Keturiasdešimt Musa Dago dienų
– Ar galėtum nubraižyti Musa Dago žemėlapį?
Stefanui labai patinka, kad tėvas tiek daug iš jo tikisi.
– Žinoma, tėte! Tavo kambaryje kabo dėdės Avetiso žemėlapis. Antiochija ir visas pajūris. Reikia tik padidinti mastelį ir pažymėti tai, kas žemėlapyje nenurodyta.
Iš tikrųjų taip. Gabrielis šią akimirką džiaugiasi sūnaus sumanumu. Netrukus mintys nuklysta, jis pagalvoja apie šaukimą į armiją, kuris galbūt jau keliauja paštu, o gal mėtosi ant kokios nors turkų kanceliarijos stalo Alepe ar Stambule. Juodu tylėdami žingsniuoja toliau. Stefanas susikaupęs laukia, kada tėvas vėl jį pakalbins. Tai tėtės gimtinė. Jis trokšta išgirsti apie visus paslaptingus dalykus, apie kuriuos tėvas jam taip retai užsimena. Bet tėvas, regis, ne šiaip sau išėjo pasivaikščioti, jis turi kažkokį tikslą. Ir štai prieš juos atsiveria savotiška terasa, kurią jis ir norėjo prieiti. Smarkiai išsikišusi iš kalno, ši terasa tarytum kabo virš tuštumos. Ją iš apačios tarytum dubenį laiko galinga uolų ranka išskėstais pirštais. Tai akmenuota plokštuma, plati, čia galėtum pastatyti porą namų. Nuo jūros ateinančios audros čia gali laisvai siausti, todėl išliko tik keletas krūmų ir agava kietais kaip oda lapais. Kabanti plokštuma išsikišusi taip toli, kad jei savižudis šoktų žemyn, kristų į jūrą keturis šimtus metrų neatsitrenkdamas į uolas. Stefanas bėga prie terasos krašto, taip turbūt padarytų kiekvienas berniukas. Bet tėvas tvirtai jį sučiumpa ir dar ilgai mėšlungiškai spaudžia sūnaus ranką. Laisva dešiniąja rodo jam, kas matyti tolumoje.
– Ten, šiaurėje, galėtume pamatyti Aleksandretės įlanką, jei ne Ras el Chanziras, arba Kiaulės nosis. O pietuose į jūrą įteka Orontas. Bet kalnas viską užstoja…
Stefanas atidžiai žiūri ten, kur rodo tėvo pirštas, į išlenktą banguojančios jūros pakrantę. Bet paskui paklausia apie visai ką kita:
– Tėte, ar tu tikrai turėsi eiti į karą?
Gabrielis nejaučia, kad vis dar baimingai spaudžia sūnaus ranką.
– Taip, įsakymas gali ateiti bet kurią dieną.
– Ar tai būtina?
– Kitaip negalima, Stefanai. Visi turkų atsargos karininkai turi vykti į savo pulką.
– Bet juk mes ne turkai. O kodėl jie tavęs nepašaukė iš karto?
– Sako, kad artilerija kol kas neturi pakankamai pabūklų. Kai tik bus sudarytos naujos baterijos, pašauks visus atsargos karininkus.
– O kur jie tave išsiųs?
– Aš paskirtas į Ketvirtąją armiją, dislokuotą Sirijoje ir Palestinoje.
Gabrieliui Bagratianui patinka mintis, kad jį gali komandiruoti į Alepą, Damaską ar Jeruzalę. Gal atsirastų galimybė pasiimti ir Žiuljetę su Stefanu. Stefanas, regis, atspėja tėvo mintis.
– O kaipgi mes, tėte?
– Ir aš galvoju…
Berniukas susijaudinęs nutraukia tėvo žodžius:
– Palik mus čia, tėte, labai prašau, palik mus čia! Juk mamai labai patinka mūsų namuose.
Tai sakydamas Stefanas nori nuraminti tėvą dėl motinos jausmų, juk ji čia svetima. Jis labai jautriai suvokia, kad tėtės ir mamos pasauliai skirtingi.
Bagratianas svarsto:
– Būtų geriausia pabandyti per Stambulą nugabenti jus į Šveicariją. Deja, Stambulas jau irgi tapo karo veiksmų zona.
