutinį susitikimą, jutau visą laiką. Niekas neminėjo jos vardo jau kurį laiką, ją supanti tyla tapo besvorė. Pamatę mane žmonės iškart imdavo be perstojo šnekėti apie šį bei tą ir apie gėles savo darželiuose, nepalikdami tarp sakinių jokios pauzės, kad aš negalėčiau įsprausti į ją nemalonių žodžių. Kas iš tikrųjų buvo tie žmonės? Ar birželio trėmimai juos pavertė tokiais bailiais, jog kiekvienas buvo pasirengęs tylėti, svarbiausia, kad vokiečiai išvytų bolševikus? Nejaugi Armiai iš tiesų jautė tokį didelį džiaugsmą, kad iš jų pastogės nieko neišvežė, o į bolševikų spąstus pakliuvo tik mano tėvas ir Juditos brolis, ar jie tikrai taip džiaugėsi, kad ketino tylėti savo dukters gyvenimo kaina, tegu tik gelbėtojai teutonai jų nepalieka vienų ir nemano juos esant nedėkingus? Gal jie bijojo netgi to, kad aš galiu sudirginti vokiečius, pradėjęs vėl klausinėti apie Simsonų ūkį, ir Judita dėl savo brolio tapo netinkama marti, nes jos motina mėgino atgauti Johano namą, ar Edgaras, tąsydamasis su vokiečiais, nupirko motinai slėptuvę Armių vienkiemyje? Kaip toli Armiai buvo pasirengę eiti? Aš jų nebeatpažinau. Gedėti tėvo nusprendžiau vėliau, aš pagerbsiu jo atminimą, toliau tirdamas bolševikų naikinamąją veiklą, bet pirmiau susirasiu tuos, kurie turėjo atsakyti už Rozalijos likimą. Stojo metas veikti, gana laukti.

– Ką tu ketini daryti? Juk nesi sumanęs ką nors kvaila? – Edgaras pasirodė ant slenksčio kaip nelaimės pranašas, vėjas pavertė jo palto skvernus juodais sparnais. Aš jau gailėjausi prasitaręs pusbroliui, ką nugirdau pakeliui į pirtį: kaimynų vaikėzas matė, kaip tą naktį, kai dingo Rozalija, nuo Armių vienkiemio žingsniavo vienas vokietis. Ar bent jau jis vilkėjo vokiečių mundurą, prietemoje berniukas nematė vyro veido. Ar vyriškis buvo atėjęs tik dėl Leonidos skardinių su taukais? Aš netikėjau tuo.

– Kaltininkas vaikštinėja laisvėj, o tau tik savo šakar makar rūpi, – mečiau jam.

– Kaime eina gandas apie valkatą. Dievai žino, kur tas žmogus jau nusibeldė, – atsakė Edgaras.

– Tu juk žinai, kad tai tikrų tikriausi paistalai.

– Tai, ką padarė kažkoks beprotis, tu suverti vokiečiams. Tu tiesiog apakai, tu pats elgiesi kaip pusprotis.

Edgaro balsas gergždė man ausyse. Turėjau atsikelti, nuėjau ir įmečiau daugiau malkų viryklėn, patrinksėjau viryklės durelėmis.

– Ir kokia iš to nauda, jei Leonida būtų nuėjusi policijon? Tai juk nebūtų grąžinę Rozalijos.

Edgaras prisivertė košės į lėkštę, pirma dešine, paskui kaire ranka. Žodžiai ėmė čepsenti kilnojamam šaukštui į taktą, jie švagždėjo panieką, ant stalo tiško košės trupinėliai.

– Pats pagalvok, jeigu Leonida būtų nuėjusi ir pasakiusi, jog vienas nežinomas vokietis kažką padarė Rozalijai. Kur Leonida su mamule tuomet prisidurtų, jeigu kareiviai imtų iš tolo lenkti vienkiemį, ką, pinigų juk verkiant reikia. Ir, žinoma, jie imtų vengti vienkiemio, skleidžiančio nepagrįstus gandus.

Baigęs savo kalbą Edgaras susičiaupė, jo lūpos priekaištingai išlinko.

– Pažvelk į save. Pažvelk į mane, Leonidą, mamulę, mūsų pažįstamus. Mes gyvenam toliau, tu irgi turi gyventi toliau. Bent jau barzdą nusiskustum.

