– Tai, ko bijojome, įvyko!
Ramiu, santūriu balsu kunigas kalbėjo toliau. Tegul niekas veltui nesiblaško ir nepasiduoda panikai. Mirtina tyla, kuri viešpatauja dabar, tegul išlieka ir per ateinančias dienas. Jokie neapgalvoti veiksmai, sumaištis, verksmai ir dejonės nieko nepadės, nebent tik viską pablogins. Vienybė, tvirtumas, tvarka – štai kas gali pagerinti padėtį. Dar yra laiko apgalvoti kiekvieną žingsnį. Ter Haikazunas pakvietė bendruomenę į susirinkimą prie Bagratiano namų. Kiekvienas suaugęs protingas žmogus, vyras ar moteris, turi ateiti.
Šiame susirinkime septyni kaimai ne tik aptars, kaip elgtis ateityje, bet ir išsirinks vadovus, kurie iš paskutiniųjų gins žmones nuo valdžios atstovų. Šį kartą neužteks kaip paprastai balsuojant pakelti ranką. Todėl kiekvienas tepasiima popieriaus lapelį ir pieštuką, kad galėtų atiduoti savo balsą tinkama forma.
– O dabar ramiai eikite į namus, kiekvienas atskirai, – mokė kunigas minią. – Nesiburkite į grupes! Neatkreipkite į save dėmesio! Galimas dalykas, kad čia jau atsiųsta šnipų. Zaptijai neturi pastebėti, kad jūs pasirengę. Nepamirškite lapelių ir ateikite laiku! Ir svarbiausia – ramybė!
Daugiau raginti nereikėjo. Žmonės tylėdami kaip numirėlių ar mirties paliestųjų būrys išsvirduliavo į šviesą, regis, nepažindami šviesos.
Žmogus nežino, ko vertas, kol ateina išbandymo valanda.
Kokia buvo Gabrielio Bagratiano biografija iki šios dienos? Kilęs iš garsios šeimos. Užaugo nieko nestokodamas, gyveno Europoje, Paryžiuje, jo gyvenimą nulėmė mintis ir meditacija. Seniai atsiskyręs nuo tautos, valstybės, nuo bet kokios masinės organizacijos, apsaugotas nuo aplinkinio pasaulio „abstraktus“ žmogus. Išorinių kliūčių, su kuriomis tenka susidurti, nedaug. Vyresnysis brolis – nematomas, nepasiekiamas geradaris, šeimos galva, rūpinasi visais jo poreikiais. Tada ateina vienintelė keista pertrauka į šią vidun nukreiptą, mąstančią ir jaučiančią būtį – karinės mokyklos ir karo epizodas. Nelengva perprasti patriotinį idealizmą, kuris staiga pagauna šį mąstytoją. Sunku paaiškinti vien turkų ir armėnų jaunimo politinio broliavimosi idėjomis. Galbūt čia svarbu dar kai kas, slaptas nerimas, bandymas pabėgti nuo pernelyg saugaus gyvenimo. Šios palyginti neilgos kampanijos metu Gabrielis Bagratianas pastebi keletą naujų savo ypatybių. Jis nėra vien į vidinį pasaulį susikoncentravęs žmogus, kaip iki šiol tikėjo. Jis labiau negu jo rytiečiai draugai pasižymi veiklumu, išradingumu, apdairumu, drąsa. Greitai kyla tarnyboje, keletą kartų apdovanojamas, apie jį pranešama kariuomenės vadovybei. Laikui bėgant visa tai, žinoma, dingsta, tampa tarytum kažkokiu nelogišku prisiminimu, viršų paima jo tikroji prigimtis, dabar ji ramesnė ir daug brandesnė negu pirma. Šiandiena, liepos dvidešimt ketvirtoji, paverčia visus ligšiolinius jo gyvenimo metus pasirengimu, įžanga.
