Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Pirmasis – storulis bosas. Be abejo, labai pasitikintis savimi, jam be galo svarbu žinoti viską, netgi pirma, negu tai sužino atsakingi valdininkai.

– Anglai torpediniu laivu jį atsiuntė iš Kipro į pakrantę… Prie Ošlaki… Jis atsigabeno pinigų ir ginklų, septynias dienas kurstė kaimo gyventojus maištui… Policija, aišku, nieko nežinojo… Žinau ir jo vardą… Tas kiaulė vardu Keškerianas…

Kitas balsas aukštas, baikštus. Senesnis, taikingesnis žmogelis, nenorįs tikėti tokiomis baisybėmis. Jo balsas buvo tarytum žemesnio rango, į kitus žvelgė iš apačios. Dejuodamas iš malonumo jis įterpdavo kilnius Korano žodžius:

– La illah ila ‘llah… Dievas yra didis… Taip negalima… Bet gal tai netiesa… la illah ila ‘llah… Dabar visi tiek daug kalba… Ko gero, tai tik kalbos…

Storulis bosas su panieka:

– Turiu labai rimtų laiškų iš aukšto asmens, mano ištikimo draugo…

Trečias balsas, gergždžiantis. Provokatoriaus ir politikuotojo, kuris apsidžiaugtų, jei pasaulyje viskas apsiverstų aukštyn kojomis:

– To ilgiau negalima pakęsti… Vieną kartą reikia padaryti galą… Ką gi veikia vyriausybė?.. Kur Itihadas?.. Karinė prievolė – tikra nelaimė… Tuos niekšus dar ir apginkluoja… Dabar pamatysit, kas iš viso to išeis… Karas… Seniai visiems aiškinu, net kvapo pritrūksta…

Ketvirtas balsas, susirūpinęs:

– O kas buvo Zeitune?

Taikingas žmogelis:

– Zeitune? Ką?.. Visagali Dieve!.. Kas gi atsitiko Zeitune?

Provokatorius, reikšmingai:

– Zeitune?.. Pranešimas kabo apskrities skaityklos salėje… Kas nori, gali pasiskaityti…

Informuotasis bosas:

– Skaityklų visur pristeigė vokiečių konsulatai…

Nuo tolimiausio gulto jį pertraukia penktas balsas:

– Skaityklas įsteigėme patys.

Tamsi nesuprantamų užuominų migla: Keškerianas… Zeitunas… Padaryti galą. Nesuprasdamas detalių Gabrielis suvokia visumą. Kol pirtininkas kumščiais maigė jam pečius, turkų balsai garsiai aidėjo ausyse. Nepakeliama gėda! Dar ką tik jis su pasidygėjimu žvelgė į armėnų prekybininkus turguje, o dabar pajuto atsakomybę, suprato, kad jo likimas susipynė su šios tautos likimu.

Tuo metu ponas nuo tolimiausiojo gulto aikčiodamas pakilo. Jis užsiskleidė apsiaustą, atstojusį maudymosi chalatą, ir klypuodamas žengė keletą žingsnių per kambarį. Gabrielis pamatė, kad jis labai aukštas ir storas. Jo sklandi kalba ir tai, kad kiti klausėsi jo neprieštaraudami, rodė, jog tai galingas ir įtakingas žmogus.

– Vyriausybė smerkiama be reikalo. Politikoje niekas nedaroma paskubomis. Padėtis iš tikrųjų visai kitokia, negu kalba neišmanėliai. Sutartys, kapituliacijos, įsipareigojimų laikymasis, užsienis! Galiu gerbiamiems ponams pranešti, kadangi jais pasitikiu, kad Gynybos ministerija, jo ekscelencija Enveras Paša, išsiuntė karinėms įstaigoms įsakymą nuginkluoti melum ermeni millet – išdavikiškąją armėnų tautą, taigi pašauktuosius atitrauks iš fronto linijų ir panaudos paprastam darbui, tiesti kelius ar gabenti krovinius. Štai kokia tiesa! Bet apie tai kalbėti dar per anksti.

