Keturiasdešimt Musa Dago dienų

– Nesuprantu, kodėl visą laiką reikia žvalgytis į kitus. Karas, potvarkiai, kaimakamas… Tegul turkai daro ką nori! Jei mes nesuksime dėl jų galvos, tai ir jie paliks mus ramybėje. Juk čia mūsų tikroji žemė. Ir ją gerbia net labai iškilūs žmonės… Prašom…

Ir Grikoras supažindino šeimininką su svečiu, kuris stovėjo toliau už vietos vyrų ir dar nebuvo kritęs jam į akis. Vaistininkas su malonumu ištarė skambų svečio vardą:

– Gonzaga Marisas!

Jaunas vyras, sprendžiant iš išvaizdos ir laikysenos, buvo europietis ar bent sueuropėjęs Levanto gyventojas. Juodi ūseliai blyškiame, labai dėmesingame veide atrodė taip pat prancūziškai kaip ir jo vardas. Labiausiai krito į akis antakiai, neaštriu kampu susilieję virš nosies. Grikoras buvo įsijautęs į globėjo vaidmenį:

– Ponas Gonzaga yra graikas.

Grikoras tuoj patikslino, lyg nenorėdamas svečio pažeminti:

– Ne Turkijos graikas, o Graikijos, europietis.

Svečio blakstienos buvo labai ilgos. Jis nusišypsojo pridengdamas akis moteriškomis blakstienomis.

– Mano tėvas buvo graikas, motina prancūzė, aš – amerikietis.

Kuklus, kone baikštus jaunuolio elgesys darė Bagratianui malonų įspūdį. Jis palingavo galva:

– Kokie vėjai, atleiskite, atpūtė amerikietį, kurio motina prancūzė, kaip tik čionai?

Gonzaga vėl nusišypsojo nuleisdamas blakstienas:

– Viskas gana paprasta. Su darbo reikalais kelias savaites turėjau praleisti Aleksandretėje. Ten susirgau. Gydytojas pasiuntė mane į kalnus, į Beilaną. Bet Beilane pasijutau dar blogiau…

Vaistininkas įspėdamas pakėlė pirštą:

– Atmosferos slėgis! Beilane atmosferos slėgis visada žemesnis už normalų.

Gonzaga Marisas draugiškai palenkė galvą su rūpestingai perskirtais plaukais į Grikoro pusę:

– Aleksandretėje daug kas pasakojo apie Musa Dagą, ir man parūpo jį aplankyti. Buvo didelė staigmena rasti nykiuose Rytuose tokią grožybę, tokius mokytus žmones ir tokią puikią pastogę pas mano šeimininką poną Grikorą. Mėgstu viską, kas nepažįstama. Jei Musa Dagas stovėtų Europoje, būtų didelė įžymybė. Bet džiaugiuosi, kad jis priklauso tik jums.

Vaistininkas dusliu, abejingu balsu, kuriuo pranešdavo visus svarbius dalykus, pasakė:

– Jis rašytojas ir čia, mano namuose, dirbs kūrybinį darbą.

Gonzaga, regis, susigėdo dėl to, ką pareiškė Grikoras:

– Aš ne rašytojas. Tik kartais pasiunčiu vienam Amerikos laikraščiui savo straipsnių. Tai ir viskas. Nesu netgi tikras žurnalistas.

Neaiškiu rankos mostu jis lyg norėjo parodyti, kad ši veikla tėra galimybė užsidirbti duonai. Bet Grikoras nenorėjo paleisti savo aukos, Gonzaga turėjo pakelti jo autoritetą:

– Juk jūs ir menininkas, muzikantas, virtuozas, juk jūs koncertuojate, tiesa?

Jaunuolis gindamasis pakėlė rankas:

– Tai netiesa. Beje, esu akompanavęs fortepijonu. Tenka daug ką išbandyti.

Jis pažvelgė į Žiuljetę lyg ieškodamas pagalbos. Žiuljetė tik stebėjosi:

– Pasaulis toks mažas. Argi ne keista, kad čia susitinka du žemiečiai? Juk jūs esate pusiau mano tautietis.