Labiausiai stebisi Samvelas Avakianas, matydamas, kaip ilgas savaites puoselėtos nuobodžiaujančio pono chimeros darniai susijungusios virsta prasmingu karinės operacijos planu. Juodu sėdi Bagratiano darbo kambaryje, durys užrakintos. Gali belstis, gali šaukti kas nori, neatidarys. Paslaptingi štrichai, kryžiai, banguotos linijos žemėlapiuose, kuriuos studentas laikė kantrybės išbandymo žaidimais, staiga tampa gerai apgalvota gynybos sistema. Storas mėlynas brūkšnys Šiaurinės perėjos apačioje reiškia ilgą tranšėją, kurios užnugaryje kyla rudais štrichais pažymėtos uolų sienos. Plonesnė mėlyna linija žymi rezervo tranšėją, maži kvadratėliai šalia apkasų – šonines užtvaras ir priešakinius stebėjimo postus. Skaičiai nuo dviejų iki vienuolikos, surašyti į slėnį atsigręžusiame Damladžko šlaite, nėra tušti skaičiai, o gerai apgalvotos gynybos atkarpos. Įvairūs užrašai irgi įgauna prasmę: „Miesto dauba“, „Terasa“, „Vadovybės viršūnė“, „Stebėtojas I, II, III“, „Pietų bastionas“. Ypač pastarasis buvo perspektyvus gynybinės sistemos elementas. Pora dešimčių žmonių čia galėjo atremti bet kokio pajėgumo priešininką. Net moterys galėtų ginti šią poziciją. Gabrielio veidas liepsnoja iš įkarščio. Jis kaip niekad panašus į vaikišką Stefano veidą.
– Mano viltys didžiulės, – kalba matuodamas Stefano skriestuvu žemėlapio nuotolius. – Turkų kareivius aš pažįstu. Geriausieji iš jų fronte, vietiniai daliniai, zaptijai ir nereguliarūs būriai, susigrūdę Antiochijos kareivinėse, yra valkatos, juos galima panaudoti tik smulkiems nusikaltimams vykdyti.
Aukšta, nuožulni Samvelo Avakiano kakta, priešingai negu Gabrielio veidas, išbąla kaip kreida, kai staiga pasijunta įtrauktas į visai svetimą ginkluotą pasipriešinimą.
– Mes geriausiu atveju galime tikėtis surinkti tūkstantį vyrų. Kiek turime šautuvų ir amunicijos, nežinau. Tuo tarpu kiekvienoje turkų gyvenvietėje, ne tik Antiochijoje, stovi kariniai daliniai…
– Mūsų iš viso penki tūkstančiai penki šimtai žmonių, – pertraukia jį Bagratianas. – Pasigailėjimo nesulauksime, tik lėtos, kankinamos mirties. O Musa Dagą ne taip lengva apsupti.
Avakianas apstulbęs žvelgia pro langą.
– Ar tie penki tūkstančiai norės to paties kaip ir jūs, efendi?
– Jei nenorės, vadinasi, jų laukia niekinga mirtis Mesopotamijos purve… Aš nenoriu gyventi, nenoriu, kad mane išgelbėtų! Noriu kovoti! Noriu nužudyti tiek turkų, kiek šovinių yra mūsų šovininėse. Jei nebus kitos išeities, liksiu ant Damladžko vienas. Tarp dezertyrų!
Iš Bagratiano akių sklinda ne įniršis, o pyktis, šventas ir kartu linksmas. Atrodė, kad jis džiaugiasi galėdamas vienas stoti prieš milijonines Envero Pašos armijas. Jis kaip pamišęs pašoka iš vietos, ima greitai žingsniuoti po kambarį.
– Man svarbu ne gyventi, o suteikti gyvenimui prasmę!
Avakianas vis dar nenori pasiduoti.
– Gerai! Kiek laiko mes ginsimės. O paskui?
Gabrielis nustoja bėgioti po kambarį, vėl atsisėda prie savo brėžinių.
– Paskui… Per dvidešimt keturias valandas turime išspręsti begalę problemų. Kur bus dalijama mėsa? Kur laikysime šaudmenis? Kur bus lauko ligoninė? Kokias pastoges turėsime įsirengti? Vandens šaltinių yra pakankamai. Bet kaip geriausia organizuoti vandens tiekimą? Ant šių kortelių surašiau ginkluotų vyrų tarnybos įstatus. Viską švariai perrašykite, Avakianai! Mums tai pravers. Sutvarkykite visus šiuos užrašus. Tikiuosi, kad nedaug ką pamiršau. Kol kas visa tai tik teorija, bet didesnę jos dalį įmanoma paversti tikrove. Juk mes, armėnai, visada didžiuojamės savo proto pranašumu. Tuo mes juos baisiai supykdėme. Taigi dabar turime įrodyti, kad iš tikrųjų esame pranašesni.