Edgaro žodžiai buvo įžūlūs. Kas kartą jam sugrįžus po neaiškių darbelių, įžūlumo vis padaugėdavo. Jis dažnai likdavo vaikštinėti kieme, tarsi su kuo nors šnekučiuotų, galbūt su savo naujais pažįstamas ar su kuo ten vykdavo susitikinėti mieste. Pasakiau, kad jis turįs išsiaiškinti, kas nutiko Rozalijai, ausylai klausytis. Kažkas vis tiek ką nors žinos, šitokiam užkampy niekas nelikdavo paslapty. Laukiau naujienų, Edgaras grįžęs visad tik papurtydavo galvą. Galų gale įsitikinau, kad jis nė piršto nepajudino. Pas Leonidą su motina negalėjau eiti – bijojau pakelsiąs prieš jas ranką. Edgaras kartkartėmis nueidavo aplankyti motinos, ir jeigu apskritai būtų kam sakiusi, motina būtų prasitarusi jam, tačiau Edgaras neketino įtikinėti mielos mamulės, nenorėjo sužinoti vardų, nenorėjo tiksliau išsiaiškinti apie namuose apsilankiusius kareivius, nedarė nieko, kad ir kaip jo meldžiau.

– O jeigu tai visai ne vokietis? Kas bus, jeigu tu nei iš šio, nei iš to apkaltinsi vokiečius?

– Ką tu nori pasakyti?

– Gal tai buvo kažkas, merginęs tavo draugužę…

Edgaras tįsojo ant grindų. Košės dubuo išlakstė į šukes. Edgarui prasižiojus kyšojo kraujuoti dantys. Stovėjau nejudėdamas, drebėjau. Edgaras ėmė šliaužti prie durų. Pamaniau, kad jis nori nuslinkti arklidėn. Pastojau jam kelią. Edgaras nežiūrėjo mano pusėn, jis visuomet vengė muštynių. Bijojau, kad suduosiu vėl, nudėsiu. Pasitraukęs atkėliau kablį ir atvėriau duris.

– Dink iš čia.

Edgaras iššliaužė į kiemą. Uždaręs duris nuėjau diendaržin. Stebėjau arklidę. Edgaras pasiėmė dviratį. Nusivaręs jį prie kelio sustojo, turbūt manė, kad stebiu jį iš krūmų.

– Tavo mergina turėjo blogą vardą! – sušuko Edgaras.

Jis puolė bėgti, net neužšokęs ant dviračio, matyt, per smarkiai jam trinktelėjau.

– Tai tu nepameni, kad tavo mergina degtinės varykloje turėjo draugę! Ten ir nubėgo, vos dingusi kitiems iš akių, ką tu manai, kodėl ji ten bėgo! Ten juk buvo nemažai bernų, vokiečių ir mūsiškių!

Norėjau jį sugauti, bet įtempiau raumenis ir prisiverčiau likti vietoje. Siela buvo pilna juodų minčių, o mano slogutis buvo dar juodesnis. Buvau lyg pabūklų liepsnos suskaldytas medis, be šakų, sužeistas, ir supantis kraštovaizdis man atrodė toks pat. Rozalijos, mano Rozalijos, jau nebėra. Nebegirdėsiu aš savo serbentakės juoko čiurlenimo, niekados nebevaikštinėsiu su ja parugėmis, nesvajosiu apie ateitį. Tai netilpo man galvoje, nors mano užrašų knygelė mirgėjo nuo brolius žyminčių kryžių. Bet tai kas kita, juk jie krito kovodami.

Po to, kai išvariau Edgarą, ir pats susirengiau eiti. Pasiėmiau Edgaro sumaniai sumeistrautus antspaudus, jie greičiausiai tiks panaudoti. Savo ašvienį slapčiomis palikau pas Armidę. Nors jaučiau, kad tą akimirką jis buvo mano vienintelis draugas, negalėjau jo laikyti mieste. Sustojau tik tuomet, kai atsidūriau Taline, Baltojo Laivo gatvėje, namo arkoje. Aš nežinojau, ar Juditą jau buvo pasiekusi žinia, ir jeigu buvo, tai ką jai pasakė. Nuo mano guminio apsiausto sruvo vanduo, o mintyse vėl išgyvenau akimirką, kai tarp durų išdygo Edgaras ir ant grindų mėtėsi Rozalijos rinktos pelkinės plukės.

Kai sulysusi Juditos figūra pasirodė tarp laukujų durų, žengtelėjau iš šešėlio. Vos ją atpažinau. Judita virptelėjo kaip maža paukštytė ir man it peiliu pervėrė krūtinę, nes kiekviena lengvakojė moteris man priminė mano mylimąją.

– Rolandai! Ką tu čia veiki?

– Eikim vidun.