Mokytojas Šatachianas neatsispyrė pagundai dar kartą pagražbyliauti:

– Argi ne nuostabu, kad galime pabūti tokioje puikioje draugijoje, kad dėl ponios gerumo mes, vargšai armėnų valstiečiai, galime džiaugtis tokiais rinktiniais žmonėmis?

Susierzinęs Voskanianas, niūriai, pabrėžtinai tylėdamas, išdidžiai pasitraukė toliau nuo kitų. Taip jis leido suprasti, kad nebūtų nieko nuostabaus, jei kas nors šioje draugijoje pasveikintų jo asmenį su derama pagarba. Juk Voskanianas ne tik visų mėgstamas Musa Dago apylinkių poetas, rašąs visokiomis progomis, linksmomis ir liūdnomis, užsakomus eilėraščius, jis dar ir kaligrafas bei dailininkas. Tuo tarpu vaistininkas Grikoras kiek papriekaištavo mokytojui Šatachianui:

– Mes, armėnai, turime lemtingą ydą, bailumą, kuris kartais verčia žeminti save. Pamirštame, kad esame vienos iš seniausių pasaulyje kultūros tauta. Ponia, mūsų Gabrielio Bagratiano žmona, aišku, žino, kad mes buvome pirmoji tauta priėmusi krikščionybę ir padariusi ją valstybės religija daug anksčiau už Romą. Mes turėjome klestinčią karalystę, sostinė Ani ir tūkstantis jos bažnyčių buvo visų pripažįstamas pasaulio stebuklas. Karaliai, kurių gyslomis tekėjo armėnų kraujas, valdė Bizantiją. Tais laikais, kai Prancūzija dar nebuvo pabudusi iš gilaus barbarybės snaudulio, mes jau turėjome klasikinę literatūrą. Aš saugau tokių brandžių autorių kaip Hazaro Parbeci16 ir Movseso Chorenaci17 rankraščių fragmentus. Bet mes ir šiandien turime kuo pasigirti. Šiame užkampyje, kur nėra net padorių kelių, laikui bėgant suformuota dėmesio verta biblioteka… Taigi ponia turėtų būti tokia maloninga ir neversti mūsų prieš ją gėdytis.

Savo orią kalbą vaistininkas pasakė su jam įprasta kinų mandarino ramybe. Į Žiuljetę jis net nepažiūrėjo. Kaip tikras Sokrato mokinys Grikoras su moterimis būdavo drovus ir labai santūrus. Užtat apie šį šviesulį burdavosi vyriškos giminės jaunimas, neabejingas dvasios dalykams. Apie jo patrauklumą liudijo ir tai, kad Gonzaga Marisas apsigyveno pas jį, nors jam siūlė gerą kambarį muchtaro namuose. Išgirdusi Grikoro žodžius Žiuljetė, apsvaigusi dėl savo pasisekimo, prakalbo laužyta armėnų kalba. Jai tai pavyko žavingai:

– Ko gi jūs norite?.. Aš armėnė, juk ištekėjau už armėno… Pagal įstatymus… O gal turkė?.. Nė nežinau…

Susižavėjimo kupinais plojimais svečiai padėkojo jai už šį bandymą prabilti armėniškai. Gabrielis per visą gyvenimą iš žmonos lūpų buvo girdėjęs vos vieną kitą armėnišką žodį. Tokia jos pažanga jį tikrai būtų nustebinusi ir pradžiuginusi. Deja, jis jos neišgirdo, nes nesirūpindamas svečiais apžiūrinėjo Mitros galvą iš antrojo šimtmečio po Kristaus, rastą Seleukijos griuvėsiuose netoli Svedijos. Tiesa, jo mintys buvo visai kitur. Nė vienas iš svečių negalėjo suprasti, kodėl jis staiga piktai pratarė:

– Kai gyvūnas netiki, jog gali apsiginti, jis žūsta. Taip atsitinka ir gamtoje, ir istorijoje.