Avakianas tiesiog sukrėstas. Labiau negu bendras visų likimas jį trikdo neįveikiama jėga, spinduliuojanti iš Gabrielio. Jį supa ne švytinti, o liepsnojanti substancija. Juo mažiau kalba, juo ramiau dirba, tuo tankesnė darosi ši substancija. Samvelą Avakianą ši jėga veikia taip stipriai, kad jis nesugeba sukaupti dėmesio, negali rasti žodžių išreikšti savo abejonėms, tik neatitraukdamas akių žvelgia į Gabrielį, kuris dar labiau gilinasi į karinį žemėlapį. Sustingęs net neišgirsta Bagratiano žodžių. Gabrielis nekantriai pakartoja nurodymą:
– Dabar lipkite žemyn, Avakianai! Pasakykite, kad pietauti neateisiu. Tegul Misakas atneša ko nors pavalgyti. Negaliu prarasti nė minutės. Be to, iki susirinkimo nenoriu matyti nė vieno žmogaus, suprantate? Net ir žmonos!
Žmonės pradėjo rinktis jau pirmomis popietės valandomis. Muchtarai, kaip buvo sutarta, asmeniškai saugojo trejus sodo sienos vartus ir tikrino kiekvieno įeinančio asmenybę. Tačiau ši atsargumo priemonė pasirodė nereikalinga, nes Ali Nazifas su savo komanda nepastebimai iškeliavo į Antiochiją, net neatsisveikinęs su žmonėmis, su kuriais gyveno tiek daug metų. Nei turko laiškanešio šeima, nei kiti kaimynai musulmonai neprisijungė prie armėnų būrių, keliaujančių į Johunoluką. Gerokai prieš susirinkimo pradžią paskutiniai būriai praėjo pro sargybos tinklą. Tada didieji sodo vartai ir dveji maži varteliai buvo gerai uždaryti. Žmonės būriavosi didelėje aikštėje priešais vilą, iš viso apie tris tūkstančius. Prie kairiojo namo šono buvo didžiulis diendaržis, kurį Ter Haikazuno prašymu atitvėrė surištomis skalbinių virvutėmis ir nieko ten neįleido. Aukštoje verandoje priešais namą susėdo daug žinomų žmonių. Nedideli verandos laiptai tapo kalbėtojo tribūna. Laiptų apačioje Johunoluko seniūnijos raštininkas pasistatė stalelį ir pasirengė užrašinėti svarbiausius sprendimus. Gabrielis Bagratianas kiek galėdamas ilgiau liko savo kambaryje, kurio langai buvo į kitą pusę. Jis išėjo iš namų tik tada, kai Ter Haikazunas pasiuntė jo pakviesti. Jį pasitiko išblyškę, viltį praradę veidai, ne trys tūkstančiai, o vienas, vientisas. Beviltiškas tremties veidas, toks pat kaip ir šimtuose kitų vietų šią valandą. Minia, nors tai buvo nereikalinga, stovėjo taip susispaudusi, kad atrodė mažesnė negu iš tikrųjų. Tik toliau, aikštės gale, kur augo seni medžiai, žmonės sėdėjo, gulėjo, rėmėsi į medžių kamienus, buvo atsiskyrę nuo minios, lyg jų gyvybė jiems visiškai nerūpėtų.
