Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Gabrielis Bagratianas pastebėjo, kad jo sūnus, lankydamas mokytojo Šatachiano mokyklą, labai sparčiai praranda europietišką auklėjimą.

– Jo beveik neįmanoma atpažinti, – kartą pasakė Žiuljetė vyrui. – Turime jį gerai prižiūrėti. Jis jau kalba tokia pat netašyta prancūzų kalba kaip ir jo šaunusis mokytojas.

Stefanas pažinojo Damladžką ne ką blogiau negu tėvas. Kartais net apsimesdavo esąs visų iškylautojų vadovas. Tačiau jam buvo sunku laikytis maršruto, nes norėjosi išbandyti kiekvieną sunkesnę kliūtį, parodyti savo vikrumą. Kartais jis visus smarkiai aplenkdavo, kartais atsilikdavo taip toli, kad iškylautojai vos girdėdavo jo balsą, atsiliepiantį į jų šauksmus. Atsilikdavo jis ne šiaip sau. Sato, aišku, neleido dalyvauti išvykoje, nors Stefanas to ir prašė. Iki šiol baikščiai, liesai mergaitei nebuvo galima prikišti jokių nusižengimų, bet daugelis bjaurėjosi jos „nešvariomis akimis“. Kadangi namuose Sato buvo vienintelis jo amžiaus vaikas, Stefanas jautė jai savotišką vaikišką solidarumą. Dabar jis irgi buvo tikras, kad ji, įpratusi sekioti iš paskos, eina kartu su jais. Todėl kartkartėmis sustodavo, palaukdavo jos ir paėjėdavo su ja kelis žingsnius. Kalbėtis su Sato buvo labai sunku. Kartais ji atsakydavo visai aiškiai ir sklandžiai, bet paskui ją pagaudavo kažkoks priepuolis ir iš jos burnos imdavo sklisti beprasmiški, šiurpūs garsai.

Nuostabiai gražią pievą jie priėjo anksčiau, negu Gabrielis tikėjosi. Čia, Avakiano prižiūrimi, buvo šauniai padirbėję Kristaforas, tarnas Misakas ir vienas arklininkas. Palapinės jau stovėjo, gerai pritvirtintos prie žemės. Virš šeicho, o gal senelio Avetiso palapinės net plazdėjo vimpelas su išsiuvinėtu senovišku armėnų herbu, kurio centre matėsi Araratas, Nojaus arka ir dangun kylantis balandis.

Palapinė iš tiesų buvo gražus būstas, atkeliavęs iš tolimų didybės ir prabangos laikų. Jos ilgis aštuoni žingsniai, plotis – septyni. Karkasą sudarė rankos storumo brangaus medžio kartys, iš vidaus sienos išklotos puikiais kilimais. Palapinė turėjo ir nemažą trūkumą – aštriai kvepėjo kamparu ir senu audiniu. Palapinės buvo laikomos suvyniotos ir užsiūtos dideliuose maišuose. Namų valdytojas Kristaforas kas kiek laiko apibarstydavo jas kalnais kamparo ir milteliais nuo kandžių. Dvi naujoviškos ekspedicinės palapinės, kurias Avetisas jaunesnysis prieš keletą metų buvo atsigabenęs iš Londono į Johunoluką, visiems atrodė daug įdomesnės, nors pasiūtos iš paprastos palapinių medžiagos. Užtat jose galėjai rasti viską, ko tik gali prisigalvoti patyręs medžiotojas ir kompaniją mėgstantis žmogus. Avetisas, kol jo dar nebuvo pakirtusi netikėta liga, su dviem draugais anglais planavo kelionę į kalnyną ir stepes, į kurias, galima sakyti, dar nebuvo įžengusi žmogaus koja. Palapinėse netrūko nieko. Sulankstomos lauko lovos, ant kurių gana patogu ir minkšta gulėti, šilkiniai miegmaišiai, lengvutės sulankstomos kėdės ir stalai. Virimo reikmenys, arbatos indai, dubenys ir lėkštės – viskas iš aliuminio. Guminės vandens kriauklės ir praustuvai, be to, žibalinės ir spiritinės lempos, gerai apsaugotos nuo vėjo.