Ir nežinia kodėl pastūmė stovą su Mitros galva į kairę pusę.

Dėl Žiuljetės geros nuotaikos vakaras tikrai pavyko, jo nebuvo galima nė lyginti su kitais susibūrimais Bagratianų viloje. Dauguma armėnų gyveno pagal rytietiškus papročius, susitikdavo tik bažnyčioje ar gatvėje. Į svečius eidavo tik ypatingomis šventiškomis progomis. Kavinių, kurių galime rasti mažiausiuose turkų kaimuose, čia nėra. Tarp keturių sienų pirmiausia iš nedrąsumo užsidarydavo moterys. Tačiau šioje aplinkoje jis pamažu nyko. Pastoriaus žmona, energingai besirūpinanti, kaip pailginti vyro gyvenimą, ir verčianti jį gerai išsimiegoti, šį kartą pamiršo paraginti jį greičiau eiti namo. Muchtaro žmona prisiartino prie Žiuljetės, norėdama pirštais pačiupinėti jos suknelės šilką. Tačiau močiutė Antaram staiga dingo. Vyras atsiuntė berniuką jos pašaukti, ji turėjo padėti jam, nes gimdymas pasirodė sunkus, be to, ji turėjo išvaikyti senas raganas, kurios tokiais atvejais apgula gimdyvės namus siūlydamos savo žiniuoniškas paslaugas. Senoji ponia Altuni metams bėgant tapo puikia gydytojo pagalbininke ir perėmė nemažą dalį jo pacienčių. „Jai tai išeina geriau negu man“, – dažnai sakydavo gydytojas.

Dabar visi ėmė girti močiutę Antaram. Ji esanti ypatinga moteris, ji aukojasi dėl kitų. Kokios tik bėdos ištiktų moterį, jauną ar seną, ji visada duos gerą patarimą tarytum motina ar sesuo. Ji gaunanti laiškų iš įvairių vietų, juk ją Azganver Hajuhiaz Enkerutiun – Patriotinė armėnių moterų draugija – paskyrė atstovauti apskričiai. Tik ponia Kebusian kritiškai vertino močiutės gerumą:

– Juk ji neturi vaikų.

Tuo metu muchtaras, pakreipęs galvą, nes prastai girdėjo, ir kiek žvairuodamas klausėsi vaistininko, kuris su smulkiausiomis detalėmis aiškino, kuo pranašesnis kinų šilko apdorojimas už čionykštį. Kebusianas pliaukštelėjo sau per kelius:

– Mūsų Grikoras, tai bent! Dešimtis metų perkame iš jo žibalą ar miltelius nuo pilvo skausmo ir nežinome, kas tai per žmogus!

Daug laiko prireikė, kad į šią linksmą kompaniją įsijungtų pats namų šeimininkas. Bet pamažu ir jis pagyvėjo. Nepatenkintas nužvelgė didelį stalą, ant kurio stovėjo vazos su sausainiais, kava, arbata ir du grafinai su raki – armėniška degtine. Gabrielis net pašoko:

– Mano bičiuliai! Turėtume išgerti ko nors geresnio.

Su Kristaforu ir Misaku jis nusileido į rūsį atnešti vyno. Avetisas jaunesnysis buvo surinkęs ir gerai prižiūrėjo turtingą geriausių metų vyno kolekciją. Ja dabar rūpinosi namų valdytojas Kristaforas. Tiesa, stiprus Musa Dago vynas išsilaikydavo neilgai. Gal todėl, kad jį pildavo ne į statines, kaip senovėje, o į didelius užantspauduotus molinius ąsočius. Tai buvo tirštas, sunkus, tamsaus aukso spalvos vynas, panašus į tuos, kurie gaminami Libano Ksaroje. Kai pripylė taures, Bagratianas atsistojo pasakyti tosto. Tostas jam išėjo nelabai aiškus ir niūrokas, kaip ir viskas, ką jis šiandien kalbėjo: puiku, kad jo brangūs svečiai sėdi jo namuose linksmi ir laimingi. Bet kas žino, ar dar kartą jie galės būti tokie nerūpestingi? Tačiau šią valandą tegul niekas neliūdi dėl tokių minčių, nes tai neduos nieko gero.