Kai Gabrielis apžvelgė šią minią, kuri juk buvo jo tauta, jį staiga apėmė siaubas. Išsigandusi širdis ėmė plakti be jokio ritmo. Tikrovė vėl pasirodė visiškai skirtinga nuo įvaizdžio, kurį jis buvo susikūręs. Tai buvo nebe tie žmonės, kuriuos matydavo kaimuose kas dieną, kurie buvo jo drąsių planų objektas. Išplėstose akyse slypėjo mirtina rūstybė ir kartėlis. Veidai atrodė kaip sudžiūvę vaisiai. Net jaunų žmonių veidai jam atrodė įdubę, raukšlėti. Kai tyrinėdamas žmones vaikščiojo po žemdirbių ir amatininkų namus, matė tiek mažai tikrovės, kiek jos mato karieta pravažiuojantis keliautojas. Tik dabar, šią lemtingą nedrumsčiamos tylos valandą, jis, atitrūkęs nuo savo tautos, pirmą kartą prisilietė prie savo gyvenimo ištakų. Viskas, ką buvo sugalvojęs ir išplėtojęs kambaryje, dabar staiga susvyravo. Tokie svetimi, tokie bauginantys atrodė veidai tų, kuriuos ketino patraukti paskui save. Moterys tebevilkėjo šventiniais drabužiais, ryšėjo šilkinėmis skarelėmis, ant kaklo monetų vėriniai, ant riešų skambančios apyrankės. Kai kurios vilkėjo turkiškais drabužiais, plačiais šalvarais, ant kaktos kabojo perlų karoliai, nors visos jos pamaldžios krikščionės. Kaimynystė ištrindavo išorinius skirtumus, ypač kraštutiniuose kaimuose – Vakife ir Kebusijėje. Gabrielis matė vyrus, vilkinčius entarį, virš barzdotų veidų – fesas arba kailinė kepurė. Tokiu šiltu oru daugelis buvo prasisegę marškinius. Keistai baltavo krūtinės po liesais, įdegusiais kaimiečių kaklais. Tai čia, tai ten iš minios skyrėsi tarytum pranašų baltos aklų elgetų galvos. Jos atrodė kaip Paskutiniojo Teismo dvasios, reikalaujančios atpildo. Priekyje stovėjo Gevorkas, šokėjas su saulėgrąža rankose. Idioto veido išraiška nebeatrodė paslaugi kaip paprastai, veide įsirėžęs priekaištas, siekiantis iš šio pasaulio į aną. Gabrielis ledine ranka palietė savo angliškos eilutės audinį. Audinys jam pasirodė aštrus tarytum dilgėlės. Kartu iškilo klausimas: „Kodėl kaip tik aš? Kaip turiu su jais kalbėti? Ką užsikraunu ant pečių?“ Atsakomybės jausmas pasirodė lyg saulės užtemimas, lyg tamsoje šmėkščiojančių šikšnosparnių šešėliai. Ir staiga niekinga mintis: šalin iš čia! Šiandien pat! Nesvarbu kur! Bet štai Ter Haikazunas iš lėto, įtaigiai ėmė kalti į minios sąmonę pirmuosius žodžius. Gabrielis juos girdėjo vis aiškiau. Žodžiai ir sakiniai įgavo prasmę. Saulės užtemimas Gabrielio danguje baigėsi.
Ter Haikazunas nejudėdamas stovėjo ant aukščiausios laiptų pakopos. Kai jis kalbėjo, judėjo tik lūpos ir kryžius ant krūtinės. Smailus gobtuvas metė šešėlį ant vaškinio veido, ant giliai įdubusių skruostų šiaušėsi juoda barzda su dviem žilų plaukų sruogomis. Akis buvo užmerkęs, jos atrodė kaip du mįslingi šešėliai. Galėjai pamanyti, kad jis šią valandą jaučia ne siaubingų dalykų pradžią, o tarsi jau būtų juos išgyvenęs, viską patyręs, priėjęs kelionės tikslą ir dabar tenorėtų atsigulti ir pailsėti. Nors armėnų kalba, kaip ir kitos Rytų kalbos, linkusi į puošnumą ir gražbylystę, jis kalbėjo trumpais, kone sausais sakiniais.
Reikia gerai perprasti vyriausybės ketinimus. Vargu ar tarp vyresnių žmonių rasi bent vieną, kuris nebūtų patyręs ankstesnių laikų žudynių, jei ne savo kailiu, tai artimųjų ar giminaičių, nukankintų Anatolijoje. Bet neužtarnauta Kristaus malonė saugojo Musa Dagą. Ilgus palaimingus metus čionykščiuose kaimuose viešpatavo ramybė, tuo tarpu dešimtys tūkstančių tautiečių buvo išžudyti Adanoje ir kitose vietose. Reikia aiškiai skirti, kas yra žudynės ir kas tremtis. Žudynės trunka keturias, penkias, blogiausiu atveju septynias dienas. Narsus žmogus visada ras būdą, kaip kuo brangiau parduoti savo gyvybę. Greitai galima rasti slėptuvę moterims ir vaikams, įniršusių kariškių kraujo troškulys greitai pasotinamas, net žvėriškiausiai nusiteikusius zaptijus po kiek laiko apima pasibjaurėjimas. Valdžia visada pati organizuoja žudynes, bet niekada to nepripažįsta. Jos prasideda iš netvarkos ir baigiasi netvarka. Netvarka yra geriausia šios niekšybės dalis, o didžiausia nelaimė – mirtis.