„Negaliu to klausytis, negaliu pakęsti“, – pagalvojo Gabrielis Bagratianas. Tuo tarpu kitas balsas jo viduje kalbėjo: „Juk esi persekiojamas.“ Tačiau vidinę kovą nulėmė tamsi jėga, pakėlusi jį nuo gulto. Jis atstūmė pirtininką ir nušoko ant akmeninių grindų plokščių. Apsigobė šlaunis balta paklode. Atrodė, kad pykčiu liepsnojantis veidas, maudynės sušiaušti plaukai, galingas torsas nebe jo, ne to pono su anglišku turisto kostiumu. Jis sustojo priešais galingąjį ir įtakingąjį. Iš rudai juodų paakių ir veido, liudijančio apie nesveikas kepenis, suprato, jog tai apskrities viršininkas. Bet tai jį tik dar labiau suerzino.

– Kaukaze jo ekscelenciją Enverą Pašą ir jo štabą išgelbėjo armėnų kuopa. Nedaug trūko, kad jis būtų pakliuvęs rusams į nelaisvę. Jūs tai žinote taip pat gerai kaip ir aš, efendi. Be to, žinote, kad paskui jo ekscelencija parašė raštą Siso katolikosui ir Konijos vyskupui, kuriame dėkodamas giria sadika ermeni millet – ištikimąją armėnų tautą. Šis raštas vyriausybės liepimu buvo viešai paskelbtas. Štai kokia tiesa! Kas nori užnuodyti šią tiesą, kas skleidžia gandus, tas silpnina karines pajėgas, ardo vienybę, tas yra imperijos priešas, valstybės išdavikas! Tai sakau jums aš, Gabrielis Bagratianas, turkų armijos karininkas…

Jis nutilo laukdamas atsakymo. Tačiau bėjai, apstulbę nuo tokio jausmų proveržio, nė neprasižiojo, o apskrities viršininkas susiautė apsiausto skvernus ant savo nuogo kūno. Tad Gabrielis nedelsdamas išėjo iš kambario jausdamasis nugalėtoju, nors ir drebėdamas iš susijaudinimo. Vilkdamasis drabužius suprato, kad taip atskleidęs savo vidų padarė vieną didžiausių savo gyvenimo kvailysčių. Dabar kelias į Antiochiją jam užkirstas. O tai vienintelis kelias iš čia, kelias grįžti į pasaulį. Prieš įžeisdamas apskrities viršininką turėjo pagalvoti apie Žiuljetę ir Stefaną. Vis dėlto pajuto nemažą pasitenkinimą.

Jo širdis vis dar smarkiai plakė, kai agos Rifaato Bereketo tarnas įleido jį į vėsaus turkiško namo svečių kambarį – selamliką. Minkštu kilimu Gabrielis žingsniavo po pustamsį kambarį. Jo laikrodis, beprasmiškai nustatytas Europos laiku, rodė antrą valandą dienos. Taigi, šventas namų ramybės metas, kefo, neliečiamo vidurdienio poilsio metas. Tokiu metu bet koks vizitas reiškia nusižengimą papročiams. Jis atėjo per anksti. Aga, nepaperkamas senovinio turkų etiketo saugotojas, privertė jį kiek palaukti. Bagratianas žingsniavo po beveik tuščią kambarį, kuriame nebuvo nieko, išskyrus dvi ilgas, žemas sofas, dar stovėjo dubuo su anglimis ir mažas stalelis vaišėms. Mintyse teisino savo nemandagumą: vyksta nežinia kas, negalima delsti nė minutės, reikia viską išsiaiškinti. Rifaatas Bereketas buvo Bagratianų šeimos draugas dar nuo senų laikų, nuo tų šlovingų dienų, kai namų šeimininkas buvo senasis Avetisas. Gabrielis Rifaatą prisiminė labai aiškiai ir su didele pagarba. Nuo tada, kai grįžo į Johunoluką, jau du kartus čia lankėsi. Aga ne tik padėjo jam nusipirkti reikalingų prekių, jis kartkartėmis atsiųsdavo žmonių, siūlančių jo antikos kolekcijai brangių radinių, beje, labai nedidelėmis kainomis.