Šį tostą, tikriau, paslėptą įspėjimą, Gabrielis ištarė armėniškai. Žiuljetė pakėlė taurę ir pasakė jam:

– Aš tave puikiai supratau, kiekvieną žodį… Bet kodėl taip liūdnai, mano mielasis?

– Iš manęs labai prastas kalbėtojas, – teisinosi Gabrielis. – Prieš keletą metų Paryžiuje man atsiuntė laišką, siūlydami pareigas Dašnakcutiuno partijoje. Aš atsisakiau, bet ne todėl, kad nenorėjau turėti nieko bendra su politika, o todėl, kad didesniame žmonių susibūrime nesugebėčiau pratarti nė žodžio. Taigi iš manęs nebūtų išėjęs tautos vadovas.

– Rafaelis Patkanianas18, – įsiterpė vaistininkas kreipdamasis į Žiuljetę, – taigi… Patkanianas buvo vienas didžiausių mūsų tautos vadovų, tikras tautos žadintojas, tačiau labai blogas oratorius, mikčiojo smarkiau negu jaunasis Demostenas. Bet tas trūkumas kaip tik darė jo kalbas dar ugningesnes. Aš kadaise turėjau garbės jį pažinti ir jo klausytis Jerevane.

– Jums atrodo, – nusijuokė Gabrielis, – kad iš nieko dar gali išeiti šis tas?

Stiprus vynas darė savo. Iki šiol tylėję vyrai tapo šnekesni. Tik mokytojas Hrantas Voskanianas niūriai tylėjo, taip pabrėždamas savo reikšmingumą. Dievo tarnas Nochudianas, menkas gėrovas, gynė savo taurę nuo žmonos, besitaikančios ją atimti. Jis nuolat kartojo:

– Moterie, juk šiandien šventė! Argi ne?

Kai Gabrielis pravėrė vieną langą norėdamas pažvelgti į naktį, pajuto, kad jam už nugaros sustojo Žiuljetė.

– Na, išėjo visai puikus vakaras, tiesa?

Jis apkabino ją:

– Ir kam turėčiau už jį dėkoti, jeigu ne tau?

Tačiau įtampa jo balse blogai derėjo su meiliais žodžiais.

Išgėrę vyno svečiai panoro paklausyti muzikos. Keletas ėmė prašyti padainuoti jaunuolį, vieną iš mokytojų, Grikoro pasekėją, pavarde Asajanas. Plonas kaip kartis jaunuolis buvo žinomas dainininkas, be to, turėjo gerą atmintį ir mokėjo daug šiose vietovėse dainuojamų dainų. Kaip ir dauguma dainininkų, Asajanas iš pradžių gynėsi. Be muzikos jam esą neįmanoma dainuoti, o jo namai per toli, kad galėtų atsinešti tarą. Žiuljetė jau rengėsi atnešti gramofoną. Aišku, tik nedaugelis Johunoluko gyventojų pažinojo šį technikos stebuklą. Tačiau viską išsprendė vaistininkas Grikoras, reikšmingu žvilgsniu pažvelgęs į savo namų gyventoją.

– Juk tarp mūsų yra tikras menininkas!

Gonzaga Marisas nesipriešindamas sėdo prie fortepijono.