Stefanas prispaudžia prie krūtinės sugniaužtus kumščius:
– Ne, nereikia į Šveicariją! Palik mus čia, tėte!
Gabrielis su nuostaba žvelgia į maldaujančias berniuko akis. Kaip keista! Šis vaikas, niekada nepažinojęs savo protėvių žemės, vis dėlto taip smarkiai su ja suaugęs. Šis Paryžiuje gimęs berniukas, neturėdamas savos emocinės patirties, krauju paveldėjo tai, kas gyva Gabrielio širdyje, prisirišimą prie Bagratianų giminės kalno. Jis uždeda ranką berniukui ant peties ir pasako tik vieną žodį:
– Pažiūrėsim.
Kai juodu vėl pakyla į Damladžko plokštikalnę, iki jų ataidi rytiniai Johunoluko varpai. Kelias į slėnį užtrunka apie valandą. Jiems tenka labai skubėti, kad spėtų išklausyti bent antrąją mišių dalį.
Šilkverpių kaime Azire Bagratianai sutinka tik vieną kitą žmogų, Jie pagarbiai sveikinasi:
– Bari luis! Geros šviesos!
Aziro gyventojai paprastai lanko Johunoluko bažnyčią. Iki jos tik penkiolika minučių kelio. Priešais kai kuriuos namus sustatyti stalai, ant kurių suklotos didelės lentos. Ant jų sudėlioti šilkverpių kokonai, balzgana masė, kurią reikia šildyti saulėje. Stefanas sužino, kad senelio Avetiso tėvas buvo šilkverpio sūnus ir jaunystėje, būdamas vos penkiolikos metų, keliaudavo į Bagdadą pirkti duonos. Pusiaukelėje į Johunoluką juodu sutinka senąjį žandarą Ali Nazifą. Orusis žandaras yra vienas iš dešimties turkų, jau daug metų gyvenančių tarp šių kaimų armėnų. Visi sugyvena taikiai, bičiuliškai. Be Ali Nazifo, yra dar penki žemesnio rango žandarai – būrys, kuriam jis vadovauja. Tačiau jie gana dažnai keičiami naujais, tuo tarpu Ali Nazifas visada paliekamas čia, jis nepajudinamas kaip Musa Dagas. Dar vienas sultono atstovas – kuprotas laiškanešys su šeima. Trečiadieniais ir sekmadieniais jis iš Antiochijos atgabena paštą. Ali Nazifas šiandien atrodo gerokai sutrikęs ir susirūpinęs. Šis gauruotas osmanų valdžios atstovas, regis, kažkur labai skuba valdiškais reikalais. Jo rauplėtas veidas po aptriušusia kailine kepure blizga nuo prakaito. Grėsmingas kavalerijos kardas daužosi į kreivas, liesas blauzdas. Sutikęs efendi 7 Bagratianą jis visada sustoja ir pagarbiai pasitempia, tačiau šiandien tik kilsteli ranką prie kepurės, veide matyti didelis sąmyšis. Keistas jo elgesys taip aiškiai krinta į akis, kad Gabrielis valandėlę žvelgia jam iš paskos.
Per aikštę priešais Johunoluko bažnyčią skuba keletas iš toliau atėjusių žmonių, jie jau vėluoja į pamaldas. Moterys su margai siuvinėtomis skarelėmis, pūstais sijonais, vyrai su išsipūtusiais šalvarais8 ir ilgais susegiotais kaftanais. Visų veidai rimti, susikaupę. Saulė šiandien kaitina kaip vasarą, kalkėmis dažyti namai ryškiai nušviesti. Dauguma vienaaukščiai, neseniai nubaltinti: kunigo Ter Haikazuno namas, gydytojo, vaistininko, dideli bendruomenės namai, priklausantys turtingajam Johunoluko seniūnui Tovmasui Kebusianui. Arkangelų bažnyčia pastatyta ant plataus pamato. Atviri laiptai kyla prie pagrindinių durų. Bažnyčios steigėjas Avetisas Bagratianas pastatė ją pagal garsiosios tautinės šventovės, esančios Kaukaze, pavyzdį. Pro atviras duris girdėti choro giedojimas. Virš minios galvų iš prieblandos spindi žvakėmis apšviestas altorius. Ant raudono Ter Haikazuno arnoto švyti aukso spalvos kryžius.