Keliautojai ėmė dalytis vietas. Žiuljetė atsisakė nakvoti šeicho palapinėje ir kartu su Iskuhi pasirinko modernią palapinę. Grikorui ir Gonzagai atiteko kita ekspedicinė palapinė. Mokytojas Voskanianas, griežtu žvilgsniu žvilgtelėjęs į Žiuljetę ir daugiau nieko nepaaiškinęs, pasakė, kad jam būsią geriausią praleisti naktį vienam, be žmonių draugijos. Tai sakydamas jis krestelėjo garbanotą galvą tarytum laukdamas, kad visi ims žavėtis jo drąsiu ir išdidžiu sprendimu ir kad draugiškas moters balsas bandys jį atkalbėti. Bet Žiuljetė nepagalvojo nei apie laukinius žvėris, nei apie dezertyrus, kurie galėjo kelti Voskanianui pavojų. Kiti irgi nenorėjo trukdyti jo vienišo pokalbio su savo siela, jis išdidžia veido išraiška nusigręžė į šalį ir likusią vakaro dalį praleido kažką svarstydamas ir negalėdamas atšaukti sprendimo, kurio kiti nelabai suprato. Gabrielis, Stefanas, Avakianas ir Šatachianas įsitaisė miegoti puikioje didžiojoje palapinėje, virš kurios plevėsavo vimpelas.

Bagratianas mintyse pavadino šį vakarą generaline repeticija. Bet vakaras prabėgo be didesnių įvykių, kurie būtų pateisinę šį pavadinimą, prabėgo kaip šimtai panašių iškylų. Neįvyko nieko nepaprasta, nebent tai, kad virėjas Hovhanesas vakarienę ruošė ant didelio atviro laužo. Beje, Misakas prieš porą dienų įsidrąsinęs nuvyko į Antiochiją ir iš pažįstamo karo reikmenų tiekėjo nupirko angliškų konservų tiek, kad vos panešė mulas, taigi šiandien išbandė konservus. Kol visi valgė, Stefanas kelis kartus atsikėlė ir nunešė dalį savo maisto, įvynioto į duoną, išalkusiai Sato, kuri nedrįso pasirodyti laužo šviesos rate. Žmonės sėdėjo kaip pridera ant patiesalų prie laužo ugnies. Misakas lygioje vietoje išskleidė staltiesę, ant jos sustatė dubenis su maistu. Vakaras buvo maloniai vėsus. Mėnuo artėjo prie pilnaties. Laužas ėmė blėsti. Gėrė vyną ir stiprią šilkauogių degtinę, kurią gamina kaimų gyventojai. Tačiau kažkodėl šį vakarą jie nesijautė jaukiai, nesidžiaugė nuotykiu. Žiuljetė gana anksti atsiskyrė nuo kompanijos. Ji buvo kiek prislėgta. Tik dabar suprato Iskuhi priešinimąsi iškylai. Visur aplink tykojo laukinė, negyvenama žemė, rimta ir rūsti. Gal Gabrielis iš tikro sugalvojo kažką šventvagiška? Jiedvi su Iskuhi sulindo į palapinę. Kiti irgi palinkėjo savo kaimynams labos nakties. Voskanianas pakėlęs galvą nužingsniavo toliau, atsigulė netoli tarnų nakvynės vietos ir dėl savo tuštybės visą naktį kentė šaltį. Gabrielis paskirstė nakties sargybą. Du vyrai turėjo pasikeisdami po tris valandas saugoti palapines. Bagratianas įdavė šautuvus su tikrais šoviniais. Kristaforas ir Misakas su jo broliu Avetisu eidavo medžioti ir mokėjo elgtis su ginklais. Pagaliau atsigulė ir Gabrielis. Kaip ir Iskuhi negalėjo užmigti. Mergaitė gulėjo lyg sustingusi, nejudėdama, bijodama pažadinti Žiuljetę. Gabrielis ilgas valandas vartėsi nuo vieno šono ant kito. Jį troškino kamparo ir apipelijusio audinio kvapas. Pagaliau apsirengė ir išlindo iš palapinės. Buvo gal pusvalandis iki vidurnakčio. Sargybinius – Misaką ir virėją – pasiuntė miegoti. Likęs vieninteliu Trijų palapinių aikštės sargybiniu, jis iš lėto žingsniavo čia į vieną, čia į kitą pusę. Kartais įžiebdavo kišeninį žibintuvėlį, kuris apšviesdavo tik nedidelį ratą. Naktis, regis, neslėpė jokių pavojų. Iš slėnio iškylautojų neatsekė nė vienas sulaukėjęs šuo žibančiomis akimis. O juk naktį apačioje jie žmonėms kelia nemažą nerimą. Ir šiaip nesigirdėjo jokių grėsmingų balsų. Tamsoje šmėkščiojo šikšnosparniai. Kai iš debesies išniro jau besileidžiantis į jūrą mėnuo, mirtinoje tyloje staiga pragydo lakštingala – taip skambiai ir gyvai, kad Bagratianas buvo tiesiog sukrėstas. Jis bandė suprasti, kaip jo slapčiausios mintys jau įgavo tokį ryškų pavidalą. Dangaus fone buvo galima įžvelgti visas tris palapines. Kas čia vyksta? Jis negalėjo nieko galvoti, sielą užplūdo tiek daug jausmų. Kai Gabrielis užsidegė dar vieną cigaretę, netoliese pasirodė vaiduoklis, kuris irgi užsidegė cigaretę. Vaiduoklis mūvėjo kailinę turkų kareivio kepurę, buvo pasirėmęs ant šautuvo. Veido nebuvo galima aiškiai įžvelgti, bet cigaretės šviesoje šmėkštelėjusi fizionomija atrodė smarkiai sulysusi. Gabrielis šūktelėjo vaiduokliui. Šūktelėjo antrą ir trečią kartą, bet niekas nesujudėjo. Gabrielis išsitraukė revolverį ir garsiai atlaužė gaiduką. Tai buvo tuščias formalumas, nes Gabrielis žinojo, kad šešėlis nesirengia daryti jam nieko bloga. Vaiduoklis valandėlę stovėjo nejudėdamas, paskui pasigirdo abejingas, niekinamas juokas, cigaretė dingo, o kartu ir žmogus. Gabrielis prižadino Kristaforą:

– Čia kažkas vaikšto. Manau, kad tai dezertyrai.

Namų valdytojas neatrodė nustebęs.

– Tikriausiai dezertyrai. Jiems irgi nelengvas gyvenimas.

– Aš mačiau tik vieną.

– Gal tai buvo Sarkisas Kilikianas?

– O kas gi tas Sarkisas Kilikianas?

– Astvac im! Gailestingasis Dieve!

Kristaforas beviltiškai skėstelėjo rankomis, lyg būtų neįmanoma apsakyti, kas per vienas tas Sarkisas Kilikianas. Bet Bagratianas įsakė savo vyrams, kurie visi jau buvo nubudę:

– Eikite, paieškokite to Sarkiso Kilikiano! Duokite jam pavalgyti. Jis turbūt smarkiai išalkęs.

Kristaforas ir Misakas, pasiėmę kelias dėžutes konservų ir žibintuvėlį, leidosi ieškoti bėglio, bet po valandėlės grįžo nieko nenuveikę. Ko gero, paskutinę akimirką jie pabūgo.

Vakaras prabėgo liūdnai, o rytas atnešė tikrą nusivylimą. Pasaulis skendėjo ūkuose. Visus apėmė nerimas. Saulė patekėjo, bet jos nebuvo matyti. Jie vis tiek užkopė ant pliko kauburio, nuo kurio iš lėto, vaduodamasi iš miglų, atsivėrė jūra ir sausuma. Bagratianas apsidairė.

– Porą savaičių čia būtų galima ištverti.

Pasakė tarytum norėdamas apginti Musa Dago grožį nuo nepelnytos paniekos. Grikoras, pilnas nepajudinamos ramybės, pažvelgė į gana neramią jūrą.

– Anksčiau, mano laikais, gražią dieną iš čia buvo galima įžvelgti Kiprą.

Niekas nesijuokė iš Grikoro žodžių, niekas nepaklausė, ar Kipro sala ten pietvakariuose nuplaukė toliau į Viduržemio jūrą nuo tada, kai anglai pavertė ją savo karinio laivyno baze. Bagratianas irgi pažvelgė į Kipro pusę.

– Nuo Andriejaus kyšulio iki Oronto deltos nėra ir keturiasdešimties jūrmylių. Kol kas pakrantėse nepasirodė nė vieno anglų ar prancūzų karo laivo.

– Šiaip ar taip, jie stovi Kipro uostuose.