– Tai vienas iš dvylikos fortepijonų visoje Sirijoje, – paaiškino Gabrielis. – Prieš ketvirtį amžiaus jį atgabeno iš Vienos mano motinai. Kristaforas man pasakojo, jog brolis Avetisas pasikvietė iš Alepo specialistą, kad jį suderintų. Paskutinėmis savo gyvenimo savaitėmis Avetisas dažnai juo skambindavo. O aš net nežinojau, kad jis moka groti…

Gonzaga paskambino kelis akordus. Tačiau atsitiko taip, kad menininkas tokią vėlyvą valandą nepataikė reikiamo tono, kokio laukė prie muzikos nepratusios ausys, ištroškusios ko nors gražaus ir lengvo. Jis sėdėjo atsidrėbęs, palenkęs galvą prie klavišų, su cigarete lūpose, o pirštai vis labiau painiojosi makabriškuose sąskambiuose. „Išderintas, velniškai išderintas“, – murmėjo jis, negalėdamas išsivaduoti iš liūdnų akordų. Jo iki šiol tokiame gražiame veide pasirodė nuobodulio ir nuovargio šešėlis. Bagratianas iš šono stebėjo šį veidą, kuris dabar pasirodė jam nebe vaikiškai nedrąsus kaip iki šiol, o kažkoks apgaulingas, išvargęs. Gabrielis pažvelgė ir į Žiuljetę, prisistūmusią kėdę prie fortepijono. Jos veidas staiga pasirodė jam nebejaunas, išsekęs. Pastebėjusi klausiamą vyro žvilgsnį, ji tyliai prisipažino:

– Skauda galvą… Nuo to vyno…

Gonzaga staiga nustojo groti ir uždengė klaviatūrą.

– Atleiskite, – tepasakė jis.

Nors mokytojas Šatachianas, demonstruodamas savo išprusimą, gyrė svečio grojimą, vartodamas daug muzikinių terminų, linksmumas kažkur dingo. Netrukus pastoriaus Nochudiano žmona pirmoji su vyru susiruošė eiti. Juodu nakvosią Johunoluke pas pažįstamus, bet jau saulei tekant leisis namo į Bitiasą. Ilgiausiai dvejojo tylenis Voskanianas. Kai visi jau buvo išėję į parką, jis sugrįžo, ryžtingai pritrepseno prie Žiuljetės, gerokai ją išgąsdindamas. Bet jis tik padavė jai didelį įvairių spalvų rašalu armėniškai prirašytą lapą ir išėjo.

Tai buvo jausmingos eilės apie meilę ir pagarbą.

Naktį Žiuljetė staiga pabudo ir pamatė Gabrielį, sėdintį lovoje šalia jos. Jis buvo uždegęs žvakę ir, matyt, jau seniai stebėjo miegančią žmoną. Ji aiškiai pajuto, kad ją pažadino ne žvakės šviesa, o jo žvilgsnis.

Jis palietė jos ranką.

– Nenorėjau tavęs žadinti, norėjau, kad pati pabustum.

Žiuljetė nusibraukė nuo kaktos plaukus, jos veidas atrodė gaivus ir malonus.

– Galėjai mane tiesiog pažadinti. Manęs tas nė kiek netrikdo. Juk žinai, mėgstu pasikalbėti nakties vidury.

– Galvojau ir šiaip, ir taip, – neryžtingai pasakė jis.

– O aš miegojau tiesiog dieviškai. Vadinasi, dėl galvos skausmo buvo kaltas ne jūsų armėniškas vynas, o mano „Commant dire? Demi compatriot“19. Jo grojimas. Keistas sumanymas! Atvažiuoti į Johunoluką kaip į kurortą ir apsigyventi pas poną Grikorą. Bet juokingiausias buvo tas nedidukas tamsus mokytojas, kuris man įteikė suvyniotą plakatą. Arba tas kitas, kuris šaukia pro nosį ir, matyt, mano, kad tai labai puiki prancūzų kalba. Kažkokie kalamo akmens ir šuns inkštimo garsai. Jūs, armėnai, visi turite gana keistą tartį. Tu irgi dar ne visiškai iš jos išsivadavai, mielasis. Bet nereikia taip griežtai vertinti. Juk visi jie gana malonūs žmonės.