Gabrielis ir Stefanas įeina pro pagrindines duris. Samvelas Avakianas, namų mokytojas, juos sulaiko. Jis nekantriai jų laukė.
– Eikite pirmyn, Stefanai, – sako jis savo mokiniui. – Jūsų motina jau laukia.
Kai Stefanas pasineria į giedančią minią, mokytojas kreipiasi į Gabrielį:
– Turiu pranešti, kad atimti jūsų pasai. Užsienio ir vietinis. Iš Antiochijos atvyko trys valdininkai.
Gabrielis atidžiai stebi studento veidą. Samvelas jau kelerius metus yra tarytum jų šeimos narys. Armėnų inteligento veidas. Aukšta, kiek atlošta kakta. Už akinių stiklų – budrios liūdnos akys. Amžino nuolankumo išraiška, bet kartu ir aiškiai matomas ryžtas gintis, kiekvieną sekundę atremti priešininko smūgį. Valandėlę pažiūrėjęs į šį veidą Gabrielis klausia:
– O ką jūs darėte?
– Ponia viską atidavė valdininkams.
– Ir vidaus pasą?
– Taip, užsienio pasą ir teskere.
Bagratianas nulipa nuo bažnyčios laiptų, užsidega cigaretę ir susimąstęs keletą kartų patraukia. Vidaus pasas leidžia jo savininkui laisvai keliauti po Osmanų valstybės provincijas. Be šio popieriaus sultono pavaldinys teoriškai neturi teisės iš vieno kaimo nueiti į kitą. Gabrielis numeta cigaretę ir ištiesia pečius.
– Tai tik reiškia, kad šiandien ar rytoj būsiu pašauktas į Alepą, į savo dalinį.
Avakianas, nuleidęs akis, žiūri į įsirėžusią ratų provėžą, kurią dar pagilino neseniai nulijęs lietus.
– Nemanau, kad tai reiškia, jog jūs būsite pašauktas į Alepą, efendi.
– O ką gi tai daugiau gali reikšti?
Avakiano balsas pasidaro labai tylus:
– Iš manęs taip pat atėmė pasą.
Bagratianas susijuokia, bet greitai nutyla.
– Vadinasi, mielasis Avakianai, jus pakvies į Antiochiją medicininio patikrinimo. Atrodo, šį kartą jie tikrai nejuokauja. Bet būkite ramus. Mes dar kartą sumokėsime mokestį už atleidimą nuo karo tarnybos. Noriu, kad jūs liktumėte su Stefanu.
Avakianas nepakelia žvilgsnio nuo provėžos.
– Aš esu jaunas, bet daktaras Altuni, vaistininkas Grikoras, pastorius Nochudianas juk tikrai nėra karo prievolininkai. Pasus atėmė ir iš jų.
– Ar jūs tuo tikras? – užsipuola jį Gabrielis. – Kas atėmė pasus? Kokie valdininkai? Dėl kokios priežasties? Ir apskritai, kur yra tie ponai? Norėčiau jiems kai ką paaiškinti.
Jis išgirsta atsakymą, kad valdininkai, lydimi raitų žandarų būrio, prieš pusantros valandos išvykę Svedijos kryptimi. Jų uždavinys – atimti pasus iš aukštesnio sluoksnio žmonių, kadangi paprasti valstiečiai ar amatininkai pasų iš viso neturi. Geriausiu atveju jiems išduodamas leidimas prekiauti Antiochijos turguje.
Gabrielis, pamiršęs mokytoją, dideliais žingsniais žingsniuoja pirmyn ir atgal. Tik po kiek laiko prabyla:
– Eikite į bažnyčią, Avakianai, aš irgi tuoj ateisiu.
Bet jis nė nemano dalyvauti mišių pabaigoje. Gausus choras kaip tik užgieda įspūdingą giesmę. Iš lėto, susimąstęs, pakreipęs galvą jis nužingsniuoja per aikštę, eina gatve ir pasuka keliu į vilą. Į namus neina, sustoja prie tvartų ir liepia pabalnoti vieną iš arklių, kuriais taip didžiavosi brolis Avetisas. Gaila, kad nėra Kristaforo, jis galėtų palydėti šeimininką. Dabar jį lydi vaikinas, prižiūrintis tvartus. Gabrielis gerai nežino, ką darys.