Negirdimai įžengęs – jis mūvėjo plonais ožkos odos pusbačiais – šeimininkas nutraukė Gabrielio mintis. Aga Rifaatas Bereketas, vyras per septyniasdešimt, su balta barzdele, blyškių veido bruožų, pusiau primerktomis akimis, mažomis, tarytum švytinčiomis rankomis, ant turkiškos kepuraitės buvo užsivyniojęs gelsvą šilkinę skarelę. Tai ženklas musulmono, kuris religines pareigas vykdo stropiau ir dažniau nei paprasti minios žmonės. Senukas pakėlė savo mažutę ranką pasisveikinti, iškilmingai pridėjo ją prie savo širdies, burnos ir kaktos. Taip pat iškilmingai į jo sveikinimą atsakė Gabrielis, nors nervai buvo įtempti iš nekantrumo. Paskui priėjo arčiau ir ištiesė dešinę prie svečio širdies, pirštų galiukais lengvai palietė Gabrielio krūtinę. Tai „širdžių susilietimo“ ženklas, giliausio asmeninio kontakto forma, mistiškas paprotys, kurį pamaldūs žmonės buvo perėmę iš vieno dervišų ordino. Mažutė ranka malonioje selamliko prieblandoje, rodos, švytėjo vis labiau. Gabrieliui pasirodė, kad toji ranka – tai veidas, gal net subtilesnis ir jautresnis nei tikrasis.

– Mano drauge ir mano draugo sūnau, – toks ceremoningas kreipimasis visada sudarydavo dalį svečio sutikimo ritualo, – savo vizitine kortele tu man padovanojai malonią staigmeną. O štai dabar tavo apsilankymas papuošė šią mano dieną.

Gabrielis gerai žinojo, kaip elgtis, jo atsakymas buvo tarytum maldos priegiesmis:

– Mano amžinybėn išėję tėvai labai anksti paliko mane vieną. Bet tavyje man gyvas jų prisiminimas ir jų meilė. Koks aš laimingas, kad turiu tave, savo antrąjį tėvą.

– Esu tau skolingas, – senukas privedė svečią prie sofos. – Tu mane jau trečią kartą pagerbi savo apsilankymu. Seniai turėjau išreikšti tau savo pagarbą ir aplankyti tave tavo namuose. Bet pats matai, kad aš jau senas ir paliegęs žmogus. Kelias į Johunoluką ilgas ir prastas. Be to, manęs laukia didelė ir sunki kelionė, todėl turiu taupyti jėgas. Taigi atleisk man.

Tuo svečio sutikimo ritualas baigėsi. Juodu susėdo. Nedidelis berniukas atnešė kavos ir cigarečių. Šeimininkas gėrė ir rūkė tylėdamas. Paprotys reikalavo, kad jaunesnis svečias palauktų, iš karto nekalbėtų apie reikalus, kol vyresnysis suteiks progą pasukti pokalbį reikiama linkme. Bet aga, regis, nesiryžo trauktis iš savo prieblandos ir žengti į šiandienos tikrovę. Jis davė tarnui ženklą, ir tas atnešė šeimininkui nedidelį odinį dėklą, iš anksto paruoštą. Rifaatas Bereketas atidarė dėklą ir švelniais seno žmogaus pirštais paglostė aksomą, ant kurio gulėjo dvi senovinės monetos, auksinė ir sidabrinė.

– Tu labai mokytas žmogus, studijavai Paryžiaus universitete, pažįsti raštus ir gali juos paaiškinti. Aš esu tik paprastas senienų mėgėjas, negaliu net lygintis su tavimi. Bet dar prieš kelias dienas parengiau tau šiuos du niekučius. Vieną monetą, sidabrinę, prieš tūkstantį metų nukaldino armėnų karalius, kurio vardas panašus į tavo giminės vardą: Ašotas Bagratuni. Ji rasta Vano ežero apylinkėse ir yra gana reta. O auksinė moneta yra graikiškos kilmės. Gražų ir prasmingą užrašą ant jos galima perskaityti ir be didinamojo stiklo:

Tam, kas nesuvokiama mumyse ir virš mūsų.

Gabrielis Bagratianas priėmė dovaną stovėdamas.