Visai kas kita tremtis! Čia mirtis, kad ir žiauriausia, yra išsivadavimas, ir ja galima tik džiaugtis. Tremtis nesibaigia kaip žemės drebėjimas, kuris visada palieka dalį žmonių ir namų nepalietęs. Tremtis truks tol, kol paskutinis mūsų tautos žmogus žus nuo kardo, mirs badu vieškelio viduryje, nutrokš dykumoje, nusigaluos nuo choleros ar dėmėtosios šiltinės. Šį kartą viešpatauja ne chaotiška sauvalė, ne pabudęs kraujo troškimas, o daug baisesnis dalykas – tvarka. Viskas vyksta pagal Stambulo ministerijose parengtą planą. Jis, Ter Haikazunas, jau kelis mėnesius žinojęs apie šį planą, dar gerokai prieš prasidedant Zeituno nelaimėms. Jis taip pat žinąs, kad katolikoso, patriarcho ir vyskupų pastangos, pasiuntinių bei konsulų prašymai ir grasinimai nedavę jokių rezultatų. Vienintelis dalykas, kurį jis, vargšas kunigas, galėjęs padaryti, buvo tyla, kankinama tyla nepaisant sąžinės priekaištų. Jis nenorėjęs drumsti savo vargšams ganomiesiems paskutinių ramaus gyvenimo dienų. Tas laikas dabar negrįžtamai praėjo. Reikia be apgaulės pažvelgti tiesai į akis. Tegul niekas nesiūlo siųsti į valdžios įstaigas delegacijų su prašymais ar ko nors panašaus. Tai būtų tik tuščias laiko švaistymas.
– Žmogiškoji malonė išseko. Kristus, Nukryžiuotasis, reikalauja, kad eitume jo kančios keliu. Mums nelieka nieko kito, tik mirti…
Čia Ter Haikazunas trumpą valandėlę nutilo, paskui jau kitu tonu pasakė:
– Klausimas tiktai – kaip mirti!
– Kaip mirti? – sušuko pastorius Aramas Tovmasianas, greitai pribėgęs prie Ter Haikazuno. – Žinosiu, kaip numirti. Ne kaip beginklis avinas, ne ant vieškelio, einančio į Deir es Zorą, ne deportacijos lagerio kloakoje, ne iš bado ir ne nuo dvokiančios epidemijos. Ne, aš mirsiu ant savo namų slenksčio su ginklu rankoje, ir tepadeda man Kristus, kurio žodį aš skelbiu. O su manimi mirs ir mano žmona, ir negimęs kūdikis jos kūne!
Atrodė, kad nuo šio protrūkio Aramą ištiks širdies priepuolis. Jis prispaudė ranką prie krūtinės norėdamas atgauti kvapą. Kiek nusiraminęs pradėjo pasakoti apie ištremtųjų likimą, kurį pats buvo išgyvenęs, nors tik trumpai ir švelniau negu kiti.