Jei paleisi arklį ristele, apie vidurdienį gali nujoti iki Antiochijos.
Antras skyrius
KONAKAS. HAMAMAS. SELAMLIKAS 9
Antiochijos konakas – kaimakamo, apskrities viršininko, kanceliarija – stovi kalno tvirtovės papėdėje. Tai nešvarus, bet erdvus pastatas, nes Antiochija yra viena iš didžiausių Sirijos provincijų.
Gabrielis Bagratianas paliko vaikiną su arkliais prie Oronto tilto ir jau ilgokai laukia didelėje konako patalpoje. Jis tikisi, kad jį priims pats kaimakamas, kuriam pasiuntė vizitinę kortelę. Turkų valdžios įstaiga. Gabrielis matė tokių ne vieną. Ant drėgnos sienos su besilupančiu tinku kabo aliejiniais dažais pieštas sultono portretas ir keletas įrėmintų Korano citatų. Vos ne visi langų stiklai perskilę, sutvirtinti šakaliais. Purvinos medinės grindys prispjaudytos, visur mėtosi nuorūkos. Prie rašomojo stalo sėdi kažkoks žemesnis tarnautojas, žvelgia į priekį nieko nematančiomis akimis ir čepsi. Stambių musių spiečiai netrikdomi zvimbia savo bjaurų koncertą. Pasieniais stovi ilgi suolai. Keletas žmonių laukia. Turkų ir arabų valstiečiai. Vienas iš jų, nepaisydamas nešvaros, atsitūpė ant grindų, išskleidęs savo ilgą apsiaustą, lyg norėdamas uždengti kuo daugiau purvo. Rūgštus neišdirbtos odos, prakaito, šaltų tabako dūmų, vangumo ir skurdo kvapas. Gabrielis žino, kad kiekvienos šalies valdžios įstaigos turi savo kvapą. Visoms joms būdinga baimės ir rezignacijos atmosfera: paprasti žmonės priima valdžios galybę kaip gamtos katastrofas.
Margai apsirengęs durų sargas, niekinamai dėbtelėjęs, nuveda jį į mažesnį ir kiek švaresnį kambarį su sveikais langų stiklais, apmušalais išklijuotomis sienomis ir dokumentais apkrautu rašomuoju stalu. Ant sienos kabo ne sultono portretas, o didelė balne sėdinčio Envero Pašos fotografija. Gabrielis sustoja priešais dar neseną strazdanotą vyrą rausvais plaukais, su mažais angliškais ūseliais po nosimi. Tai ne viršininkas, o tik pavaduotojas, tvarkąs Svedijos pajūrio srities reikalus. Labiausiai krito į akis nepaprastai ilgi, rūpestingai prižiūrimi nagai. Jis vilkėjo pilka eilute, per ankšta net jo mažai liesai figūrėlei, ryšėjo raudoną kaklaryšį, avėjo ryškiai geltonais suvarstomais batais. Bagratianas iš karto suprato: jis iš Salonikų. Tai rodė būtent jo išorė. Salonikuose gimė jaunaturkių nacionalinis judėjimas, įnirtingai laikęsis vakarietiškos orientacijos, besąlygiškai gerbęs visas Europos pažangos formas. Be jokios abejonės, pavaduotojas buvo vienas iš jų, gal net Itihado narys, to paslaptingojo Comité pour union et progrés10, kuris šiandien turi neribotą valdžią kalifų imperijoje. Su lankytoju jis buvo nepaprastai mandagus, pats pristūmė kėdę prie rašomojo stalo. Paraudusios, be blakstienų akys, būdingos daugeliui raudonplaukių, žvelgė ne į Bagratianą, o kažkur į šalį. Bagratianas dar kartą, kiek pabrėždamas, pakartojo savo vardą. Pavaduotojas lengvai linktelėjo galvą.
– Didžiai gerbiama Bagratianų šeima mums žinoma.
Reikia pripažinti, kad nuo valdininko žodžių ir gestų Gabrielis pasijuto geriau. Jo balse atsirado daugiau pasitikėjimo.