– Tu sugėdinai mane, tėve! Nežinau, kaip tau ir dėkoti. Visada didžiavomės, kad mūsų ir karaliaus vardai panašūs. Kaip plastiškai pavaizduota galva! Tai tikras armėniškas veidas. O graikiškąją monetą reikėtų nešioti ant kaklo kaip gražų priminimą. Tam, kas nesuvokiama mumyse ir virš mūsų! Kokių gilių minčių turėjo žmonės, kurie mokėdavo tokiais pinigais. Kaip žemai mes nusmukome!

Aga linktelėjo galva. Toks konservatyvumas jam buvo visiškai priimtinas.

– Tu teisus. Kaip žemai mes nusmukome!

Gabrielis padėjo monetas atgal ant aksomo. Būtų nemandagu paskubomis nukreipti kalbą nuo dovanų.

– Norėčiau tave nuoširdžiai paprašyti išsirinkti dovaną iš mano senienų. Bet žinau, jog tavo tikėjimas neleidžia tau laikyti atvaizdo, kuris meta šešėlį.

– Taip, ir kaip tik dėl šio išmintingo įstatymo jūs, europiečiai, negerbiate mūsų šventojo Korano. Argi draudimas kurti atvaizdus, metančius šešėlį, neslepia gilios įžvalgos? Pamėgdžiodami Kūrėją ir Jo kūriniją, žmonės pagaunami tos pašėlusios puikybės, kuri veda į bedugnę.

– Regis, šie laikai ir šis karas patvirtina, kad Pranašo ir tavo mintys teisingos, aga.

Dabar pokalbio tiltas buvo nutiestas į senuko pusę. Jis žengė ant jo:

– Taip, iš tikrųjų! Įžūliai pamėgdžiodamas Dievą, valdydamas techniką, žmogus puola į ateizmą. Tai tikroji priežastis šio karo, į kurį mus įtraukė vakariečiai. Mūsų nelaimė. Ką gi mes galime iš jo laimėti?

Bagratianas pabandė žengti dar vieną žingsnį:

– Ir jie apkrėtė Turkiją visų pavojingiausiu užkratu, tautine neapykanta.

Rifaatas Bereketas kiek atlošė galvą. Jo nuvargę švelnūs pirštai glostė gintarinio rožinio karoliukus. Atrodė, kad virš šių rankų sklinda blausi aureolės šviesa:

– Pražūtingiausias dalykas yra ieškoti savosios kaltės kaimynuose.

– Telaimina tave Dievas! Ieškoti savosios kaltės kaimynuose. Šis paprotys įsigalėjo Europoje. Bet šiandien sužinojau, kad tokio papročio sekėjų netrūksta ir tarp turkų, musulmonų.

– Kokius turkus tu turi galvoje? – Agos pirštai staiga nustojo skaičiuoti karoliukus. – Ar tai tie niekingi mėgdžiotojai Stambule? Ir mėgdžiotojų mėgdžiotojai? Beždžionės su frakais ir smokingais? Išdavikai, ateistai, pasirengę sunaikinti Dievo pasaulį, kad tik laimėtų turtus ir valdžią? Tai ne turkai, ne musulmonai, tai paiki piktžodžiautojai ir grobikai, godūs pinigų.

Gabrielis pakėlė mažutį kavos puodelį, bet jame buvo likusios tik klampios nuosėdos. Jis sumišęs mostelėjo ranka:

– Prisipažinsiu, prieš daugelį metų bendravau su šiais žmonėmis, nes tikėjausi iš jų gera. Laikiau juos idealistais, galimas dalykas, tada jie tokie ir buvo. Jaunystė visada tiki tuo, kas nauja. Bet šiandien, deja, matau tikrovę taip, kaip ją matai tu. Neseniai hamame girdėjau pokalbį, kuris man suteikė daug skausmo. Todėl ir atskubėjau pas tave tokiu lankytojams netinkamu metu.

Aštrus agos protas tuoj suprato užuominą.

– Ar buvo kalbama apie slaptą įsakymą armijai, kuris žemina armėnus, paversdamas juos krovikais ir kelių tiesėjais?

Gabrielis Bagratianas žvelgė į kilimo gėles, spėliodamas, kokia galėtų būti jų prasmė.

– Dar šiandien rytą laukiau šaukimo į savo pulką… Jie kalbėjo ir apie Zeituno miestą. Paaiškink man! Kas čia iš tikrųjų dedasi? Kas atsitiko?