Tardamas šiuos nepajudinamos ramybės kupinus žodžius Grikoras atsuko Kiprui nugarą ir abejingai pažvelgė į begalines platumas pietuose ir rytuose, kurių jau dešimtis metų nebuvo matęs. Iš skystėjančio rūko pasirodė ryškios Romos laikų Seleukijos akveduko arkos. Virš skurdžių kalnų į rytus nuo Damladžko kilo apvali rūdžių spalvos saulė. Į Antakijos pusę bangavo pilkos ir rusvos kalvos. Nesuprantama, kad tose sausose žemės raukšlėse, tose nedirbamose plokštikalnėse turėjo gyventi šimtai tūkstančių žmonių. Vienodas nykus vaizdas paskatino vaistininką užsiminti apie dalykus, apie kuriuos paprastai nekalbėdavo. Jo pirštas pakibo ore:

– Štai, žiūrėkit! Viskas kaip visada! Abdiulchamido laikais dažnai liepsnodavo visas horizontas. O vis dėlto pavyko sulaukti senatvės.

Gonzaga Marisas iš visų iškylautojų, ko gero, miegojo kiečiausiai, atrodė atsigavęs, tvirtas. Parodė į didįjį Svedijos spirito fabriką, kurio kaminas jau pradėjo rūkti. Fabrikas priklausąs vienai užsienio kompanijai, pasakojo jis, o direktorius esąs graikas, su kuriuo jis susipažino Aleksandretėje.

Juodu kalbėjosi vos prieš dvi dienas, ir jis sužinojo svarbių naujienų. Pirmoji: Romos popiežius ir Amerikos prezidentas sėkmingai rengia bendrą taikos sutartį. Antroji: armėnai bus iškeldinami tik iš Anatolijos vilajetų, bet ne iš Sirijos. Jis, Gonzaga, negalįs patikrinti, kiek patikimos šios žinios, bet jo draugas fabriko direktorius esąs gerbiamas žmogus, kas mėnesį susitinkąs su Alepo vali. Jiedu tariasi dėl valstybinių pristatymų.

Tą akimirką Gabrielio širdį užplūdo tvirtas tikėjimas, kad pavojus praėjo, kad tai, kas buvo priartėję, traukiasi į nematomą tolumą. Jam pasirodė, kad tai jis privertė tragišką likimą trauktis. Dėkingumo jausmo pagautas sušuko:

– Tik pažvelkit! Argi čia ne gražu?

Žiuljetė ragino greičiau grįžti į namus. Ji nemėgo iš pat ryto būti draugijoje, ypač vyrų. Iš ryto gerai atrodo tik bjaurios moterys, nors šeštą valandą ryto nė viena neatrodo kaip tikra dama. Be to, prieš mišias norėjo bent valandą pailsėti. Būdama katalikė, ji prieš santuoką su Gabrieliu priėmė armėnų bažnyčios tikėjimą. Tai buvo jos auka, ji tai primindavo jam, kai juodu susibardavo. Ji turėjo priekaištų ir armėnų bažnyčiai. Jos nuomone, toji bažnyčia per daug paprasta, be puošmenų. Kad nacionalinė bažnyčia daugumą surinktų lėšų panaudoja švietimui, mokykloms, jai atrodė per daug racionalu. O labiausiai Žiuljetei nepatiko, kad Armėnų apaštališkosios bažnyčios kunigai nešioja barzdas, kai kurie labai ilgas. Barzdotų vyrų ji negalėjo pakęsti.

Namo grįžo trumpesniu taku, einančiu į Johunoluką per Ąžuolų tarpeklį. Čia namus galima pasiekti per valandą. Grikoras, Gabrielis ir Šatachianas ėjo pirmieji. Iš paskos sekė Stefanas ir Iskuhi, o paskui Hrantas Voskanianas, vienas. Mokytojas buvo paniuręs, visa savo išvaizda rodė esąs įpykęs ant viso pasaulio. Kartais piktu spyriu paridendavo tako akmenis, lyg norėdamas pasikėsinti į pirma jo einančiųjų gyvybę. Paskutinė ėjo Žiuljetė, o greta – Gonzaga Marisas. Avakianas žadėjo grįžti kiek vėliau. Jis naudojosi proga dar kiek patobulinti nubraižytą žemėlapį. Bagratianas liepė kol kas negriauti palapinių. Vienas iš arklininkų turėjo likti ant Damladžko ir jas saugoti. Gal netrukus jie panorės surengti dar vieną iškylą. Taip elgtis Gabrielį vertė prietaras, kad tokie prisirengimai padeda palaužti likimo galią. Varganas mulų takas kartais dingdavo krūmuose ir skaldos nuošliaužose. Žiuljetės kojos su lengvu apavu, neįpratusios prie tokių kliūčių, netrukus pailso. Tada Gonzaga tvirtai suėmė ją už rankos. Tarp jųdviejų užsimezgė padrikas, nerišlus pokalbis.