– Tai vargšai žmonės, Žiuljete, vargšai! – Šie žodžiai išsiveržė iš Gabrielio krūtinės su dideliu skausmu. Žiuljetės balsas pasidarė dar švelnesnis:

– Aš supykau, kad tu išjojai nepasakęs man nė žodžio. Būčiau bent priešpiečius įdėjusi…

Galėjai pamanyti, kad jis visai negirdi rūpestingos žmonos žodžių.

– Niekaip negalėjau užmigti. Prisiminiau daugelį dalykų. Pietus pas profesorių Lefevrą. Savo pirmąjį laišką tau.

Iki šiol Žiuljetė nepastebėjo, kad jos vyras leistųsi į sentimentalias kalbas. Todėl dabar tai juo labiau ją stebino. Ji tylėdama pakėlė į jį akis. Žvakė stovėjo jam už nugaros, todėl Gabrielio veido nebuvo matyti, tik jo kūnas iki juosmens stūksojo kaip didelė juoda uola. Kadangi ant Žiuljetės krito ne tik žvakės šviesa, bet ir brėkštančio ryto atšvaitai, Gabrielis matė priešais save šviesią, švelnioje prieblandoje virpančią būtybę.

– Spalio mėnesį suėjo keturiolika metų. Didžiausia mano gyvenimo dovana. Ir vis dėlto tai sunki kaltė. Aš neturėjau teisės išplėšti tavęs iš tavo aplinkos ir įtraukti į svetimą lemtį…

Ji pasiėmė degtukus norėdama uždegti savo žvakę. Jis stvėrė ją už rankos ir neleido to padaryti. Jo balsas vėl atsklido iš tamsos, slepiančios bet kokias formas:

– Būtų geriausia išgelbėti tave iš viso to… Mes turėtume skirtis!

Ji ilgai tylėjo. Jai ir į galvą neatėjo, kad šis beprotiškas, visiškai nesuprantamas reikalavimas gali būti susijęs su kokiais nors svarbiais įvykiais. Ji prisislinko arčiau:

– Ar aš tave įskaudinau, įžeidžiau, priverčiau pavyduliauti?

– Niekada nebuvai man tokia gera kaip šį vakarą. Seniai tavęs taip nemylėjau… Užtat visa tai taip baisu!

Ji pasislinko lovoje aukščiau, jo tamsus pavidalas tapo dar svetimesnis.

– Žiuljete, turi rimtai pažiūrėti į tai, ką tau pasakysiu. Ter Haikazunas padarys viską, kad mudu galėtume kuo greičiau išsiskirti. Turkų įstaigos tokiais atvejais nedaro kliūčių. Tada būsi laisva, nebe armėnė, galėsi išsivaduoti iš žiauraus mūsų tautos likimo, į kurio pinkles patekai per mane. Nukeliausime į Alepą. Ten, būdama europietė, paprašysi prieglobsčio konsulate, Amerikos, Šveicarijos, bet kuriame. Būsi saugi, kad ir kas čia nutiktų. Stefanas liks su tavimi. Judu galėsite netrukdomi išvykti iš Turkijos. Savo pajamas ir turtą, žinoma, perrašysiu jums…

Jis kalbėjo greitai, trūkčiojančiu balsu, bijodamas, kad ji nenutrauktų. Žiuljetės veidas dar labiau priartėjo prie jo:

– Ir tu apie visą šią beprotybę kalbi rimtai?

– Kai viskas baigsis, jei liksiu gyvas, grįšiu pas jus.

– O juk dar vakar ramiai kalbėjome, ką reikės daryti, jei tave vis dėlto pašauktų į karo tarnybą…

– Vakar? Vakar viskas buvo netiesa. Pasaulis pasikeitė.

– Kas pasikeitė? Ar visa tai dėl to, kad iš mūsų atėmė pasus? Sakei, kad Antiochijoje neišgirdai blogų naujienų.