Tačiau kambaryje irgi nebuvo lengva tai pasakyti. Kaupiau drąsą, mėgindamas įsisąmoninti, kad prieš kurį laiką buvau visko netekęs žmogus, o dabar esu vyras, kuriam būtina rasti išeitį; suieškoti kaltininką ir leisti Rozalijos vėlei ramiai ilsėtis. Šitaip aš tikrai nesusigrąžinsiu mūsų laukų, bolševikų nužudyto tėvo nei Rozalijos, tačiau galėsiu pasiųst savo priešą skradžiai žemę.

– Kaip tu atvykai?

– Atvykau, ir tiek.

– Kaip pavyko kelionė?

– Gerai.

– Ar kas nors nutiko? – paklausė Judita.

Įsistebeilijau į prieškambarį. Žodžiai buvo tokie sunkūs, negalėjau jų išstumti. Atsisėdau prie virtuvės stalo. Apie tėvą pasiteirausiu vėliau, pirma reikėjo įtikinti Juditą. Ant stalo stovėjo dėžė su lydytų taukų skardinėmis. Keista sėdėti tiesiog taip, nuleidus rankas. Būtų lengviau šnekėti, jei būčiau galėjęs nors sukioti pieštuką ar tepti pavalkus. Pasitryniau smakro šerius, persibraukiau pirštais pašiauštus plaukus, nevala prie miestietės stalo. Man taip ir lindo galvon visokie niekai, tada neturėjau galvoti apie reikalą.

Tyla slogino, Judita neramiai krutėjo, ir nors jai rūpėjo sužinoti daugiau, ji tylėjo, ėmė tvarkyti jau sutvarkytus virtuvės rykus, kilnojo dėžę su vištienos konservais iš vienos vietos į kitą, sumurmėjo, kad ją atvežė Leonida, atvykusi į turgų parduoti antros tokios dėžės, girdi, vokiečiai siunčia savo šeimoms maisto.

– Už juos gali gauti bet ko. Už dvi skardines gavau dvi poras kojinių. Ir kiaušinių miltelių.

Prasižiojęs liepiau jai nutilti. O juk nežinojau nieko daugiau, kas, mano galva, tiktų atlikti užduotį geriau už Juditą. Suspaudžiau lūpas.

– Tu karščiuoji, Rolandai.

Judita ištiesė man nosinę. Aš jos nepaėmiau. Brinktelėjo virtuvinės spintelės durys ir Judita su termometru priėjo prie manęs, įlašinusi į stiklinę vandens truputį jodo, ir su savo termometru bei stikline nedavė man ramybės. Aš nekreipiau į ją dėmesio. Judita padėjo termometrą su stikline priešais mane ant stalo ir ėmė traukti iš krepšio medžiagą kompresui, ieškodama Bilroto tvarsliavos iš batisto ir flanelės.

– Tu atrodai pasiligojęs, – tarė ji.

– Turiu kai ką pasakyti. Tau. Tu privalai rinkti duomenis iš vokiečių. Nieko pavojingo, nieko neįmanomo, tik vienas kitas dalykas.

– Ką tu kalbi, Rolandai? Aš nesileisiu įtraukiama į kažkokias nesąmones, – atsikalbinėjo Judita.

– Rozalija…

Juditos rankos apmirė.

– Mano merginos kapas yra už kapinių tvoros. Nei kryžiaus, nei nieko.

– Rozalijos?

– Vokiečiai.

– Kaipgi?

– Tai padarė vokiečiai.

– Ką jie padarė? Ar tu nori pasakyti, kad Rozalija…

Atsistojau. Kompresai raizgėsi man po kojom. Kakta degė kaip nuo sieros, nebeturėjau jėgų ką nors sakyti. Juditos šaltumas perliejo it kaušas ledinio šulinio vandens.

– Rolandai, būk geras, atsisėsk ir papasakok, kas nutiko, – meldė ji.

– Nuo šiol Rozalija tėra žemės prieglobstyje ir mano širdyje.

Judita tylėjo. Jos akių vokai sumirksėjo, buvo girdėti tartum paukščio sparną liečiant ežero paviršių. Mano akyse išsklido vandens ratilai.

– Ją palaidojo už kapinių tvoros. Tai padarė vokiečiai.

– Neminėk vis tų vokiečių.

– Turiu tau užduotį ir tu privalai ją atlikti. Kai viskas bus parengta, aš sugrįšiu, – tariau jai ir išėjau. Judita liko kažką murmėti. Buvau beveik nubėgęs nuo laiptų, kai viršuje išgirdau kaukšint ir ji atskubėjo man iš paskos.

– Rolandai, tu privalai man viską pasakyti.

– Ne čia.

Pasakiau jai kambaryje, pasakiau viską, ką žinojau.

Juditos krepšys virstelėjo ant grindų, kompresai išsivyniojo kaip lavondrobės.