Gintariniai karoliukai vėl ėmė ramiai tekėti tarp agos pirštų:

– Gerai žinau, kas atsitiko Zeitune. Atsitiko tai, kas bet kurią dieną gali atsitikti kalnuose. Kažkokia istorija su plėšikais, dezertyrais ir policija. Tarp dezertyrų buvo keletas armėnų. Anksčiau niekas nekreipdavo dėmesio į tokius dalykus…

Jis kiek lėčiau pridūrė:

– Tačiau kas yra įvykiai? Jie tėra tai, ką iš jų padaro aiškintojai.

Gabrielis kone pašoko nuo sofos:

– Taip, iš tikrųjų! Gyvendamas taip nuošaliai aš nieko negaliu sužinoti. Viską bandoma aiškinti niekšiškai. Ką ketina daryti vyriausybė?

Išminčius mostelėjo nuvargusia ranka, lyg norėdamas nubaidyti nerimo kupinus Gabrielio žodžius.

– Noriu tau kai ką pasakyti, mano drauge ir mano draugo sūnau. Virš jūsų galvų tvyro likimo nulemta grėsmė, nes dalis jūsų tautos pateko į Rusijos imperiją, o dalis atsidūrė pas mus. Karas padalijo jus į dvi dalis. Jūs esate pasklidę įvairiose šalyse… Bet kadangi pasaulyje viskas susiję, jūsų likimas ištiks ir mus.

– Ar nebūtų geriau siekti pusiausvyros ir susitaikymo? Juk bandėme tai daryti 1908 metais.

– Susitaikymas? Tai irgi tėra tuščias šio pasaulio galvočių žodis. Žemėje nėra susitaikymo. Čia mes gyvename susiskaldę, aukštindami tik save.

Norėdamas patvirtinti savo požiūrį aga, deramai niūniuodamas, pacitavo eilutes iš šešioliktosios Korano suros:

– „Ir ką jis sukūrė žemėje, buvo įvairių spalvų. Pamąstyk, juk tai iš tikrųjų ženklas žmonėms, kurie klauso įspėjimo.“

Gabrielis, ilgiau nebeištverdamas, pakilo nuo sofos. Tačiau nustebusios senuko akys, smerkiančios tokį spontaniškumą, vėl privertė jį atsisėsti.

– Nori sužinoti, ką ketina daryti vyriausybė? Žinau tik tiek, kad Stambulo ateistams tautinė neapykanta reikalinga saviems tikslams įgyvendinti. Nes bedievybės gilumoje slypi baimė ir pralaimėjimo nuojauta. Todėl jie kiekviename miestelyje steigia skaityklas, kuriose skleidžia savo piktą žinią… Gerai, kad tu atėjai pas mane.

Gabrielis spaudė rankose dėklą su monetomis:

– O, kad man rūpėtų tik mano likimas! Kaip žinai, esu ne vienas. Mano brolis Avetisas mirė nesusilaukęs palikuonių. Todėl mano trylikametis sūnus yra paskutinis mūsų giminės atstovas. Mano žmona prancūzų tautos moteris, ji neturi nekaltai kentėti, juk visa tai ne jos reikalas.

Argumentą aga griežtokai atmetė:

– Kadangi ji tavo žmona, ji priklauso tavo tautai ir negali išvengti tavo tautos lemties.

Būtų bergždžios pastangos perkalbėti šį užkietėjusį Rytų mąstysenos žmogų, paaiškinti jam apie Vakarų moters būtį ir jos teisę apsispręsti. Todėl Bagratianas praleido pro ausis jo pastabą.

– Turėčiau nugabenti savo šeimą bent į Stambulą. Bet iš mūsų atėmė pasus, o iš kaimakamo negaliu tikėtis nieko gera.

Turkas uždėjo savo lengvą ranką svečiui ant kelio.

– Rimtai tave įspėju: nekeliauk su šeima į Stambulą, net jeigu ir pasitaikytų tokia galimybė.

– Ką turi galvoje? Kodėl? Stambule turiu daug draugų visuose sluoksniuose, net ir tarp vyriausybės narių. Juk ten mūsų prekybos namų centrinė būstinė. Mano vardas gerai žinomas.