– Sužinojau blogų naujienų, bet ne tai svarbiausia. Iš tikrųjų pasikeitė ne taip daug. Bet tai ateina staiga kaip audra dykumoje. Tai manyje jaučia mano protėviai, nežinomi kankiniai. Tai jaučia visa, kas manyje gyva. Ne, Žiuljete, tu to niekada nesuprasi. Kas nėra kentėjęs dėl savo rasės, niekada to nesupras.

Žiuljetė pašoko iš lovos, atsisėdo šalia, paėmė jį už rankų:

– Tu visai kaip Stefanas. Kai susapnuoja baisų sapną, prabunda ir ištisą valandą būna kaip nesavas. Kodėl kaip tik mums turėtų grėsti pavojus? Prisimenu tavo draugus turkus, puikius simpatiškus žmones, kurie taip dažnai svečiuodavosi pas mus Paryžiuje. Argi jie staiga tapo klastingomis pabaisomis? Ne! Jūs, armėnai, visada neteisingai vertinate turkus.

– Aš nesprendžiu apie juos neteisingai. Tarp jų yra nuostabių žmonių. Kare pažinau daug paprastų žmonių, pažinau jų kantrybę ir gerumą. Jie nekalti ir mes nekalti. Bet kas iš to?

Vis labiau brėško rytas, ryškėjo Musa Dago keteros linija, gerai matoma iš miegamojo. Gabrielio žvilgsnis nukrypo į kalną:

– Vis galvoju: kaip keista, kad mes visą laiką vijomės Avetisą, o jis vis bėgo nuo mūsų. Tarsi savo mirtimi norėjo mus atvilioti į Johunoluką… Ne! Iš tikrųjų tai tu norėjai čia atvažiuoti.

Darėsi šalta. Nuogos Žiuljetės kojos sužvarbo. Ji neprieštaravo vyrui, pritarė jam:

– Na, matai! Viskas dėl mano užsispyrimo. Tai turėtų tave nuraminti.

Bet Gabrielio mintys krypo kita linkme:

– Vakar kelias akimirkas mane buvo apėmusi labai stipri nuojauta, kad mane veda aukštesnė jėga, kad Dievas duoda man kažkokią užduotį. Tai buvo labai intensyvus jausmas, nors greitai praėjo… Matyt, iki šiol mano gyvenimas nebuvo visai teisingas. Malonu įsivaizduoti, kad esi nepaprasta asmenybė, išskirtinė dulkelė, nepavaldi žemės traukos dėsniams, galinti skrajoti po visatą, neturinti jokių įsipareigojimų… Bet štai Dievas Avetiso rankomis ir savo valia atvedė mane į šią seną šalį…

Jis nutilo. Žiuljetė ilgai tyrinėjo neaiškius jo veido bruožus:

– Pirmą kartą matau tave išsigandusį.

Jis negalėjo atitraukti akių nuo ryškėjančio Musa Dago:

– Išsigandusį? Taip, išsigandusį lyg kažko antgamtiško! Kai buvau vaikas, dažnai įsivaizduodavau, kad maža žvaigždutė danguje staiga ima didėti, pūstis, vis labiau artėti prie žemės, norėdama ją sutraiškyti…

Jis pasipurtė, bandydamas suimti save į rankas:

– Žiuljete, dabar kalbame ne apie mane, o apie tave ir Stefaną.

Pagaliau ji labai supyko:

– Netikiu tavo gąsdinimais. Juk dabar 1915 metai. Turkijoje kaip ir visur pasaulyje patyriau tik draugiškumą ir mandagumą. Aš nebijau žmonių. Bet jei ir grėstų pavojus, nejaugi manai, jog būčiau tokia baili ir niekinga, kad pabėgčiau ir palikčiau tave vieną? Nepadaryčiau to, net jei tavęs nemylėčiau.

Jis, daugiau nieko nesakydamas, užmerkė akis. Žiuljetė jau norėjo tyliai atsistoti. Bet Gabrielis nuleido galvą jai ant kelių. Jo kakta buvo šalta ir suprakaitavusi. Už lango staiga pragydo pabudę paukščiai, skardžiais balsais keldami nedarnų klegesį.