– Man neišeina iš galvos, kad mudu čia vieninteliai svetimi, ponia.

Žiuljetė išgąstingai žvelgė į žemę po kojomis.

– Jūs bent jau graikas… Lyg ir ne visai svetimas…

Gonzaga leido jai įveikti kliūtį be jo pagalbos.

– Ką? Aš užaugau Amerikoje… O jūs labai seniai ištekėjusi už armėno.

– Taip. Mano buvimą čia galima suprasti… O jūsų?

– Mano gyvenime paprastai pirma būna poelgis, o tik vėliau paaiškinimas.

Takas darėsi labai skardus, ir juodu turėjo kiek pabėgėti. Paskui Žiuljetė atsikvėpė ir sustojo.

– Niekaip nesuprantu, kaip jūs čia atsidūrėte… Apie tai nemėgstate kalbėti… Ką gali veikti Aleksandretėje amerikietis, jei jis neprekiauja ėriukų kailiais, medvilne ar juodaisiais riešutais?

– Nors nesu atlapaširdis… čia prašom atsargiau… galiu jums pasakyti, ką veikiau. Buvau pianistas gastroliuojančioje muzikinėje trupėje… Bjaurus amatas… Nors mano buto šeimininkas Grikoras apie jį labai geros nuomonės.

– Taip? Paskui gėdingai palikote savo kolegas… Kurgi grupė dabar?

– Jie sudarė sutartis Alepe, Damaske, Beirute…

– Jūs pabėgote?

– Taip, tikrai! Tai buvo tikras bėgimas… Viena iš mano ligų…

– Bėgimas? Toks jaunas žmogus kaip jūs? Na, tikriausiai buvo kokia nors priežastis…

– Nesu toks jaunas, kaip jums atrodo.

– O Dieve! Kas per kelias! Mano batai pilni akmenų… Prašom duoti man ranką! Štai taip!

Kaire ranka ji tvirtai įsikibo į savo palydovą. Dešiniąja iškratė akmenukus iš bato. Gonzaga grįžo prie ankstesnio klausimo:

– Kaip jums atrodo, kiek man metų? Pabandykit atspėti…

– Man nelabai sekasi spėlioti…

Gonzaga, rimtai ir tarytum prasikaltęs:

– Trisdešimt dveji!

Žiuljetė susijuokė:

– Argi vyrui tai daug?

– Tikriausiai mačiau daugiau pasaulio nei jūs, ponia… Kai tenka tiek klajoti, imi suprasti, kur yra tiesa…

– Kažin kur nuėjo kiti? Ei! Galėtų bent atsiliepti.

– Mes nepasiklysime.

Kai takas vėl tapo status ir užžėlęs krūmokšniais, Žiuljetė sustojo.

– Aš nepratusi taip kabarotis… Man skauda kojas… Sustokime valandėlę!

– Čia nėra kur atsisėsti.

– Patariu jums, Gonzaga, bėkite iš Johunoluko! Kas jums gali nutikti? Jūs – Amerikos pilietis… Atrodote visai ne kaip armėnas…

– O kaip aš atrodau? Kaip prancūzas?

– Na, per daug nefantazuokite…

Jiems kelią kirto mažas upokšnis, tekąs Ąžuolų tarpeklio dugnu. Liepto nebuvo, net paprasčiausio rąsto. Gonzaga lengvu judesiu perkėlė Žiuljetę per upelį. Matydamas jo siaurus pečius nebūtum patikėjęs, kad jis turi tiek jėgos. Ji pajuto šaltus vyro pirštus ant savo šlaunų. Takas darėsi nuolaidesnis, juodu paspartino žingsnį. Gonzaga prabilo apie svarbiausią dalyką:

– O kaip Gabrielis Bagratianas? Kodėl jis lieka čia? Argi jam būtų sunku išvažiuoti iš Turkijos?