– Iš kai kurių mano tėviškės piliečių šiandien atimti pasai, taip pat ir iš manęs. Ar tai jūsų įstaigos potvarkis? Ar jūs apie tai žinote?
Pavaduotojas kiek pagalvojo, pasirausė popieriuose ir pagaliau pratarė, kad turėdamas tiek daug pareigų negalįs iš karto prisiminti visų smulkmenų. Pagaliau tarytum prisiminė.
– Ak taip! Žinoma! Vidaus pasai. Tai ne vietinės valdžios potvarkis, tai jo ekscelencijos pono Vidaus reikalų ministro įsakymas.
Jis susirado mašinėle spausdintą lapą, pasidėjo jį priešais save, tarytum pasirengęs lankytojui pareikalavus perskaityti visą ministro Talaato Bėjaus įsakymo tekstą. Gabrielis pasiteiravo, ar įsakymas taikomas visiems. Atsakydamas valdininkas aiškiai išsisukinėjo. Platiesiems gyventojų sluoksniams tai esą nesvarbu, kadangi vidaus pasus turi tik turtingesni pirkliai, prekybininkai ir kiti panašūs asmenys. Bagratiano žvilgsnis nukrypo į ilgus valdininko nagus.
– Aš visą gyvenimą gyvenau užsienyje, Paryžiuje.
Valdininkas vėl linktelėjo galvą.
– Mes tai žinome, efendi.
– Todėl aš nepripratęs, kad būtų ribojamos mano laisvės…
Valdininkas atlaidžiai šyptelėjo.
– Jūs per daug rimtai žiūrite į šį dalyką, efendi. Juk vyksta karas. Beje, šiandien ir Prancūzijos, Vokietijos ar Anglijos piliečiams tenka taikstytis su daugeliu dalykų, prie kurių jie nėra pripratę. Visoje Europoje padėtis panaši į mūsiškę. Be to, prašom nepamiršti, kad gyvename Ketvirtosios armijos užnugaryje, taigi karo zonoje. Todėl reikalinga šiokia tokia žmonių judėjimo kontrolė.
Jis aiškino taip įtikinamai, kad Gabrieliui Bagratianui kiek palengvėjo. Šio ryto įvykiai, atviję jį į Antiochiją, tarytum prarado aštrumą. Valstybė turi gintis. Sklinda kalbos apie šnipus, išdavikus, dezertyrus. Iš tokio užkampio kaip Johunolukas negali aiškiai spręsti apie šitokias administracines priemones.
Tolesnė valdininko kalba turėjo dar labiau nuraminti armėno nepasitikėjimą ir nerimą. Ministras atėmė pasus, bet tai nereiškia, kad svarbiais atvejais negalima išduoti kitų dokumentų. Tam esančios kompetentingos įstaigos Alepe. Ponas tikriausiai žinąs, kad jo ekscelencija vali 11 Dželalas Bėjus yra geriausias ir teisingausias gubernatorius visoje šalyje. Prašymą esą galima su teigiama rekomendacija pasiųsti į Alepą. Staiga valdininkas prabilo apie kitą dalyką.
– Jei neklystu, efendi, esate karo prievolininkas.
Gabrielis trumpai viską paaiškino. Dar vakar jis tikriausiai būtų prašęs valdininką pasiteirauti, kodėl jo dar nepašaukė į karo tarnybą. Bet prieš kelias valandas viskas iš esmės pasikeitė. Jį staiga labai prislėgė mintis apie karą, Žiuljetę, Stefaną. Turkų karininko pareigos jausmas tarytum ištirpo. Dabar jis tiesiog džiaugtųsi, jei Alepo valdžia jį pamirštų. Jis nesistengs atkreipti dėmesio į save. Tačiau buvo nustebęs, kad Antiochijos valdžios įstaigos gerai žino apie jį kone viską. Užraudusios valdininko akys žvelgė palankiai.
– Jūs esate kariškis, galima sakyti, atostogaujate, tad kam gi jums pasas?
– Bet mano žmona ir sūnus…
Tariant šiuos valdininkui nelabai suprantamus žodžius Gabrielį staiga apėmė kraupi nuojauta: įkliuvome į spąstus.