– Niekas negali iš anksto suprasti, kas tai yra, niekas negali įsivaizduoti. Tai sužinai tik paskutinę akimirką, kai karininkas įsako pradėti žygį, kai bažnyčia ir namai, į kuriuos nuolat atsigręži, darosi vis mažesni ir pagaliau visai išnyksta iš akių…
Aramas kalbėjo apie begalinį kelią, vieną etapą po kito, apie tai, kaip kojos darosi žaizdotos, kūnas ima tinti, kaip žmonės pradeda griuvinėti, o kiti sunkiai slenka pirmyn, kaip visi pamažu sulaukėja ir miršta pliekiami rimbais. Jo sakiniai irgi atrodė kaip aštrūs rimbo kirčiai per minios nugaras. Tačiau keistas dalykas! Iš kankinamų tūkstančių žmonių sielų iki šiol neprasiveržė šūksniai ar beprotybės priepuoliai. Jie vis dar žiūrėjo į žmonių būrelį priešais namo duris kaip į tragiškus juokdarius, kurie bando jiems pavaizduoti kažką, kas neturi su jais nieko bendra. Šie vynuogių ir vaisių augintojai, medžio drožėjai, šukų dirbėjai, bitininkai, šilkverpių augintojai, šilko audėjai, taip ilgai laukę artėjančios nelaimės, dabar, kai ji atėjo, protu negali to suvokti. Išblyškę veidai rodo vis didesnę įtampą. Gyvybės jėga stengiasi pralaužti pastarųjų dienų sąstingį, supusį juos lyg kokonas.
Aramas Tovmasianas sušuko:
– Palaiminti mirusieji, nes jiems viskas jau praeitis!
Čia minia pirmą kartą neapsakomai skaudžiai sudejavo. Tai buvo ilga, skambi dejonė, stiprėjantis atodūsis, lyg dūsautų ne žmogus, o kenčianti žemė. Bet Aramo balsas perrėkė visas dejones:
– Norime, kad mirtis kuo greičiau taptų praeitimi! Todėl mes ginsime savo gimtuosius namus, kad visi, vyrai, moterys, vaikai, kuo greičiau sulauktume mirties!
– Kodėl mirties?
Šie žodžiai pasigirdo iš Gabrielio Bagratiano lūpų. Jis išgirdo savo balsą ir šviesa giliai jo širdyje paklausė: „Ar tai aš?“ Širdis plakė ramiai. Netikrumo jausmas dingo. Visam laikui. Jis pajuto didelį pasitikėjimą savimi. Raumenys atsipalaidavo. Visa savo esybe žinojo: dėl šios minutės buvo verta gyventi. Kai kalbėdavosi su kaimų žmonėmis, jo armėniški žodžiai atrodydavo dirbtini, per jėgą išspausti. Dabar kalbėjo ne jis, – ir tai teikė neapsakomą ramybę, – dabar kalbėjo galia, kuri atvedė jį čionai ilgais šimtmečių aplinkkeliais ir trumpu gyvenimo keliu. Jis nustebęs klausėsi tos galios, kuri taip natūraliai rinko žodžius:
– Aš negyvenau tarp jūsų, mano broliai ir seserys… Tai tiesa… Savo tėvynei buvau tapęs svetimas, nieko apie jus nežinojau… Bet štai, tikriausiai dėl šios valandos, Dievas atvedė mane iš didžiųjų Vakarų miestų į senuosius protėvių namus… Dabar jau nebesu pusiau svetimas, nebesu svečias tarp jūsų, nes mano likimas toks pat kaip ir jūsų… Su jumis gyvensiu arba mirsiu… Valdžia man bus dar negailestingesnė negu bet kuriam kitam, aš tai suprantu. Tokių kaip aš ji labiausiai nekenčia ir kerštingai persekioja… Kaip ir jūs visi turiu ginti artimųjų gyvybę. Todėl keletą savaičių rūpestingai tyrinėjau visas mums prieinamas galimybes išsigelbėti. Štai, klausykite! Iš pradžių mano širdis išsigando, bet dabar atgavau drąsą… Esu pilnas vilties… Jei Dievas padės, mes nemirsime. Kalbu jums ne kaip lengvabūdis kvailys. Esu karininkas ir esu dalyvavęs kare.