– Karo metu? Kurgi jis galėtų išvažiuoti? Mes Turkijos piliečiai. Gabrielis – karo prievolininkas. Iš mūsų atėmė pasus… Kas supras, ką sugalvojo tie laukiniai?

– Bet jūs tikrai atrodote kaip prancūzė, Žiuljete… Ne, iš tikrųjų jūs atrodote kaip anglė…

– Prancūzė? Anglė? Ką visa tai reiškia?

– Reikia tik trupučio drąsos, ir jūs įveiktumėte visas užkardas…

– Aš žmona ir motina!

Žiuljetė dabar žengė taip greitai, kad Gonzaga kiek atsiliko. Jai pasirodė, kad išgirdo jį šnibždant: „Ką gi, gyvenimas yra gyvenimas.“ Ji trumpai atsigręžė.

– Jei taip manote, kodėl pasiliekate Azijoje?

– Aš? Juk karas visiems pasaulio vyrams yra karas.

Žiuljetė vėl kiek sulėtino žingsnį.

– Jums viskas taip paprasta, Gonzaga. Kad mes turėtume jūsų amerikietišką pasą! Galite keliauti savo grupei iš paskos į Damaską ar Beirutą. Kodėl jūs taip įsitvėrėte šio Dievo pamiršto žemės kampelio?

– Kodėl? – dabar Gonzaga galėjo eiti visai šalia Žiuljetės. – Kodėl? Jeigu ir labai gerai žinočiau, jums, Žiuljete, ko gera, vis tiek nenorėčiau to pasakyti.

Prie kito posūkio jų laukė Voskanianas. Jis įveikė savo užsispyrimą ir prisijungė prie šios poros, retkarčiais nužvelgdamas Žiuljetę niūriu, įsakmiu žvilgsniu. Iki pat vilos vartų niekas daugiau nepratarė nė žodžio.

Gabrielis, kažkokių dvasių paragintas, surengė generalinę repeticiją paskutinę valandą. Prie namų vartų jo laukė rauplėtasis Ali Nazifas.

– Pone, atėjau savo medžidijos, juk davei nedidelį užstatą.

Gabrielis ištraukė iš piniginės vieno svaro banknotą ir ramiai padavė Ali Nazifui, lyg viskas būtų tvarkoje, lyg žodinio pranešimo būtų galima laukti kantriai ir be nerimo. Senasis zaptijas atsargiai paėmė pinigus.

– Aš nusikalstu įsakymui. Neišduok manęs, efendi!

– Tu gavai pinigus. Kalbėk!

Ali Nazifo žvilgsnis ėmė neramiai bėgioti.

– Po trijų dienų per kaimus pereis miudiras ir policijos kapitonas.

Bagratianas pastatė į kampą lazdą, nusikabino nuo peties žiūroną.

– Taip? Ir ką gi gera jie mums praneš?

Žandaras pasikasė neskustą smakrą.

– Jūs turėsite iš čia išsikelti, visi! Tai vali ir kaimakamo įsakymas. Zaptijai surinks jūsų žmones nuo Svedijos iki Antakijos ir išvarys į rytų pusę. Dar pasakysiu, kad Alepe irgi negalėsite apsistoti. Dėl konsulų.

– O tu, Ali Nazifai? Ar tu irgi būsi tarp tų zaptijų?

Rauplėtasis žandaras su siaubu pakėlė rankas.

– Inšalah! Dėkui Dievui! Ne! Argi negyvenau su jumis dvylika metų? Buvau visos apskrities komendantas. Ir neturėjome jokių nemalonumų. Prižiūrėjau, kad būtų tvarka, dieną ir naktį. O dabar dėl jūsų prarasiu tokią gerą tarnybą. Koks nedėkingumas! Mūsų postas iš viso bus panaikintas.

Norėdamas paguosti vargšą zaptiją, Gabrielis įbruko jam į ranką kelias cigaretes.

– O dabar pasakyk man, Ali Nazifai, kada bus panaikintas tavo postas?

– Gavau įsakymą šiandien pat keliauti į Antakiją. O paskui čia atvyks miudiras su visa kuopa.

Tuo metu į namus sugrįžo Žiuljetė, Iskuhi ir Stefanas. Pamatę Ali Nazifą jie nė kiek nenustebo ir nieko neįtarė. Gabrielis pasivedėjo zaptiją iš tarpuvartės į žvyruotą aikštelę priešais namus.