Tą pat akimirką atsidarė dvivėrės durys į gretimą kambarį. Įėjo du ponai. Vienas vyresnysis karininkas, kitas tikriausiai kaimakamas – apskrities viršininkas, aukštas apkūnus žmogus pilku, kiek suglamžytu švarku. Po akimis kabo sunkūs rudai juodi maišeliai, veidas pilkšvas ir sudribęs, kaimakamas turbūt serga kepenų liga. Bagratianas ir valdininkas atsistojo. Kaimakamas nekreipė į armėną nė mažiausio dėmesio. Tyliu balsu davė savo pavaldiniui kažkokį nurodymą, vangiai kilstelėjo ranką prie kepurės ir kartu su majoru išėjo iš kanceliarijos. Jo darbo diena, regis, baigėsi. Gabrielis pažvelgė į duris.
– Ar karininkas nelygu karininkui?
Valdininkas ėmėsi tvarkyti popierius ant savo stalo.
– Nesuprantu, ką turite galvoje, efendi.
– Turiu galvoje, kad vienaip elgiamasi su turkais, kitaip su armėnais.
Atrodo, ši pastaba smarkiai išgąsdino valdininką.
– Prieš įstatymą visi Osmanų imperijos piliečiai yra lygūs.
Tai, kalbėjo jis toliau, esąs svarbiausias 1908 metų revoliucijos laimėjimas. Žinoma, išliko kai kurių praeities įpročių, pavyzdžiui, Osmanų valstybės tikrųjų gyventojų protegavimas skiriant į administracinę ar karinę tarnybą, bet tai tokie reiškiniai, kurių vien įstatymais neįveiksi. Tautos nesikeičia taip greitai kaip konstitucijos, reformos popieriuje vyksta greičiau negu tikrovėje. Savo valstybiškai politiškus išvedžiojimus jis baigė žodžiais:
– Karas visais požiūriais pakeis padėtį.
Gabrielis šiuos žodžius priėmė kaip gerą ženklą. Bet valdininkas staiga atlošė savo strazdanotą veidą, kuriame, regis, be jokios priežasties pasirodė arši neapykanta.
– Reikia tikėtis, kad neįvyks nieko tokio, kas priverstų vyriausybę parodyti kai kuriems gyventojų sluoksniams, kokia nenumaldomai griežta ji gali būti.
Įsukdamas į Antiochijos turgaus gatvę Gabrielis Bagratianas buvo tvirtai nusprendęs du dalykus: pirmiausia, jei jį šauks į armiją, nieko nepagailėti ir atsipirkti nuo karinės tarnybos. Antra – laukti karo pabaigos Johunoluke, ramiuose savo protėvių namuose niekieno netrukdomam ir nepastebimam. Kadangi jau 1915 metų pavasaris, tikriausiai liko vos keli mėnesiai, kol bus paskelbtos visuotinės paliaubos. Jo nuomone, rugsėjį ar spalį. Nė viena partija nesiryš leistis į dar vieną žiemos ofenzyvą. Iki tol reikia kaip įmanoma įsikurti čia, o paskui kuo greičiau grįžti į Paryžių.