Vis aiškiau vieni žodžiai jungėsi su kitais. Karštligiškas pastarųjų dienų darbas dabar jam pravertė. Gerai apgalvotų detalių visuma teikė pasitikėjimo. Sisteminis mąstymas, kurio išmoko Europoje, darė jį pranašesnį, kėlė aukščiau už kitus, nuolankiai pasirengusius priimti jiems skirtą likimą. Toks pat žaismingas pranašumo jausmas jį apimdavo jaunystės laikais, kai per egzaminą atsakinėdavo puikiai išmanydamas dalyką, tarytum rinkdamas atsakymus iš savo žinių visumos. Jis atsiliepė į Aramo žodžius, neminėdamas jų autoriaus. Priešintis zaptijams kelyje ar kaimų namuose nėra jokios prasmės. Pirmosiomis valandomis kai kam gali ir pasisekti, bet viskas tikrai baigsis ne greita, o kaip tik užsitęsiančia kankinama mirtimi, jaunų moterų grobimu ir prievartavimu. Jis, Bagratianas, irgi siūlo gintis iki paskutinio kraujo lašo, tam yra geresnių vietų negu slėnis ir kaimai. Ranka parodė į Musa Dagą, kylantį virš namo ir viršūnėmis žiūrintį pro stogą, lyg ir jis dalyvautų didžiajame susirinkime. Tegul visi prisimena senas istorijas, kai Damladžkas suteikė priebėgą ir pastogę persekiojamiems Armėnijos vaikams.
– Iš tikrųjų apsupti ir paimti Damladžką reikia stambių kariuomenės dalinių. Džemaliui Pašai kareiviai reikalingi kitiems tikslams negu išvaryti porą tūkstančių armėnų. O su zaptijais lengvai susidorosime. Kalnui ginti užtenka kelių šimtų ryžtingų vyrų ir tiek pat šautuvų. Ir šautuvų, ir vyrų turime.
Jis pakėlė ranką lyg prisiekdamas:
– Dabar pažadu jums vadovauti gynybai, kad mūsų moterys ir vaikai būtų apsaugoti nuo mirties ilgiau negu tremtyje. Mes galėsime išsilaikyti kelias savaites, gal net ir mėnesius. Kas žino, gal Dievas duos, pasibaigs karas, tada ir mums pavyktų išsivaduoti. Jei taika neateis, mes visada savo užnugaryje turėsime jūrą, netoli yra Kipras, o ten – prancūzų ir anglų karo laivai. Argi negalime tikėtis, kad vienas iš šių laivų kada nors praplauks mūsų pakrante ir išgirs mūsų riksmus ir signalus? O jeigu laimė mums nenusišypsotų, jei Dievas būtų skyręs mums žūtį, tai turėsime užtektinai laiko numirti ir nereikės niekinti savęs, kad mus skerdžia kaip bejėgę avių bandą!
Buvo visai neaišku, kaip jo kalba paveikė žmones. Atrodė, kad minia tik dabar pirmą kartą pabunda iš stingulio ir ima suvokti savo tikrąjį likimą. Iš pradžių Gabrieliui rodėsi, kad žmonės arba jo nesuprato, arba įnirtingai rėkdami atmeta jo planą. Standi minios masė iširo. Moterys spiegė. Vyrai dusliais balsais keikėsi. Minia tarytum subangavo. Kur dingo Dievo valiai atsidavę, nuo skausmo susiraukšlėję valstiečių veidai? Kur dingo mirtinos tylos šydas? Atrodė, kad prasideda įnirtingas ginčas. Vyrai puolė vienas kitą, rėkė, tampė už drabužių, net už barzdų. Bet tai buvo greičiau ne ginčas, o pašėlusi iškrova, žmonės galvojo apie beviltišką mirtį, o pirmieji energingi ir pasitikėjimo kupini žodžiai tarsi susprogdino šias mintis.