– Iš tavo žodžių, Ali Nazifai, išeitų, kad kaimai tris paras nebus saugomi.

Gabrieliui tai pasirodė įtartina. Bet žandaras ėmė kalbėti dar tyliau:

– Efendi, jei mane išduosi, mane pakars ir dar užkabins ant krūtinės lentelę su užrašu: „Tėvynės išdavikas“. Bet aš tau pasakysiu viską. Tris dienas kaimuose nebus nė vieno zaptijo, nes postai bus iš naujo skirstomi Antakijoje. O paskui jums dar duos porą dienų pasiruošti.

Gabrielis atidžiai pažvelgė į savo namų langus lyg bijodamas, kad Žiuljetė gali jį stebėti.

– Ali Nazifai, ar turėjai pristatyti gyventojų sąrašus?

Rauplėtasis su geraširdiška klasta sumirksėjo žiūrėdamas Gabrieliui į akis.

– Nesitikėk nieko gera, efendi! Jie ypač nekenčia turtingų ir išsilavinusių. Kokia mums nauda, sako jie, jei išgaiš neturtingi ir darbštūs armėnai, o ponai, pinigų maišai ir advokatai liks gyvi mūsų šalyje? Tavo reikalai ypač prasti, tavo vardas sąrašo viršuje, efendi. Jie daug apie tave kalbėjo. Nemanyk, kad paliks ramybėje tavo šeimą. Jie viską apsvarstė labai išsamiai. Iki Antakijos jūs būsite kartu, o paskui jus išskirs.

Bagratianas nužvelgė zaptiją beveik susižavėjęs.

– Atrodo, tu esi didelis žmogus, apie viską informuotas. Gal miudiras atvėrė tau savo širdį, Ali Nazifai?

Žandaras ceremoningai nusilenkė.

– Tik dėl tavęs, efendi, taip stengiausi. Stoviniuodamas kanceliarijose klausiausi ištempęs ausis, ką jie kalba apie tave. O efendi, be tavo vieno vargano svaro nusipelniau atlyginimo aname pasaulyje. Ką šiandien reiškia vieno svaro banknotas? Jei turguje jį apskritai iškeis, tai vis tiek apgaus. O štai tiems, kurie ateis į mano vietą, atiteks daugiau kaip šimtas svarų ir visi kyšiai, kuriuos galima gauti kaimuose. Jiems atiteks tavo namai su visais jų turtais. Nes tau neduos nieko pasiimti. Jiems atiteks tavo arkliai, tavo sodas ir visi jo vaisiai…

Bagratianas pertraukė šį poetišką savo turtų vardijimą:

– Tegul jiems visa tai išeina į naudą!

Jis ištiesė nugarą, pakėlė galvą. Ali Nazifas liūdnai trypčiojo vietoje.

– Aš tau viską pardaviau už vieną popierėlį.

Norėdamas jo atsikratyti, Gabrielis ištraukė iš kišenės visus piastrus, kiek tik turėjo.

Įėjęs į kunigo namus Gabrielis labai nustebo, kad Ter Haikazunas apie artėjančią katastrofą buvo sužinojęs keletą valandų prieš Ali Nazifo pranešimą. Ankštame kambaryje buvo susirinkę Tovmasas Kebusianas, dar šeši muchtarai, du vedę kaimo kunigai ir Bitiaso pastorius Nochudianas. Papilkėję, tarytum vaškiniai veidai. Perkūno trenksmas neišsklaidė liguisto vangumo, apsėdusio juos jau kelias savaites, gal tik dar jį sutirštino. Jie stovėjo prisispaudę prie sienos, galėjai pamanyti, kad ten įaugę. Sėdėjo tik Ter Haikazunas. Atloštas veidas buvo patamsėjęs, bet rankas, ramiai gulinčias ant stalo, glostė ryškus saulės spindulys. Jei kas kalbėdavo, tai tik pašnibždomis, nejudindamas lūpų. Ter Haikazunas irgi patylomis kreipėsi į Bagratianą:

– Paprašiau muchtarus, kad jie, grįžę į savo kaimus, sušauktų žmones. Dar šiandien, kiek galima greičiau, visi suaugusieji nuo Vakifo iki Kebusijės turi susirinkti Johunoluke. Sušauksime didįjį susirinkimą, aptarsime, ką turime daryti…

Iš kampo pasigirdo virpantis pastoriaus Nochudiano balsas:

– Daryti iš tikrųjų nėra ko…

Bitiaso muchtaras žengė į kambario vidurį.