Turgus įtraukė jį į savo srautą. Plati srovė, neskubanti, nedidėjanti ir nemažėjanti, ne tokia kaip judriuose Europos miestuose, banguojanti nesustojančiu ritmu. Taip laikas plaukia į amžinybę. Galėjai pamanyti, kad atsidūrei ne gūdžiame Antakijos provincijos miestelyje, o Alepe ar Damaske. Tokie begaliniai atrodė dviejų turgaus priešingybių srautai. Turkų pirkliai ir valdininkai apsirengę europietiškais drabužiais, su lazdelėmis ir krakmolytomis apykaklėmis, ant galvų turkiškos kepuraitės. Armėnai, graikai, sirai taip pat dėvi europietiškai, tačiau visų skirtingos kepurės. Tarp jų dažnai gali pamatyti kurdų ir čerkesų su savo tautiniais apdarais. Dauguma iš jų atvirai nešiojasi ginklą. Vyriausybė, įtariai žiūrinti į kišeninį peiliuką krikščionių rankose, nedraudžia neramiems kalnų gyventojams turėti modernius šautuvus, netgi dalija juos. Matosi daug valstiečių arabų, gyvenančių apylinkių kaimuose. Vienas kitas beduinas iš pietų su ilgais ir plačiais apsiaustais – dykumos spalvos. Ant galvų puošnūs tarbušai12, nuo kurių iki pečių krinta purūs šilkiniai kutai. Moterys su čaršafais13, kukliais musulmonių apdarais. Bet pasitaiko ir neapsigobusių, emancipuotų, kurių sijonai atidengia kulkšnis ir šilkines kojines. Retkarčiais tarp žmonių pratipena sunkiai apkrautas asiliukas nuleista galva, varganas proletaras gyvulių pasaulyje. Gabrieliui rodėsi, kad kiekvieną kartą jam prieš akis išnyra tas pats asiliukas, kaskart tas pats apdriskęs vyras tempia jį už pavadžio. Bet viskas, visas šis pasaulis – vyrai, moterys, turkai, arabai, armėnai, kurdai, kareiviai rudomis lauko uniformomis, asilai, ožkos – savo panašia eisena buvo susilieję į žodžiais nenusakomą visumą: ilgas, lėtai linguojantis žingsnis nesulaikomai traukia į kažkokį tikslą, nežinia į kokį.
Gabrielis uodė savo vaikystės kvapus. Verdančio sezamo aliejaus kvapas veržiasi į gatvę iš pašalėse sustatytų katilų. Česnaku pagardintų ėrienos kukulių, čirškančių keptuvėse ant atviros ugnies. Pūvančių daržovių kvapas. Ir visų aštriausias kvapas žmonių, naktį miegančių su tais pat drabužiais, kuriuos vilki dieną.
Jis atpažino ir aistringą gatvės prekeivių giedojimą: „Ja rezzah, ja kerim, ja fettah, ja alim“, – ilgesingai šaukė berniukas, siūlantis krepšyje sukrautus baltus žiedo formos duonos kepalus. „O Maitintojau, geriausiasis, visa atidarantis, visažini!“ Senoviniais šūksniais buvo giriamos šviežios datulės: „O tu, tamsiaode, tamsiaode dykumos mergaite!“ Salotų pardavėjas kimiu balsu irgi kartojo seną giesmelę: „Ed daim Allah, Allah ed daim!“ Mintis, kad amžinas tik Alachas, turėtų paguosti pirkėją, apžiūrinėjantį jo gendančią prekę. Gabrielis nusipirko beraziką, bandelę, apteptą vynuogių sirupu. Šis „kregždžių maistas“ jam irgi priminė vaikystę. Bet atkandęs pirmąjį kąsnį pajuto pasibjaurėjimą ir padovanojo bandelę berniukui, nenuleidžiančiam akių nuo jo burnos. Kelias sekundes jis užmerkė akis, taip smarkiai jį pradėjo pykinti. Kas gi atsitiko, kas taip iš pagrindų pakeitė pasaulį? Šiame krašte jis gimė, čia turėtų jaustis namuose. Bet ar tai įmanoma? Nesulaikomas, vienodas turgaus minios srautas vertė abejoti, ar tikrai čia jo tėvynė. Jis kažką jautė, nors veidai visai į jį nežiūrėjo. O jaunasis valdininkas? Jis elgėsi labai korektiškai ir mandagiai. „Didžiai gerbiama Bagratianų šeima.“ Gabrielis staiga suprato, kad mandagumas ir „didžiai gerbiama šeima“ buvo tikras pasityčiojimas. Tai buvo neapykanta, į mandagius žodžius įvilktas pyktis. Ta pati neapykanta bangavo ir šiame turguje. Degė ant jo odos, gręžė nugarą. Ir iš tikrųjų, nugara perbėgo staigus šiurpulys, persekiojamo žmogaus baimė, nors nė vienas iš aplinkinių nekreipė į jį nė mažiausio dėmesio. Johunoluke, dideliuose namuose, savo namuose jis nieko tokio nepatirdavo. O kaipgi anksčiau, Paryžiuje? Nepaisydamas visos gerovės, jis jautė kažkokį šaltį. Buvo imigrantas, kurio šaknys kitoje šalyje. Ar jo šaknys čia? Tik dabar, šiame nešvariame savo tėvynės turguje, pajuto, kad šioje žemėje jis visur absoliučiai svetimas. Armėnas! Jo gyslomis teka labai senos giminės kraujas, jame gyvena labai sena tauta. Bet kodėl mintyse jis dažniau kalba prancūziškai negu armėniškai kaip štai dabar? (O juk šį rytą pajuto didelį džiaugsmą, kai sūnus atsakė jam armėniškai.) Kraujas ir tauta! Būkime sąžiningi! Ar tai irgi nėra tik tuščios sąvokos? Kiekvienos epochos žmonės ant karčios gyvenimo duonos užsiberia naujų prieskonių, naujų idėjų, ir duona tampa visai nevalgoma. Prieš jį atsivėrė dar viena turgaus gatvė. Ten prie savo parduotuvių ir kioskelių stovi daugiausia armėnai: keičia pinigus, prekiauja kilimais, papuošalais. Ar tai jo broliai? Tie klastingi veidai, apgaulingi žvilgsniai, tykantys pirkėjų? Ne, tokios brolybės jam nereikia, dėkui, čia jam viskas bjauru. Tačiau ar senasis Avetisas Bagratianas kadaise buvo geresnis už tokį štai turgaus prekiautoją, nors galbūt jis buvo platesnių pažiūrų, sumanesnis, energingesnis? O argi ne vien seneliui jis turi būti dėkingas, kad dabar jam nereikia būti tokiam, kaip štai šis, kaip tie kiti? Pasibjaurėjimo krečiamas jis ėjo toliau. Suvokė, jog jam darosi sunku todėl, kad į daugelį dalykų ėmė žiūrėti Žiuljetės akimis. Susitikęs su žmonėmis pasijunta svetimas ne tik išoriniam pasauliui, bet ir sau. Dėl Dievo, nejaugi neįmanoma būti tiesiog žmogumi, kaip kad šiandien rytą buvo ant Musa Dago, būti nepriklausomam nuo purvinos, priešiškos minios?
Niekas taip neišsekina kaip toks savo tikrosios esmės tikrinimas! Gabrielis Bagratianas pabėgo iš „Ilgojo turgaus“, Usun čarči, – taip jis vadinamas turkiškai. Nebegalėjo pakęsti priešiško jo ritmo. Stovėjo nedidelėje, naujų pastatų apsuptoje aikštėje. Į akis krito vienas gražus statinys, hamamas, turkiška garinė pirtis, kaip visada įrengta savotiškai prabangiai. Dar buvo per anksti aplankyti senąjį agą Rifaatą Bereketą. Nesinorėjo jam eiti ir į nešvarias užkandines, todėl įėjo į pirtį.
Dvidešimt minučių išbuvo didelėje bendroje salėje besigarindamas iš lėto kylančiame debesyje, kuris ne tik vaiduokliškai atitolindavo kitų kūnus, bet, regis, nešė kažkur tolyn ir jo kūną. Tai buvo tarytum nedidelė mirtis. Jis jautė mįslingą šios dienos reikšmę. Nuo jo nutolusio kūno lašėjo prakaitas, o kartu ir sunkiai įgytas tikėjimas, kurio iki šiol laikėsi.
Vėsesniame gretimame kambaryje atsigulė ant tuščio gulto ir, kaip paprastai, leidosi apdorojamas pirtininko. Jam atrodė, kad dabar jis, jei taip galima pasakyti, buvo nuogesnis negu prieš tai pirtyje. Pirtininkas puolė prie jo ir pagal visas meno taisykles – tai iš tiesų menas – ėmė minkyti jo kūną. Dažnais smūgiais grojo jo kūnu tarytum cimbolais. Pats kažką po nosimi niūniavo. Ant gretimų gultų panašiai buvo apdorojami keletas turkų bėjų. Jie palaimingai dejavo kęsdami įnirtingą pirtininkų stropumą. Tarp dejonių protarpiais kažką padrikai kalbėjo. Gabrielis iš pradžių nė nemanė klausytis. Bet pro jo kankintojo niūniavimą jam į ausis nenumaldomai prasiskverbdavo kiti balsai. Jie buvo tokie savotiški, taip ryškiai skyrėsi vienas nuo kito, kad Gabrieliui rodėsi, jog jis mato šiuos balsus.