Ką? Nejaugi tarp šių tūkstančių, rėkiančių, besivaduojančių iš nevilties, nė vienam per visą šį ilgą laikotarpį nebuvo kilusi panaši, rodos, tokia paprasta mintis? Mintis, kurią diktavo seni padavimai, kuri, regis, buvo visai čia pat? Nejaugi turėjo ateiti svetimas žmogus, ponas iš Europos, ir ją ištarti? Na, šią mintį tarp tūkstančių žmonių puoselėjo ne vienas, bet tai buvo tik nieko verta svajonė. Net ir slapčiausio pokalbio metu jos niekas nesiryždavo ištarti. Iki paskutinių valandų paskendę dirbtiniame letarge, jie bandė įsikalbėti, kad likimas praslinks pro Musa Dagą įtraukęs nagus. Be to, kas jie tokie? Vargšai apleisti kaimiečiai, gentis, iškelta į pavojų kupiną salą, toli nuo visų miestų. Antiochijoje armėnų palyginti nedaug, o ir tie tik pinigų keitėjai, turgaus pirkliai, javų spekuliantai, ne maištininkai, ne veiklos žmonės. Aleksandretėje, prabangiose vilose, vėlgi gyveno nedaug armėnų, bet labai turtingų – bankininkų ir ginklų tiekėjų. Panašiai ir Beirute. Šie alpstantys iš baimės piniguočiai nė galvoti negalvoja apie mažą bendruomenę, gyvenančią Musa Dago priekalnėse. Tarp jų nėra tokio žmogaus, koks buvo Avetisas Bagratianas vyresnysis. Jie užsidarydavo savo vilų langus ir slėpdavosi tamsiausiuose kampuose. Du ar trys iš jų, norėdami išgelbėti savo turtą, perėjo į islamą ir leidosi apipjaustomi atšipusiu mulos peiliu. Žinoma, daug lengviau žmonėms toli šiaurės rytuose, Vano ir Urfos gyventojams. Vanas ir Urfa buvo didieji armėnų miestai, juose netrūko nei ginklų, nei šimtmečių atkaklumo. Čia nestigo ir protingų galvų, Dašnakcutiuno deputatų. Jie galėjo vadovauti tautai. Čia galima galvoti apie pasipriešinimą ir jį organizuoti. Bet kas išdrįstų ką nors panašaus sumanyti varganame Johunoluke? Pasipriešinimas valstybės ir armijos pajėgoms? Visi, čia gimę ir gyvenę, jautė savo kraujyje su siaubu sumišusią pagarbą šiai valstybei, nuo amžių mirtinam priešui. Valstybė – tai zaptijas, kuris gali tave be jokios priežasties sumušti ir areštuoti. Valstybė – tai mokesčių inspektorius, turįs teisę įsiveržti į namus ir grobti, kas jam patinka. Valstybė – tai nešvari kanceliarija su sultono portretu, Korano citatomis ir prispjaudytomis grindimis, čia galima susimokėti bedelį, mokestį už atleidimą nuo karo tarnybos. Valstybė – tai kareivinės su nykiu kiemu, kur reikia atlikti karinę tarnybą, kur kumščiais švaistosi čaušas ar onbašis, o armėnų sūnums dažnai skiriamas mušimas lazdomis. Bet vis dėlto armėnų sūnūs negalėjo išsivaduoti iš baimės ir šuniško atsidavimo šiai geradarei valstybei.
Taigi suprantama, kad po karšto pastoriaus Tovmasiano protrūkio ne vietinis, o atvykęs iš svetur žmogus, atitrūkęs nuo Turkijos, pasiūlė miniai idėją planingai gintis. Nes tik laisvas žmogus turėjo tiek nuoširdumo, kad galėjo šią idėją atvirai išsakyti. Žmonės su šia mintimi dar ilgai negalėjo susitaikyti. Ginčas, regis, darėsi vis aštresnis, vis dar nesibaigė spygavimas ir grūmojimas kumščiais, kuris visiškai nederėjo šiems šiaip jau gana santūriems vyrams ir moterims. Nesunku įsivaizduoti, kad kūdikiai, kuriuos motinos laikė ant rankų ar ant nugaros, pravirko ir dar labiau padidino visuotinį triukšmą. Be abejo, vaikai šią akimirką irgi pajuto pavojų ir šaižiai spiegdami gynėsi nuo artėjančios mirties. Gabrielis tylėdamas žvelgė į šią maišalynę. Prie jo priėjo Ter Haikazunas. Abiejų rankų pirštais jis palietė Bagratiano pečius. Tai buvo įžanga, pirmas ryžtingas bandymas jį apkabinti. Gestas, reiškiąs palaiminimą ir savęs nugalėjimą. Jo nuolankaus ir griežto žvilgsnio gilumoje galima buvo perskaityti: „Mudu priėjome prie vienos nuomonės nė nepasitarę. To aš iš tavęs ir laukiau.“ Kiekvieną kartą susitikdamas Ter Haikazuną Gabrielis jausdavo, kad šis nuo jo užsidaro, tarytum atstumia jį dėl neaiškių priežasčių. Todėl kunigo bandymas apkabinti jį suglumino. Ploni lyg kankinio Ter Haikazuno pirštai nuslydo nuo jo pečių.