Ranka ant Gabrielio kelio pasidarė sunkesnė:

– Kaip tik todėl, kad tavo vardas ten gerai žinomas, noriu tave įspėti. Nevažiuok į sostinę net trumpam laikui.

– Dėl karo Dardaneluose?

– Ne, ne dėl to!

Agos veidas suakmenėjo. Prieš prabildamas, jis tarytum klausėsi savo vidinio balso:

– Niekas nežino, kaip toli ketina eiti vyriausybė. Bet visiškai aišku, kad pirmiausia nukentės garsūs ir dideli tavo tautos žmonės. Taip pat aišku, kad kaltinimai ir areštai prasidės kaip tik sostinėje.

– Ar kalbi norėdamas mane įspėti, ar žinai kokių nors tikrų faktų?

Agos rožinis dingo plačioje rankovėje.

– Taip, žinau tikrų faktų.

Dabar Gabrielis jau tikrai nebeištvėrė ir pašoko iš vietos:

– Ką gi mums daryti?

Kadangi svečias stovėjo, pakilo ir šeimininkas:

– Jei galiu tau patarti, grįžk į savo namus Johunoluke, ramiai ten gyvenk ir lauk! Tokiomis aplinkybėmis tau ir tavo šeimai sunku būtų rasti tinkamesnę vietą.

– Ramiai gyventi? – su pašaipa sušuko Gabrielis. – Bet juk tai tarytum įkalinimas!

Rifaatas Bereketas nusisuko į šoną lyg gindamasis nuo tokių šūksnių, drumsčiančių jo selamliko tylą.

– Neturi prarasti sveiko proto. Gaila, kad mano nuoširdūs žodžiai tave taip sujaudino. Nėra pagrindo nerimauti. Tikriausiai viskas galų gale nurims. Mūsų vilajete tikrai neatsitiks nieko bloga, nes jo vali, dėkui Dievui, yra Dželalas Bėjus. Jis nepakęs smurto. Bet kad ir kas įvyktų, tai jau slypi tikrovėje, kaip sėklos grūdelyje slypi pumpuras, žiedas ir vaisius. Dievo mintyse jau įvyko tai, kas mūsų laukia ateityje.

Susierzinęs dėl šių metaforų ir tokios abstrakčios teologijos Gabrielis vaikščiojo po kambarį, nepaisydamas etiketo reikalavimų.

– Baisiausia, kad viskas taip neapčiuopiama, kad su tuo neįmanoma kovoti.

Aga prisiartino prie susijaudinusio svečio, paėmė jį už rankos.

– Nepamiršk, o drauge, kad piktžodžiautojai iš komiteto yra tik mažuma. Mūsų tauta labai geraširdė. Nors jau ne kartą iš neapykantos buvo pralietas kraujas, bet ir jūs buvote ne mažiau kalti. Ir dar: teke – vienuolynuose – gyvena daug Dievo žmonių, kurie praktikuoja šventąjį zikrą14. Arba jie laimės, arba žus viskas. Prisipažinsiu tau, kad ir aš rengiuosi keliauti į Anatoliją ir Stambulą armėnų reikalais. Prašau tave, pasitikėk Dievu.

Mažos senuko rankos turėjo pakankamai jėgos nuraminti Gabrielį.

– Tu teisus, ir aš tavęs paklausysiu. Bus geriausia pasislėpti Johunoluke ir niekur nesirodyti, kol baigsis karas.

Aga jo vis dar neišleido.

– Pažadėk man, kad namuose apie tai su niekuo nekalbėsi. Kokia iš to nauda? Jei viskas liks kaip buvę, tu tik be reikalo išgąsdinsi žmones. Jei atsitiktų kokia nelaimė, išgąstis jiems nepagelbės. Tu mane supranti. Pasitikėk ir tylėk!

Atsisveikindamas jis primygtinai pakartojo:

– Pasitikėk ir tylėk!.. Tu daug mėnesių manęs nematysi. Nepamiršk, kad aš tuo metu stengsiuos dėl jūsų. Iš tavo tėvo patyriau daug gera. Ir štai Dievas senatvėje leidžia man už tai atsidėkoti.