– Ar tai turi kokios nors prasmės, ar ne, reikia, kad žmonės susirinktų, išklausytų, ką mano kiti, ir pasakytų savo nuomonę. Tada viskas bus lengviau.

Ter Haikazunas suraukęs antakius kantriai išklausė šių jo kalbą pertraukusių žodžių. Tada toliau aiškino Gabrieliui, ką manąs:

– Susirinkime kaimų bendruomenės turės skirti patikimus žmones, kurie imtųsi joms vadovauti. Dabar vienintelis mūsų ginklas – tvarka. Jei kelyje klausysime vadovų ir laikysimės tvarkos, galbūt liksime gyvi…

Tardamas žodį „kelyje“ Ter Haikazunas kilstelėjo pusiau primerktus vokus ir atidžiai pažvelgė į Gabrielį. Tovmasas Kebusianas palingavo plika galva:

– Aikštėje prieš bažnyčia susirinkimas negali vykti. Bažnyčioje irgi ne. Juk visur zaptijai! Gali ir dar kas nors pasipainioti. Dievas žino, kas gali prisėlinti, klausytis, o paskui įskųsti! Be to, bažnyčioje per maža vietos. O kurgi daugiau?

– Kur? Tai labai paprasta, – pirmą kartą prašneko Bagratianas. – Mano sodas aptvertas aukšta mūrine siena. Sienoje trejos durys, kurias galima uždaryti. Vietos ten užtektų dešimčiai tūkstančių žmonių. Būsime kaip tvirtovėje.

Bagratiano pasiūlymas visiems patiko. Nieko negalėjo prikišti nei tie, kurie buvo pasirengę priimti pražūtį iš nevilties ar neveiklaus vangumo, nei tie, kurie linkę visiems ir visada prieštarauti. Ką galima prikišti armėnų slėnio žmonėms, kad jie neišvengiamos mirties akivaizdoje susirenka paskirti vadovus, kurie tikriausiai bus tokie pat bejėgiai kaip ir tie, kuriems jie vadovaus? Susirinkimo vieta buvo saugi, nereikėjo bijoti, kad sulauks dar didesnių bausmių. Galbūt turėjo reikšmės ir tikėjimas, kad Bagratianų šeima palaiko ryšius su įtakingais žmonėmis, kurie galėtų kaip nors padėti septyniems kaimams. Sustingę, vos pavilkdami kojas vyrai išėjo iš kambario, pažadėję tučtuojau surinkti savo kaimų žmones. Kadangi Johunolukas buvo vietovės centre, ketvirtą valandą po pietų toliausiai gyvenantys turėtų būti efendi Gabrielio Bagratiano sode. Muchtarai norėjo patys saugoti sodo vartus, kad į vidų neprasmuktų nė vienas nepageidautinas pašalinis asmuo. Ter Haikazunas atsistojo. Skambėjo varpai. Laikas rengtis mišioms.

Iš visų krikščioniškų konfesijų armėnų bažnyčios mišios trunka ilgiausiai. Nuo Introitus – įžangos iki palaiminimo mišių pabaigoje praeina ne mažiau kaip pusantros valandos. Choro giedojimo nelydi jokie muzikos instrumentai, išskyrus varpelius ir būgnus. Sekmadieniais, kai žmonės kur nors skuba, choras gieda greičiau versdamas ir kunigą skubėti ir greičiau baigti mišias. Bet šiandien tai buvo neįmanoma. Labai susikaupęs Ter Haikazunas ilgiau nei bet kada užtrukdavo prie kiekvieno liturginio veiksmo ir žodžio. Gal karščiau meldėsi prašydamas stebuklo, stebuklingos pagalbos? Gal norėjo kuo toliau nustumti tą akimirką, kai virš nieko nenujaučiančios bendruomenės galvų trenks žaibas? Bet toji akimirka vis tiek atėjo labai greitai, tuoj po to, kai jis palaimino tikinčiuosius ir ištarė žodžius: „Telydi jus Viešpaties ramybė.“ Žmonės suoluose jau subruzdo keltis. Bet Ter Haikazunas priėjo prie pat altoriaus laiptų krašto, išskėtė rankas ir sušuko: